Pasak istorikės, XIX a. pirmoje pusėje vilniečiai tikrai negalėjo pasigirti didele pramogų įvairove. Iš esmės panaši ji buvo ir XVII ar XVIII amžiuose. Tačiau XIX a. pabaigoje prasidėjus modernizacijai, o per pusšimtį metų gyventojų skaičiui išaugus net tris kartus, Vilnius tapo vidutinio dydžio miestu, kuriame, plečiantis komercializacijai bei atsirandant technikos naujovėms, ėmė rastis ir daugiau pramogų.
Neabejotinai pramogos susijusios tiek su laisvo laiko turėjimu, tiek ir finansinėmis galimybės: vienokias linksmybes galėjo sau leisti aristokratai, miesto turtingieji ir visai kitokias tie, kurie vos galą su galu sudurdavo. Vis dėlto, Z.Medišauskienės teigimu, bėgant metams, vilniečių, o kartu „viduriniosios klasės“ skaičiui didėjant, mieste augo ir pramogų poreikis bei jų pasiūla.
Neseniai Lietuvos istorijos institutas išleido tritomį „Vilniaus istorija“, kuriame žinomi istorikai atskleidžia miesto gyvenimą įvairiais pjūviais nuo XIII a. iki pat 1990-ųjų. Antrajame leidinio tome Zita Medišauskienė pateikė išsamią Vilniaus gyvenimo panoramą vadinamuoju „ilguoju XIX a. laikotarpiu“.
Šioje publikacijoje istorikė praskleidė uždangą į intriguojantį ir spalvingą pramogų pasaulį, gyvavusį Vilniuje gerokai daugiau nei prieš šimtmetį. Kokios šventės sutraukdavo visus be išimties miesto gyventojus, kokiomis progomis ir kaip Vilnius buvo iliuminuojamas, kur vyko didžiausi karnavalai bei kada mieste iškilo pirmasis „atrakcionų parkas“, kokie populiariausi buvo miesto sodai ir kodėl valdžia kovojo su dviračiais?
Bažnytinės procesijos ir jomarkas
Visus miesto gyventojus, nepriklausomai nuo jų socialinio statuso ar konfesinės priklausomybės, vienijo nuolatos vykstančios religinės šventės. Jų buvo daug, jos buvo švenčiamos labai iškilmingai ir trukdavo net po kelias dienas.
Šalia ir šiandien minimų Kalėdų bei Velykų, anuomet taip pat gausiai švęstos Trijų Karalių šventė, Sekminės, Devintinės, Marijos ėmimo į dangų iškilmė bei kitos. Tai buvo visiems prieinama ir nemokama pramoga, suteikusi jaudulį, apeigų išskirtinumą bei taip reikalingą simbolinį pertrūkį kasdienybėje.
Ypatingu iškilmingumu pasižymėdavo Devintinių procesijos, kuriose dalyvaudavo tūkstančiai žmonių. Jose eidavo dvasininkai, seminarijų studentai, miesto valdžios atstovai, aristokratai, įvairūs amatininkų cechai bei visi pamaldūs katalikai. Didžiulė procesija su giesmėmis ir orkestrais sukdavo nemažą ratą miesto centre, keliose vietose būdavo sustojama pasimelsti prie tam tikslui pastatytų altorėlių.
Šios procesijos sutraukdavo ne tik mases dalyvių, tačiau ir didžiulius būrius smalsaujančių žioplinėtojų.
Ypatingu iškilmingumu pasižymėjo Devintinių procesijos, kuriose dalyvaudavo tūkstančiai žmonių.
Religinio pobūdžio eitynės su vėliavomis, muzika, gėlėmis ir iškilmingais apdarais rengdavo ne tik katalikai, bet ir stačiatikiai. Pavyzdžiui, sausio 5 dieną minint Viešpaties apreiškimo iškilmę, nuo Šv. Dvasios cerkvės procesija judėdavo per Pilies gatvę iki pat Neries. Šią procesiją lydėdavo karinis orkestras, patrankų šūviai, o XIX a. pirmoje pusėje, skambindavo ne tik pakeliui buvusių cerkvių, bet ir katalikų bažnyčių varpai.
