Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Prenumeruoti

Kodėl Vilnius veža? Apie žmones ir paminklus

Vilnius turi svaigiųjų dujų. Kelia priklausomybę. Čia gera būti, gera grįžti. Vilnius pulsuoja vilnietišku šarmu. Ypač rudenį. Kalbant apie naujausiuosius laikus, kaip žinia, Vilnius tapo lietuvių miestu tik po Antrojo pasaulinio.
Katino skulptūra Jurgos skvere.
Katino skulptūra Jurgos skvere. / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

Pastaraisiais dešimtmečiais miestas įvalstybinamas ir įtautinamas savotiškais paminklais, tačiau gyventojų susidomėjimas daugiasluoksne Vilniaus istorija vis didėja – pasirodančios knygos apie jo istoriją, žinau, populiarios. Tas įvairialypis Vilnius tampa geriau pažįstamas, savas. Pabandžiau pažiūrėti, ką Vilniuje galėtų atrasti ir atpažinti išlepintas pasaulio kultūros atstovas – perteikti bent dalį sodraus Vilniaus mikso.

Asmeninio archyvo nuotr./Aira Leonidovna
Asmeninio archyvo nuotr./Aira Leonidovna

Iš pradžių trumpai: kuo ypatingas Vilnius?

Oi, labai daug kuo! Tarkim, Silezijos vokiečių kilmės architekto J. Ch. Glaubitzo sukurtu vilnietišku baroku; litvakų kultūra – kelis šimtmečius Vilnius buvo dvasiniu žydų aškenazių centru, vadintas Šiaurės Jeruzale. Čia mokėsi Nobelio literatūros premijos laureatas, rašytojas Č.Milošas, tūsinosi jo draugas, taip pat Nobelį gavęs poetas J.Brodskis. Čia gimęs (patvirtinta!) vienintelis pasaulyje dukart prestižinę Prancūzijos Goncourt'ų premiją laimėjęs prancūzų rašytojas Romainas Gary. Gyveno ir nuostabių jidiš kalba rašiusių poetų – mano labai mėgstami M.Kolbakas, A.Sutskeveris (labai rekomenduoju jo „Žaliąjį akvariumą“, puikus M.Kvietkausko vertimas!). Žinoma, Vilniuje veikė ir daug įdomių lietuvių rašytojų – Žemaitė, S.Nėris, Liudas Gira, Andrius Bulota, Jurga Ivanauskaitė ir daugybė kitų.

Neseniai Užupyje rasti rusų poetės M.Cvetajevos laiškai vilnietei draugei. Čia studijavo lenkų poetas romantikas A. Mickevičius – paminklas jam stovi ir Paryžiuje. Vilniaus dailės mokyklos, apie kurią taip mažai žinome, studentai – daugiausia žydai iš dabartinės Lietuvos, Baltarusijos ir Lenkijos teritorijų – XX a. pradžioje jie persikėlė į Paryžių ir suformavo antrąją École de Paris bangą, padariusią ryškią įtaką Vakarų modernizmui. Kaip tik šį rudenį vyksta šių dailininkų paroda.

Vieno teksto, aišku, neužteks atskleisti visai mano meilei, kurią jaučiu Vilniui. Todėl darom paprasčiau: apžvelgsiu, kaip visa ši kultūrinė įvairovė atsispindi miesto paminkluose ir skulptūrose.

4 lietuvių rašytojos

Viena gražiausių miesto skulptūrų – tai Katinas Aguonų gatvėje. Netoli gyveno viena ryškiausių šiuolaikinių rašytojų, tapytoja, keliautoja Jurga Ivanauskaitė (1961–2007).]

