Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugsėjo 2d. 14:08

Japonų choreografė Kaori Ito: kodėl apie savo intymų gyvenimą ji prakalbo scenoje?

Kaori Ito
Organizatorių nuotr. / Kaori Ito

Apsinuoginti visomis prasmėmis – scenoje atverti sielą ir pasidalyti intymiausiomis patirtimis, liesti mylimojo kūną, su juo kovoti ar dalytis švelnumu žiūrovams matant. Tokią užduotį sau iškėlė pasaulyje garsi japonų choreografė ir šokėja Kaori Ito bei žinomas prancūzų akrobatas, menininkas ir mokslininkas Theo Touvet. Jųdviejų spektaklis „Embrase Moi“ – „Uždek mane“ – rugsėjo 15–ąją Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje – neabejotinai išskirtinis festivalio „nowJapan“, kviečiančio įdomius ir novatoriškus japonų kūrėjus, įvykis.

Gedi bičiulio Jono Meko

„Paprastai per „Embrase Moi“ būname nuogi. Ir dabar žiūrovai matys mūsų kūnus, bet būsime juos prisidengę – iš pagarbos aplinkai. Bažnyčia – simboliška vieta būti atviriems prieš kitus žmones, save pačius“, – pasakojo Hanoveryje, kur viešėjo darbo reikalais, per skaipą „pagauta“ Kaori. Jau kitą dieną ji turėjo skristi į Čilę, čia su Nacionaliniu baletu yra paruošusi spektaklį – reikėjo pakeisti kelis artistus, parengti trupę gastrolėms Prancūzijoje, tad į Lietuvą ji atvyks iškart po ilgos kelionės iš Pietų Amerikos. Theo iki pasirodymo Vilniuje dirba Vienos valstybinėje operoje – joje statomame spektaklyje „Vasarvidžio nakties sapnas“ jis repetuoja Pako vaidmenį.

Kaskart prieš man išvykstant išgerdavome tekilos – toks buvo mūsų ritualas.

„Kad žinotumėt, kaip laukiu išvykos į Vilnių! Jausmai dvejopi: kartą čia jau buvusi, pamilau jūsų šalį, šiltus žmones, smagu sugrįžti, kita vertus, – liūdna, nes šįmet mirė nuostabus mano bičiulis Jonas Mekas. Būtinai po spektaklio važiuosiu į Biržus, kur jis palaidotas. Noriu nusilenkti ir padėkoti šiam dideliam žmogui už viską. Ypač – už įkvėpimą“, – susigraudino Kaori ir toliau su šypsena tęsė, kaip Niujorke gyvenusiam avangardinio kino kūrėjui kartą 2000-aisiais tiesiog paliko vieno savo spektaklių vaizdo įrašą. Tai, ką pamatė, jam patiko ir netrukus šokėją pasiekė laiškas – ne elektroninis, o vokas su popieriuje atspausdintu tekstu. Nuo tada menininkai susitikdavo tai jai atskridus į Niujorką, tai jam lankantis Paryžiuje, kur Kaori gyvena. „Kaskart prieš man išvykstant išgerdavome tekilos – toks buvo mūsų ritualas. Žinoma, kiekvieną žingsnį visuomet fiksuodavo jo kamera. Manau, spektaklį Vilniuje skirsiu jam atminti, – planavo Kaori. – Esu mačiusi filmą apie Jurgį Mačiūną. Iš jo ir pažinties su Jonu man atrodo, jog Lietuvoje išauga išties įdomūs ekscentriški menininkai, žinantys, ko nori iš gyvenimo.“

Tobulų santykių paieškos užtruko

Negalima sakyti, kad ir Kaori iš tų, kuri nežinotų, ko gyvenime nori. Tapti tuo, kuo yra dabar, kryptingai siekė nuo penkerių – tada tėvai nuvedė į klasikinio baleto būrelį. Dvidešimties ji, kaip talentinga šokėja, pagal Japonijos valstybinę studijų programą išvyko mokytis į Niujorką, o karjerą pradėjo su garsiais choreografais Philippe’u Decouflé, Jamesu Thierrée, Alainu Plateliu ir Aurélienu Bory. Nuo 2008-ųjų ji jau pati kūrė ir režisavo spektaklius, o prieš penkerius metus įsteigė savo trupę „Himé”. Pastaruoju metu bene labiausiai ją dominanti tema – žmonių ryšys, santykiai. Vienu ryškiausių jos pastatymų vadinamas „I Dance Because I Mistrust Words“ – „Šoku, nes netikiu žodžiais“, kuriame Kaori pasirodo su... savo tėčiu. „Tėtis – skulptorius, kuriam pirmąsyk su manimi užkopus į sceną jau buvo 67-eri! Šį jo pasiryžimą ir visas keliones iš Japonijos ten, kur vyksta spektaklis, vertinu kaip milžinišką dovaną man. Tai buvo proga dar geriau pažinti, suprasti vienam kitą“, – pasakojo Kaori ir pridūrė, jog šis projektas jai kainavo nemažai nervų: jaudinosi, kad tėčiui viskas pasisektų, jis nepaslystų, nepargriūtų, galų gale – kad iš jaudulio nepakirstų infarktas.