Po 1863 metų sukilimo tokios didžiulės eisenos po miestą buvo uždraustos, procesijos galėdavo vykti išimtinai bažnyčių šventoriuje. Ši tradicija į Vilniaus gatves vėl sugražinta tik po 1905 metų Rusijos revoliucijos.
XIX a. viduryje prie Aušros Vartų švenčiant Marijos iškilmę, visą dieną čia skambėdavo kapelų atliekama muzika bei giesmės, skirtos Dievo motinai. Pasak istorikės Z.Medišauskienės, atmetus religinę šios šventės prasmę ir pažvelgus profaniškai, tai buvo viešojoje erdvėje skambantis koncertas, į kurį nereikėjo pirkti bilieto.
Beje, panašiu metu kai kuriose Vilniaus bažnyčiose po pamaldų imti rengti nemokami religinės muzikos koncertai. Vienas iniciatorių buvo kompozitorius Stanislovas Moniuška.
Kai kurias religines šventes, atlaidus, lydėdavo ir gausi prekyba – jomarkas. Gausiausios buvo Kaziuko, Jurgio, Petrinių bei Joninių mugės, vykdavusios prie skirtingų bažnyčių. Kiekviena jų turėjo savo specifiką: per Kaziuką ir Petrines suvažiuodavo aplinkinių kaimo gyventojai, kurie miestiečiams pardavinėjo kaimiškas gėrybes. Jurginių mugė sutraukdavo prekeivius iš visos carinės Rusijos regionų – čia galima buvo įsigyti ir gan egzotiškų prekių: rytietiško šilko chalatų ar tradicinių rusiškų skarų. Joninių mugėje daugiausia prekiauta džiovintais žolynais bei gyvomis gėlėmis.
Valstybinės šventės: paradai, fejerverkai ir šviesa
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes inkorporavus į Rusijos imperijos sudėtį, privalomų valstybinių švenčių statusą įgavo su imperatoriumi bei jo aplinka susijusių asmenų paminėjimai: imperatoriaus įžengimas į sostą, jo paties bei šeimos narių gimtadieniai ir vardadieniai, vaikų gimimas, vestuvės ir t.t.
Minios miestiečių pasitikdavo atvykstančius svečius ir lydėdavo jų karietas iki pat generalgubernatoriaus rūmų.
Išskirtiniais miesto reginiais ar bent nekasdieniškais įvykiais tapdavo imperatorių apsilankymai Vilniuje. Pirmasis čia, netrukus po savo karūnacijos, 1797 m. gegužės mėnesį atvyko Pavelas I. Vėliau Vilniuje ne kartą lankėsi ir Aleksandras I, Nikolajus I, Aleksandras II. Taip pat pravažiuodami sustodavo ir kiti imperatoriškosios šeimos nariai, užsienio šalių vadovai.
Šios šventės pasižymėjo didžiule prabanga ir iškilmingumu, o dalyviais tapdavo visi gyventojai. Minios miestiečių pasitikdavo atvykstančius svečius ir lydėdavo jų karietas iki pat generalgubernatoriaus rūmų.
Imperatoriaus Aleksandro I sutiktuvės Vilniuje buvo švenčiamos dvi dienas. Jo garbei vakare Rotušėje buvo surengta puota 500 rinktinių asmenų. Jos metu čia pat, aikštėje, į nemokamą puotą sukviesti ir paprasti vilniečiai. Keptos kiaulės, kepti jaučiai ir statinės alaus miesto bendruomenei turėjo sukelti nepaprasto įvykio jauseną. Ta proga kariškiai už miesto surengė įstabų fejerverką.
Oficialių švenčių metu visi valdiški pastatai bei pagrindinėse gatvėse stovintys privatūs namai būdavo išpuošiami kilimais, vainikais bei transparantais. Ta proga Vilniaus universitete vykdavo viešos paskaitos, teatras rodydavo spektaklius ar rengdavo koncertus. Visą dieną miestas būdavo pilnas šventinio šurmulio ir nekasdienio veiksmo.
Vakarais, šiaip jau tamsus miestas, išskyrus kelias žibintais apšviestas gatves, būdavo iliuminuojamas. Pasak istorikės Z.Medišauskienės, kiekvieno namo kiekviename lange privaloma buvo išstatyti po dvi degančias žvakes. Tuo tarpu ant Pilies bei Trijų Kryžių kalno būdavo uždegami laužai.