Ryškūs ugniniai plaukai iki pečių, daug masyvių papuošalų. Nei oficiozinėje kultūroje, nei Lietuvoje kaip šalyje ji nesijautė sava. Daug keliavo po Indiją, Tibetą, ieškojo kitų dvasinio gyvenimo formų. Tik prieš pat mirtį atsivertė į krikščionybę – kaip ir viena jos herojų knygoje „Pragaro sodai“, kurią geriausia skaityti ankstyvoje jaunystėje. Man ši knyga tuo metu padarė didelę įtaką. Rašytoja mylėjo kates, jos tapo ir personažėmis: tai katė renkasi šeimininką, o ne atvirkščiai... o knyga „Ragana ir lietus“ (1993) buvo uždrausta – ten daug sekso ir šiek tiek kunigų – ką tik nepriklausomybę nuo ateistinės SSRS gavusiai Lietuvai tai dar buvo per aštru. Kažkada per Naujuosius su draugu romantiškai užlipome ant Katino (o jis gana aukštas!) – kaip tik kai metai vertėsi į Tigro. Netikėtai neaišku, iš kur pareigingai išdygo apsauginis ir paprašė nulipti. Katinas turėjo asmeninį bodyguardą! Skulptūros autorė – Ksenija Jaroševaitė. Moterų skulptorių darbų Vilniuje vis dar absoliuti mažuma. Vienam kolegai kilo klausimas: kodėl Katinas, o ne Katė. Neaišku.

Netikėtai neaišku, iš kur pareigingai išdygo apsauginis ir paprašė nulipti. Katinas turėjo asmeninį bodyguardą!

Daili skulptūrinė kompozicija – skylėtas skėtis ir paukštis – skirtas miesto poete vadinamai Juditai Vaičiūnaitei (1937–2001). Kūrinys sunkiai pastebimas, gožiamas puikios barokinės Šv. Kotrynos bažnyčios. Skėčio reikia ieškoti ant sienos šalia Benediktinių gatvės. Skverelyje J.Vaičiūnaitė mėgdavo rašyti. Tuo metu, tarybmečiu, bažnyčia neveikė. Yra nuomonių, kad skėtis nepastebimas, nukištas kažkur į kampą. Iš tiesų, kai norėjau pirmą kartą pamatyti tą kompoziciją, ne iš karto radau. Nežinodamas ir nepastebėtum. Galima būtų paklausti: ar vyrui lietuvių poetui atminti skirta skulptūra būtų konstruojama taip nepastebimai?..

Prie Salomėjos Nėries gimnazijos senamiestyje glūdi lietuvių prakeiktosios poetės Salomėjos Nėries (tikr. Bačinskaitė-Bučienė, 1904–1945) biustas. Apaugęs krūmais, tarsi tyčia, kad nesimatytų. Iki šiol ji vertinama kaip viena geriausių lietuvių poečių, puiki lyrikė, bet kartu ir kaip išdavikė, nes kažkada, būdama idealistė, turėjo tokius politinius įsitikinimus, kurie dabar atrodo netinkami. 1940 m. pompastiškai, kartu su visa Lietuvos rašytojų delegacija ji vyko į Maskvą prašyti prijungti neseniai atsikūrusią modernią Lietuvos valstybę prie SSRS.

Paskui paaiškėjo, kad iš tiesų tai – aneksija. Aišku, didžiuosius sprendimus darė tikrai ne poetai. Bet tuo metu, autoritarizmo kontekste, dar iki Stalino gulagų, nemažai Lietuvos rašytojų išties žavėjosi tada novatoriškais kairiaisiais beklasės visuomenės idealais – tarp jų ir S.Nėris. Tą išnaudojo propagandos mašina. Daug kas neatleidžia poetei.

Prie šio paminklo vyksta feministiniai skaitymai. Su draugėmis kažkada buvome Žemaitei ant galvos užmovusios spalvotą balaklavą – po tuo metu kalėjime sėdėjusių „Pussy Riot“ merginų palaikymo piketo, kai jos mums dar patiko.

