Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 11 22, 17:44

Kultūros tarybos vadovė Asta Pakarklytė: reikia subręsti, kad suvoktume, kaip veikia pilietinė visuomenė

Resursų trūkumas, visada mažas biudžetas, nepatogūs konkursų skelbimo ir rezultatų pateikimo laikai, finansavimo vėlavimas – kasdienės Lietuvos kultūros tarybos (LKT) problemos, kurias institucijos dešimtmečio gyvavimo proga 15min aptarė su Asta Pakarklyte, LKT pirmininke. Idealių sąlygų niekada nebus, bet ir situacija nėra tokia dramatiška, interviu metu tikino pašnekovė.
Asta Pakarklytė
Asta Pakarklytė / Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr.

– Jau daugiau nei metus esate LKT pirmininke. Atėjusi dirbti, žadėjote finansavimo reformą, matėte, kad trūksta etatų, resursų. Kaip per šį laiką pasikeitė jūsų vizija apie tai, ką norite nuveikti šioje institucijoje?

– Atėjusi pirmiausia susivokiau, kas yra taryba, ką ji gali ir ko ne. Į tarybą yra suprojektuoti labai dideli lūkesčiai. Tą pati darydavau būdama pareiškėja. Susipažinusi su visa struktūra ir mūsų padėtimi bendroje valstybės sandaroje, pamačiau, kad nei finansavimas, nei etatai nėra mūsų rankose.

Kitų valstybės institucijų kontekste taryba yra unikali dėl pagarbaus atstumo: konkretų paskyrimą dėl finansavimo be politikų įsikišimo priima meno profesionalai. Čia baigiasi mūsų autonomija, nes visus kitus procesus atidžiai deriname su Kultūros ministerija, kuri dažniausiai ir priima galutinį sprendimą.

Žinoma, mes nuolatos ministeriją informuojame apie poreikius, teikiame siūlymus ir analizes, tačiau toliau viskas išplaukia į plačiuosius vandenis, nes juk pati Kultūros ministerija derina biudžetus Vyriausybėje ir projektus teikia Seimui. Taigi esame domino eilėje.

– Kaip minėjote, bendrame viso kultūros finansavimo lauke LKT 2022 metais turėjo įtakos 6-iems proc. viso finansavimo. Kodėl LKT neturi didesnės įtakos?

– Kaip tik dabar visi laukia naujo valstybės biudžeto patvirtinimo, tad tos procentinės dalys truputį keisis, bet iš esmės jos yra maždaug stabilios. Kultūros ministerijos valdoma biudžeto dalis sudarė 10 proc. Tad maždaug tokio svorio yra mūsų įtaka, nors kartais įsivaizduojama, kad taryba yra be galo plati ir galinga...

Kodėl taip yra? Visų pirma, tokia yra valstybės, o gal netgi, sakyčiau, viso kultūros įstaigų aparato struktūra. Nemažą dalį sudaro biudžetinės kultūros įstaigos, kurias valdo ministerija. Na, arba jos yra tiesioginio asignavimo valdytojai. Negalėčiau komentuoti viso konteksto, nes klausimai labiau skirti ministrui. Apskritai santykiams aptarti reikėtų bendros diskusijos.

– Galbūt prie derybų stalo trūksta aršesnės pozicijos iš jūsų, kaip pirmininkės, pusės? Pateikiant argumentus, kad Nevyriausybinės kultūros organizacijos Lietuvoje šiandien yra ant išgyvenimo ribos, be to, reikia ilgalaikių sprendimų, nes kitaip kultūrinė raida Lietuvoje stagnuos?

– Savo siūlymus teikiu, bet ar turėčiau tą daryti aktyviau ir aršiau? Galbūt. Tačiau esu ne tik aš, bet ir visas sektorius, kuris turėtų būti aktyvesnis.

Matyt, kad mums dar reikia bręsti iki tokio lygio ir suprasti, kaip apskritai veikia pilietinė visuomenė.

