Dabar populiaru
Publikuota: 2021 sausio 12d. 19:59

Istorikas Aurimas Švedas: „Turime kalbėtis apie tai, ką išgyvenome ribinėse situacijose“

Aurimas Švedas Interviu
Edgaro Kurausko nuotr. / Aurimas Švedas

„Istorinio įvykio prasmė ir reikšmė nuolat kinta, ji neatsiskleidžia istorikų bei visuomenės akims kaip baigtinė, negrįžtama realybė“, – teigia kultūros istorikas Aurimas Švedas ir pabrėžia, kad 1991-ųjų Sausio 13-osios įvykiai jau yra istorija, kurią reikėtų imtis tirti čia ir dabar.

Pokalbio pretekstu tapo ne tik šiomis dienomis minima trisdešimties metų nuo 1991-ųjų Sausio įvykių sukaktis, tačiau ir ta proga Lietuvos istorijos instituto mokslininkų dėka pasirodžiusi knyga „Sausio 13-oji: tarp atminties ir istorijos“, kurioje publikuojami ne tik istorikų straipsniai, bet ir tų įvykių dalyvių atsiminimai bei apmąstymai.

Šiame pokalbyje su A. Švedu kalbamės apie tai, kokią prasmę XXI amžiuje mes suteikiame Laisvės gynėjų dienai, ar išmokome ją švęsti kaip vieną reikšmingiausių įvykių mūsų kelyje į laisvę, kodėl apie ją dar neturime nei trilerio, nei komikso bei kaip šiandien yra pakitę 1991-ųjų idealai.

– Nuo 1991-ųjų Sausio 13-osios praėjo 30 metų, jau užaugo karta, kuriai tų dienų įvykiai yra jų tėvų, senelių, galų gale, jų šalies istorijos dalimi. Jiems tai pasakojimas iš kito laiko ir kitos tikrovės. Kita vertus, dar daugeliui žmonių tai yra jų gyvenimo dalis ir jie nesunkiai gali prisiminti, kur buvo, ką veikė, kokiomis nuotaikomis gyveno tomis dienomis. O kaip į šią praeitį žiūri istorikai? Ar Sausio 13-osios įvykius jau galima vadinti istoriniais?

– Praeities virsmas istorija – sudėtingas, daugiabriaunis procesas, kurį ne visuomet pavyksta suvaldyti, nukreipti norima linkme mokslininkų bendruomenei ar politikams (dažniausiai įvardijantiems 25, 50 ar net didesnį laiko tarpą, per kurį praeities įvykiai esą turi iš „karštos“ atminties, visuomenės aktualijų ir politinio veikimo plotmės transformuotis į tai, su kuo jau gali dirbti „šalta“ akademinė istorija).

Istorikai paprastai orientuojasi į ketvirčio arba pusės amžiaus cenzūrą, nes dažniausiai įvairios valstybės atminties institucijos maždaug pusšimtį metų neleidžia mokslininkų bendruomenei prieiti prie jautrių dokumentų, susijusių su svarbiais, o kartais ir lemtingais konkrečios valstybės vidaus bei užsienio politikos klausimais.

Kitas mokslininkų argumentas – neverta gilintis į tuos dalykus, kurie pernelyg įkrauti įvairių emocijų, apgaubti visuomenės ir įvairių institucijų dėmesio, aktyviai naudojami politikos lauke, nes visa tai mokslininką gali slėgti ar dezorientuoti.

Žinoma, ne viskas yra taip paprasta. Nes ne visi praeities įvykiai klusniai traukiasi iš mūsų dabarties lauko į archyvų ir bibliotekų prieblandą. Todėl istorijos teoretikai kalba apie mūsų dabartyje egzistuojančias praeities salas, niekada nesibaigiančios praeities siužetus arba nenorinčias baigtis praeitis.

Istorinio įvykio prasmė ir reikšmė nuolat kinta, ji neatsiskleidžia istorikų bei visuomenės akims kaip baigtinė, negrįžtama realybė.