Centrinėje Vilniaus gatvėje – Gedimino prospekte – skvere sėdi ji – Žemaitė (tikr. Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė, 1845–1921). Moteris su valstietės skarele ir pypke. Tik SSRS laikų monumente be šios – turbūt atrodė negražu: moteris su pypke, fui... Neturtinga bajoraitė, atvykusi į Vilnių iš Vakarų Lietuvos – Žemaitijos, vaikščiojo basa, nes, anot jos, „akmenys labai drasko batelius“. Su vyru užauginusi 7 vaikus, įsimylėjo 30 metų jaunesnį vyrą, vėliau vedusį jos dukterį. Feministė, dalyvavusi jau pirmame Lietuvos moterų suvažiavime 1907 m. Per Pirmąjį pasaulinį karą, 70-ojo savo gimtadienio išvakarėse, nusprendė išvykti į Ameriką. Kaimo moters atributo – skarelės – nenusirišo ir ten – iš ekscentriškumo. Ji liko rašytojos asmeninio stiliaus detale.

Prie šio paminklo vyksta feministiniai skaitymai. Su draugėmis kažkada buvome Žemaitei ant galvos užmovusios spalvotą balaklavą – po tuo metu kalėjime sėdėjusių „Pussy Riot“ merginų palaikymo piketo, kai jos mums dar patiko. Žodžiu, šis paminklas gyvas, Žemaitės skveras – kartais tampa įdomia viešąja erdve.

Litvakai ir Vilniaus Gaonas

Terminas litvakas – Lietuvos žydas – reiškia žydą iš buvusios LDK teritorijos – daugiausia iš dabartinės Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos, šiaurės rytų Lenkijos teritorijų. XX a. pradžioje žydai Vilniuje sudarė beveik 40 procentų gyventojų. Prieš Antrąjį pasaulinį karą vien mieste buvo 110 sinagogų ir 10 ješivų – žydų religinių studijų centrų. Litvishe Yiddish – atskiras dialektas. Litvakais gali būti vadinami ir apskritai žydai ortodoksai, nepriimantys reformų, nesvarbu, iš kur jie būtų kilę. Vilnius garsėjo aukštu Talmudo studijų lygiu ir dideliu studijuojančių dvasininkų skaičiumi.

Vieno vakarėlio metu stoties rajone teko sutikti vaikiną, turintį tikslą su draugu kabalistu atgaivinti Vilnių kaip Šiaurės Jeruzalę. Jis kalbėjo labai rimtai, visa tai nuskambėjo keistokai, utopiškai, šiurpokai ir be galo gražiai...

Vieno vakarėlio metu stoties rajone teko sutikti vaikiną, turintį tikslą su draugu kabalistu atgaivinti Vilnių kaip Šiaurės Jeruzalę. Jis kalbėjo labai rimtai, visa tai nuskambėjo keistokai, utopiškai, šiurpokai ir be galo gražiai... Tikiuosi, jam dabar sekasi gerai. Seniai nemačiau.

Senamiestyje, Žydų g., stovi barzdoto vyro biustas. Tai 1997 m. lietuvių skulptorių pastatytas paminklas Vilniaus Gaonui –(Elijahu ben Šlomo Zalman, 1720–1797). Būtent šis žmogus Vilnių pavertė ortodoksinio judaizmo centru.

Nėra nė vieno žydų tautos istorijos vadovėlio, kuriame nebūtų minimas jis – rabinas, pasaulinio masto Toros ir Talmudo komentatorius. Garsėjo Vilniaus bibliotekos. Apie Lietuvoje spausdintas judaikos knygas žinota visame pasaulyje. Paplito posakis: uždarbio – į Lodzę, išminties – į Vilnių. Didžioji Vilniaus sinagoga, vietoj kurios dabar stovi tarybmečiu pastatytas baisus vaikų darželis – visai šalia paminklo Vilniaus Gaonui – talpino 5 000 žmonių. XVIII a. šios sinagogos interjerą kūrė architektas Glaubitzas. Dalį sinagogos interjero įamžino Marcas Chagallas, 1935 m. svečiuodamasis Vilniuje. Paveikslas ypatingas kaip istorinis šaltinis, nes perteikia spalvas.

