Dabar populiaru
Publikuota: 2020 kovo 1d. 18:00

Kęstas Kirtiklis: Kaip pats save

Kęstas Kirtiklis
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr. / Kęstas Kirtiklis

Turbūt dar nepamiršote, kaip šv. Valentino dienos išvakarėse Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Viktorija Kuodytė nebuvo įleista į Prezidentūrą, kur jai turėjo būti įteiktas apdovanojimas. Kelias dienas po to internetas ošė, linčiuodamas visus iš eilės valdininkus, nuo aukščiausių iki žemiausių ir atgal, o pastarieji atsiprašinėjo ir dievagojosi pamokas išmokę, žadėjo dabar tai jau tikrai pasitaisysiantys. Tik niekas jais netikėjo.

Nes dar ne taip seniai, vos prieš porą mėnesių, mokslininkams protestuojant dėl to, kad politikai ir valdininkai juos eilinį sykį apgavo ir nė nemano laikytis duotų pažadų, pastarieji šalčiausiais veidais tvirtino, kad nieko jie nežadėjo ir apskritai, kodėl gi šitos sritys turėtų būti kažkaip privilegijuotos. Kuo jau čia tas mokslas, švietimas ir kultūra nusipelnė, kad reikėtų jais ypatingai rūpintis?! Visais reikia rūpintis, o ne vien jais. (Bėda, beje, ta, kad visi likusieji to rūpesčio taip pat nejautė.)

Daugybė švietimo ir kultūros žmonių ne vien tomis progomis galvojo ir kalbėjo apie beveidį biurokratinį valstybės aparatą, pilną netašytų vidutinybių, klerkučių, svaigstančių nuo savosios galybės ir besirūpinančių savo viešuoju įvaizdžiu, bet nesuvokiančių savojo intelektinio ir kultūrinio bukumo. Jie paiso protokolų ir sąrašų, kurie auga geometrine progresija, o ne sveiko proto, jie paverčia šalį mašina, o ne žmonių bendruomene. Būtent! Ši šalis beviltiška, nes joje nėra pagarbos žmogui, ne tik laureatui, mokslininkui, kultūrininkui, bet apskritai žmogui. Argi ne tai paklaustì byloja legionai emigrantų, vykstančių svetur ieškoti ne vien gardesnio valgio šaukšto. Bet niekam tai nė motais. Todėl, būtent todėl, ši šalis neturi ateities.

Ar kada nors bent kas nors pasikeis? Vargu, juk biurokratai...

Tačiau čia praverstų stabtelėti ir žvilgtelėti į save, mokslininkus, menininkus, kultūrininkus, ir paklausti, o kaip mes patys save vertiname, ar mes patys save gerbiame.

Štai vienas visai negarsus pavyzdys. Praeitą savaitę Lietuvos mokslų akademija paskelbė jaunųjų mokslininkų ir doktorantų mokslinių darbų konkursų nugalėtojus ir apdovanojo laureatus. Išvertus į suprantamą kalbą – LMA įteikė premijas geriausiems jauniesiems mokslininkams. Nors toks įvykis, atrodytų, svarbus, visgi nenustebsiu, jei nieko apie tai negirdėjote. Ir jei tikrai negirdėjote, truputį gaila. Nes jis vertas dėmesio. Dėl krūvos priežasčių, kurios, deja, ne visos malonios.

Visų pirma, šis įvykis svarbus todėl, kad apdovanojimai, anot jų steigėjų, „skirti skatinti perspektyvius jaunų žmonių atliekamus mokslinius tyrimus“. Perspektyva, matyt, dviguba – premijas skyrę Akademijos ekspertai mano, kad tiek temos, tiek tyrėjai turi ateitį. Kitaip tariant, kad šios žinojimo sritys yra svarbios ir kad galime viltis, jog turime talentingų jaunų protų, kurie jas tyrinėja ir tyrinės, ir padarys puikių atradimų, taip ne tik praplėsdami mūsų žinias, bet galbūt duodami ir apčiuopiamesnės naudos. Populiariai tariant, čia turime reikalo su rytojaus mokslo lyderiais.

Žinoma, kai kurių iš jų rytojus gali būti visiškai nepanašus į šiandieną, ir kad jaunieji tyrėjai liktų mokslininkais ir jiems nepristigtų energijos, premijų konkursas, kaip sakoma jo nuostatuose, siekia „skatinti jaunųjų mokslininkų ir doktorantų kūrybinį aktyvumą“ ir sergėti juos nuo pagundų žengti į kitas sritis.

Šiaip jau, manyčiau, idėja puiki. Juk labiausiai dalykinio palaikymo bei pripažinimo ir reikia jauniems mokslininkams. Nes būtent jie, neseniai apsigynę disertaciją, dažniausiai yra pilni abejonių ir netikrumo. Ar tai, ką tyrinėju, yra kam nors svarbu, ar kam nors rūpi, ar aš gerai darau? – svarsto gal ir ne visi, bet tikrai daug jaunųjų mano kolegų.

