Dabar populiaru
Publikuota: 2018 kovo 24d. 10:27

Kęstas Kirtiklis: Pasaulis yra maistas ir jo valgytojas

Kęstas Kirtiklis
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr. / Kęstas Kirtiklis

Jei reikėtų įvardinti įdomiausią kultūrinį pokytį per pastaruosius metus – aš balsuočiau už pakitusį požiūrį į maistą. Tiksliau, pakitusią jo vietą mūsų gyvenime. Iš pačių pamatų, iš gyvybės palaikymo priemonės, maistas pasislinko į aukštesnes sferas ir įsitaisė tarp svarbiausių kultūros temų, greta literatūros, architektūros, kino. Manote, perlenkiu? Kurgi!

Žinoma, gurmanų, kuriems magėjo maistu ne tik patenkinti egzistencinius poreikius, bet ir patirti malonumą, veikiausiai buvo visuomet, tačiau populiariosios sąmonės dėmesio maistui sulaukėme palyginti neseniai. Suprantama, su vėlyvuoju tarybiniu laikotarpiu ir ankstyvąja nepriklausomybe nėra ko lygintis, ten maistas buvo, na, kaip čia pasakius... nevertas kultūringo dėmesio. O visi neseni bandymai jį „imituoti“ lipinant „tarybinio maisto“ etiketes, kažin, ką bandė parduoti – maistą ar prabėgusią jaunystę?

Nors, gal ir nebūtinai, nes šiandien be maisto nebeįsivaizduojame ne tik dabarties, bet ir istorijos. Juk norisi sužinoti, ką valgė mūsų protėviai? Norisi! Ir pasakoja istorikai kuo įdomiausius dalykus apie tai, ką valgė Lietuvos bajorija Vytauto laikais arba gerokai po jų. Nors kažin, kokia dalis nūdienės Lietuvos piliečių yra kilę iš bajorų, apie labiau tikėtinų protėvių – valstiečių – virtuvę kalbama gerokai mažiau. Kur kas mažiau, nei apie tuos laikus, kai gyveno žmonės, kuriuos ir protėviais pavadinti sunku, nes klausimas, ką išties reiškia paleodieta ir iš ko ji susideda? daug kam neatrodo nei kvailas, nei beprasmis.

Paklausti, ar prieš 30 metų žmonės tiek kalbėjo apie maistą, mano pašnekovai nusijuokdavo – tu ką, tuomet džiaugdavaisi gavęs ko nors rafinuotesnio nei batonas ir „šlapiankė“.

Beje, domėjimasis maistu tapo ne tik įprastine istorinio ir geografinio pažinimo dalimi (ką žmonės valgo Tailande sužinoti ne sunkiau, nei ką jie valgė XVII amžiaus Trakuose), bet ir viena iš svarbiausių kasdienių pokalbių temų. O dar nesenai nebuvo. Padariau mėgėjišką tyrimą. Paklausti, ar prieš 30 metų žmonės tiek kalbėjo apie maistą, mano pašnekovai nusijuokdavo – tu ką, tuomet džiaugdavaisi gavęs ko nors rafinuotesnio nei batonas ir „šlapiankė“.

Na, tarkim. O prieš 20 metų? Tada, esą jau buvo geriau, jau buvo tie žurnalai, kuriuos apibūdindavome fraze „seksas ir keksas“, tiesa, būtent keksas – picos pagaminti namie jie tada nemokė. Na, o atvirai kalbant, nelabai kas tuos keksų receptus ir skaitė – liudija mano kalbintieji. (Jei ką, primenu, dešimtame dešimtmetyje Lietuvoje moterims skirtuose žurnaluose pradėta rašyti lytinio pasitenkinimo ir namudinės kulinarijos temomis – iš čia ir frazė. Tebūnie šis priminimas mano kuklus indėlis į 1990-ųjų nostalgijos bangą).

