– Kaip vertinate faktą, kad „Nemuno aušros“ partija gavo Kultūros ministerijos postą? Ar tai nurodo, jog kultūros sritis šioje koalicijoje nėra laikoma prioritetine? Kodėl būtent ši ministerija laikoma ta, kurią galima aukoti, keičiant į kitas ministerijas?
– Socdemai yra įstūmę save į tokį politinį akligatvį ir atsidūrę tokioje vertybinėje kloakoje, kad jiems tiesiog svarbu išsilaikyti valdžioje bet kokia kaina, todėl ir einama obuoliauti į koaliciją su bet kokiu velniu – ne tik su Georgijaus juostele pasipuošusiu prorusišku V.Tomaševskiu, bet ir šiuo atveju, su antisemitine, prorusiška „Nemuno aušros“ partija, viešai pasisakančia prieš Lietuvos saugumą, gynybą, prieš paramą Ukrainai ir vadovaujama priesaiką Konstitucijai sulaužiusio piliečio, kurio partijos nariai viešai kalba nekenčiantys Lietuvos ir linkintys mūsų Tėvynei okupacijos, o jis pats (jei tik vaikiškai išdurtas neskrenda į JAV susitikti su Elonu Musku) užsiima grasinimais oponentams.
Kultūra yra vienas svarbiausių valstybės dėmenų, ypač prioritetinė šiandien, uždirbanti mūsų valstybei pagrindinį simbolinį kapitalą tarptautiniu mastu, veikianti kaip minkštoji diplomatijos galia – todėl juo labiau nesuvokiama, kodėl ji atiduodama tokiai prorusiškai, antisemitinei, partijai.
– Kaip galima būtų vertinti šios partijos siūlomą ministrą Ignotą Adomavičių, kurio vienintelė patirtis kultūros lauke – M.K.Čiurlionio meno mokyklos baigimas?
– Kaip neįgalų vadovauti Kultūros ministerijai, neturintį jokio autoriteto srityje, kuriai siekia vadovauti, – jau dabar iš vykstančių protestų matome, kad kultūros bendruomenė jo vadovavimui nepaklus ir vertina šį paskyrimą kaip Lietuvos kultūros, o kartu ir valstybės diskreditavimą, didžiulę žalą Lietuvos Respublikai.
Kandidatas rašo su gramatinėmis klaidomis ir, išskyrus tai, kad yra kultūros vartotojas, daugiau nieko bendra su kultūra neturi, apskritai joje nesigaudo: vien ko vertos kandidato buitinės šnekos apie savo pažįstamus (gal įsivaizduojamus?) menininkus ir kuriozines situacijas, apie tai, kad sieks užtikrinti, kad menininkai nedirbtų pagal individualią veiklą, o dirbtų pagal darbo sutartį – su kuo, įdomu?
Ar jis bent suvokia, kad yra sričių ir situacijų, kur tai tiesiog neįmanoma, ir net nesuderinama su pačiu kūrybos principu? Kam ir kaip pagal darbo sutartį turėtų dirbti rašytojas arba tapytojas? Ar čia siekis atkurti sovietinę sistemą, visus įdarbinant ir kontroliuojant, ir įvesti cenzūrą menui?
Sprendžiant iš šio ryto kandidato kalbos, kurioje buvo naudojami nieko bendra su Lietuvos realybe neturintys grynai rusiški-bolševikiniai tropai (jis skambėjo tarsi būtų surašyta 1937 m. kokio staliniečio, vien ko vertas buvo tiesiog debiliškas priešinimas profesionalios neva „elito burbulo“ meninės veiklos ir darbo žmogaus, laisvalaikiu tapančio garaže – šitai yra tiesiog rusiška bolševikinė kalkė), nereikėtų atmesti ir šios galimybės.