O dėl skulptūros Vilniaus Gaonui yra kontroversijų. Žydų tradicijoje apskritai neįprasta statyti žmonių pavidalų paminklus – priimtini tekstiniai ženklai. Žydams toks Gaono įamžinimas nepatiko, bet diskusijos pritilo. Dar blogiau tai, kad, anot Vilniaus istoriko Dariaus Pocevičiaus, ši skulptūra, prieš ją skiriant Gaonui, buvo įtraukta į kelis menininkų darbų katalogus, bet visai kitais pavadinimais... Aišku, gerai, kad bent taip pažymėtas šis žmogus. Bet tai turbūt susiję su lietuvių ir žydų istorija, kuri vis dar iki galo neišdiskutuota, nesuvokta.

Knygoje „Aušros pažadas“ apie vaikystę Vilniuje R.Gary aprašo, kaip, atsikąsdamas bato, norėjo įrodyti meilę mergaitei.

Berniukas su batu ir Daktaras Aiskauda

Tęsiant apie žydiškąjį Vilnių, Romainas Gary (tikr. Roman Kacev, 1914–1980), čia gimęs žydų tautybės prancūzų rašytojas – vienintelis pasaulyje, dukart laimėjęs Goncourt'ų premiją. Žavinga skulptūra jam J.Basanavičiaus g. ir Mindaugo g. sankryžoje – berniukas, laikantis batą, užvertęs galvą aukštyn. Knygoje „Aušros pažadas“ apie vaikystę Vilniuje R.Gary aprašo, kaip, atsikąsdamas bato, norėjo įrodyti meilę mergaitei. Goncourt'ų literatūrinė premija suteikiama tik kartą gyvenime. Antrąją rašytojas gavo su Emilio Ažaro pseudonimu, apie kurį prisipažino prieš mirtį. Nusišovė užsidėjęs raudoną dušo kepuraitę – kraupus estetiškumas.

I.Simonaitytės bibliotekos nuotr./ Romainas Gary
I.Simonaitytės bibliotekos nuotr./ Romainas Gary

Ryžtinga žydų tautybės motina, Mina Kaceva, sunkiai besiverčianti, vieniša ir aplinkinių nemėgstama moteris, buvo svarbiausias žmogus jo gyvenime. Nuo vaikystės nuolat ieškojo berniuko talentų ir projektavo jo ateitį. Kartą įširdusi kaimynams Vilniaus laiptinėje išrėkė, kad jos sūnus taps „Prancūzijos ambasadoriumi, Garbės legiono ordino kavalieriumi, didžiuoju dramaturgu“...

Viskas išsipildė. M.Kaceva buvo įkūrusi skrybėlaičių saloną miesto damoms. Taip puikiai padirbdavusi etiketes, kad klientės manydavo, jog perka paties Paulo Poiret darbus! Gary buvo vedęs aktorę Jean Seberg. Sužinojęs apie žmonos meilužį Clintą Eastwoodą, iškvietė jį į dvikovą, bet šis atsisakė ateiti... Puiki skulptūra, sukurta rašytojo gerbėjų iniciatyva su didele meile, mylima ir vilniečių. Retą dieną pamatysi berniuką be gyvų gėlių. Šiandien prieš baigdama šį tekstą irgi palikau jam kelis žiedus.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Paminklas gydytojui Cemachui Šabadui Vilniuje
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Paminklas gydytojui Cemachui Šabadui Vilniuje

Labai graži skulptūra netoli Šiuolaikinio meno centro yra skirta gydytojui, medicinos teoretikui, žydų bendruomenės lyderiui, miesto tarybos nariui Cemachui Šabadui (1864–1935), tapusiam literatūrinio personažo – Daktaro Aiskaudos – prototipu.

Pasaką apie jį parašė Rusijos vaikų literatūros kūrėjas Kornelijus Čiukovskis. Kai kas sako, kad jis tik savaip perrašė istoriją apie Daktarą Dolitlį. Bet rašytojas teigė sukūręs savitą pasakojimą, kuriame veikia tikras jo sutiktas daktaras Aiskauda iš Vilniaus. Anot V.Nabokovo laiško K.Čiukovskiui, šio kūriniai vaikams buvo populiarūs ne tik Rusijoje, bet ir tarp emigrantų.

C.Šabadas rūpinosi miesto neturtingaisiais – ne tik juos gydė, bet ir organizavo paskaitas, kaip laikytis švaros, kad išvengtų ligų. Jo iniciatyva kūdikius turinčioms Vilniaus moterims pirmą kartą buvo suteikti nemokami pieno, drabužių ir maisto daviniai. Tai socialinės paramos, dabar įprastos, pradžia Vilniuje. Jis šelpė karo pabėgėlius, rūpinosi labdara.

Rusų rašytojai ir Vilnius

Nors rusų poetas Aleksandras Puškinas (1799–1837) nėra buvęs Vilniuje, turi net kelias sąsajas su miestu. Šalia Piatnickajos cerkvės, Didžioji g. 2, yra skulptūra jam ir jo proseneliui atminti – dvi didelės ilgapirštės rankos. Skulptūros iš gatvės nesimato, aplanko ją tie, kas žino, ir kai cerkvės vartai atidaryti.

Pagal legendą, caras Petras I cerkvėje krikštijo poeto prosenelį Ibrahimą Hanibalą. Vilniuje, Markučiuose, gyveno poeto sūnus, ten gražioje vietoje yra biustas poetui. Rudenį prie jo gera ragauti vyną. Pamenu, kaip vienas draugas, turintis daktaro laipsnį, gautą Sorbonoje, ten prancūzų kalba garsiai slemino apie tai, koks begėdis yra balandis, apšikęs Puškinui galvą. Buvo juokinga. Beje, Markučių medžiams ir tvenkiniams labai tinka ruduo, kaip, aišku, ir visam Vilniui. Rudenį jis tobulas.

O Užupyje rasti vienos ryškiausių rusų sidabrinio amžiaus epochos (XIX a. pab. – XX a. pr.) poečių Marinos Cvetajevos (1892–1941) laiškai. Tai impozantiška dramatiško likimo poetė – jos vyrą sušaudė, dukra kalėjo Stalino lageriuose. M. Cvetajeva susirašinėjo su Borisu Pasternaku, Raineriu Maria Rilke, Andre Gide’u etc. Ir su vilniete lenkų tautybės mokytoja Natalja Hajdukiewicz, studijavusia Paryžiuje ir Maskvoje, su kuria jautė ypatingą ryšį. Neseniai laiškai išleisti knyga ­– rusų ir lietuvių kalbomis. Tai irgi savotiškas paminklas.

Viešnagė Lietuvoje ryški eilėraščių cikle „Lietuviškas divertismentas“, minipoemoje „Lietuviškas noktiurnas“. Nors poeto seneliai iš Lietuvos, bet svarbesnis ryšys su šita šalimi jam buvo čionykščiai draugai.

Nobelio laureatas Josifas Brodskis (1940–1996) mėgo lankytis Lietuvoje. Vilniuje – Liejyklos gatvėje yra atminimo lenta jam. Tai žmogus, dirbęs fabrike, morge, švyturyje ir ne tik, poetas, SSRS valdžios nuteistas už veltėdžiavimą. Į Vilnių atvažiuodavo draugų kviestas atsipūsti, pailsėti.

Lietuva buvo vakarietiškiausia SSRS šalis, atmosfera laisvesnė, tas jam patiko. Viešnagė Lietuvoje ryški eilėraščių cikle „Lietuviškas divertismentas“, minipoemoje „Lietuviškas noktiurnas“. Nors poeto seneliai iš Lietuvos, bet svarbesnis ryšys su šita šalimi jam buvo čionykščiai draugai. Vilniuje Brodskis susipažino su lietuvių poetu ir intelektualu, nonkonformistu Tomu Venclova, neseniai atšventusiu 80-metį. Jo tekstus Brodskis vėliau vertė į rusų kalbą. Kaip ir Venclova Brodskio – į lietuvių.

Lenkiškai rašę lietuviai? Mickevičius ir Milošas

Vilniuje gyveno ir kitas Nobelio laureatas, taip pat Tomo Venclovos bičiulis – Česlovas Milošas (Czesław Miłosz, 1911–2004). Gimęs senos bajorų giminės dvare prie Kėdainių (dabar centrinė Lietuva), jis perėmė jau kaip Atlantida dingusios LDK piliečio laikyseną. Nors tuo metu buvo sudėtinga turėti dvi tautybes, laikė save Lietuvos lenkų poetu. Nepriklausoma ir nepatogi pozicija – autentiškos būsenos ir įžvalgos. Jo kūryba, tarkim, romanas „Isos slėnis“ jau išnykusiai LDK, kaip valstybei, suteikė ypatingą kultūrinę reikšmę. Milošas laiške Venclovai nuostabiai parašė apie Vilniaus debesis: „barokiniai debesys virš barokinio miesto“. Ech, taip.

O.Šimaitės ir Bokšto gatvių sankirtoje neseniai atidaryti Milošo laiptai – savotiškas monumentas. Laiptų pakopose, t. y. po kojomis – poeto eilių fragmentai lietuvių ir lenkų kalbomis. Deja, žodžiai sunkiai įskaitomi, raidės mažytės. Pavasarį būna prinešta smėlio, visai nieko nesimato. Ir kokia čia pagarba miesto garbės piliečiui, Nobelio laureatui, didžiam poetui, jei jo žodžiai mindomi purvinais batais... O bandydamas ką įžiūrėti dar nulėksi žemyn, netyčia pastūmus praeiviui... Nepaisant visko, nors ir keistokas atminimas, vis geriau nei nieko.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Atidengtos informacinės lentos apie Česlovą Milošą lietuvių, lenkų ir anglų kalbomis
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Atidengtos informacinės lentos apie Česlovą Milošą lietuvių, lenkų ir anglų kalbomis

Iš bičiulių trijulės – Milošo, Brodskio ir Venclovos – Nobelio premijos dar trūksta tik trečiajam. Tomas Venclova tikrai būtų jos vertas – tiek dėl kūrybos, tiek dėl pilietinės pozicijos.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Paminklas Adomui Mickevičiui
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Paminklas Adomui Mickevičiui

Adomas Mickevičius (Adam Mickiewicz,1798­–1855) – Vilniuje gyvenęs poetas romantikas. Tikras Romantizmo epochos žmogus. Kovingas tipas, pasisakęs prieš carizmą, už tautos ir asmenybės laisvę. Paminklas jam stovi garbingoje vietoje prie puikios gotikinės Šv. Onos bažnyčios.

Rašė lenkiškai, bet tėvyne laikė Lietuvą. Kaip ir Milošo atveju, jo šeima – Lietuvos lenkų bajorai. Studijuodamas Vilniaus universitete pradėjo rašyti, susidomėjo Lietuvos istorija, kuri tapo svarbia jo tapatybės dalimi. Įkūrė slaptą filomatų („mokslo mylėtojų“) savišvietos draugiją. Jos nariai ne tik aptarinėjo vieni kitų mokslo darbus ir kūrybą, bet ir skleidė anticarines nuotaikas. 1823 m. caro valdžia suėmė 108 žmones – tarp jų ir Mickevičių. Bet, papirkę sargybinius, bičiuliai naktimis rinkdavosi poeto kameroje. Dabar Aušros Vartų 7A yra celė, pavadinta Mickevičiaus kūrinio veikėjo – Konrado – vardu.

Išvados? Ar kas ten rašoma pabaigoje

Paminklai, skulptūros ir kitokios atminimo formos mieste – tai akcentai, padedantys netikėtai (ar tikėtai) rasti ką nors atpažįstamo ar naujo, aktualaus. Kur jos, kaip jos atrodo, ar yra matomos – tai iš dalies atskleidžia dominuojančio diskurso požiūrį. Kai kurios miestiečių mėgstamos, kitos mažiau.

Daugelis Vilniaus paminklų, skirtų kultūros veikėjams, atrodo gerai, yra tinkamose vietose. Atkreipčiau dėmesį į ideologinį ir tautybės aspektus. Jei ideologiškai nebetinkanti skulptūra dar nenuimta, tai apaugusi krūmais, kaip Salomėjos Nėries biustas. Vilniaus Gaono galva, kaip ir Česlovo Milošo laiptai (abu šie žmonės, kaip žinia, nėra etniniai lietuviai), atrodo, padaryti atmestinai. Tačiau gerai, kad bent jau yra. Bet koks istorijos ženklas – vis geriau negu jokio.

Ko man trūksta? Galbūt paminklo J.Ch.Glaubitzui. Jo vardu pavadinta gatvelė yra Tarandėje – prabangiame priemiestyje prie Ukmergės plento, kur baroko nerasi nė su žiburiu. Galbūt reikėtų kaip nors pažymėti Vilniaus dailės mokyklą. Paroda, dabar vykstanti NDG, įspūdinga. Bet ji nevyks amžinai.

Na ir dar reikėtų pereinamus Vilniaus kiemus uždarinėti ne baisiomis grotomis, bet užkardais, kad galima būtų pereiti, kad nedingtų daugybė visiems žmonėms priklausančios romantiškos erdvės, kuri yra paveldas ir negali būti tiesiog uždaryta kaip privati stovėjimo aikštelė. Vilnius turėtų išlikti atvirų kiemų miestu, nes tai yra vienas iš jo žavesių.

Džiugu, kad galima kalbėti ne tik apie miesto praeitį: Vilniuje dabar statomi trys žymaus JAV architekto Danielio Libeskindo kartu su žmona Nina Lewis Libeskind įkurtos „Studio Daniel Libeskind“ projektai. Nina Lewis kilusi iš litvakų. 2018 m. bus atidarytas Modernus meno centras MO. Jų darbai čia – tarsi Vilniaus istorijos tąsa ir kartu šuolis į pasaulinio masto šiuolaikybę per architektūrą. Planuojama, kad „Studio Daniel Libeskind“ ateityje atkurs Didžiąją Vilniaus sinagogą. Jų darbų yra daugelyje pasaulio šalių. Būtent jų projektas laimėjo Pasaulio prekybos centro rekonstrukcijos po Rugsėjo 11-osios konkursą.

O jei svarstysite, kokį amplua pasirinkti Vilniuje, tai – klasika – geriausia būti flâneur – vaikščiotoju / -a, miesto drifteriu / -e. Orus hedonistiškas žengimas neskubant, kur nors užsukant, ką nors sutinkant, grožintis, sugaunant įvairovės atplaišas. H.Balzacas tokią veiklą apibūdino kaip gastronomiją akims. Vilnius tam puikiai tinka!

---------------------

Aira Leonidovna aka Niauronytė yra filologė, laisvai samdoma tekstų lietuvių kalba redaktorė, leidyklos „kitos knygos“ projektų vadovė, truputį bohemščikė, vilnietė, didelė Vilniaus mylėtoja.

Tekstas parašytas tarptautinei kultūros platformai www.versopolis.com festivalio „Poetinis Druskininkų ruduo“ savaitei.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Vasarinių padangų sezonas: kur rasti geriausią kainos ir kokybės santykį?
Reklama
Pranešimas apie prašymų dėl triukšmo mažinimo priemonių įgyvendinimo išlaidų kompensavimo priėmimą
Reklama
Atėjo metas apsitverti sklypą: specialistų patarimai
Reklama
„CFMOTO“ tapo naujos motociklų vairavimo akademijos Lietuvoje partneriais
Užsisakykite 15min naujienlaiškius