Žiūrėdama į senąsias liberalių valstybių demokratijas, matau, kad jose dalykai vyksta šiek tiek kitaip. Lietuvoje manoma, kad rezultatams pasiekti užtenka pasikalbėti su LKT pirmininku/e bei Kultūros ministerijos politine komanda. O Anglijoje, Airijoje ir kitur susirenka kritinė masė žmonių ir visi patraukia į Seimą, kur ir vyksta visi pagrindiniai svarstymai. Matyt, mums dar reikia bręsti iki tokio lygio ir suprasti, kaip apskritai veikia pilietinė visuomenė.

– Suprantu, kad daugiau įtakos jums padėtų išsikovoti aktyvesnė kultūros bendruomenė. Visgi kai kurie kultūros atstovai 15min yra minėję, kad uždavus klausimą LKT dėl resursų trūkumo atsakymo paštu tenka ilgai laukti, automatinis atsakiklis įspėja, kad iki 20 dienų. Prisiminkime ir nesusipratimą su tradiciniu Poezijos pavasario almanachu, kurį jau parengus sudarytojai sužinojo, kad negaus 16 tūkst. eurų. Koks čia užsisukęs ratas, kuriame nesusikalba LKT, Kultūros ministerija ir bendruomenė?

– Nežinau, sulaukiu nemažai skambučių, nes mano kontaktai visiškai atviri. Asmenys, norintys manęs ko nors paklausti, skambina. Taigi jiems yra atsakoma.

Aišku, egzistuoja tam tikra tvarka, nes, skirstydami valstybės lėšas, mes turime dokumentuoti procesus. Veikiame ne tik pagal Lietuvos kultūros tarybos įstatymą, bet ir pagal, tarkime, Viešojo administravimo įstatymą.

Taip, veikia automatiniai atsakikliai, nes darbuotojų trūkumas egzistuoja ir toliau, o paraiškų skaičiai – tūkstantiniai. Visa tai suvaldyti nėra paprasta.

– Ar įvertintumėte situaciją su Poezijos pavasario almanachu kaip LKT klaidą?

– Žinokite, mes laukiame teismo sprendimo, kuris bus priimtas iki šių metų pabaigos. Matyt, tai ir bus pats teisingiausias kelias. Kol kas negaliu pakomentuoti.

– Ar lankstesnės sąlygos dėl biurokratinių procesų atrištų rankas efektyvesnei komunikacijai su bendruomene ir sklandesniam darbui?

– Be abejo, atrištų, nes esame paskendę viešųjų pirkimų procesuose, nes tik per juos galime nusipirkti ekspertines paslaugas, kurios mums ypač reikalingos. Mokslo sektorius pagal Europos Sąjungos direktyvas čia turi išimtį, tačiau menai tokio dalyko neturi. Taigi mes turime sutvarkyti neįsivaizduojamą skaičių dokumentų. Nežinau, ar dėl mūsų tai turėtų būti pakeista, bet šią problemą keliame ir apie ją komunikuojame.

– Pinigų trūkumas – nuolatinė Lietuvos kultūros problema. Po pandemijos visus mus ištiko infliacija, kuri kultūros lauką pastatė ant išgyvenimo ribos. 15min šaltinių teigimu, kokybiškai pabaigti ilgalaikių projektų, kuriems paraiška buvo teikta prieš trejus metus, tampa nebeįmanoma. Tiesa, LKT skelbė kvietimą išsakyti savo poreikius dėl energetikos krizės ir pinigų nuvertėjimo. Koks yra šios pagalbos poreikis ir kiek pagalbos šiuo klausimu sulaukėte iš biudžeto?

– Nesu tikra, kas turima omeny dėl projektų, pradėtų prieš trejetą metų, nes pagal mus tokių projektų teliko vienetai. Po garsiojo Konstitucinio teismo nutarimo, kuris priimtas 2020 metų lapkritį, mes toliau gyvenome tik pagal biudžetinius metus. Iš esmės visi mūsų finansuojami projektai turi būti įvykdyti nuo sausio 1 iki gruodžio 31 d. Vėlgi išimtis mums buvo panaikinta, nes nuspręsta, kad menas yra kasdienė reikmė. Kaip ir komunikavome, iš projektų vykdytojų laukiame prašymų, į kuriuos žiūrėsime lanksčiai. Tačiau didelio gūsio veiklų permąstymo nematau, galbūt metų pabaigoje pamatysime visą šūsnį.