Elito karnavalai ir labdaringi pokyliai
Nuo Trijų Karalių iki gavėnios buvo vadinamasis Karnavalo, arba Mėsiedo, metas. Tuomet iš savo dvarų į Vilnių suvažiuodavo aplinkinių gubernijų dvarininkai su savo šeimomis. Vieni apsistodavo savo namuose, kiti – viešbučiuose, treti – pas giminaičius ar pažįstamus. Šiuo laikotarpiu aukštuomenės gyvenimas mieste ypač suaktyvėdavo, mat atvykusių dvarininkų bei jų šeimos narių būdavo priskaičiuojama tūkstančiais.
Per tris mėnesius elitas tvarkydavo oficialius reikalus, užsipirkdavo būtiniausių prekių ūkiui, dovanų ir lauktuvių visiems metams, knygų ir žemėlapių savo bibliotekoms, natų – muzikavimui, pas siuvėjus užsisakydavo naujų drabužių ir t.t. Viešbučių bei parduotuvių savininkams šis laikotarpis buvo tikra pinigų karštligė. Ši tradicija Vilniuje išliko gyva iki pat Pirmojo pasaulinio karo.
Viešbučių bei parduotuvių savininkams šis laikotarpis buvo tikra pinigų karštligė.
Šalia neatidėliotinų reikalų, be abejo, nemažas laikas buvo skiriamas ir pramogoms bei linksmybėms – lankymuisi pas gimines ir artimuosius bei ištaigingoms puotoms. Privačiuose vakarėliuose patys dvarininkai rengdavo koncertus bei „gyvuosius paveikslus“.
Šis metas ypatingas buvo elito jaunimui, mat, nors ir su vyresniųjų priežiūra, jie galėjo susipažinti su savo bendraamžiais, užmegzti santykius ir net susirasti sau būsimą porą.
Laukiamiausiu įvykiu buvo karnavalai ir kaukių baliai, kuriuos rengė privatūs asmenys, o vėliau – Vilniaus bajorų klubas. Šiuose vakaruose nemokamai galėjo dalyvauti bajorų klubo nariai ir jų šeimų nariai, o visi kiti – nusipirkę nemažus pinigus kainavusius bilietus.
Nors šokių vakarai ir kaukių baliai visų pirma buvo aukštuomenės pramoga, tačiau po kaukėmis kartais pasislėpdavo ir ne tokie kilmingi ar aukštų pozicijų visuomenėje dar nepasiekę asmenys – universiteto studentai, jauni valstybės tarnautojai, teisininkai, kariškiai.
Įprastai tokiuose vakaruose dalyvaudavo keli šimtai svečių. Kartais prieš šokius vykdavo vadinamieji tabloidai, arba iškilmingi pietūs, o po jų – šokiai iki paryčių. Gausiausi karnavalai rengti Miulerių namuose – jų salė talpino net 700 žmonių.
Gausiausi karnavalai rengti Miulerių namuose – jų salė talpino net 700 žmonių.
XX a. pradžioje šie visuomenės elito pokyliai buvo skirti ne tik pasilinksminimui, bet turėjo ir kilnių tikslų: jų metu buvo renkamos labdarai skirtos lėšos. Apie tai, kam šį kartą bus skiriami rinkliava, pranešdavo to meto spauda.
Kam savo pinigus skirdavo to meto visuomenės grietinėlė? Tai galėjo būti neturtingų Vilniaus šeimų vaikų gydomajai stovyklai Druskininkuose, nepasiturinčių studentų mokslams paremti ir pan. Vadinamuosiuose „Vaivorykštės baliuose“, kuriuos rengdavo Moterų gynimo draugija, lėšos būdavo skiriamos vaduoti moteris iš prekeivių žmonėmis bei prostitucijos gniaužtų.
Tuo metu, kai aukštuomenė keldavo puotas ištaiginguose rūmuose, nuo jų stengėsi neatsilikti ir Vilniaus amatininkai, kurie savo paprastesnius bet ne ką mažiau triukšmingus pokylius darydavo Pacų rūmuose.
