Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2018 balandžio 25d. 10:42

Jogintė Bučinskaitė: Ne(eko)logiškas kūrybiškumas

Jogintė Bučinskaitė
Asmeninio archyvo nuotr. / Jogintė Bučinskaitė
Tapo įprasta ekologiškumą sieti su taupumu. Saikingas vartojimas ir atsakinga gamyba turėtų užtikrinti ne tik aplinkos apsaugą, bet ir tvarią bei sveiką mūsų gyvenseną. Tačiau atrodo, kad ekologiškumo principais retai kada vadovaujamasi tokiose kasdienybės veiklose kaip naršymas internete, nuomonių dalybos ar kūryba, o dar dažniau šiandien – kalbėjimas apie kūrybiškumą ir jo taikymas.

Žinoma, šį tekstą šiuo požiūriu taip pat būtų galima laikyti visiškai neekologišku, jei abejojančių vienareikšmiška kūrybiškumo nauda būtų tiek pat, kiek teigiančių, jog tai vienintelis gelbėjimosi ratas esamos ir visų būsimų industrinių revoliucijų akivaizdoje. Bet ar nėra tai savotiškas ateities kolonizavimas, pasinaudojant vienu iš šiandien užsidirbti leidžiančių scenarijų?

Kūrybiškų sprendimų neabejotinai reikalauja ne tik metaforai pasitelkta ekologija, bet ir daugelis kitų sričių. Tačiau čia verta atkreipti dėmesį į tai, kad per pastarąjį dešimtmetį įsisąmoninus kūrybinių industrijų terminiją, o vietoje miestelių kino teatrų ir kultūros namų pastačius meno inkubatorius ir kūrybinius klasterius, įjungta kita, aukštesnė pavara – kūrybiškumas iki galo imtas suvokti ne kaip išimtinai menininkams būdinga privilegija, bet kaip visuotinė ir kone privaloma ypatybė. Be perstojo kartojama, kad visi esame kūrybingi ir visi galime kurti. Be abejonės, galime tai daryti visi, bet ar tikrai visi turėtume ir ar tikrai visiems reikia?

Gana išmintingai pasielgė menininkas Pierre’as Bismuthas, papildęs žymiąją Josepho Beuyso frazę „Kiekvienas yra menininkas“ sąlygos dėmeniu „bet tik menininkai tai žino“. Gal iš tiesų tam tikrų sąlygų įvedimas prisidėtų ne tik prie ekologiškesnio, bet ir logiškesnio kūrybiškumo taikymo. Juolab kad savaime teigiamu išmoktas laikyti kūrybiškumas neišmoko mūsų aiškiau pasakyti, kas jis yra, ką jau kalbėti apie skirtumų tarp kūrybiškumo ir kūrybingumo įvardijimus. Tad kasdienybėje sunku ne tik atskirti veiklas, gebėjimus ir kompetencijas, susijusias su kūryba (kūrybingumas), nuo tų veiklų, kurių esmę sudaro vaizduotės procese gimusi kūryba (kūrybiškumas); be viso to sunku įsivaizduoti pasaulį, kuriame visi yra kūrybingi.

Įsisąmoninus kūrybinių industrijų terminiją, o vietoje miestelių kino teatrų ir kultūros namų pastačius meno inkubatorius ir kūrybinius klasterius, įjungta kita, aukštesnė pavara – kūrybiškumas imtas suvokti ne kaip išimtinai menininkams būdinga privilegija, bet kaip visuotinė ir kone privaloma ypatybė.

Tiesą pasakius, tokia mintis gąsdina daug labiau nei tai, kad didžiąją dalį darbo vietų ateityje užims robotai. Ką darysime, kai visi iš tiesų taps menininkais, bet tų tikrųjų žinojimas jau seniai bus nuvertėjęs ir niekam nebeįdomus? Ar neatsitiks taip, kad šiame rašinyje spekuliuojama kūrybiškumo ekologinės katastrofos situacija taps realybe?

Ką darysime su kūrybiškumo pertekliumi, kai jau šiandieninė kūryba lyg gerai žinomų modelių surogatai gimsta iš antrinių perdirbtų idėjų? Ar robotai vaikščios į mūsų parodas, jei šiandien taip raginame tai daryti dirbančiųjų klasę?

Galų gale, kokią kultūrinę vertę turės dar tankesni kūrybiniai procesai? Čia verta paminėti lenko rašytojo Stanislavo Lemo mintį, kad tūkstantis muzikuojančių bethovenų sunkiai skirtųsi nuo kaimenės bliaunančių jaučių.

Ir nors retorikoje apie kūrybingumo naudas bandoma atskirti universalias kūrybines strategijas nuo tikslingos meno kūrybos, šis ekologiškas rūšiavimo gestas panašus į tą, kai prieš išvežant šiukšles visos išrūšiuotos atliekos sukraunamos į tą pačią mašiną. Noras šlietis prie menininkų, pateikiant juos kaip vienintelius išlaikiusius įgimtą kūrybingumo potencialą, diskredituoja kitas specialybes, kurių pavieniai atstovai kūrybingus metodus, tikiu, taikydavo ir tebetaiko, bet tai greičiausiai lieka nepastebėta, nes neatsispindi galutiniame rezultate. Tai tik patvirtina įsivaizdavimą, kad kūrybingu greičiausiai bus laikomas tik tas, kurio veiksmai bus teatrališki, kalbėjimas manieringas, o pristatymų skaidrės itin originalios.