Šios išimties panaikinimas susijęs su tuo? Kiek nepanaudotų pinigų yra grąžinama į LKT?

– Kas atsitiko po to Konstitucinio teismo sprendimo? Taryba grąžino be galo didelę lėšų dalį – susidarė keli milijonai eurų. Nepanaudotas arba grąžintas lėšas ji kaupdavo valdomoje Kultūros rėmimo fondo sąskaitoje, nes turėjo tokią teisę. Kur šie keli milijonai eurų buvo panaudoti, tiksliai atsakyti negaliu. Esu tik girdėjusi, jog jais dengiama valstybės skola. Tačiau tai tėra nuogirdos.

Tikiuosi, jau praeityje esanti pandemija ir karantinai nebesudaro galimybių veikloms sustoti, todėl grąžinamų lėšų tiek daug nebeturime. Dabar situacija labai pasikeitė. Žinoma, kažkoks likutis lieka, bet, lyginant su mūsų biudžetu, jis yra labai nedidelis. Be to, mes jį nuolat sekame, perskirstome, o jeigu susiformuoja, atiduodame kitoms reikmėms.

– 3 skirtingi šaltiniai 15min liudijo, kad dabar pasidarė ypač sudėtinga planuoti didelę pridėtinę vertę turinčius bei laikui imlius darbus, nes nebėra etapinio finansavimo.

Be kita ko, beveik visada suteikiama mažesnė suma, nei buvo prašyta, konkursų skelbiami laikai nėra patogūs (tiesa, šįmet konkursas buvo paskelbtas anksčiau), vėluojama skelbti rezultatus ir skirti finansavimą. Maždaug sausį–kovą paraiškų teikėjai negali pilnavertiškai vykdyti veiklos. Netgi ir iš žurnalistės perspektyvos matosi, kad tuo metu būna renginių štilis.

Šaltiniai teigia, kad šios priežastys trukdo kokybiškai įvykdyti projektus, laužo įsipareigojimus su darbuotojais, iškreipia kultūros raidą. Ar šios problemos jums pažįstamos?

– Taip, paminėjote visą problemų komplektą. Tai jau apkalbėjome: Konstitucinis teismas nutarė, kad dabar jau neegzistuojančio Kultūros rėmimo fondo sandara ir veikimas ne pagal biudžetinius metus prieštarauja konstitucijai. Viskas. Tai buvo panaikinta.

Dėl šios priežasties susisiekėme su panašaus tipo organizacijomis užsienyje su klausimais, kaip jos veikia. Didesnė dalis jų atsakė, kad turi išimtis. Mes jas prieš porą metų panaikinome. Tad nematau kito būdo, pavyzdžiui, kaip tik auginti šią neįmanomybę ir susitelkus, surinkus kritinę masę bandyti kreiptis dėl išimties. Kiek mes laiko bręsime – nežinau. Bet jeigu Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija ją turi, galbūt menai ir kitos kultūros organizacijos vėl galėtų ją įgyti? Be šios išimties prasideda visi tie sunkumai, kuriuos dabar suminėjote, nes mes gyvename nuo sausio 1 iki gruodžio 31 d.

Kalbant apie naujai paskirto finansavimo pervedimą, yra kitų aplinkybių. Negalime to padaryti tol, kol nėra atsiskaityta už prieš tai gautą finansavimą. Taigi, kokiu greičiu projektų vykdytojai teikia ataskaitas, yra jų pačių sprendimas. Aišku, yra galutiniai terminai, bet ne visada į juos susitelkiama.

Tuo metu kalendorių pasukome, kiek tik galėjome. Šiais metais vertinimus ir rezultatų skelbimus pradėsime dar prieš biudžeto patvirtinimą. Aš jau nebežinau, ką dar galima padaryti. Na, galbūt dar reikėtų įsivertinti, ar apskritai tinka toks valstybės aparatas ir jo paslaugos, nes dar anksčiau turėti rezultatus yra nebeįmanoma.

