Dvi trylikametės – viena, gyvenanti su minkštakūniu tėvu ir jo atsitiktinėm draugužėm, kita – su močiute ir niekada nesančia motina (ir už kadro), kaip dukart du suvokia, kad reikia pačioms įsitvirtinti „Paryžiuje ir Japonijoje“, reikia netgi naudojant jėgą ir stačia galva įsibrukti į gražesnį pasaulį. Modelių mokykla švarioje, šviesioje salėje ir komplimentus žarstanti vadovė yra jų orientyras, todėl Kristina su Marija persiplėš, bet padarys, ką užsibrėžusios.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Debiutantės režisierės Saulės Bliuvaitės ir operatoriaus Vytauto Katkaus filmas laikosi dokumentinio realizmo, jis lakoniškai rūstus, atmetantis sentimentus, fiksuojantis, rodos, tik tai, ką gali pamatyti nepatiklus, užsispyręs mergaitės žvilgsnis. Likimo draugės sėda ant dviračio, mažesnioji prisiplojusi prie didesniosios nugaros – ji spaudžia pedalus ir palaikoma mažosios įtikinimų „tu esi graži“, sukandusi dantis dumia tiesia linija. Genialus iniciacijos kadras. Ak, pasieks podiumą, na, bent viena iš jų, net ir šlubuodama, net ir su storesnėm nei reikia šlaunimis, nes viduje veikia troškimas ne nebūti, o būti.
Scenaristė ir režisierė nedeklaruoja jokio moralo, ji neteisia tėvo nei motinos, nepateikia mums jokių kriminalinių scenų. Atvirkščiai, bendravimai su berniukais niveliuoti, jie neliečia cielkų, irgi gyvena savo sudėtingus berniukiškus gyvenimus, verčiasi kūlio ir žvelgia kaip nugalėtojai. Sušvelnintos mergaičių bendravimo scenos su vyresnėmis ir jau šį tą patyrusiomis: dramblota mergina raminama, kad bučiniai nieko neverti; nėščia mergina paupyje dalykiškai dėsto draugėms kelionės į užsienio podiumus smulkmenas, neužsimindama apie svarbiausius jos suvedžiojimo momentus.
Scenaristė ir režisierė nedeklaruoja jokio moralo, ji neteisia tėvo nei motinos, nepateikia mums jokių kriminalinių scenų.
Drastiško akiplėšiškumo filme nėra: paauglės susipeša ir tampa artimiausiomis draugėmis; tėvas parduoda mašiną ir duoda pinigų fotosesijai; motina apie dukrą sako, kad ji šluba ir jokia manekenė, bet tai skamba lyg aidas už sienos. Dirbtinis vėmimas, kūno žalojimas ryjant tabletes, skamba kaip kasdieniškas žaidimas. Veiksmai nedramatizuojami, tačiau lygi jų eiga sukuria tylaus siaubo atmosferą.
Merginos pasieks tikslą, kuris pelnys joms grožį ir pinigus, jos eis podiumu žvelgdamos iš padilbų, grįš namo arba patyrusiomis liūtėmis, arba iškris iš daugiaaukščio balkono, kaip manekenė Didžiūnaitytė. Bet tai jau siužetas visai kitokiam filmui.
Saulė Bliuvaitė pateikė solidžią paraišką (Lokarno kino festivalio apdovanojimas), kuri net būdama iš dalies autobiografiška, palieka daug išėjimų, naujų filmų pradžių.
***
Mūsų teatro eksperimentatoriaus Nauberto Jasinsko ir jo kolegos Maksymo Tereruko „Chroma“ (Jaunimo teatras, balandžio 4 d.) priminė siurrealistės Nijolės Valadkevičiūtės (1944–2020) grafiką ir animaciją. Jos išrėžtų figūrų judėjimas nekūrė aiškių prasmių nei istorijų, mirguliavo ir tiek. Bet perpetuum mobile neginčijamai egzistavo, neužsičiaupdavo nė sekundei. Stebėtina, bet Nijolės aštraus absurdo grafika šiandien tebegyva, variklis veikia, o jos animacija tebesiblaško kino ekrano rėmelyje nerasdama išėjimo.
Šiam spektakliui spektaklio apibrėžtis netinka – tai greičiau spektaklio išspauda, mulkinanti susirinkusią publiką, menkinanti Jaunimo teatro vardą.
Jaunų teatro režisierių dueto sunkiai ryškėjanti būtis scenos dėžutėje taip pat yra alogiška, sunkiai šifruojama, o dar ir bespalvė, prieblandinė, optimaliai prislopinta ir sulėtinta... Du vyrai, senas ir jaunas („Mirties Venecijoje“ aliuzija) „nesugeba išreikšti savo troškimų“ ir be perstojo judėdami brėžia trajektorijas tarp dekoracijų. Keista, tos dekoracijos itin realios: šiltadaržis sode, prausimosi įrenginys, stalas; vaizdo projekcija padebesiuose.
Autoriai žino esą demiurgai, jie drąsūs ir įžūlūs, tiki, kad iš frazės puse lūpų, iš pauzės, kuri tęsiasi net tada, kai aktorius šnabžda į savo mikrofonėlį, bus išskeltas „troškimas“, išsivynios sudėtinga reikšmės formulė. Scenoje už pilko šviesų šydo įsižiebs kažkokia neįtikėtina, laisva chroma spalva ir publika, kuri lyg ir dalyvauja, lyg ir ne šiame eksperimente, išvys ir išgirs bent šiek tiek apčiuopiamą atsakymą, kas gi čia vyksta, apie ką čia tylima.