Bet problema yra net ne šis prastūminėjamas nekompetentingas žmogus, o apskritai „Nemuno aušros“ partijos dalyvavimas koalicijoje ir bet kokių ministerijų jai patikėjimas. Tokia situacija kompromituoja taip pat ir tuos, kurie šią partiją įgalina dalyvauti Vyriausybėje – kaltė krenta pirmiausia ant jų. Daug kam jau ima kilti abejonių dėl jų lojalumo Lietuvos valstybei.
– R.Žemaitaitis, kalbėdamas 15min, neslėpė, kad jam artimiausia yra valstybinės kalbos saugojimo ir etnokultūros puoselėjimo kryptis. Kaip jūs žiūrite į tokius „Nemuno aušros“ pirmininko pasisakymus?
– Kaip į įrodymą, jog pats nesuvokia, ką kalba – tai tiesiog tuščiažodžiavimas. Siūlau jam pasiskaityti, kas per daiktas yra „etninė kultūra“ Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje: gal tada prašviesės, kad visa lietuvių ir Lietuvos piliečių, Lietuvoje ir užsienyje kuriama kultūra, menas yra Lietuvos nacionalinis, lietuvių tautos, lietuvių etnoso, menas – įskaitant ir šiuolaikinį, avangardinį.
Pati pagal enciklopedijos apibrėžimą kuriu etnokultūrą, nesgi esu lietuvė, rašau lietuviškai, o ir angliškai lietuviškomis temomis rašantis Antanas Šileika taip pat yra mūsų etnokultūros kūrėjas. Taigi, Žemaitaitis teigia, kad jam, kaip ir mums visiems, artimiausia yra lietuvių kultūros puoselėjimo kryptis – dar to betrūko, jog teigtų, kad jam artimiausia yra rusų arba kinų kultūros puoselėjimo kryptis!
Bet galbūt R.Žemaitaitis dėl išsilavinimo stokos klaidingai įsivaizduoja „etnokultūrą“ vien kaip kaimiškus, archajinių formų tradicinius amatus ir folklorinę saviveiklą (pagal VLE apibrėžimą – tai etnokultūros subkultūros) bei teiktų vien jiems prioritetą priešindamas juos su naujovėms atvira profesionaliąja, aukštąja kultūra (kaip girdėjome kandidato į kultūros ministrus bandyme supriešinti)? Tai jau būtų piktybinė populistinė kvailystė.
Šių dviejų sričių negalima priešinti, nes kaipgi galima priešinti lietuviškų tradicinių audinių raštus ir jų įkvėptą Kazio Varnelio op-artą ar vieną žymiausių lietuvių šiuolaikinių menininkių Indrę Šerpytytę, taip pat kūryboje naudojančią tuos raštus?
Ar R.Žemaitaitis turi galvoje, kad puoselėtų tik kaimišką, archaišką, folklorinių formų saviveiklinę kultūrą, o pavyzdžiui tokio meno, kaip puikioje Pasaulio Žemaičių parodoje, vykusioje pernai Plungėje – neskatintų ir neremtų, nes nepajėgus jo suprasti? Tai tada jau visiškas idiotizmas ir šaudymas sau į koją.
Nelabai įsivaizduoju, nuo ko reikėtų saugoti valstybinę kalbą, kas ją puola ir kodėl nepakanka veikiančio Valstybinės kalbos įstatymo? Lietuvių literatūra dar niekada istorijoje nebuvo taip skaitoma pasaulyje kaip dabar, turime net europinius lietuviškus bestselerius, reikia tik skatinti dar daugiau vertimų į užsienio kalbas, ugdyti vertėjus, remti lituanistikos centrus pasaulio universitetuose.
O jei turima galvoje, kad dėl padidėjusios imigracijos reikia didinti lietuvių kalbos mokymo – kursų, programėlių, internetinių resursų – prieinamumą Lietuvoje atsidūrusiems svetimšaliams, tai su šituo juk joks sveiko proto žmogus nesiginčys. Tad apie lietuvių kalbos „saugojimą“ nuo kažko yra beprasmiška kalbėti, priešingai – reikia kalbėti apie kuo aktyvesnį lietuvių kalbos skvarbumą, atvirumą, sklaidą ir mokymą, bet čia juk ne Kultūros, o Švietimo ministerijos užduotis.
– Kaip jūs manote, ką apie mūsų politinę tikrovę sako pastarųjų kelių dienų įvykiai, kuriuos čia aptarėme?
– Man tai jau primena kažkokio plano „Strekoza 2.0“ („Strekoza“ vardu buvo vadinamas planas, kuriuo, nušalintojo prezidento Rolando Pakso oponentų teigimu, jo stovykla ketino destabilizuoti Lietuvos politinę padėtį – red. past.) įgyvendinimą, ir gana aktyvią fazę. Neseniai PEN (nepolitinė organizacija, ginanti kūrybinę rašytojų ir kitų kūrėjų laisvę, menininkus, pasaulyje persekiojamus už įsitikinimus – red. past.) Pasauliniame kongrese kalbėjomės su Sakartvelo PEN vadove, ji signalizavo ten vykusius labai panašius procesus, ypač – žiniasklaidos perėmimą, jos nepriklausomumo sužlugdymą, kultūrinį šalies diskreditavimą, kišimąsi į žodžio ir kūrybos laisvę.
Ko verti vien Nacionalinio transliuotojo auditai, bandymai reglamentuoti net veido išraiškas TV laidų metu, ar draudimai žurnalistams rašyti apžvalgų skiltis.
– Valdančiosios koalicijos lyderiai sako, kad sunku į politiką pritraukti savo sričių specialistus. Kaip manote, kodėl taip yra?
– Todėl, kad ši koalicija yra tokia susikompromitavusi, kad turbūt jau niekas kompetentingas nebenori pas juos ateiti dirbti. Reikėtų daryti išvadas. Tokiomis pavojingomis geopolitinėmis aplinkybėmis nepajėgiama sukurti adekvačios vyriausybės. Vietoje to – machinacijos, bebrinis nepotizmas, švogerizmas, įsileidimas vyriausybėn prorusiškų jėgų, apskritai rusiško stiliaus korumpuotos politinės kultūros įsileidimas. O gal tai daroma tyčia? Jei taip, tai metas tautai konstitucinėmis priemonėmis reikalauti pokyčių.
– Kokia kryptimi, jūsų nuomone, turėtų vystytis Lietuvos kultūros politika? Kokios turėtų būti esminės gairės?
– Investuoti kaip įmanoma daugiau į tas sritis ir kūrėjus, kurie jau neša Lietuvai tarptautinius kultūrinius dividendus. Į jaunimo meninį švietimą ir ugdymą. Į kultūros logistikos tarp didžiųjų miestų ir regionų plėtrą – ir mažesniuose miestuose žmonės nusipelno geriausių Lietuvoje sukuriamų spektaklių, gastrolių, parodų.
Tačiau čia matau labai teigiamus pokyčius, aukšto lygio kultūros renginiai ir parodos tikrai jau nebėra centralizuoti; jau dažnai tai iš sostinės tikslingai važiuojama kultūros į regioną – Stasio muziejus Panevėžyje, jau minėtos Plungės parodos ir t.t. O ir daugybė pasaulyje ir Lietuvoje išgarsėjusių menininkų grįžta į savo tėviškes, į regionus su savo kūriniais, susitikimais – jaučia ne tik pareigą, bet ir didelį malonumą tą daryti.
Tačiau svarbiausias uždavinys – Lietuvos kultūros politika neturėtų trukdyti kūrėjams kurti, o tam pirmiausia reikia mažinti kultūros sektoriaus biurokratiją, kuri yra pasiekusi kafkišką lygį. Pati esu buvusi situacijose, kai susidūrę su mūsų kultūros biurokratija ir jos nerealiais reikalavimais užsienio partneriai tiesiog pasiduoda ir pasitraukia, o didelę pridėtinę vertę Lietuvai galėję uždirbti projektai – neįvyksta.
