Editos Reginos Teresiutės knyga „Laimė yra mylėti“ tai pačios sesers Reginos parašyti prisiminimai nuo vaikystės iki šių dienų. Daugybė labai rimtų, skaudžių, o kartu ir juokingų, ironiškų įvykių iš jos disidentinės veiklos nugulė autobiografinės knygos puslapiuose.
Sesuo Regina pati sako, kad jaunystėje buvo labai padūkusi ir ne kartą saugumiečiai griebėsi už galvos, negalėdami jos sutramdyti. Dar iki šių dienų, artimų bičiulių tarpe Regina dažniau žinoma Pykšt Pokšt pravarde. Tačiau, tai tik viena jos pusė, kita – jautrumas ir dėmesys kiekvienam žmogui.
Ses. Regina kartu su kunigais Juozu Zdebskiu, Alfonsu Svarinsku ir kitomis Eucaristinio Jėzaus vienuolijos seserimis lankydavo politinius kalinius ir sovietinėje armijoje tarnaujančius jaunuolius, rašydavo jiems palaikymo laiškus, siųsdavo siuntinius. Ji taip pat labai aktyviai įsitraukė į vadinamuosius „Kryžių karus“, kuomet jaunimas naktimis slapta statydavo kryžius pakelėse ar istorinėse vietose, saugumiečiai juos griaudavo, o jaunimas vėl juos statydavo.
Regina Teresiutė ne kartą buvo sulaikyta, tardyta, patyrė kratas ir grasinimus, negalėjo studijuoti. Nepaisant visko ji ištikimai ir drąsiai laikėsi savo vertybių ir rinkosi gyvenimą be kompromisų.
Pirmoji knygų serijoje „Pergalės ženklas“ pasirodė F.N.Sadūnaitės „Skubėkime daryti gera“ (2023 m.), antroji – P. Plumpos „Kelionė į gyvenimą“ (2024 m.), trečioji – G.E. Šuliauskaitės „Kai nugali baimę“ (2025 m.).
Kviečiame skaityti E. R. Teresiutės knygos ištrauką.
Pravardė
Dirbdama pas kunigą J.Zdebskį Šlavantuose, gavau pravardę Pykšt Pokšt, kuri prilipo visam gyvenimui. J.Zdebskis daug važinėjo, neretai išvažiuodavo ilgesniam laikui, man tekdavo likti vienai tuščioje klebonijoje, kuri buvo atokiau nuo kaimo. Kunigas Juozas paliko startinį pistoletą.
Tą vakarą, užrakinusi bažnyčią, grįžau į kleboniją. Rudens vakaras, greitai temsta, užsirakinau ir klebonijos duris. Pavalgiusi atsisėdau skaityti. Girdžiu, kaip kažkas beldžiasi. Priėjusi prie durų klausiu: „Kas?“ Niekas neatsiliepia. Pamaniau, kad pasigirdo. Uždarau koridoriaus duris. Vėl beldžia. Klausiu: „Kas ten?“ Tyla.
Beldimui pasikartojus trečią kartą, pravėriau lauko duris ir šoviau iš startinio pistoleto į orą. Šūvis nuaidėjo per laukus. Tamsoje kažkas nubėgo tolyn, o paskui girdžiu: „Ai, Regina, čia mes!“ Tamsoje pamačiau iš mašinos lipančią seserį Juliją Kuodytę ir kitas dvi seseris. Jos atvažiavo aplankyti manęs. „Pokšai, ko gąsdini?“ Prie durų išsigandusios stovėjo Aldona Raižytė ir Angelė Ramanauskaitė. Tai buvo visoms juoko!.. Po to įvykio mane ir pradėjo vadinti Pykšt Pokšt. Sovietmečiu, ko gero, mane daugiau žmonių žinojo šia pravarde, negu tikruoju vardu. Dar ir dabar draugai taip pavadina.
Kunigas Juozas Zdebskis
Kunigui Zdebskiui teko iškęsti visų įmanomų formų persekiojimą, kankinimą, mušimą, šmeižtą. Jo namuose buvo atliekamos kratos, paliekamos pasiklausymo „blakės“, sekami telefono pokalbiai. Prieš avariją, kai kunigas Juozas kur nors važiuodavo, iš paskos net nesislapstydamas sekdavo automobilis su agentais. Saugumui informaciją apie jį perduodavo infiltruoti agentai, kurie stengdavosi įgyti jo pasitikėjimą. KGB tyčia skleisdavo įvairius gandus, melagingas istorijas apie kunigą Juozą, norėdama jį sukompromituoti, kad kunigai ir tikintieji pasauliečiai nuo jo nusigręžtų ar pasmerktų. Ypač siutindavo kagėbistus, kai kunigas vikriai sugebėdavo išsprūsti jiems iš akių, keisdamas kelionės maršrutą, keliaudamas pakeleivingomis mašinomis.