Tačiau čia verta sugrįžti prie menininkų, kuriuos siekiantys būti kūrybingais stengiasi kuo skrupulingiau imituoti. Ne visi tie, kuriuos iš inercijos esame linkę vadinti menininkais, yra kūrybingi. Yra tokių, kurie išsigryninę kūrybos metodą ir estetiką, štampuoja savo darbus ne ką prasčiau, nei tai darys robotai. Tad ne visi menininkai turi ateities draudimo polisą ir ne visa kūryba garantuoja originalų ir vertingą rezultatą.

Savivertę keliantis, perspektyvas garantuojantis ir kaip komplimentas skambantis kūrybiškumas tarsi žėrintis deimantas ilgainiui imtas inkrustuoti į studijų programų pavadinimus, tačiau kūrybiškumo specialisto laipsnio, mano žiniomis, kol kas nesuteikia jokia akademinė institucija. Nepaisant to, darbo rinka intensyviai ieško kūrybininkų – gana paradoksalu tokiai specialybei neegzistuojant, bet pripažįstant, kad kiekvienas dėl įgimto savo kūrybiškumo galėtų būti potencialiu darbuotoju.

Vis dėlto, šiandien taip įprasta vadinti visą spektrą žmonių – menininkus, kūrėjus ar kultūros darbuotojus, turinčius specialius įgūdžius generuoti ir įgyvendinti idėjas. Skamba abstrakčiai, bet dažniausiai galvoje turimi reklamos agentūrose dirbantys ar informacinių technologijų sritims kuriantys žmonės. Kitaip tariant, po spalvotu kūrybininko viršeliu gana dažnai slepiasi paprastas pardavėjas, nes gana akivaizdu, kad tai, kas šiandien nėra kitaip arba kūrybingai pateikta – vangiai perkama.

Prieš kelerius metus apsilankius teatro improvizacijos užsiėmimuose, paaiškėjo, kad didžioji dalis užsiėmimus lankančių iš tiesų yra pardavimų vadybininkai ar nekilnojamojo turto brokeriai.

Tuo metu jie pasakojo, kad ši veikla jiems padeda laisviau bendrauti su klientais, kūrybiškiau spręsti problemas, o jei atvirai, tai efektyviau įvykdyti sandorius. Ši paatviravimo akimirka puikiai iliustruoja kūrybiškumą tyrinėjančių teoretikų nuogąstavimus, kad ilgainiui kūrybiškumas taps patraukliu žodžio „efektyvus“ sinonimu, jei juo dar netapo. Tame tarsi nėra nieko blogo, jei kūrybiškumas dažnai nebūtų taikomas tiesiog prastiems įgūdžiams užmaskuoti arba gebėjimų trūkumams pateisinti.

Kitą, labai natūralų klausimą, susijusį su kūrybingumo vertinimu, kelia metų pradžioje pradėjusi veikti naujos kartos mokymosi platforma, prisistatanti „Kūrybingumo mokykla“.

Antradienio rytais LRT televizijos laidoje „Labas rytas, Lietuva“ pristatomos dešimties minučių Kristupo Saboliaus ir Tomo Ramanausko vedamos videopamokos, kaip ir priklauso, išcenzūruojamos nuo partnerių reklamų ir atrodo kone idėjinės. Vis dėlto internete pasiveja informacija apie projekto draugus – Vilniaus universitetą, įsteigusį 4000 eurų stipendijų fondą, ir „Swedbank“, įteiksiantį, ko gero, šiandien jau privalomais laikomus kūrybingumo įrankius Apple MacBook, iPadPro, GoPro kamerą.

Tad kyla kiek naivus, bet savalaikis klausimas, ar užduočių sprendimas yra nuoširdus kūrybingumo trenažas, ar simbolinis gestas dėl prizų? Ar partneriams iš tiesų nuoširdžiai rūpi kūrybiškumo kompetencijos, ar tai subtilus noras prisipratinti potencialią klientūrą? Galų gale, kaip įvertinti ir pamatuoti kūrybingumą? Ar prizų nelaimėję moksleiviai bus laikomi nepakankamai kūrybingais? Suk nesukęs, kūrybingumo demokratizavimo procedūra priartėja prie taško, kai visi yra menininkai, bet, ko gero, tik mokyklos lektoriai geriausiai žino, kas yra tie tikrieji.

Kūrybiškumą suprantant kaip netikėtų junginių sistemą, idėjų importą ir eksportą, sričių ir bendruomenių difuziją, neišvengiamai ima rastis hibridiniai dariniai, tačiau ne visi jie yra adekvatūs, o dalis tiesiog anachronistiniai – pradedant nuo alaus jogos, baigiant baltišku šamanizmu.