Vėliau kultūrinius vakarus bei susibūrimus ėmė rengti skirtingos tautinės bendrijos, įvairių pomėgių ar darbinių ryšių suburti klubai. Šalia mėgavimosi gėrimais, pokalbiais ar knygomis ypač plito žaidimai kortomis, kurie ilgainiui įgavo grėsmingų azartinių bruožų. Galiausiai šios „nuodėmingos pramogos“ kiek apnyko, dėl jų valdžiai ėmus skųstis klubuose vakarus leidžiančiųjų žmonoms.
Pasivaikščiojimai po žaliąsias apylinkes
Iš visų pusių Vilnių supusi gamta nulėmė dar vieną visų vilniečių pamėgtą laisvalaikio praleidimo būdą – pasivaikščiojimus po apylinkes. Tam įtakos turėjo ir pati miesto aplinka – iki pat XX a. pirmos pusės Vilnius ne itin pasižymėjo švara, maloniu kvapu, pastatai buvo tamsūs, gyvenamosios patalpos, ypač mažiau pasiturinčių, – šaltos. Todėl ši nemokama pramoga džiugino ir vargšus, ir turtuolius, moksleivius ir pagyvenusius vilniečius.
Tarp populiariausių ir gausiausiai lankomų buvo Antakalnis su Sapiegų parku, Pohulianka, taip pat Rasų, Markučių, Ribiškių apylinkės.
Nuo pavasario, vos tik sušildavo oras, iki vėlyvo rudens žmonių būriai sekmadieniais pasklisdavo po žaliąsias Vilniaus apylinkes. Tarp populiariausių ir gausiausiai lankomų buvo Antakalnis su Sapiegų parku, Pohulianka, taip pat Rasų, Markučių, Ribiškių apylinkės. Kai kurie nusigaudavo ir gerokai toliau – iki nuošalaus tuomet buvusio Vingio miško ar net Verkių.
Prie šios pramogos populiarumo prisidėjo ir 1855 m. A.H.Kirkoro išleistas Vilniaus ir jo apylinkių turistinis vadovas „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“ bei tais pačiais metais pasirodęs istoriko Teodoro Narbuto Vilniaus priemiesčių aprašymas „Pasivaikščiojimo po Vilniaus apylinkes fragmentas“.
Žmonių pamėgtose vietose galima buvo rasti gėrimų ir skanėstų palapines, kunkuliuodavo virduliai arbatai, kai kur skambėdavo orkestro atliekama muzika, vykdavo šokiai. Piknikai ir baliai, studentų vakaronės bei gegužinės dažniausiai vykdavo būtent šiose žaliosiose Vilniaus apylinkėse. Net ir oficialios išvykos moksleiviams – diena gryname ore – dažnai būdavo organizuojamos į Markučius ar Rasas.
Ilgainiui būtent šiose nuo carinės valdžios akių nutolusiose Vilniaus terasose rengti ir slapti darbininkų, moksleivių bei studentų susibūrimai.
Piknikai ir baliai, studentų vakaronės bei gegužinės dažniausiai vykdavo būtent šiose žaliosiose Vilniaus apylinkėse.
XIX a. antroje pusėje Vilniuje imta žymiai daugiau dėmesio skirti estetiniam miesto vaizdui – imtos kurti žaliosios erdvės, apželdinti skverai. Pasiturintiems miesto gyventojams buvo prieinamos pramogos privačiuose miesto soduose, į kuriuos patekti galima buvo tiek su vienkartiniu, tiek su nuolatinio lankytojo bilietu.
Tarp populiariausių buvo generalgubernatoriaus botanikos sodas (buvęs universiteto botanikos sodas), barono Rionė sodas, įsikūręs už Aušros vartų, Korvelio Rasų priemiestyje ar Malinovskio Pohuliankoje.
Miesto parkai išsiskyrė įspūdingais želdynais, gražiais sutvarkytais takais, kai kuriuose jų buvo įsikūrusios kavinės, taip pat rengti koncertai ir įvairūs pasirodymai.
Didžiojoje dalyje miesto gatvių važiavimas dviračiu buvo draudžiamas. Pagrindinis argumentas – dviračių baidosi arkliai.