Tačiau palikime šiuos teorinius išvedžiojimus nuošalyje ir prisiminkime puikioje amerikiečių istoriko Zachary S. Schiffmano knygoje „Praeities gimimas“ („The Birth of the Past“) išsakytą kriterijų, kurį gali panaudoti kiekvienas iš mūsų, tyrinėdamas, kada mūsų asmeninės, valstybės ar visuomenės istorijos siužetai virsta praeitimi. Anot Zachary S. Schiffmano, jeigu mąstydami apie ką nors, kas nutiko praeityje, mes pajuntame, jog tai jau „svetima šalis“ su kitokiais, nuo mūsų savo apranga, mąstysena, elgsena, gyvenimo būdu esmingai besiskiriančiais žmonėmis, tai yra bene pats svarbiausias argumentas, leidžiantis konstatuoti, jog praeitis jau virto istorija.

Pasklaidykime apie Sausio 13-osios įvykius mums pasakojančias nuotraukas, peržiūrėkime tuo metu filmuotus siužetus ir paklauskime savęs „Ką mes jaučiame?“ Akivaizdu, kad į mus iš šių nuotraukų žvelgs artimi, bet kartu praėjusiame šimtmetyje ir tūkstantmetyje likę žmonės, kažkuo kitokie, ne tokie kaip mes.

Šis trumpas savivokos „testas“ leidžia konstatuoti: 1991-ųjų Sausio 13-osios įvykiai yra istorija, kurią reikėtų imtis tirti čia ir dabar. Žinoma, kiti mano jau išvardinti kriterijai tarytum nurodo, jog tai vis dar labai „karšta tema“, todėl su ja dirbantiems mokslininkams bus sunku. Tačiau esu įsitikinęs, kad ilgiau laukti nebeverta, nes mes galime tiesiog prarasti tuos neįkainojamus dalykus, kuriuos saugo netvari žmogiškoji atmintis ir dažniausiai labai pažeidžiami asmeniniai archyvai.

Beje, tokio supratimo, kad laukti ilgiau nebegalima, išraiška laikyčiau ir ką tik Lietuvos istorijos instituto mokslininkų dėka pasirodžiusią knygą „Sausio 13-oji: tarp atminties ir istorijos“. Ši knyga yra bandymas ieškoti atsakymo į klausimą „kas šiandien mums yra vienas lemtingiausių Nepriklausomybės istorijos įvykių?“ Toks klausimas neturėtų stebinti. Istorinio įvykio prasmė ir reikšmė nuolat kinta, ji neatsiskleidžia istorikų bei visuomenės akims kaip baigtinė, negrįžtama realybė. Mano nuomone, šią tiesą puikiai atskleidžia minėtoje knygoje sutelkti Česlovo Laurinavičiaus, Vlado Sirutavičiaus, Rimanto Miknio, Dainiaus Žalimo, Artūro Antano Skučo, Rimvydo Valatkos, Vytauto Landsbergio, Virginijaus Savukyno, Davido Remnicko, Jurijaus Afanasjevo, Carlo Bildto tekstai, prisiminimai bei kalbų stenogramos, padedantys iš naujo apmąstyti netolimą praeitį bei mūsų santykį su ja.

– Kokie jūsų paties prisiminimai iš tų dienų? Ir ar subjektyvios, asmeniškos Sausio 13-osios patirtys gali padėti nusakyti jos reikšmę ne tik sau pačiam, tačiau ir istoriniame šalies kontekste?

– Kiekviena mūsų bendruose namuose – Lietuvos valstybėje – gyvenančio visuomenės nario istorija yra svarbi ir vertinga. Dalindamiesi atsiminimais, pasakodami apie savuosius išgyvenimus, mes kuriame ir sustipriname jausmą, kad esame susieti bendros patirties. Kartu tai pasitikėjimo vieni kitais veiksmas, nes asmeninės patirtys ir su jomis susiję atsiminimai yra pats brangiausias dalykas, kokį mes turime.