Dabar gi žmonės labai noriai žiūri specialias TV laidas ir patys kalba apie maistą ir jo derinimą su kitu maistu arba gėrimais, apie dietas, apie alergijas maistui, apie glitimą, apie riebalus ir cukrų, apie maisto paruošimą, apie tai, ką galima, o ko negalima valgyti ir kodėl, ir taip be galo. Galima būtų manyti, kad tai išaugusio rūpesčio savimi, savo sveikata ženklas, juk mityba turi jai nemenkos įtakos.

Galima būtų manyti, bet neišeina, nes pakalbėjus dar reikia maistą nufotografuoti ir nuotrauką ištransliuoti internete. Kad kaip galima daugiau žmonių jį pamatytų. Kai pagalvoji, tai gal ir nieko labai naujo, ar labai skirtingo nuo natiurmortų, kurių daugybė kabo įvairiuose dailės muziejuose. Bet štai žiūrėdamas į nutapytus vazoje pūpsančius obuolius negalvoju, kad juos tapytojas sušlamš vos baigęs darbą. O maisto nuotrauka socialiniuose tinkluose tam ir skirta – informuoti apie būsimą skrandžio turinį. Šitas skanumynas tuoj taps manimi! Gal tai ir yra mįslės įminimas? Gal dabar suvokėme, kad esame tai, ką valgome, tiesiogine ir perkeltine prasme, kad maistas daug pasako tiek apie žmogaus, kūną, tiek apie pasaulėžiūrą?

Gal dabar suvokėme, kad esame tai, ką valgome, tiesiogine ir perkeltine prasme, kad maistas daug pasako tiek apie žmogaus, kūną, tiek apie pasaulėžiūrą?

Gūdžiame dešimtajame praeito amžiaus dešimtmetyje (ir vėl kažkodėl apie jį) manėme, kad toks pamatinis dalykas yra muzika – tai, kokios muzikos klausei, lėmė tavo pasaulėvaizdį, aprangos stilių, šukuoseną ir gyvenimo būdą, už kuriuos, galėjai susilaukti keleto smūgių kumščiu ar kitais įrankiais nuo konkuruojančios muzikos ir gyvenimo būdo gerbėjų.

Dabar, atrodo, laikai pasikeitė – klausai, ko nori, skaitai, ką nori. Šiandieną įsivyravo kultūrinis pliuralizmas ar net abejingumas – tamstos kultūrinės preferencijos niekam nerūpi. Vat ir ne! Nes yra viena, kuri rūpi – tai, žinoma, maistas. Tą paliudys nemažai vegetarų, veganų ir visavalgių, įvairiomis aplinkybėmis patiriančių įvairaus lygio patyčias ir priešiškumą dėl mitybos nuostatų (beje, tai būdinga visoms pusėms).

Taigi, maistas nėra vien tik kūno statybinė medžiaga. Patinka mums tai ar ne, jis yra kultūra. O gal net dar daugiau. Pasaulis, kaip sakoma senovės Indijos religiniuose tekstuose Upanišadose, yra maistas ir jo valgytojas. Ir nesvarbu, kad indai čia valgymu metaforiškai apibūdino pažinimo procesą. Niekas neuždraus šią frazę sudabartinti. Juolab, kad šiandien ji kaip niekad tinka.

Na ir tegul sakysite, bet kodėl apie tai reikia kalbėti? Ogi todėl, kad tai itin geras indikatorius, rodantis, kaip pakito kultūros suvokimas populiariojoje sąmonėje. Ir kai girdime sakant, kad šiuolaikinė kultūra yra visaėdė, labai gali būti, kad tai ne metafora. Todėl nemaloniai aiškėja, kad kasdienėje kultūrininkų kovoje dėl vietos individų kultūriniame meniu, reikia nugalėti ne tik konkurentus, be saiko tiražuojamą visokį popsą, bet dar ir vištieną. Ir gali paaiškėti, kad ją įveikti bus ypač nelengva.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Gera keliauti kartu

BALTIJOS MAISTO IR GĖRIMŲ PARODA „BAF“ 2018

Įkvėpk daugiau gyvenimo

Nacionalinis sveikatos egzaminas 2018