Laurent Philippe nuotr./Embrase moi
Laurent Philippe nuotr./Embrase moi

Dėl darbų visąlaik puikiai ne tik kritikų komplimentais, bet ir tarptautinių festivalių prizais vertinama 39–erių Kaori gana ilgai nerado asmeninės laimės. „Moterys dažnai pataikauja vyrams. Ilgainiui ir pati supratau, kad gerai jausdavausi tą darydama. Gal dėl to rinkdavausi „mačo“ tipo partnerius, kurie paprastai nelabai linkę įsiklausyti, ko moteris nori, ką jį jaučia. Neturėjau ir geros seksualinės patirties. Ieškojau saugumo, namų, o jų nebuvo, nes ištisai keliavau. Tik su metais supratau, kad iš tų „mačo“ – nieko gero, pamažu išsilaisvinau, atsikračiau nuolankios tobulos japonų moters komplekso. Kai sutikau Theo, iškart pamačiau, kad esame skirtingi. Jis galėjo vienu metu mylėti kelias moteris ir dėl to nesijausti prieš nieką kaltas. Vyrų ir moterų požiūris į meilę ir seksą apskritai skiriasi, o dar jis – prancūzas, aš – japonė, daug dalykų mūsų kraujyje“, – šyptelėjo ji. Beje, Kaori neišvengė neretam emigrantui būdingo tapatybės neigimo. Gerus penkiolika metų, kai išvyko studijuoti, ji nenorėjo nieko girdėti apie Japoniją. Juolab – ten grįžti, prisiminti tradicijų. „Tačiau pati tapusi mama ėmiau justi, jog trūksta šaknų, noriu dažniau lankyti tėvus. Tai, pagaliau, tapo pareiga, nes sūnus Sola – vienintelis jų anūkas. Buvau patyrusi identiteto krizę, o dabar jau visai neblogai jaučiu, kiek manyje japoniškų, kiek – prancūziškų savybių“, – kvatojo choreografė.

Scenoje – tikras gyvenimas, kaip visų

Garbanius prancūzas Theo charizmatišką šokėją Kaori sutiko darbe. Jų porai ruoštame numeryje buvo daug ilgų partnerės pakėlimų, tad pirmiausia nudžiugino smulkutis kūnas ir nedidukas ūgis – kaip daugybės japonių. „Bus lengvutė!“ – pagalvojo.

„Iki Kaori vienu metu buvau su septyniomis moterimis – daug keliavau, neužsibūdavau vienoje vietoje, tad kodėl gi ne?... Atviri santykiai man visai tiko. O tai, kaip mus auklėja, ko moko religija, kad meilei pakanka dviejų, neatrodė svarbu. Kai susitikome su mano meile, savaitę ištisai kalbėjomės, vienas kitam pasakojome savo paslaptis. Galiausiai pagalvojome, kad gal verta pasidalyti savo patyrimais ir su svetimais? Pirmoje spektaklio dalyje drąsiai kalbame apie dalykus, kurie vis dar daug kam atrodo tabu. Tarkim, apie masturbaciją. Pasakojame apie buvusius mylimuosius, jų, žinoma, neįvardydami, nes manome, jog kiekvieni buvę santykiai mus kažkuo praturtina, kažką atimą ir taip paruošia naujiems“, – kalbėjo 32-ejų Theo.

Kai sutikau Theo, buvau nustebusi, koks jis atviras ir kaip nori dalytis intymumu, o aš – kitokia, santūresnė.