Oficialiai Lietuvoje mokslininku tampi apsigynęs disertaciją, realiai – įvairiai. Kai kurie netampa niekada ir padėję savo daktaro diplomą ant lentynos eina dirbti pačių įvairiausių darbų. Taip nutinka dėl labai įvairių priežasčių. Tad vyresnių kolegų pripažinimas ne vienam pradedančiajam yra ganėtinai svarbus, nes šią premiją skiria ne ministerija ar kokia kita žinyba, bet į Akademiją susibūrusi bendruomenė, „jungianti žymiausius Lietuvos ir savo veikla su Lietuva susijusius mokslininkus“.

Tačiau tai dar ne viskas. Jauniesiems mokslininkams reikia ne tik moralinės, bet ir materialinės paramos. Tai suprantama! Todėl ir premija.

Štai čia pasirodo įdomesnė (aha, pagaliau apie pinigus!), bet ne tokia šviesi šio įvykio pusė. Be šitų premijų, LMA jauniesiems mokslininkams taip pat teikia ir stipendijas, kurios, vėlgi, pagal teikėjų aprašymą, turi ne tik skatinti jų kūrybinę veiklą, remti tiriamuosius darbus, bet ir skatinti kūrybinę konkurenciją. Bala nematė formuluočių keistenybių, mes gi apie pinigus. Stipendijos atveju jie aiškūs – laimėtojai gauna 6 bazinių socialinių išmokų (anksčiau – MGL) dydžio sumą. Trumpiau tariant, 234 eurus kas mėnesį, visus metus.

Šiemet laureatai gavo po 500 eurų. Ne, akys jūsų neapgavo – 500 eurų.

O kokio dydžio premiją turėtų gauti mokslinių darbų konkurso laureatai? LMA puslapis ir konkurso aprašai apie tai nutyli, bet jei jau pagalvojote apie tūkstančius eurų – neįsijauskite. Šiemet laureatai gavo po 500 eurų. Ne, akys jūsų neapgavo – 500 eurų.

Čia, priminsiu, ne per mėnesį, ne per metus, bet kartą gyvenime už ypatingus mokslinius pasiekimus... Dar priminsiu, kad šitą sumą teikia pati mokslininkų bendruomenė. O internetas, pasitelkus nesudėtingas paieškos operacijas, jums primins, kokie yra vidutiniai akademinių įstaigų darbuotojų atlyginimai. Tada nesunkiai galėsite apskaičiuoti, kokia atlyginimo dalis tenka laureatui/laureatei, pelniusiai nacionalinio masto įvertinimą už mokslinius darbus. Palieku šį triūsą jums.

Taip pat palieku jūsų individualiems apmąstymams ir buities detales – būsto nuomos kainas Vilniuje ir Kaune, drabužius ir avalynę, šeimas ir vaikus.

Aš nežinau, ką apie premijos sumą galvoja Akademijos nariai. Nemanau, kad jie piktavaliai, besityčiojantys iš jaunųjų kolegų, gal tiesiog niekada nesusimąstė, kad 500 eurų už išskirtinius nuopelnus ir kūrybinio aktyvumo skatinimas sunkiai sudera.

Buvimas aukšto lygmens akademinės įstaigos darbuotoju dažniausiai reiškia finansinį stabilumą, o vienintelis dalykas, kurio, atrodytų, gyvenime stinga, tai – šlovė nemari. Galbūt todėl pastarojo meto protestuose dėl mokslininkų atlyginimų akademikų ir aukštesnio rango dėstytojų beveik nesimatė. Vėlgi, galima pateisinančiai galvoti apie amžių – pagyvenę žmonės (o kopimas karjeros laiptais mokslo srityje dažniausiai užtrunka), suprantama, neturi sveikatos mitinguoti gatvėse. Bet galima galvoti ir apie tuos 500 eurų. Ir ką nors apie tai pasakyti. Ir netgi apie tai, kad ši suma ateina iš valstybės kišenės. Ir apie tai ką nors pasakyti. Net jei tau jau kuris laikas rūpi ne pinigai, bet šlovė. Solidarumas bet kokiai bendruomenei (ne tik akademinei) dar nepakenkė.

Bet niekas nieko nesako.

Žinoma, galima pragmatiškai ir turbūt teisėtai sakyti: juk tai irgi pinigai, ir jie ateina į kišenę, o ne iš kišenės.

Tikra tiesa, tik jei būčiau koks nors politikas ar mokslo administratorius, būtinai pasižymėčiau kokiuose užrašuose šį bei tą apie mokslininkų savivertę, išreikštą piniginiais vienetais, kuriuos jie be menkiausių paburbėjimų teikia savo „palikuoniams“...

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

15min tema

Ypatingos

17:02
04:35

Metas rinktis

Atradimai virtuvėje

Skanumėlis

Video

01:00
24:59
00:45

Esports namai

URBAN˙/