Atsiradus dviračiams jaunimas ypač pamėgo tolesnes išvykas į užmiestį. Tai, pasak istorikės Z.Medišauskienės, nulėmė ir tuometinės miesto valdžios nusistatymas prieš šį išradimą – didžiojoje dalyje miesto gatvių važiavimas dviračiu buvo draudžiamas. Pagrindinis argumentas – dviračių baidosi arkliai.
Europos žvaigždės Vilniuje
Nuo XVIII a. pabaigos Vilniuje veikė teatras, kuris garsėjo itin plačia žanrų įvairove: nuo tragedijos iki komedijos, nuo operos iki baleto, nuo dramos iki vodevilių. Pirmasis teatras buvo įsikūręs dabartinėje Vilniaus gatvėje, vėliau, apie XIX a. vidurį jis persikėlė į Vilniaus rotušę.
„Aukštajai kultūrai“ neabejingi vilniečiai čia galėjo išvysti tokių operų kaip W. A.Mozarto „Užburtoji fleita“, „Pagrobimas ir Seralio“, „Don Žuanas“, D.F.E.Aubero „Fra diavolo“ ir „Fenela, arba Nebylė iš Portičio“, Vincenzo Bellinio „Norma“, C.M.Weberio „Laisvasis šaulys“ ir „Oberonas“ bei kitų pastatymus.
Nors teatras daugiausia buvo skirtas miesto aukštuomenei, tačiau su laiku čia buvo statomi ir lengvesnio turinio bei gerokai pigiau kainuojantys spektakliai.
Nors teatras daugiausia buvo skirtas miesto aukštuomenei, tačiau su laiku čia buvo statomi ir lengvesnio turinio bei gerokai pigiau kainuojantys spektakliai, kurie buvo prienami ir mažiau pasiturintiems vilniečiams.
Nuo 1845 m., valdžios įsakymu, spektakliai buvo vaidinami dviem kalbomis – lenkų ir rusų. Tokiu būdu du kartus per savaitę Vilniaus miesto teatre vienas po kito rodyti du spektakliai – vienas rusų, kitas lenkų kalba. Tarp nuolatinių spektaklių žiūrovų visada buvo ir žandaras.
Koncertinis gyvenimas Vilniuje buvo dar intensyvesnis. Jau XIX a. viduryje koncertus miesto teatro, bajorų klubo ar Miulerių namų salėse rengė tiek vietiniai muzikantai, tiek ir gastroliuojantys atlikėjai. Kompozitorius S.Moniuška mėgo rengti koncertus Šv.Jonų bažnyčioje. Manoma, kad būtent čia 1840 m. jis surengė vieną pirmųjų koncertų po 1831 m. sukilimo, kurio metu atliko W.A.Mozarto „Requiem“.
Vilniaus publika turėjo galimybę išgirsti iškiliausių to meto klasikinės muzikos žvaigždžių repertuarus.
Lietuvai patekus į Rusijos imperiją, Vilnius atsidūrė kelyje Europos atlikėjų, kurie būriais vyko koncertuoti į didžiąsias Sankt Peterburgo bei Maskvos sales. Tokiu būdu Vilniaus publika turėjo galimybę išgirsti iškiliausių to meto klasikinės muzikos žvaigždžių repertuarus.
Šitaip vilniečiai vienu metu su Vakarų Europos didmiesčių gyventojais susipažino su L.van Beethoveno, Felixo Mendelssohno, Johanno Strausso, Richardo Wagnerio, Giuseppės Verdžio ir kitų garsių to meto kompozitorių kūryba.
Gatvės linksmybės ir pirmieji atrakcionai
Miesto kasdienybę paįvairindavo ir čia atvykstantys lyno akrobatai, žvėrių dresuotojai, keliaujantys artistai bei gatvės muzikantai. XIX a. pabaigoje Lukiškių aikštėje pirmą kartą iškilo cirko palapinė. Taip pat savo įspūdingais eksponatais stebino atvykęs vaškinių skulptūrų muziejus, miesto gyventojus supažindinęs su žymiausių to meto pasaulio asmenybių atvaizdais.
Vilniečių smalsumą taip pat patenkindavo ir tuo metu gan populiari pramoga – apsigimusių žmonių demonstravimai.