Daug ir dažnai kalbant apie kūrybiškumo naudas, retai kada prabylama apie šalutinius efektus. Kūrybiškumą suprantant kaip netikėtų junginių sistemą, idėjų importą ir eksportą, sričių ir bendruomenių difuziją, neišvengiamai ima rastis hibridiniai dariniai, tačiau ne visi jie yra adekvatūs, o dalis tiesiog anachronistiniai – pradedant nuo alaus jogos, baigiant baltišku šamanizmu.

Visuotinė kūrybinė ambicija ir viešas skatinimas kurti visur ir visada gamina tokius sinkretinius reiškinius, apie kurių junglumą anksčiau net nebuvai drįsęs pagalvoti.

Todėl efektyvus kūrybiškumas greičiausiai daugeliui bus tas, kuris pasiūlys naują, dar niekam negirdėtą ir įgyvendinamą variaciją, nepaisant to, kad dažniausiai naujovių ir inovacijų imasi neturintys reikiamų įgūdžių ir noro išlaikyti ryšius su tuo, kas praeityje sukurta geriausio. Kūrybiškumo amžių neabejotinai ženklina stichiškai įgyvendinama seniau sukurtų reiškinių pakaitalystė.

Iš vieno kūrybiškumo lavinimo pratimo kilęs ir jau klišiniu spėjęs tapti posakis think outside the box suformavo kone visą dvidešimtkeliamečių kartą. Ją tyrinėjanti sociologė Milda Pivoriūtė vieno interviu metu teigė, kad akivaizdžiausiai šią kartą jungiantis bruožas ir yra noras išlipti iš ją apribojančios dėžės.

Siekis būti kūrybingais, originaliais ir išsiskiriančiais galiausiai visus padaro tokiais pat vienodais. Tai puikiai iliustruoja didmiesčiuose susikuriantys kūrybininkų rajonai – Kalamaja Taline, Kreuzbergas Vokietijoje, Amsterdam-Noord Olandijos sostinėje, LX Factory Lisabonoje ir t.t. Visi jie atrodo kone identiškai, lyg suprojektuoti pagal vieną kūrybiškumo vadovėlį. Be abejonės, pastaraisiais metais prie kūrybingumo kasdienybėje, versle ar urbanistikoje išvešėjimo prisidėjo ir brikoliažiški hipsteriai.

Tiesa, kalbant apie vadovėlius, sunku nepastebėti išaugusios kūrybiškumo vadovų pasiūlos. Čia turiu galvoje ir knygas, ir asmenis, periodiškai vedančius kūrybinio rašymo, filmavimo ar mąstymo kursus, kalbančius apie įkvėpimą ir padedančius įsikvėpti. Ir įdomu tai, kad greičiausiai būtent tokia (savi)edukacija ne tik daugina diletantiškos literatūros, dėl kurios kartais papurkštauja literatūros profesionalai, bet ir prisideda prie kūrybiškumo pavertimo sisteminiu, taisyklėmis ir normomis paremtu procesu.

Su teoretikų teiginiais, kad kūrybiškumas nėra įgimtas, o išmokstamas, ne individualus, bet kolektyvinis, galima sutikti arba ne, bet kaip galima tikėtis už pinigus išmokti, pavyzdžiui, originaliai rašyti, kai tas pats kursų vadovas su metodais supažindina tave ir dar keturiasdešimt dalyvių? Galų gale, kas šiandien yra kūrybinis rašymas, ir kur jį be feisbuko įrašų gali pritaikyti, jei nedirbi kūrybininku? Nes jei tokiu jau esi, greičiausiai kursus gali vesti ir pats.

Tarsi patvirtindamas garsiai ir dažnai kartojamą „Kūrybingumo mokyklos“ autorių teiginį, kad gimstame kūrybingi, o nekūrybingumo esame išmokomi, vieno pokalbio metu pašnekovas stebėjosi, kur dingsta vos viena klase vyresnių moksleivių noras kurti dailės pamokose. Manau, kad iš dalies tai brandos požymis. Galų gale, kodėl nesistebima, kad ne visiems patinka matematika ar kūno kultūra? Ar iš tiesų vaikiškąjį kūrybingumą turėtume paversti matu?

Amerikiečio psichologo Hovardo Gardnerio teigimu, tikrasis originalumas ir kūrybiškumas gali pasireikšti tik tada, kai subrendęs žmogus puikiai išmano savo darbo sritį. Tad gal paraleliai kartu su kūrybingumo mokyklomis, kursais, paskaitoms ir dirbtuvėmis būtų pravartu įkurti sąmoningumo mokyklas? Tiesa, tokios taip pat sėkmingai organizuojamos, tačiau svarbu pastebėti, kad kritinį sąmoningumą (critical awareness) užgožia ezoterinis ir patyriminis (mindfulness). Galų gale, jei visuose savo veiksmuose vadovautumėmės ekologiškumo principais, kūrybiškumo pramoktume ne ką mažiau. Juk istorija liudija, kad kūrybiškiausi tampame stygiaus ir stokos sąlygomis.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Grožio programa 360°

Atsakingai kuriamas šeimos verslas

Esports namai

Kiekvienas gali

URBAN˙/

Tausokime maistą kartu