Todėl esu įsitikinęs: mes turime kalbėtis apie tai, kaip mes kūrėme valstybę ir ką išgyvenome ribinėse situacijose.

1991-ųjų sausio 12 dieną buvau su savo tėvais prie Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo kartu su kitais mano gimtojo miestelio žmonėmis (tuo metu gyvenau Dusetose). Vakare grįžę iš Vilniaus nuėjome ilsėtis ir apie po vidurnakčio prasidėjusią dramą sužinojome tėčiui ankstyvą rytmetį įjungus televizorių. Mus ištiko šokas. O aš apimtas apmaudo kartojau: „Ką aš pasakysiu, kai po keliasdešimt metų draugai manęs paklaus – o kur tu buvai Sausio 13-osios naktį?“

1991-ųjų Sausio 13-oji yra didžiausia XX a. Lietuvos visuomenės pergalė, pasiekta ginant svarbiausias Europos vertybes

– Per tris dešimtmečius Sausio 13-osios atminimas keitėsi kartu su jos simboliais bei minėjimo formomis. Verta prisiminti, kad kažkada tai buvo net šventinė nedarbo diena, o praėjusiais metais tarp politikų vėl buvo kilusi tokia mintis. Mes nuolatos permąstome savo santykį su praeitimi, todėl ir šios dienos vaizdinys tautos sąmonėje taip pat yra kintantis. Vis dėlto, kaip jūs pats įvardytumėte Sausio 13-osios prasmę dabartyje?

– Drįsčiau teigti, kad 1991-ųjų Sausio 13-oji yra didžiausia XX a. Lietuvos visuomenės pergalė, pasiekta ginant svarbiausias Europos vertybes – laisvės idėją, teisę į žmogaus orumą ir galimybę gyventi prasmės pripildytus gyvenimus. Jeigu Laisvės gynėjai būtų pralaimėję Lietuvoje, Sovietų Sąjungos byrėjimas galėjo būti sustabdytas, o Europos žemyną, labai tikėtina, būtų padalijusi nauja geležinė uždanga.

Taigi, Sausio 13-osios įvykį galima prilyginti žemės drebėjimui, kuomet seisminės bangos sklinda ne tik erdvėje, bet ir laike. Šios bangos veikia mūsų valstybės ir visuomenės gyvenimą iki šiol.

– Praėjusią savaitę savo „Facebooko" paskyroje pasidalinote štai tokia rašytojo Umberto Eco mintimi: „Kodėl žmogų, neabejotinai apdovanotą drąsa ir šaltu krauju, atliekantį savo pareigą, norima vadinti didvyriu? Brechtas rašė (pjesėje „Galilėjaus gyvenimas“), kad nelaiminga ta šalis, kuriai reikia didvyrių. Kodėl nelaiminga? Nes joje stinga normalių žmonių, kurie daro tai, ką yra įsipareigoję daryti, sąžiningai, nevogdami ir nevengdami atsakomybės, ir daro tai (kaip šiandien banaliai sakoma) „profesionaliai“. Kai šaliai trūksta normalių piliečių, ji žūtbūtinai ieško didvyrių ir dalija aukso medalius į kairę ir dešinę“.

Ar šią mintį galima būtų pritaikyti Sausio 13-osios kontekste? Pavyzdžiui, kalbant apie žuvusiuosius, man į akis krito tokia statistika: net 9 iš 14 tos nakties aukų buvo vilniečiai. Maža to, visi jie artimiausių mikrorajonų – Lazdynų ir Karoliniškių gyventojai. Jie gynė ne simbolį, ne abstrakciją, o savo kiemus, Bokštą, kurį kasdien matydavo pro savo langus, eidami į parduotuvę, mokyklą, kino teatrą ar vedžiodami šunį. Ar nesubanaliname Sausio 13-osios pasakojimo jį paversdami vien tik ideologija?