Šiam spektakliui spektaklio apibrėžtis netinka – tai greičiau spektaklio išspauda, mulkinanti susirinkusią publiką, menkinanti Jaunimo teatro vardą, trimituojanti ne apie „artėjančios pasaulinės tragedijos nuojautą“, bet apie mėgavimąsi nuosmukiu. „Kokia šio viso vaizdo pridėtinė vertė?“, „Kodėl aš už jį turėjau mokėti 20 eurų?“, „Iš dviejų giminingų blogybių – „Chroma“ ir „Akies istorijos“ (OKT, rež. J.Brazys) – rinkčiausi „Akį“ – sako mano draugė ekonomistė ir teatro mylėtoja.
Anot spektaklio autorių rašytinės deklaracijos buklete, pasaulis ir teatras yra tragiškas, nes gueer visuomenė engiama, ji neturi atspirties nei šeimoje, nei visuomenėje. Tačiau LGBT kūrėjų kultūra kol kas tiktai pabirai deklaruojama – kažin kokį poetinį ir politinį teatrą vos vos užčiuopi nerišlioje kalboje. N.Jasinskas visiškai užmiršta publikos poreikius ir kuria „meną“ pats sau. Taip jau buvo atsitikę jo „Edžio pabaigoje“, o nūnai smaginimasis pasiekia kvintesenciją.
LGBT kūrėjų kultūra kol kas tiktai pabirai deklaruojama – kažin kokį poetinį ir politinį teatrą vos vos užčiuopi nerišlioje kalboje.
O taip norėtųsi išvysti spektaklį, kuriame queer temos – homoseksualumas, kūnas, seksualumas, moralė – būtų atvirai nagrinėjamos. Taip atvirai kaip tai atsiveria kovinguose žygiavimuose pasaulio miestų prospektais. Deja, teatro meistrai, jauni ir patyrę, kol kas yra bejėgiai suremti netgi šio reiškinio griaučius ir pasitenkina baikščiais grabaliojimais patamsiuose, jų išsvajota chroma spalva neturi jokio grynumo, jokios perspektyvos.
Kokia išeitis iš aklavietės? Laukti pjesės, o ne tenkintis aklomis režisūrinėmis akvarelėmis. (Artūras Tereškinas dar 2019 m. yra parašęs originalų sociologinį romaną apie meilę ir seksą „Nesibaigianti vasara“).
***
Seniai seniai, dar 2003 m., režisierius Oskaras Koršunovas ir scenografė Jūratė Paulėkaitė istorijoje apie Romeo ir Džuljetą užminkė duoną ir išminkė įstabų virtuvės vaizdą ir turinį. Ana fermentacija išskyrė energiją, kuri nenyksta iš atminties iki šiol.
Trijų veiksmų parduotuvės istorijoje nuodugniai susipažįstame su pardavėjais ir pirkėjais, su jų teorijom apie sveiką maistą ir vos ne pasaulio sutvėrimą.
Premjeroje „Fermentacija“ (LNDT, balandžio 10 d.) taip pat labai daug vietos ir laiko skiriama aplinkai nupiešti ir įveiklinti: kambariai nuolat išsiskiria ir susilipdo, o kameros akis išdidina ne tik veidus, bet ir sloiko su kopūstais dugną (scenografė Lauryna Liepaitė, vaizdo projekcijos Ričardo Žigio).
Trijų veiksmų parduotuvės istorijoje nuodugniai susipažįstame su pardavėjais ir pirkėjais, su jų teorijom apie sveiką maistą ir vos ne pasaulio sutvėrimą. Taip, tavo apetitas išties sužadinamas – pasižadi rytoj pat nusipirkti raugintų kopūstų... Ir tiek žinių. Aiman, dramaturgo Lauryno Adomaičio neįmanomai ištęstas minties rauginimo procesas lieka, kaip jis teigia, ilgai brandintame manuskripte. Tam procesui, mano galva, labai tiktų grifas „Vyresnio mokyklinio amžiaus vaikams“.
Režisierius Antanas Obcarskas, ištikimas L.Adomaičio draminių traktatų ginklanešys („Alisa“, „Boksas“), derina pafilosofuoti linkusią dramą su komedijos pliūpsniais. Kaip atskiras smagus intarpas įsukama nukaršusių kopūstų pirkėjų pora (aktoriai Vaiva Mainelytė ir Ramutis Rimeikis). Kur kas smagiau žiūrovas pasilinksmina sulaukęs Giedriaus Savicko ir Martyno Nedzinsko dueto – pastarojo girtuoklėlio vaidmuo nugludintas iki panagių (nors jo intymus pokalbis vien vaizdo įraše su Fatima dramaturgiškai netikėtas, iškrentantis).
Į komiškos utopijos sferas linkstama vėluojant, dirbtinai – Bakterijai (akt. Vytautas Anužis) įprasminti vis dėlto negana unitazo, šviečiančios apykaklės ir postringavimo apie tai, kad žmogus privalo keistis, fermentuotis. O finalinis vaikiškas dviejų draugužių prasmegimas didžiuliame sūrio luite išvis sunaikina bet kokias pastangas į komediją įterpti ką nors svaresnio nei elementarus rūgimas. Lieki it musę kandęs.