– Kai susiduriame su tokiomis problemomis, ko gero, sunku mąstyti ambicingiau, tarkime, siekiant užtikrinti tolygų kultūros prieinamumą visoje šalyje.

– Nežinau, ar artimiausiu metu galėtų įvykti radikalūs pokyčiai, nes reikėtų peržiūrėti ne 6 proc. valstybės biudžete, skirtus kultūrai, o likusius procentus. Tai jau nebe mano kompetencijos ribose. Kaip LKT pirmininkė, žinoma, norėčiau, kad finansavimas per mano vadovaujamą instituciją būtų didesnis, bet nematau likusio vaizdo.

Nežinau, ar artimiausiu metu galėtų įvykti radikalūs pokyčiai, nes norint jų reikėtų peržiūrėti ne 6 proc. valstybės biudžete, skirtus kultūrai, o likusius procentus.

Pavyzdžiui, visai neseniai nuskambėjo ganėtinai ryškus Anglijos menų tarybos sprendimas nefinansuoti dalies Londono kultūros organizacijų arba stipriai kirpti jų biudžetus, jeigu jų visos veiklos koncentruosis tik Londone. Pasidomėjau, kokia yra jų tarybos struktūra. Pasirodo, kad per ją yra skirstomas visas įstaigų finansavimas. O pas mus biudžetinės įstaigos vis labiau iškeliauja iš LKT, mums daugiausia paliekant NVO ir savivaldybių įstaigų finansavimo paskirstymą. Tad mes judame priešinga linkme, bet nesakau, kad kuri viena yra geresnė ar blogesnė.

– Nemanote, kad Kultūros ministerija yra pernelyg tiesiogiai susijusi su meno įstaigomis Lietuvoje? Ar tai nėra ydinga praktika, siekiant, kad menas būtų kuriamas savarankiškai?

– Štai čia ir yra didieji klausimai. Mūsų sistemoje, gavus nacionalinės įstaigos statusą, būna užsitikrinamas bazinis finansavimas. Dabar siekiama, kad jos turėtų dar papildomų finansų veiklai. Scenos meno organizacijos jį jau turi, o dabar vyksta diskusijos dėl muziejų.

– Atrodo, kad tai suteikia daugiau saugumo meno įstaigoms, bet kaip tai veiktų netyčia rinkimus laimėjus radikaliai ar ypač populistiškai valdžiai?

– Nežinau! Štai Anglijos menų taryba yra pavyzdys, kaip dideliu mastu per pagarbų atstumą veikia finansavimo paskirstymas kultūrai.

Prieš 70 metų šis principas buvo sukurtas iškart po Antrojo pasaulinio karo, siekiant nukenksminti politinį diktatą. Taip pat pasimokius iš fašistinės Vokietijos propagandinio aparato pasekmių. Taigi nepriklausomų tarybų principu pradėtas valdyti ir BBC – įsikūrė Žiniasklaidos taryba, kuriai politikai negali diktuoti savo sąlygų. Analogiškai įsteigta Mokslo ir vėliau Meno tarybos.

Bet primenu, kad visa tai pradėjo formuotis prieš 70 metų, tad mums Lietuvoje dar reikia toli nueiti.

– Sugrįžkime prie LKT santykių su paraiškų teikėjais. Kaip manote, ar geriau finansuoti daug mažų, taip užtikrinant įvairovę, ar kelis didelius, bet ypač kokybiškus projektus, pavyzdžiui, įkurti ir užauginti prestižinį kokio nors meno žanro festivalį, kuris garsintų Lietuvą pasaulyje?

– Tiesą sakant, LKT narių susirikime neturime bendros galutinės pozicijos. Taip, kai kuriems nariams atrodo, geriau finansuoti 100 proc. intensyvumu: pareiškėjas prašo 50 tūkst. eurų; jeigu paraiška yra puiki, jis aktyviai reiškiasi menų lauke, tai ir skirkime visą sumą. Kita pusė narių iškart kelia klausimą: o ką turėtų daryti visi kiti – išnykti, numirti ar kažkaip pralaukę pragyventi? Taigi šioje vietoje suveikia žmogiška psichologija ir įsitraukiame į humanizmu grįstus svarstymus.

