Istorikas, knygos „Self-Help from the Middle Ages“ (liet. Savipagalba iš viduramžių) autorius, rašydamas „The Guardian“, prisipažįsta: priešais jį guli krūva studentų rašto darbų – nė neatsiverstų ir net nepradėtų vertinti.
Arbatai užvirtas vanduo seniai atšalo, o jis „Vikipedijoje“ ieško žinomų žmonių gimimo datų. Jis klausia: ar popietė iššvaistyta? Ar toks jo užsiėmimas – prokrastinacija?
Šis žodis šiuolaikinėje visuomenėje turi blogą reputaciją. Psichologai prokrastinaciją, arba atidėliojimą, sieja su padidėjusiu nerimu, žemesne saviverte ir depresija. Žurnalų antraštės ragina „Nustokite atidėlioti DABAR!“. Manoma, kad maždaug 20 proc. žmonių turi vadinamąją lėtinę prokrastinaciją – visą gyvenimą trunkantį polinkį vengti darbų, kuriuos reikia atlikti.
Tačiau istorikas P.Jonesas teigia dėl to nesijaudinantis. Vienas užmirštas Viduramžių teologijos tekstas jį išmokė atsipalaiduoti.
Tinginystė – visai kitas dalykas, nei galvojote
Daugiau nei dešimtmetį P.Jonesas tyrinėja septynių mirtinųjų nuodėmių istoriją. Anot jo, tai – savipagalbos sistema, sukurta Egipto dykumoje daugiau nei prieš 1600 metų, siekusi įvardyti pamatines proto būsenas. Puikybė, pavydas, pyktis, tingumas, godumas, rajumas, gašlumas – viduramžių išmintis, taikyta šioms būsenoms, stebėtinai gerai dera ir šiandien. Puikybės tyrinėjimas, anot P.Joneso, padėjo suprasti narcizus. Tačiau labiausiai jo akis atvėrė ketvirtoji nuodėmė – tingumas.
Anot P.Joneso, „tingumas“ (angl. sloth) – blogas vertimas. Originali senovės graikų kalbos sąvoka buvo acedia, ir, pasak XIII a. knygos „Summa de vitiis“ (liet. Ydų santrauka), ji iš tiesų reiškė nuobodulio, depresijos, nerimo ir nevilties derinį. Tai būsena, kai tampi laivu be vairininko: žinai, kur turėtų plaukti tavo diena, savaitė ar gyvenimas, bet negali to padaryti. Tai ne nuobodulys be krypties – tai nuobodulys nepaisant krypties.
Dantės pamoka
Viduramžių savipagalbos tekstuose P.Jonesas aptiko du požiūrius į prokrastinaciją – vieną griaunantį, kitą – įkvepiantį. Skirtumą lemia tai, kaip tomis „iššvaistytomis“ akimirkomis pasitelkiame širdį.
Florentietis Dante Alighieri „Dieviškojoje komedijoje“ klaidingąjį ir destruktyvųjį kelią aprašė kaip žingsniavimą link pražūties. Kildamas Skaistyklos keliu, „Dieviškosios komedijos“ piligrimas užmiega Tinginystės terasoje. Sapne jis išgirsta moterį, kuri dainuoja nuostabiu balsu – ir lieka josios užburtas.
Tačiau tada Vergilijus pakelia moters suknelę ir atskleidžia po ja pūvantį kūną. Dantės žinia buvo tokia: nuobodulys veikia kaip anestezija protui, palikdamas mus pažeidžiamus ir linkusius vytis dalykus, kurie blizga ir vilioja, bet viduje yra supuvę.
Tačiau pats Dantė žinojo ir kitą kelią. Savo filosofiniame traktate „Convivio“ jis aprašo laikotarpį, kai jį buvo apėmęs gilus nuobodulys ir slogutis – „keistumas“, atėmęs norą daryti bet ką, ką anksčiau mėgo. Blaškydamasis jis ėmėsi dviejų knygų – Boecijaus „Filosofijos paguodos“ ir Cicerono „Apie draugystę“.
Jis tikėjosi tik numalšinti kančią, bet rado kur kas daugiau: šios knygos pažadino meilę filosofijai ir suteikė lemtingą pamoką – kol rašai siekdamas tiesos, o ne norėdamas pateisinti savo troškimus ar ambicijas, rašymas niekada nepavers rašančiojo nelaimingu.
Nuobodulys kaip galimybė
Tai, ką atrado Dantė, buvo viduramžių kultūros stebuklingoji formulė: nuobodulys kaip vartai į savęs pažinimą. Vienas svarbiausių vienuolynų intelektualų viduramžių istorijoje Bernardas Klervietis (Dantė „Dieviškojoje komedijoje“ jį patalpino į patį Rojaus viršų), apibūdino šį procesą taip: geras gyvenimas – tarsi maratonas nelygiu reljefu. Žinome kryptį ir finišo linijos vietą, bet negalime tikėtis bėgti visą kelią vienodu greičiu. Bus apatijos, nuobodulio, nerimo dienų – ir tomis dienomis turime likti budrūs.
Auksas net „Vikipedijos“ puslapyje
Tad ką daryti tokiomis tingiomis popietėmis? P.Jonesas siūlo priimti prokrastinaciją kaip pertrauką ir gaivintoją. Ir prisiminti: kol esi budrus, aukso galima rasti net Davido Hasselhoffo „Vikipedijos“ puslapyje. Studentų darbus jis, žinoma, vis tiek įvertins. Bet palauks, kol blaškymasis praeis, nes truputis prokrastinacijos būtina emociniam augimui.
Kaip rašoma Summa de vitiis: „Laukas, kuris duoda gausiai vaisių po erškėčių ir usnių, yra labiau mylimas nei laukas, kuris niekada neturėjo nei erškėčių, nei usnių, bet niekada nedavė ir daug vaisių.“