KGB jam buvo davę slapyvardį Akiplėša, nes kunigas visiškai nepaisė jokių sovietų valdžios draudimų ir jų nebijojo. Sakoma, kad jį vieną persekioti buvo užverbuota 115 agentų. Saugumas stengėsi su juo susidoroti visomis galimomis priemonėmis, tačiau, kai jiems nepavyko, perėjo prie paties žiauriausio – pasikėsinimo į jo gyvybę. 1986 m. vasario 5 d., šventosios kankinės Agotos dieną, klastingas automobilio susidūrimas su pienovežiu Eišiškių plente, Šalčininkų rajone, pašaukė kunigą Juozą į Tėvo namus. Vasario 10 d. buvome sutarę su kunigu Juozu aplankyti dar du kareivėlius Rusijoje. Deja, Viešpats jau buvo pašaukęs jį pas save.
Parašai tualete
Suėmus kunigus A.Svarinską ir S.Tamkevičių, visoje Lietuvoje buvo renkami parašai, kad jie būtų paleisti iš kalinimo vietos. Tuo metu dirbau Žalpių parapijoje vargonininke.1983 m. gegužės 29 d. Žalpių parapijoje vyko Švč. Mergelės Marijos atlaidai. Juose dalyvavo daug žmonių, todėl nusprendžiau, kad parašus rinksime ir ten.
Po Sumos žmonės pasirašinėjo prie bažnyčios durų. Parašus rinko vienas mano bičiulių – Arvydas Juška. Staiga į šventorių įsiveržė pagėręs žmogelis – saugumietis arba partinis aktyvistas – ir atėmė lapus su parašais. Atbėgęs Arvydas pranešė, kad atėmė parašus. Aš, palikusi choristus baigti giesmę, išbėgau į lauką. Atlaidų dalyviai sugavo „drąsuolį“ dar šventoriuje. Griebiau tą žmogelį už atlapų, net švarko sagos pabiro, atėmiau iš jo lapus, vyrai užmetė ir į sprandą. Prisistatę du nepažįstami civiliai nusivedė jį į mašiną.
Kunigas J.Razmantas bijojo, kad po incidento nebūtų kratos, liepė pareiškimą su parašais vežtis namo. Tuo metu gyvenau Kelmėje pas tėvus. Parvykus į tėviškę, autobusų stotyje laukė būrys saugumo ir milicijos darbuotojų. Išlipant iš autobuso, mus visus tris – Arvydą Jušką, Alvydą Vainorą ir mane – sulaikė. Vaikinai bandė bėgti, bet, pamatę, kad man užlaužę rankas vedasi į miliciją, sugrįžo. Abu vyrukus apkaltino, kad jie organizavo muštynes. Iškvietė jų tėvus ir paleido namo.
Mane Kelmės milicijos patalpose uždarė į kamerą. Prieš tardymą vyko dokumentų apiforminimas. Dievas davė pasinaudoti proga. Suskambo gretimame kabinete telefonas. Tardytojui išėjus pakalbėti telefonu, atėjo mintis rizikuoti. Mane saugojusio kareivuko paprašiau išleisti į tualetą. Jis sutriko, bandė klausti tardytojo, tačiau šis buvo labai įsijautęs į pokalbį ir tik kažką sumurmėjo. Kareivukas palydėjo iki tualeto, kuris buvo kieme, vadinamoji lauko „būdelė“. Ten užsidariusi užkišau už balkių lapus su parašais, kuriuos turėjau su savimi. Girdžiu, atbėga įsiutęs tardytojas ir ima trankyti duris. Tik pykštelėjo kabliukas ir durys atsidaro, o tardytojas rėkia:
– Ką palikai tualete?
Aš jam nustebusiu balsu sakau:
– Labai nekuklus klausimas. Argi nežinote, ką žmonės palieka tualete? Nebūkite, vyrai, tokie nekantrūs, tuoj išeinu.
Prieš jam atbėgant, spėjau paplėšyti popieriaus, kad jiems atrodytų, jog viską sumečiau į tualetą. Tardytojas labai pyko, bet nieko padaryti negalėjo. Aišku, už visa tai reikėjo atsakyti. Tačiau parašai buvo laikinai išgelbėti. Grįžusi namo, po kelių dienų vieną naktį nuvažiavau į tą tualetą, kur už balkio buvau paslėpusi atlaiduose surinktus parašus, išsitraukiau ir parsivežiau namo. Juos su kitais surinktais parašais nuvežiau į Kaliningrado sritį ir registruotais laiškais išsiunčiau TSKP generaliniam sekretoriui Jurijui Andropovui. Nuorašą – LTSR prokurorui.