Kol kas mes – paties sektoriaus išrinkti tarybos nariai ir apie 200 ekspertų – stengiamės ieškoti kompromisų, nes išlaikyti įvairovę yra ypač svarbu. Deja, taryba gali užtikrinti finansavimą tik trečdaliui paraiškų.

– Kiek, jūsų asmenine nuomone, LKT gyvuos su tokiu mažu finansavimu? Kaip tai veikia meno raidą ir žmonių įsitraukimą į kultūrą visoje Lietuvoje? Ar įmanoma su tuo, kiek dabar yra, priartėti prie komfortiško lygio?

– Lygiai tokios pačios diskusijos vyksta Švedijos menų taryboje, kuria visi yra labai patenkinti. Prieš kelerius metus panašias diskusijas stebėjau ir Norvegijos menų taryboje, kurioje buvo susirūpinta alternatyvios muzikos finansavimu. Kiekviena taryba susiduria su savais pareiškėjais, kurie tvirtina, kad jiems reikia vis daugiau ir daugiau finansavimo.

Manau, kad idealių sąlygų niekada nebus. Nors jos ir patobulėtų, jos vis tiek atrodys kažkokios nepakankamos. Taigi kur mes dabar esame? Nesutinku, kad situacija yra kažkokia katastrofiškai baisi, bet pasitempti visuomet yra kur.

Nesutinku, kad situacija yra kažkokia katastrofiškai baisi, bet yra kur pasitempti visada.

Pavyzdžiui, padidinti individualias stipendijas (600 eurų žmogui). Situacija iš esmės niekur nepažengė. Ją vertinu labai prastai, nes neturime galimybės skirti finansų didesniam laikotarpiui, kad žmogui susidarytų reikšminga suma. Šie 600 eurų tampa pasyviomis pajamomis, kurios nesudaro sąlygų kūrėjui visiškai atsiduoti kūrybai.

– Čia palietėme teisingo atlygio už kūrybą klausimą. Viena iš LKT veiklų yra atlikti kultūros lauko tyrimus, t. y. parodant, kad moterys kai kuriose kultūros srityse vis dar patiria diskriminaciją, be to, meno prieinamumas regione yra prastas ir t. t. Kokie dar aspektai per šiuos 10 metų ištirti?

– Esame atlikę ir ypač specializuotų tyrimų apie rezidencijas bei Lietuvos kultūros sklaidos užsienyje poveikį. Bet vienas pagrindinių tyrimų yra „Gyventojų dalyvavimas kultūroje“. Jį ketiname pakartoti ir kitais metais. Jame skirtingais pjūviais galima nustatyti daug aspektų, tarkime, jeigu asmuo aktyviai dalyvauja kultūroje, jis yra laimingesnis, gauna didesnes pajamas. Paaiškėjo, kad mažą menų pasiūlą gaunantys žmonės balsuoja kitaip ir turi mažą pasitikėjimą valstybinėmis institucijomis. Taip pat yra mažiau laimingi.

– Matytumėte, kad didesnio prieinamumo regionuose nėra dėl Vyriausybės, Kultūros tarybos ar meno kūrėjų iniciatyvos trūkumo?

– Sakyčiau, kad tai yra bendras visko komplektas. Ši diskusija nėra galima be Kultūros ministerijos. Vėlgi, atsigręžus į Anglijos menų tarybos neseną radikalų žingsnį, paaiškėjo, kad mūsų valstybėje kultūros paplitimas yra daug didesnis, tačiau aš galiu kalbėti tik apie LKT duomenis. Mūsų kontekste ketvirtadalis finansų patenka už Vilniaus. O Anglijos menų taryboje trečdalis finansų nuguldavo Londone. Bet mūsų tarybos yra labai skirtingos.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą