Buvęs ilgametis Troškūnų klebonas Saulius Filipavičius, kurio pastangomis atkurtas ir sutvarkytas vienuolyno ansamblis, 15min teigė, kad parapijai priklausančias patalpas skirti ne tik religinėms apeigoms ir pastoracinei veiklai, bet ir kultūriniams renginiams jam visuomet atrodė prasminga, nes tai suburia bendruomenę, o kai kurie žmonės atranda priežastį apsilankyti bažnyčioje.
Būtent tai ir nulėmė, kad iš pradžių vien kunigo S.Filipavičiaus iniciatyva, o vėliau ir Troškūnų kultūros centro vadovės Jolantos Pupkienės pastangomis šiame bernardinų ansamblyje galima buvo išgirsti aukšto lygio klasikinės bei pramoginės muzikos koncertus ir net išvysti atlikėjus iš užsienio. Troškūnuose vykstantys festivaliai bei įvairūs renginiai šį nedidelį miestelį, įsikūrusį tarp Anykščių ir Panevėžio, pavertė išskirtinių kultūros renginių traukos centru.
Parapijos klebonui bendradarbiaujant su Anykščių savivaldybe ir gavus paramą iš Europos Sąjungos fondų bei Lietuvos valstybės biudžeto, bendruomenės kultūrinėms, edukacinėms bei švietimo veikloms buvo pritaikytas ir šiuolaikišku multifunkciniu centru buvo paverstas apgriuvęs vienuolyno mokyklos pastatas. Taip pat iš ES lėšų buvo atkurtos ir bažnyčios rūsių menės, kur ne vienus metus vyko įvairūs renginiai
2023 metų pabaigoje iš pareigų atsistatydinus klebonui S.Filipavičiui, po pusmečio Troškūnų bažnyčios administratoriumi paskirtas kunigas Tomas Paliukėnas. Nors metus laiko jo bendradarbiavimas su kultūros centru vyko sklandžiai, ilgainiui ši situacija pasikeitė. Dabartinis klebonas tvirtina, kad kultūros renginių bernardinų ansamblyje nėra uždraudęs, tačiau kelia tam tikras sąlygas.
Prikeltas iš griuvėsių unikalus ansamblis
1990 metais paskirtas darbuotis į Troškūnus, kunigas Saulius Filipavičius prisiminė pirmąjį įspūdį, kuris jam tuomet kilo vos išvydus senojo bernardinų vienuolyno bei bažnyčios pastatų būklę.
„Vienuolynas buvo virtęs krūva griuvėsių, tik stogas dar buvo neįgriuvęs. Visur šiukšlynas, laužynas. Bažnyčios ir varpinės stogai – kiauri. Pamenu, tuomet atsisėdęs ant bažnyčios laiptų vos nepravirkau“, – pasakojo buvęs bažnyčios klebonas, Troškūnuose darbavęsis net trisdešimt trejus metus.
Vienuolynas buvo virtęs krūva griuvėsių, tik stogas dar buvo neįgriuvęs. Visur šiukšlynas, laužynas. Bažnyčios ir varpinės stogai – kiauri.
S.Filipavičius prisipažįsta, kad jokios tolimos vizijos dėl vienuolyno ansamblio ateities neturėjo. Pasak jo, tai buvo pirmieji atkurtos nepriklausomos Lietuvos metai, tad pirmiausia svarbu buvo iškuopti visą „tragišką sovietmečio palikimą“ ir pamažu imtis atstatymo bei restauravimo darbų.
Bernardinų vienuolyno ansamblio atkūrimui, taip pat bažnyčios stogo pakeitimui paramos tuometinis klebonas ieškojo keliaudamas po užsienį, kreipdamasis į lietuvių išeivius, rengdamas įvairias akcijas bei rinkliavas. Ilgainiui, anot jo, ėmė atsirasti ir vietinių rėmėjų.
„Matant, kaip pamažu atgyja vienuolyno ansamblis, suvokiau, kad galima uždengti pastato stogą, dėti plytą ant plytos ir taip atkurti buvusias erdves, tačiau esminis klausimas – kam visa tai tarnaus. Juk vien tik plytos be žmogaus nedaug tevertos – gyvybės čia nebus. Šitaip nuo 1993 metų ėmėmės rengti jaunimo stovyklas ir taip pamažu atkurtas vienuolynas įgavo prasmę“, – pasakojo dvasininkas.
