Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugpjūčio 24d. 21:47

„Keistuolių teatro“ aktorius A.Giniotis: svarbiausia įžvelgti stebuklą paprastuose dalykuose

Aidas Giniotis
Festivalio organizatorių nuotr. / Aidas Giniotis

Rugpjūčio 23-iąją sukako 30 metų Baltijos keliui, simboliška, bet tokį jubiliejų švenčia ir „Keistuolių teatras“, kurio spektakliai kiek naujau, bet iki šiol transliuoja kertines vertybes. „TV Publika“ kalbėjosi su vienu iš „Keistuolių teatro“ įkūrėjų aktoriumi ir režisieriumi Aidu Giniočiu.

– Buvote vienas iš Baltijos kelio dalyvių, kokį šį įvykį prisimenate?

– Tądien iškart baigę repeticiją šokom į mašiną ir važiavome, norėjome nuvažiuoti kuo arčiau Estijos. Tačiau atsidūrėme tarp Vilniaus ir Širvintų, tiesiog atėjo laikas, kai jau reikėjo stoti į kelią. Žmonių buvo tiek, kad apie susikabinimą rankomis nebuvo kalbos, pečiais buvome susiglaudę.

Ar dalyvauti Baltijos kelyje, klausimų nekilo. Tautos motyvacija, kaip elgtis, buvo labai aiški jau nuo pat Sąjūdžio mitingų pradžios. Juk tai buvo įkvėpimas Laisvei. Įdomiausia buvo Sąjūdžio mitingai, paskui budėjimai prie parlamento. Ten buvau ir per Sausio įvykius, ir per pučą.

Tai buvo prasmė, adrenalino daugiau. O į Baltijos kelią važiavome stotis jau žinodami, kad pastovėsime susikabinę ir baigsis. Bet supratome, kad šiuo susikabinimu siunčiama žinutė visam pasauliui. Be to, visi tvirtai išreiškėm poziciją, kad visi norime Laisvės.

– „Keistuolių teatrui“ taip pat trisdešimt, kaip ir „susikabinimui dėl Laisvės“. Neatsitiktinai teatras atsirado būtent šiuo laiku. Tiesiog pasitaikė proga, tiesa?

– Iki vadinamosios Gorbačiovo perestroikos to buvo neįmanoma padaryti, nes buvo tik vyriausybiniai teatrai. Teatrą galėjo įkurti tik valstybė. Mes įsikūrėme tada, kai atėjo laisvesni kooperatyvų įkūrimo laikai.

Žinoma, mes norėjome savo trupę įkurti nuo pirmo kurso – 1982 metų – tačiau buvo neįmanoma. 1988 metais juk buvo Sąjūdis, mes įsikūrėme 1989 metais.

– Gal ir chrestomatinis klausimas, bet kodėl pasivadinote „keistuoliais“?

– Tai atėjo nuo televizijos, mes vaidinome tokius keistuolius, t.y. buvo keistukas, keistutė ir keistulis (Aidas Giniotis, Ilona Balsytė ir Sigutis Jačėnas). Vaikai laiškuose mus apibendrintai vadindavo keistuoliais.

Čia noriu pridurti, kad kai įsikūrėme, buvome kūrybinis kooperatyvas „Teatras“. Tik paskui Sigutis Jačėnas pasiūlė pavadinime pridėti žodį ir vadintis „Keistuolių teatru“, nes mus jau taip identifikavo.

– Kas į epitetą „keistuoliai“ tilpo?

– Atvirai pasakius, pačioje pradžioje mes apie tai net negalvojome. Istorija parodė, kad iš tiesų yra „keistumų“. Buvome pirmas nepriklausomas teatras, galų gale mes vaidinome vaikams ne tik todėl, kad jiems patiktų, o pirmiausia todėl, kad mums patiems labai patiktų.

Šiuolaikiniais terminais kalbant, kad mus „vežtų“. Ir „vežė“... Tai toks išskirtinumas. Žiūrovai tą pajuto ir pamilo „Keistuolių teatrą“.

– Tikėjote, kad tiek ilgai gyvuosite?

– Ne, netikėjau. Maniau, susirinkome ilgiausiai porai metų. Maniau, subyrėsime. Kad tai yra neįmanoma. Ir „Keistuolių“ pavadinimas man nepatiko, man jis atrodė nerimtas. (Juokiasi.) Tačiau, žinokite, tai ir motyvavo. Supratome, kad jėgų ir vaizduotės pakanka.

– Tais laikais nekūrėte strategijų, kaip kuo ilgiau išsilaikyti?

– Nieko negalvojome. Man, prisiminus tuos laikus, labai gera. Dirbome greitai, spontaniškai, labai reaguodami į tai, kas vyksta. Tačiau dabar ieškojimas finansavimo, paraiškų rašymas nužudo tą „gyvą nervą“, kurį tu turi, kai reaguoji iškart.

Buvome vaizduotės teatras, kūrėme įvairiausias istorijas, juk žmogus visada turi pažiūrėti į gyvenimą kitu kampu. Dažniausiai šis kampas turi kelti šypseną, ir ironišką šypseną. Dabar teatras yra pasikeitęs, nors išlaikęs savo bazinius dalykus. Juk kiti laikai, ir kitos kartos.

Čia yra ir pliusų, ir minusų. Tačiau nematau to, kad ojojoj, kaip tada buvo gerai, o dabar blogai. Ne... Tiesiog kitaip.

– Koks pagrindinis kriterijus išlieka jūsų teatre?

– Kad spektaklis būtų gyvas. Žiūrovas atėjęs turi gauti dialogą. Neduok Dieve, žiūrovas pasijus kaip kine. Tai „nekeistuoliška“.

– Bene žinomiausias spektaklis – „Geltonų plytų kelias“, – jį vaikystėje ir per televiziją žiūrėjom. Jis dar gyvas, įdomus?

– Šis spektaklis yra atstatytas, su kitais žmonėmis, kitos dekoracijos. Net ir fabula šiek tiek pakrutėjusi. Muzika tik išlikusi. Tik tiek, kad muzika atliekama gyvai čia pat ir vietoje. Pagrindinės idėjos išlikusios. Man atrodė, kad jis labai lėtas, dabar atrodo – dar lėtesnis. Kad ir kaip keista, šiuolaikiniai vaikai žiūri kaip prilipę. Nors pasaulis toks greitas.

Ir šiandien pasirašyčiau po mūsų fraze, kurią sukūrėme rašydami „Geltonų plytų kelią“, kad svarbiausia įžvelgti stebuklą paprastuose dalykuose. Ir šiandien, kaip tu besisuksi, ką tu bedarysi, vis tiek anksčiau ar vėliau, vienaip ar kitaip atsisuksi į žmogų, į bendravimą, į santykius.

Visa kita – technologijos, tempas, ritmas – kaip buitis, kaip peilis ir šakutė, su kuriais valgai. Nesvarbu, kas bus, vis tiek žmogus bendraus su žmogumi. Ir tai bus svarbiausia.

– Ir paskutinis klausimas: mūsų fotografui užsiminėte, kad nebenorite žinomumo. Kodėl?

– Mano galva, tai yra tuštybė. Nebent tai susiję su tavo profesija. Aišku, tu turi būti žinomas kaip aktorius, kūrėjas, bet man labiau patinka, kai yra žinomas „Keistuolių teatras“ ir Giniotis jame.

Vakarų ekspresas
Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis

Video

00:12
00:51
00:48

Dabar tu gali