„Kai sutikau Theo, buvau nustebusi, koks jis atviras ir kaip nori dalytis intymumu, o aš – kitokia, santūresnė. Pavyzdžiui, nuėjęs į tualetą atlikti gamtinių reikalų jis nepasivargino uždaryti durų, girdėjau šlapinantis, o jam tai atrodė visiškai normalu. Jis iškart manęs klausinėjo apie ankstesnes patirtis, turėtus vyrus, meilę, seksą. Kadangi mums pavyko tiek išsikalbėti, nutarėme pakalbėti ir su kitais. Būna, publika sustoja, prieina arčiau ir užduoda įvairiausių klausimų. Kartą viena žiūrovė domėjosi, ar esu mylėjusis su moterimi. Atsakiau: „Ne. O jūs?“ – „Taip. Buvo nuostabu.“ Maždaug taip žmonės bendrauja Prancūzijoje, Vokietijoje, kitose šalyse. Įdomu, kaip seksis Lietuvoje?“ – spėliojo Kaori. Antroje „Embrase Moi“ dalyje žodžių mažai – tik Theo pasako trumpą paties parašytą tekstą, o toliau abu kalba – aiškinasi, pykstasi, draugauja, myluojasi – kūnais. Žiūrovams perteikdami savo artumą, jie primena, kaip svarbu mylėti ir stengtis atrastą meilę išsaugoti.“

Plauti indus – savotiška meditacija

Trejus su puse metų drauge esančių menininkų namai – Paryžiuje. Čia jie turi viską, stinga tik vieno – daugiau laiko. Amžinai lėkti Theo įprato nuo mažens, kuomet lankė begalę būrelių, o baigdamas mokyklą paskaičiavo, jog papildomam ugdymui skirdavo po 25 valandas per savaitę. Geriausiose Prancūzijos mokyklose studijavęs menus, vėliau daug metų jis skyrė gamtos mokslams – studijavo Paryžiuje, Kanadoje, Indijoje, tobulinosi NASA institute. Kalbėti apie fiziką, atomus, kūnų sandarą, klimato atšilimą jis gali ne mažiau profesionaliai nei apie spektaklius. Beje, netrukus žada imtis meną ir mokslą sujungiančio projekto, nes šios abi jo gyvenimo pusės, sako, labai susijusios.

Kaori net ir dabar, kai dirba kaip pašėlusi, spėja pasirūpinti namais, buitimi, beveik dvejų sūneliu Sola, kurio vardas išvertus iš japonų reiškia dangų. „Užvakar grįžome iš atostogų pajūryje. Namie radau priaustų voratinklių, greitai vorus išvaikiau, namus iššveičiau, viską išskalbiau, pasiuvau užuolaidą sūnelio kambariui. Man patinka buitis, tie paprasti darbai, nes juk sakoma, kai yra šeima, dažnai tenka pamiršti restoranus. Mėgstu gaminti, o plauti indus man – išvis meditacija“, – juokėsi Kaori. Mažasis Sola prie kelionių, daugiakalbės aplinkos jau įpratęs. Įlipęs į traukinį draugiškai sveikinasi ir kalbina vagono kaimynus, gėrisi užsidarančiomis ir atsidarančiomis durimis. „Vaiko gimimas, galima sakyti, mane įžemino, ėmiau aiškiau suvokti, kas yra svarbiausia, tad renkuosi tik man įdomius projektus, stengiuosi sūnaus niekur nepalikti. Nebent, kaip dabar, kai tenka skristi į Čilę, perduodu jį pagloboti seneliams. Bet į Lietuvą būtinai atsivešiu. Jaučiu nepaaiškinamą simpatiją, ryšį su jūsų šalimi. Gal todėl, kad sugebėjote išsaugoti tokį unikalumą, savitumą šiais niveliacijos ir uniformų laikais? Europoje tokių šalių mažai“, – įsitikinusi Kaori, į festivalį „nowJapan“ sugrįžtanti po ketverių metų pertraukos.

Rugsėjo 10-ąją atidaromas didžiausias Baltijos šalyse Japonijos kultūros festivalis „nowJapan“ tęsis visą savaitę. Kiekvieną vakarą bus pristatomi išskirtiniai scenos meno projektai, tradicinis spalvingas „Cosplay“ konkursas, o savaitgalį, rugsėjo 14–15 dienomis, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje bei jo kieme vyks šiuolaikinio meno parodos, projektai, kulinarinės dirbtuvės, koncertai bei įvairiausi kiti renginiai.

Partnerio turinys
Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

02:14
01:11
00:58

Dabar tu gali