– Mano „Facebooke“ cituota Umberto Eco mintis prisimenant šios iškilios asmenybės gimtadienį buvo užrašyta jo esė „Nelaiminga ta šalis“ (publikuotoje 2015 metais) ir, akivaizdu, kalbėjo apie itališkas realijas. Kita vertus, U. Eco tekstai tuo ir puikūs, jog jie mums, gyvenantiems skirtinguose politiniuose, socialiniuose ir kultūriniuose kontekstuose, leidžia užsiimti jas rašiusiojo žmogaus idėjų interpretacija ir tąsa.

Užrašydamas minėtus žodžius galvojau apie XXI amžiaus realijas – politikos, viešųjų ryšių, socialinės medijos, žiniasklaidos sampynas ir jose gimstančias odes „herojams“, kurie greitai savaisiais džipais važiuoja per smėlynus, pataiko iš trijų taškų zonos paskutinę rungtynių sekundę, mėgaujasi šlove bei kylančiais reitingais spaudos konferencijose pasakodami apie meistriškai suvaldytą epidemiją.

Tuo tarpu prisimindamas tuos keturiolika Laisvės gynėjų tegaliu pasakyti, jog šiems žmonėms Bokštas, kaip ir parlamento rūmai, tikriausiai, buvo ne tik jiems įprasto, savo peizažo dalimi, bet ir svarbiais laisvos valstybės simboliais bei svarbiausiomis institucijomis, be kurių valstybės egzistavimas nebuvo įmanomas.

Vienas istorikas, mąstydamas apie XX amžiaus istorijos pamokas šiandienai, yra suformulavęs tokią mintį: būkite tokie drąsūs, kokie tik galite, kai to labiausiai prireiks. Tikiu, kad vienintelės drąsos akimirkos, parodytos mezgimo įmonėje dirbusios merginos, kelių studentų, mokinio, pardavėjo, vairuotojo arba darbininko, kai to labiausiai reikia ginant svarbias idėjas ir vertybes, yra tikrasis mūsų kasdienio gyvenimo heroizmas (kaip banaliai šis apibūdinimas beskambėtų). Tikriausiai, daugiau nieko iš savęs ir kitų neturėtume teisės norėti.

Santykio su Sausio 13-ąja paieškos kartu yra ir mūsų istorinės kultūros kūrybos procesas.

– Tačiau reikia pripažinti, kad Laisvės gynėjų diena yra labai nepatogi: tai vienu metu ir tragiška, ir džiugi šventė. Kasmet šia proga – išskyrus, matyt, šiuos metus – yra kartojami tokie patys oficioziniai ritualai, kurie yra mažai kam įdomūs ir visiškai nepatrauklūs. Tad ar mums pavyko rasti tinkamų būdų švęsti šią vieną reikšmingiausių naujųjų Lietuvos laikų pergalių? O jei ne – kokios galėtų būti to priežastys?

– 2015-aisiais sausio 12 dieną vykusiame renginyje „Nerimo mintys“ pasakytoje kalboje TV bokšto pirmo aukšto salėje filologas Virginijus Gasiliūnas taip kalbėjo: „Ir va pagalvoju: o kaip reiktų / reiks tai papasakoti anūkei, kuriai vos vieneri? Ir nežinau. Ir manau, kad to padaryt iš esmės, deja, neįmanoma. To negalima atkurti, bet, tikiu, galima sukurti.“

Manau, kad tai bene geriausias įmanomas atsakymas į jūsų klausimą. Santykio su Sausio 13-ąja paieškos kartu yra ir mūsų istorinės kultūros kūrybos procesas. Jame dalyvauja ne tik nuobodžius tekstus rašantys istorikai bei monotoniškus ritualus mėgstantys politikai, bet ir daugybė žmonių, kurie patys ieško savojo santykio su Sausio 13-ąja ir todėl gali daug prisidėti prie svarbios datos permąstymo proceso. Geriausias to pavyzdys – jau tradicine tapusi „Neužmirštuolės“ akcija.