Vilniečių smalsumą taip pat patenkindavo ir tuo metu gan populiari pramoga – apsigimusių žmonių demonstravimai. Liliputai ir vyrai milžinai, barzdotos moterys ir berankis dailininkas, tapantis paveikslus kojomis, – šių žmonių pasirodymai sutraukdavo minias besidominčių, kuriems už jų smalsumą tereikėdavo sukrapštyti pinigėlį. Panašaus ažiotažo sulaukdavo ir įvairūs gyvūnai su išsigimimais.
XIX a. ypač pasižymėjo įvairiais mokslo atradimais, todėl tarp vilniečių populiarumo nestokojo viešos paskaitos, kurias rengė mokslo entuziastai – vietiniai mokytojai, inteligentai ar atvykėliai iš Sankt Peterburgo, Maskvos universitetų. Šios paskaitos surinkdavo pilnas sales klausytojų ir net bilieto kaina neatbaidydavo vilniečių nuo siekio patenkinti intelektualinį smalsumą.
Tačiau mieste netrūko ir gerokai „lengvesnių“ pramogų. Pirmasis „atrakcionų parkas“ Vilniuje buvo įrengtas 1833 metais aikštėje priešais Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Istorikės Z.Medišauskienės teigimu, šitoks valdžios vietos pasirinkimas buvo neatsitiktinis – taip siekta sudaryti konkurenciją šalia bažnyčios vykstančioms šventėms, prekybai bei procesijoms. Tai liudija ir faktas, kad nors įprastai už pramogavimą parke rinktas mokestis, tačiau kai kurių švenčių metu valdžia leisdavo žmonėms linksmintis nemokamai.
Pirmasis „atrakcionų parkas“ Vilniuje buvo įrengtas 1833 metais aikštėje priešais Šv. Petro ir Povilo bažnyčią.
Atrakcionų miestelį sudarė kelių tipų sūpynės, „dirbtiniai kalneliai“ („amerikietiškų kalnelių“ prototipas), karuselės, stulpai laipiojimui, suklys (velenas) bei papildoma infrastruktūra – bufetas, cukrainė, suoliukai. Nors populiarumo šiam atrakcionui netrūko, gyvavo jis neilgai – vos penketą metų. Per žiemą po atviru dangumi paliktos medinės konstrukcijos greitai sulūždavo, o kai kas paprasčiausiai būdavo išvagiama.
Populiaria žiemos pramoga buvo vadinami „ledo kalneliai“ Katedros aikštėje. Šią keistą ir kartu įspūdingą konstrukciją savo fotografijoje yra įamžinęs fotografas Albertas Swieykowskis. Manoma, kad pirmą kartą tokia pramoga Vilniuje atsirado generalgubernatoriaus M.Muravjovo nurodymu 1864 m. po Kalėdų ir kaipmat sulaukė didžiulio miestiečių susidomėjimo.
Pasitaikydavo, kad rogutės apsiversdavo pavažomis į viršų, tada pokštams, sąmojams ir juokeliams nebūdavo galo...
Štai kaip savo atsiminimuose šią pramogą aprašė žinomas to meto Vilniaus gydytojas Liudwikas Czarkowskis: „Kai pasitaikydavo žiema be atlydžių, šalta ir snieginga, Užgavėnėms aikštėje būdavo įrengiami ledo kalneliai. Medinės nuožulnios plokštumos būdavo apipilamos vandeniu, jam užšalus atsirasdavo rogučių takas. Žemyn nuo kalniuko būdavo nuskriejama dideliu greičiu, gerai, jeigu po vieną važiuodavo šio sporto mėgėjai, dar geriau būdavo nusileisti dviese su mėgėja. Pasitaikydavo, kad rogutės apsiversdavo pavažomis į viršų, tada pokštams, sąmojams ir juokeliams nebūdavo galo, žmonės linksminosi.“
Dabartiniame Bernardinų sode žiemą būdavo įrengiama ir vieša čiuožykla, o grojant gyvam orkestrui net būdavo rengiami čiuožimo konkursai, kuriuose galėdavo dalyvauti visi, kas tik išstovėdavo ant pačiūžų.