Užsimezgus ryšiams su profesore Irena Veisaite bei jos vadovaujamu „Atviros Lietuvos fondu“, į Troškūnuose rengiamas stovyklas ėmė važiuoti jaunimas ne tik iš Lietuvos, bet ir iš įvairių pasaulio šalių – Kanados, Japonijos, JAV, Europos kraštų. Paskaitas čia rengdavo užsienio valstybių ambasadoriai, vykdavo edukacijos, kultūrinė programa – į Troškūnus ėmė važiuoti įvairūs ansambliai, grupės ir žinomi atlikėjai.
„Šios stovyklos niekados nebuvo uždaros: jaunimas noriai bendraudavo su vietos gyventojais, o koncertai būdavo atviri ir mūsų miesto bendruomenei. Žmonės su dideliu noru dalyvaudavo renginiuose. Matant, kokį poveikį daro šie renginiai, kaip jungia pačią bendruomenę, kultūrinę veiklą ėmėme pamažu vis labiau plėsti“, – kalbėjo ilgametis Troškūnų klebonas S.Filipavičius.
Prie šios veiklos tuomet aktyviai prisidėjo ir Anykščių kultūros centro Troškūnų skyriaus vadovė Jolanta Pupkienė. Bendradarbiaujant su parapija ir pačiu klebonu, buvo rengiamos įvairios jaunimo edukacinės stovyklos, koncertai, vaidinimai, miesto šventės ir t.t.
Ilgainiui Jolanta perėmė kultūros renginių organizavimą, rašė įvairius projektus. Su laiku augo ir jų kokybė, atlikėjų meninis lygis.
„Ilgainiui Jolanta perėmė kultūros renginių organizavimą, rašė įvairius projektus. Su laiku augo ir jų kokybė, atlikėjų meninis lygis. Jai pavykdavo prikviesti net ir populiarių atlikėjų, tad kai kurie koncertai tapdavo tikrąja to žodžio prasme masiniais. Jolantai pavyko tai, kas mažame mieste iki tol buvo neįsivaizduojama – atsivežti menininkus bei atlikėjus iš užsienio – Japonijos, Meksikos ir kitų šalių. Šitaip renginių vis gausėjo, o ir žmonės iš kitų Lietuvos miestų ėmė važiuoti pas mus į Troškūnus“, – kalbėjo kunigas, kuris visuomet suteikdavo renginiams būtinas parapijai priklausančias patalpas ir prisidėdavo kuo tik galėdavęs.
„Taip supratau savo tarnystę žmonėms“
Pasak S.Filipavičiaus, per pirmą atkurtos nepriklausomybės dešimtmetį buvo atkurtas bernardinų vienuolynas, pakeistas bažnyčios bei varpinės stogas, taip pat nudažyta visa bažnyčia, ne kartą restauruotos ir nulakuotos bažnyčios grindys. Visa tai anuomet buvo daroma už paties kunigo surinktas geradarių ir mecenatų lėšas.
„Niekada nemačiau reikalo šių darbų nei reklamuoti, nei jais girtis. Buvau paskirtas šio unikalaus ir didelę istorinę bei kultūrinę vertę turinčio ansamblio administratoriumi, tad viską dariau iš pareigos – kad būtų išsaugota tai, ką turime Troškūnuose, ir kad tai tarnautų mūsų žmonėms“, – pasakojo daugiau nei tris dešimtmečius čia darbavęsis kunigas.
Su laiku, pasak S.Filipavičiaus, priėjo rankos ir prie kitų parapijai priklausančių erdvių – įspūdingo rūsio po pačia Troškūnų Švč. Trejybės bažnyčia bei buvusio vienuolyno mokyklos pastato.
„Man atvykus darbuotis į Troškūnus, dalis bažnyčios rūsio dar nuo sovietmečio buvo suskirstyta į gardelius, kuriuose vietiniai laikė bulves. Vaizdas buvo šiurpus – pelėsiai, puvėsiai, dvokiantys skysčiai... Tuomet gyventojų paprašiau šiuos rūsius atlaisvinti ir jie be jokio pykčio tai padarė“, – prisiminimais dalijosi buvęs bažnyčios klebonas.
Naujam gyvenimui prikeltuose LDK laikotarpį menančiuose rūsiuose vykdavo kameriniai koncertai, vaidinimai, bendruomenės susirinkimai, o esant poreikiui čia buvo šarvojami mirę parapijiečiai ar rengiamos asmeninės žmonių šventės.
Daugiau nei po dešimtmečio atsiradus galimybei pritraukti ES bei Lietuvos valstybės biudžeto lėšas, šie rūsiai buvo kapitaliai restauruoti. 2012–2013 m. laikotarpiu patalpų tvarkymui ir pritaikymui bendruomenės poreikiams skirta 130 330 eurų ES bei Valstybės lėšų. Antruoju darbų etapu 2021 metais – skirta dar panašaus dydžio suma – 135 tūkst. Eur.
Naujam gyvenimui prikeltuose LDK laikotarpį menančiuose rūsiuose vykdavo kameriniai koncertai, vaidinimai, bendruomenės susirinkimai, o esant poreikiui buvo šarvojami mirę parapijiečiai ar rengiamos asmeninės žmonių šventės. „Rūsiai buvo sutvarkyti mūsų miesto bendruomenei, tad pagal jos poreikius ir tarnavo“, – teigė kunigas.
Jis taip pat tvirtino, kad už šias patalpas iš vietos gyventojų jis neimdavo jokio nuomos mokesčio – kiek žmonės savo noru paaukodavo, tiek ir pakakdavo.
Tuometinio klebono bei Anykščių savivaldybės iniciatyva už ES bei Valstybės biudžeto lėšas taip pat buvo kapitaliai restauruota šalia bažnyčios esanti buvusi vienuolyno mokykla. Šiems darbams atlikti buvo skirta 914 376 Eur (ES parama – 777 219 Eur, iš Valstybės biudžeto – 68 578 Eur).
Po atliktų darbų 2012 metais multifunkcinis centras buvo perduotas parapijai, kuri įsipareigojo „neatlygintinai pastatą skirti kultūrinėms, edukacinėms, ekonominėms, socialinėms ir kitoms bendruomenės reikmėms“.
„Žinoma, neatlygintinai yra gan sąlygiškas dalykas – juk patalpos buvo šildomos, naudojama elektra ir vanduo. Tad su patalpų naudotojais buvome sutarę, kad jie susimoka už komunalines išlaidas ir dėl to niekada nekilo jokių problemų“, – pasakojo kunigas.
Anot jo, šiame pastate veiksmo taip pat niekada netrūko – vykdavo ir jaunimo edukacijos, seminarai, dailininkų plenerai, stovyklos, kunigų rekolekcijos, įvairių bendruomenių susibūrimai, mokinių išleistuvės, kolektyvų repeticijos ir t.t.
Beje, net ir 2024 metų gegužės 24 dieną pasirašytoje partnerystės sutartyje tarp klebono S.Filipavičiaus ir Anykščių rajono savivaldybės administracijos direktorės Jurgitos Banienės parapija įsipareigoja multifunkciniame centre tiek projekto įgyvendinimo metu, tiek jam pasibaigus leisti Anykščių rajono savivaldybei pavaldžioms kultūros, švietimo, įtaigoms, Troškūnų seniūnijai ir bendruomenei, dalį jų organizuojamų veiklų vykdyti šiame pastate.
Progai pasitaikius būdavo rengiami ir komerciniai renginiai, o už nuomą gautos lėšos skiriamos išlaikyti patalpas ir jose rengti nemokamus renginius.
Paklaustas, kaip jam pavykdavo visas šias patalpas – tiek vienuolyną, tiek multifunkcinį centrą – išlaikyti, kunigas teigė, kad vienintelis būdas –patalpas įveiklinti. „Progai pasitaikius būdavo rengiami ir komerciniai renginiai, o už nuomą gautos lėšos skiriamos išlaikyti patalpas ir jose rengti nemokamus renginius. Tiesiog reikia daryti, planuoti biudžetą ir stengtis išlaikyti balansą. Protingai organizuojant biudžetas padeda išlaikyti visą infrastruktūrą“, – teigė kunigas.
Deja, šiuo metu, buvusio klebono tvirtinimu, multifunkcinio centro situacija yra sparčiai prastėjanti: šildymas atjungtas, grindys pajuodusios, tinkas nuo sienų byra. „Buvau pasibaisėję – puikiai renovuotas pastatas pamažu grįžta į tą stadiją, kokios buvo prieš pradedant visus remonto darbus. Pasirodo, šiuo metu jis niekam nereikalingas ir niekas jo neprižiūri“, – kalbėjo S.Filipavičius.
Pasak buvusio Troškūnų bažnyčios klebono, visos šios patalpos yra parapijos nuosavybė ir nuo vyskupo bei jo paskirto administratoriaus – klebono, priklauso, kas su pastatais bei jų erdvėmis bus daroma.
„Galima visu tuo rūpintis arba apleisti. Galima paversti žmonių traukos centru ir iš to gauti maksimalią naudą arba patalpas matyti vien kaip galvos skausmą ir problemą. Viskas priklauso nuo vizijos arba jos nebuvimo. Tris dešimtmečius mums pavyko šias patalpas išnaudoti žmonių poreikiams. Deja, šiuo metu susidaro įspūdis, kad ilgalaikės vizijos, kaip šį turtą išnaudoti bendruomenei, naujasis administratorius neturi. O blogiausia tai, kad tie, kurie idėjų turi, nori ir gali daryti darbus, prie šių patalpų neprileidžiami“, – teigė iki 2023 metų šioje parapijoje dirbęs kunigas S.Filipavičius.
Tris dešimtmečius mums pavyko šias patalpas išnaudoti žmonių poreikiams. Deja, šiuo metu susidaro įspūdis, kad ilgalaikės vizijos kaip šį turtą išnaudoti bendruomenei, naujasis administratorius neturi.
Nors dalį savo laiko dvasininkas ir šiandien tebeleidžia Troškūnuose, o liepos 24 dieną už nuopelnus kraštui jam buvo suteiktas Anykščių rajono garbės piliečio vardas, jo paties rūpesčiu suremontuotose parapijos patalpose šiandien buvęs klebonas, jo paties teigimu, yra tapęs persona non grata.
„Žinoma, tai skausminga, nes yra asmeniška – tris dešimtmečius tarnavau bendruomenei atkurdamas, rekonstruodamas ir bendruomenei skirdamas šias unikalias patalpas. Taip mačiau ir supratau savo tarnystę žmonėms. Juk jei religinės bendruomenės gyvenimas baigiasi trimis aktyviomis močiutėmis, reikia ieškoti kitų formų, kaip į bažnyčią pritraukti daugiau žmonių. Man tai tapo kultūra, menas ir jaunimo stovyklos – tame mačiau prasmę ir pašaukimą. Suprantu, kad yra pradžia, ir yra pabaiga. Ateina kiti žmonės su kitokiu mąstymu ir matymu. Man gaila tik to ilgamečio mūsų bendruomenės narių įdirbio, kuris Troškūnus pavertė gyvu, aktyviu, kultūringu ir plačiai žinomu miesteliu“, – kalbėjo buvęs klebonas.
Kultūrai atvira bažnyčia
Tris dešimtmečius įvairiais renginiais Troškūnus garsinanti kultūros centro vedėja Jolanta Pupkienė 15min pasakojo, kad dėl aktyvaus bendradarbiavimo su tuomečiu klebonu S.Filipavičiumi miestelis buvo tapęs tikru regiono kultūros traukos centru.
„Buvusio klebono pastangomis atkūrus vienuolyno ansamblį, sutvarkius bažnyčią, įvairioms veikloms pritaikius bažnyčios rūsius ir multifunkcinį centrą, vietos gyventojai patys pamažu ėmė suprasti, kokį unikalų paveldo objektą turime. Taip su laiku kilo natūralus poreikis šia erdve dalintis ir su kitais žmonėmis – kviesti aplinkinių miestų gyventojus į Troškūnus, rengti čia koncertus, šventes, menininkų pasirodymus, kad visi galėtų pamatyti šio istorinio ansamblio grožį ir suprasti jo kultūrinę vertę“, – pasakojo J.Pupkienė.
Ji pabrėžė, kad savo darbe ypač daug dėmesio skyrė jaunimo ugdymui, todėl vis atsiveriančios naujos bernardinų ansamblio erdvės suteikė galimybių kasmet plėsti veiklas ir daryti vis naujus projektus bei renginius.
Anot kultūros organizatorės, nemaža dalis renginių visuomet vyko ir Troškūnų kultūros centro salėje, tačiau kasmet būdavo daugialypių projektų, kurie neišsitekdavo vienoje vietoje, todėl tam būdavo išnaudojamos ir esamos parapijos erdvės – vienuolynas, multifunkcinis centras, rūsiai ir bažnyčia.
„Vienuolyno patalpose būdavo apgyvendinami stovyklų dalyviai, menininkai, paskaitų ir edukacijų rengėjai; multifunkciniame centre rengdavome kūrybines bei edukacines dirbtuves, seminarus, paskaitas, repeticijas ir t.t. Bažnyčiose rūsiuose darėme kamerinius koncertus, spektaklius, kūrybinius užsiėmimus. Didieji koncertai vykdavo vienuolyno kiemelyje bei pačioje bažnyčioje“, – pasakojo J.Pupkienė.
Paprašyta įvardyti pagrindinius projektus, kurie Troškūnuose būdavo daromi bendradarbiaujant su parapija, kultūros centro vadovė ima vieną po kito sakyti pavadinimus: tarptautinė edukacinė stovykla „Troškimai“, jaunimo improvizacinių renginių ciklas „Kita forma“, etninės kultūros ir keistojo folkloro festivalis „Folk-virus“, Troškūnų miestelio šventės birželio mėnesį, kas dvejus metus rengtas festivalis „Muzika veža“, profesionalios muzikos vakarų ciklas „Šviesos muzika“ ir kiti.
Paklausta, kaip iki šiol vykdavo bendradarbiavimas su buvusiu Troškūnų klebonu S.Filipavičium, J.Pupkienė pasakojo, kad visi projektai vykdavo gavus finansavimą iš Anykščių savivaldybės ar Kultūros tarybos ir derinantis su kunigu.
„Klebonas laikėsi požiūrio, kad pastatai turi tarnauti bendruomenei, tad suderinus su juo būsimus projektus ir įvairias iniciatyvas, jis visuomet įsileisdavo į vienuolyno ansamblio patalpas. Iš projektų mes finansuodavome jaunimo stovyklų apgyvendinimą bei maitinimą, padengdavome visas komunalines išlaidas, o už patalpų nuomą pinigų neimdavo“, – kalbėjo Troškūnų kultūros centro vadovė.
Ji pabrėžė, kad tokiomis pačiomis sąlygomis būdavo įgyvendinami ir koncertai vienuolyno kiemelyje, bažnyčioje ar jos rūsiuose: gautos projektinės lėšos skirtos techniniam aptarnavimui (scenai, įgarsinimui, apšvietimui) bei atlikėjų honorarams, o už pačias patalpas nuomos mokėti nereikėdavo. Pasak J.Pupkienės, dėl šios priežasties visi renginiai Troškūnuose būdavo nemokami.
J.Pupkienė pasakojo, kad visi projektai vykdavo gavus finansavimą iš Anykščių savivaldybės ar Kultūros tarybos ir derinantis su klebonu.
Tiesa, ji paminėjo per du veiklos dešimtmečius buvus kelis mokamus koncertus bažnyčioje bei požemiuose, o to priežastis, anot kultūros organizatorės, itin dideli atlikėjų honorarai, kurių nepavykdavo padengti vien iš projektams skirtų lėšų. Tačiau, ji pažymėjo, kad tuometiniam klebonui pasakius, kad bažnyčioje negali vykti mokami renginiai, šitokio formato buvo atsisakyta.
Garsinti Troškūnus ir burti žmones
2024 metų liepos mėnesį naujuoju Troškūnų bažnyčios klebonu buvo paskirtas kunigas Tomas Paliukėnas. Pasak J.Pupkienės, metus laiko bendradarbiavimas su šiuo dvasininku taip pat buvo sklandus ir produktyvus, o visi numatyti projektai, renginiai, koncertai ir jaunimo stovyklos vyko kaip suplanuotos.
„Viską su naujuoju klebonu derinome. Jis palaikė jaunimo veiklas, leido rengti koncertus ir kitus renginius. Iš jo nė karto nebuvome sulaukę jokių priekaištų ar pastabų nei dėl mūsų renginių, nei dėl tvarkos, nei dėl repertuaro. Tai buvo dalykiški ir draugiški santykiai“, – pasakojo kultūros renginių organizatorė.
Tačiau viskas pasikeitė po vieno 2025 m. liepos mėnesio koncerto Troškūnų bažnyčioje. Jo metu skambėjo grupės „The Beatles“ dainos, atliekamos žinomų muzikantų Jokūbo Bareikio ir Rafailo Karpio. Po koncerto buvo gautas skundas dėl tokios muzikos ir klebonas pareiškė, kad ateityje tokie koncertai bažnyčioje nebegalės vykti.
„Suprantu, kodėl galima buvo pasipiktinti „The Beatles“ dainomis. Prisiimu atsakomybę ir sutinku, kad čia galėjo būti mano klaida. Deja, po to laiko klebonas užsivėrė tylos siena – penkis ar šešis kartus prašiau susėsti prie bendro stalo ir pasikalbėti, padiskutuoti dėl galimų tolesnių veiklų bernardinų ansamblyje, spręsti problemą, ieškoti visiems priimtinų sutarimų, tačiau jokio atsakymo iš klebono nesulaukiau“, – pasakojo J.Pupkienė.
Nuo to laiko nė vienas kultūros centro organizuojamas renginys, jaunimo stovykla ar koncertas nevyko parapijai priklausančiose patalpose. Net ir Troškūnų miesto 330-ojo jubiliejaus šventė šių metų liepą vyko per gatvę nuo vienuolyno, skverelyje priešais seniūniją.
Nuo to laiko nė vienas kultūros centro organizuojamas renginys, jaunimo stovykla ar koncertas nevyko parapijai priklausančiose patalpose.
J.Pupkienė pabrėžė, kad rengdama visus projektus bei renginius negauna jokių papildomų lėšų ir tai nėra asmeninių jos ambicijų tenkinimas. „Troškūnuose mes turime šį nuostabų ansamblį – ačiū grafui Vladislovui Sakalauskui ir vienuoliams bernardinams, kad daugiau nei prieš tris šimtus metų įsikūrė šioje vietoje. Ačiū kunigui S.Filipavičiui, kad su mecenatų, ES bei Valstybės pagalba atkūrė šiuos pastatus. Ir tris dešimtmečius mes viską darėme, kad garsas apie šią vietą sklistų plačiai po Lietuvą ir net už jos ribų. Būtent taip aš suprantu savo darbą ir įsipareigojimą šiai vietai, šiam miestui bei parapijai, kuriai ir pati priklausau“, – kalbėjo J.Pupkienė.
Ji teigė, kad pastaruosius metus Troškūnus ištikusį renginių štilį jaučia daugelis bendruomenės narių bei apylinkių gyventojų. „Mes netapome mažiau pajėgūs organizuoti renginius. Turime idėjų, poreikis žmonėms burtis, susitikti ir eiti į Troškūnuose vykstančius aukšto meninio lygio renginius yra didžiulis. Visa problema ta, kad nebegalime prisibelsti iki naujojo klebono ir su juo apie tai pasikalbėti“, – kalbėjo Anykščių kultūros centro Troškūnų skyriaus vadovė.
Visa problema ta, kad nebegalime prisibelsti iki naujojo klebono ir su juo apie tai pasikalbėti.
Pasak jos, liūdniausia tai, kad per tris dešimtmečius žiūrovai jau buvo pripratę prie įvairių renginių Troškūnų bernardinų ansamblyje, o dabar šis įdirbis eina perniek. „Daug metų teko įrodinėti, kad Troškūnuose verta daryti renginius, burti bendruomenę. Ir mes tai darėme – bendromis jėgomis. Nuėjome ilgą kelią, užmezgėme ryšius su vietos ūkininkais, įvairiomis organizacijomis ir įstaigomis iš Anykščių, kurios palaikė mus ir rėmė. O dabar turime ieškoti naujų vietų, kad žmonių trauka į mūsų miestą išliktų“, – kalbėjo J.Pupkienė.
Tomas Paliukėnas: „Bažnyčia yra Dievo namai, o ne kultūros centras“
Dvejus metus Troškūnų parapijoje tarnaujantis kunigas T.Paliukėnas 15min sakė, kad atvykęs čia dirbti matė buvusio klebono S.Filipavičiaus, po daugiau nei trijų dešimtmečių dėl asmeninių priežasčių atsistatydinusio iš užimamų pareigų, paliktą didžiulį įdirbį tiek atstatant vienuolyno ansamblį, tiek buriant bendruomenę, tiek rengiant kultūrinę bei šviečiamąją veiklą.
Anot jo, per pirmuosius tarnystės metus jis pats daug dėmesio skyrė pažinčiai su vietos bendruomene, įvairiomis čia vykdomomis veiklomis, taip pat dėjo pastangas nusidėvėjusioms vienuolyno ir bažnyčios patalpoms atnaujinti.
„Pastarąjį kartą bažnyčia buvo tvarkyta prieš penkerius metus, tad buvo būtina atsinaujinti. Pakeitėme įgarsinimo sistemą, atnaujinome ir nulakavome bažnyčios grindis, presbiteriją, perdažėme zakristiją. Paskui ėmėmės darbų vienuolyne – išdažėme patalpas, atnaujinome šildymo sistemą, virtuvę, kambarius – pakeitėme patalynę, tualetus, lovas, čiužinius, lempas, vandens filtrus ir t.t. Iki šiol vienuolyne yra priimami piligrimai, vyksta stovyklos, tiesa, gal ne tokiu mastu, kaip anksčiau, atvažiuoja įvairios bendruomenės – visi savaitgaliai vasaros metu yra užimti“, – pasakojo dabartinis klebonas.
Lietuvos vyskupai nusprendė, kad Lietuvos bažnyčiose gali vykti išimtinai sakralios muzikos koncertai, todėl jis, kaip klebonas, įsiklausė į šį sprendimą.
T.Paliukėno teigimu, jo tarnystės pradžioje Troškūnų bažnyčioje įvyko iš anksčiau jau suplanuotas Martyno Levickio koncertas. „Man paskambino buvęs klebonas, paklausė, ar aš leisiu koncertui įvykti. Kaip galėjau neleisti, juk jau buvo suplanuotas. Neturėjau jokio noro kažką drausti, kažko neleisti – buvau naujas žmogus bendruomenėje“, – pasakojo dvasininkas.
Pasak jo, netrukus po to Lietuvos vyskupai nusprendė, kad Lietuvos bažnyčiose gali vykti išimtinai sakralios muzikos koncertai, todėl jis, kaip klebonas, įsiklausė į šį sprendimą ir nuo to laiko Troškūnų bažnyčioje nebevyksta jokie pasaulietiniai koncertai.
„Tuomet aš pats ėmiausi sakralinės muzikos koncertų organizavimo. Šiais metais mūsų bažnyčioje giesmių koncertą surengė dainininkas Saša Song, taip pat solistė Judita Leitaitė. Tai, pasakykite, argi čia ne kultūra“, – retoriškai klausė kunigas T.Paliukėnas.
Jis pabrėžė, kad Bažnyčios tikslas nėra kultūriniai renginiai, bet aukojamos mišios, bendruomenei teikiami sakramentai. „Bažnyčia yra Dievo namai, o ne kultūros centras“, – pabrėžė dvasininkas.
Kunigo tvirtinimu, vienuolyno ansamblyje jokia kultūrinė veikla iki šiol nėra nutraukta. Pasak dvasininko, jo manymu, visa problema kyla dėl to, kad renginius čia organizuoja ne kultūros centro vadovė J.Pupkienė, bet šios iniciatyvos ėmėsi jis pats.
„Man nepriimtina tai, kad Troškūnų kultūros skyriaus vadovė vienuolyno patalpas naudoja kaip savo – rengia įvairias stovyklas, buria žmones, tačiau iš to vienuolynas nieko negauna, išskyrus projektines lėšas. Tačiau juk naudojamos patalpos nusidėvi, o visos veiklos čia vykdomos nemokamai. O už kokias lėšas tuomet reikia šias patalpas išlaikyti ir atnaujinti – už parapijos“, – kalbėjo dabartinis klebonas.
Jis teigė neprieštaraujantis tam, kad kultūriniai renginiai vyktų vienuolyno kiemelyje, bažnyčios rūsiuose ar multifunkciniame centre, tačiau niekas į jį iš kultūros centro dėl to nesikreipia.
„Jolanta pas mane neateina, nes jai netinka mano iškeltos sąlygos, tarp jų ir finansinės. Informavau ją, kad norint tęsti šiuos darbus, reikia pirma atsiskaityti už buvusius renginius, kad skolos nesivilktų. Tačiau ji nė karto pas mane neatėjo. Šių metų pavasarį Anykščių mero kabinete vyko pokalbis, kuriame dalyvavo ir Anykščių kultūros centro vadovė Dijana Petrokaitė. Po jo buvo sutarta, kad kultūriniai renginiai ateityje vyks Troškūnų kultūros centro patalpose, nes pagal projektus nėra numatyta jokių išlaidų nuomai padengti parapijai priklausančiose patalpose“, – kalbėjo Troškūnų klebonas.
Jis teigė neprieštaraujantis tam, kad kultūriniai renginiai vyktų vienuolyno kiemelyje, bažnyčios rūsiuose ar multifunkciniame centre, tačiau niekas į jį iš kultūros centro dėl to nesikreipia.
Jis taip pat tvirtino, kad su Panevėžio vyskupija ieško, kam galima būtų išnuomoti multifunkcinio centro patalpas, kad pastatas nestovėtų tuščias, o būtų naudojamas. Tačiau, anot kunigo, ir dabar į šias patalpas galima patekti, o jokių renginių jis nėra uždraudęs.
„Iš visos šios istorijos man susidaro įspūdis, kad esu tapę kliuviniu kaip asmuo, nes sujaukiau prieš tai buvusią tvarką, projektinius ir finansinius reikalus. Suprantu, kad Jolanta bendruomenei ir jos kultūrai yra padariusi daug gražių darbų, tačiau negaliu leisti, kad ji bažnyčioje būtų klebonu“, – kalbėjo kunigas T.Paliukėnas.
Pasiteiravus, kodėl šiais metais miestelio jubiliejaus šventė, kurios anksčiau visuomet vykdavo vienuolyno kiemelyje, negalėjo vykti įprastoje bernardinų ansamblio aplinkoje, kunigas teigė, kad nei seniūnas, nei kultūros centro vadovė, nei jokie kiti organizatoriai dėl to į jį nesikreipė.
Nesu užtrenkęs jokių durų ir nuo nieko nesislepiu. Tartis, diskutuoti ir rasti sprendimus visuomet galima. Tik geriau ne laiškais ir žinutėmis, bet gyvu pokalbiu.
Paklaustas, kokius galimus sprendimus šioje situacijoje jis mato, klebonas ragino ateiti su juo kalbėtis. „Nesu užtrenkęs jokių durų ir nuo nieko nesislepiu. Tartis, diskutuoti ir rasti sprendimus visuomet galima. Tik geriau ne laiškais ir žinutėmis, bet gyvu pokalbiu. Juk jei man ši vieta nerūpėtų, argi būčiau tvarkęs bažnyčią, vienuolyną, argi būtume sodinę gėlynus, atnaujinę suoliukus, tvarkę aplinką“, – kalbėjo klebonas.
Anykščių meras: „Klebonui derėtų pakoreguoti savo požiūrį“
Anykščių rajono savivaldybės meras Kęstutis Tubis teigė žinantis Troškūnuose susiklosčiusią situaciją. Anot jo, „labai gaila, kad, pasikeitus vienam žmogui, iš esmės pasikeitė ir santykis su bendruomene“. Pasak jo, bažnyčioje tarnaujant ankstesniam klebonui S.Filipavičiui, bendravimas su žmonėmis bei vietos įstaigomis buvo gerokai šiltesnis.
Jis tvirtino, kad prieš kurį laiką buvo susitikęs su Troškūnų bendruomenės nariais, taip pat kalbėjęs ir su pačiu kunigu T.Paliukėnu, su kuriuo palaiko draugiškus santykius. „Klebonui pateikiau visą informaciją apie tai, kiek savivaldybė per įvairius valstybinius bei ES projektus yra prisidėjusi prie bažnyčios atnaujinimo, rūsių restauravimo, multifunkcinio centro sukūrimo. Taip pat reguliariai yra skiriamos lėšos vienuolyno ansamblio išsaugojimui. Tai ketiname tęsti ir ateityje, tačiau norėtume, kad geresnis supratimas apie bendruomenės poreikius būtų ir iš klebono pusės“, – teigė Anykščių meras.
Labai gaila, kad, pasikeitus vienam žmogui, iš esmės pasikeitė ir santykis su bendruomene.
Anot jo, šiais metais Troškūnų šventė pirmą kartą vyko ne vienuolyno kiemelyje, kas buvo įprasta anksčiau, bet skverelyje priešais seniūniją. „Neseniai buvusioje turgaus aikštėje nugriovėme avarinės būklės pastatą, tad atsivėrė nauja erdvė. Galima būtų svarstyti – jei klebonas nepakeis savo požiūrio, netaps atviresnis vietos bendruomenei, tuomet visuomenines lėšas būsime priversti nukreipti ne vienuolyno išlaikymui, bet bendruomenės poreikiams kitoje erdvėje. Juk jei jau Troškūnuose yra šis unikalus bernardinų ansamblis, norisi, kad jis būtų naudojamas žmonėms“, – sakė meras.
Anot K.Tubio, dėl anksčiau Troškūnuose vykusių kultūrinių renginių šis vienu mažiausiu tituluojamas Lietuvos miestas buvo žinomas kaip kultūros židinys, garsus net ir už šalies ribų.
„Ne kartą pats mačiau, kiek žmonių susirinkdavo į bažnyčioje vykusius koncertus – neretai ji būdavo sausakimša. Manau, kad tai buvo didžiulė nauda ir pačiai parapijai, juk koncertų metu galimos rinkliavos parapijos išlaikymui. Deja, dabartinio klebono požiūris kitoks“, – teigė K.Tubis.
Anot K.Tubio, dėl anksčiau Troškūnuose vykusių kultūrinių renginių, šis vienu mažiausiu tituluojamas Lietuvos miestas buvo žinomas kaip kultūros židinys, garsus net ir už šalies ribų.
Paklaustas, kaip vertina tai, kad už ES lėšas renovuota buvusi vienuolyno mokykla, o dabar multifunkcinis centras, dažniausiai yra uždarytas ir bendruomenė ten negali patekti, Anykščių meras teigė su Panevėžio vyskupu Linu Vodopjanovu jau anksčiau buvo aptarę šią problemą.
„Vyskupas siūlė mums įveiklinti šį pastatą, tačiau nežinau, kas galėtų perimti visą šį didžiulį kultūros paveldo objektą ir juo rūpintis. Bandėme vieną muziejų prisikviesti, tačiau jiems šio patalpos pasirodė netinkamos. Deja, tenka konstatuoti, kad nešildomo pastato būklė tikrai negerėja“, – kalbėjo meras.
K.Tubis teigė besitikintis, kad naujasis klebonas T.Paliukėnas artimoje ateityje padarys deramas išvadas ir Troškūnų bendruomenėje atsiras daugiau ryšio ir bendradarbiavimo.