– Sausio 13-oji turbūt yra viena tų dienų, apie kurią publikuota daugiausia atsiminimų, dokumentinės bei vaizdinės medžiagos. Rodos, tai galėtų tapti puikia medžiaga literatūriniam trileriui ar komiksui, galimybe pažvelgti į visa tai netikėtu, neįprastu kampu. Ar, vis dėlto, kolektyvinė atmintis suformuoja ne tik požiūrį, bet ir būdus, kaip apie tam tikrus įvykius galima kalbėti, kaip juos prisiminti? Ar šiuo atveju tai viena tų temų, kuriai nedera vaizduotės šėlsmas?

– Rašytojas Marius Ivaškevičius dar 2017-aisiais VDU vykusiame renginyje „Uždaras vakaras. Persona grata“ labai tiksliai suformulavo vieną dalyką – turime didžiulę pasakojimo apie save problemą. Jeigu tiksliai pamenu M. Ivaškevičiaus pasakytus žodžius, jie skambėjo taip: „kalbėti apie save tragiškai yra bloga dramaturgija!” Kolektyvinė atmintis, žinoma, veikia mus, tačiau nauji, emociškai paliečiantys pasakojimai, vis dar yra atvira galimybė.

Laisvę suvokiant kaip savaime suprantamą dalyką, jos galima lengvai netekti.

– Šią dieną mes matome iš savo pačių perspektyvos – tai diena, kai tauta apgynė savo pasirinkimą gyventi demokratinėje valstybėje. Šis motyvas yra dominuojantis ir neginčijamas. Tačiau apie bet kurį įvykį galima papasakoti skirtingas istorijas, nes atmintis turi daug balsų. Kaip Sausio 13-osios pasakojimą galima papildyti, praplėsti, o gal net pakoreguoti žvelgiant iš kitokios perspektyvos?

– Sausio 13-osios pasakojimą galima ir būtina pildyti ir plėsti. Kaip antai, man labai norėtųsi jau skambančiame balsų chore išgirsti Sausio 13-ąją dirbusiųjų medikų pasakojimus. Taigi, grįžtu ties ta mintimi, kurią šiandien jau esu išsakęs – kiekvienas pasakojimas, kiekvienas liudijimas yra svarbus.

Be to, mes vis dar turime galimybę išplėsti supratimo apie lemtingus mūsų valstybei bei visuomenei įvykius erdvę įtraukdami pasakojimus ir liudijimus apie tai, kaip Sausio 13-osios drama buvo matoma iš Vašingtono, Paryžiaus, Maskvos ar Berlyno perspektyvos.

– Atskaitos tašku paėmę Nepriklausomybės atkūrimą, pamatytume, kaip per tuos dešimtmečius įvyko vertybių transformacija nuo kolektyvinių prie individualių. 1991-aisiais buvo kovojama už tautos laisvę ir Lietuvos valstybę, tačiau ilgainiui, mentališkai integravusis į vakarietišką kultūrą, pagrindinėmis mūsų vertybėmis tapo individo laisvė ir jo pasirinkimai. Tad kaip galima būtų nusakyti pasikeitusį individo santykį su tokiomis sąvokomis kaip „tauta“ ir „valstybė“? Kaip šiandien yra vertinami 1991-ųjų idealai?

– XXI amžiuje mes mokomės galvoti ne tik apie Lietuvą pasaulyje, bet ir apie lietuvių pasaulį. Šalia tautinio patriotizmo randasi pilietinio patriotizmo formos, Lietuvos visuomenės tapatybė transformuojasi, taigi vyksta įprastiniai dalykai – gyvendami kintančiame pasaulyje keičiamės patys.

Kaip šiandien yra vertinami 1991-ųjų idealai? Laisvę šiandien priimame kaip duotybę – parduotuvės lentynose mūsų laukiančią šviežią duoną, tinkamą kvėpuoti orą arba švarų vandenį. Tai ir nuostabu, ir, žinoma, baugina. Nes laisvę suprantant kaip savaime suprantamą dalyką, jos galima lengvai netekti.

Komentarai: 2

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Praktiškai su „Norfa“

Esports namai

URBAN˙/