Dabar populiaru
Publikuota: 2020 birželio 29d. 20:59

Laima Kreivytė – apie balkoną ir mėlynus burbuliukus

Svečiuose pas poetę, menotyrininkę Laimą Kreivytę Interviu
Lauros Vansevičienės nuotr. / Svečiuose pas poetę, menotyrininkę Laimą Kreivytę

Su poete, menotyrininke Laima Kreivyte susitikome gegužės pabaigoje jos bute Vilniaus senamiestyje. Kol spėliojome ant sienų kabančių paveikslų autorystę, Laima išvirė kavos su dieviško skanumo kanoliais ir pakvietė į balkoną: „Kai pirkau šį butą, norėjau, kad būtų medžių ir būtinai balkonas dėl katinų, nes jie neišeina į lauką, tai nors taip įkvepia gryno oro. Man irgi patinka balkonas – balkonuose darau performansus, taip pat turiu radijo laidą „Iš balkono“.

Žvilgčiodamos į Henriką Radauską primenančias, dar neprasiskleidusias akacijas, įsitaisėme prieš saulutę ir pradėjome maloniai vingiuojantį pokalbį.

– Kaip pandemija ir karantinas paveikė tavo kūrybinį gyvenimą?

– Kūrybine prasme sekėsi keistai – produktyvumas buvo arti nulio. Tačiau viskas lyg tos upės iš paviršiaus išplaukė į požeminius vandenis, vyko daug mąstymo ir fizinių pokyčių. Pradėjau daug vaikščioti, mąstyti. Būtinai norėjau išeiti iš namų, net kai buvo uždrausta, vis tiek pakampiais, pakrūmėmis, Vilnelės nevalytais krantais, pelkėmis broviausi, kad žmonių nesusitikčiau. Nemažai pradėdavau ir nebaigdavau skaityti, grįždavau prie seniau skaitytų knygų. Tiesa, neseniai išėjo be galo spalvingos tarpukario asmenybės, fotografės Veronikos Šleivytės nuotraukų albumas, jį perskaičiau visą.

 Lauros Vansevičienės nuotr./Svečiuose pas poetę, menotyrininkę Laimą Kreivytę
Lauros Vansevičienės nuotr./Svečiuose pas poetę, menotyrininkę Laimą Kreivytę

– Kada paskutinį kartą rašei eilėraštį?

– Prieš keletą dienų pradėjau rašyti keistą dalyką ir net nežinau, ar tai eilėraštis, ar ne. Mano eilėraščiai gimsta iš emocinio sąmyšio, kai nelabai suprantu, kas vyksta, ir eilėraštis tampa vienintele forma išsiaiškinti, išvesti emocijas į kalbą, bet ne romantiškai išsilieti. Pirmiausia, kai kankina neaiškūs jausmai, turi pats dirbti su savimi ir susivokti, o ne užsipilti tą žmogų, kuris tuos jausmus sukėlė. Eilėraščiai yra jausmo artikuliacija, čia nieko naujo, tik klausimas, kaip dirbti su kalba.

– O daug redaguoji?

– Jeigu rašau rimuotus eilėraščius, ilgiau paieškau, nes svarbu, kad rimas nebūtų banalus, jei rašau baltosiomis eilėmis, taip pat redaguoju. Dažniausiai išmetimo principu.

– Koks tavo santykis su redaktoriais?

– Geras redaktorius ar redaktorė yra mano svajonė, esu įtikėjusi redaktoriaus misija. Pati mėgstu išgirsti pastabas, nors nebūtinai visko, ką pataria, klausau. Šventai tikiu, kad labai daug kūrinių pagerėtų, jeigu būtų gerokai nusunkti.

– Esu girdėjusi, kad nemėgsti žodžio poetas, ar klystu?

– Šią mintį išsakiau per „Artumo artimetikos“ pristatymą Rašytojų sąjungoje. Poetas nėra toks titulas, kurio norėčiau ir kuriuo didžiuočiausi. Tiesiog esi tai, ką darai. Jei rašai poeziją, esi poetas, jei kuruoji parodą, esi kuratorius. Tad nemistifikuoju to. Labai gajus menininkų sluoksniuose dalykas – apsispręsk, kas esi. Atsimenu Leonardo Gutausko atvejį: jis sakydavo, kad rašytojams jis yra dailininkas, o dailininkams – rašytojas, nors iš tiesų jis puikus ir rašytojas, ir dailininkas. Man atrodo, ir taip per ilgai bandžiau suspausti save į lentynėles. Manau, visi turi teisę daryti ką nori. Giedrė Kazlauskaitė ir Gytis Norvilas puikiai piešia.

– Nesu mačiusi G.Kazlauskaitės piešinių.

– Nes viešumoje nerodo, o man atrodo, kad galėtų ir parodyti!

 Lauros Vansevičienės nuotr./Svečiuose pas poetę, menotyrininkę Laimą Kreivytę
Lauros Vansevičienės nuotr./Svečiuose pas poetę, menotyrininkę Laimą Kreivytę

– Kai skaičiau jūsų pokalbį su G.Kazlauskaite, įsiminiau kritišką pasisakymą apie fotografuojančius poetus.

– Jos požiūris modernistinis, reikalaujantis formos grynumo – kuo esi grynesnis, tuo tikresnis, nes viskas sukasi apie formą ir originalumą. Bet šiais laikais visi esam hibridiški, tarpiniuose būviuose, mūsų tapatybė taki, gyvenimas pernelyg dinamiškas, tų grynų formų nebelikę. Gal toks modernistinis posūkis ir būtų įdomus, bet nereiškia, kad turime į jį susisprausti.

– Ar skiriasi dailininkų ir rašytojų tūsas?

– Skiriasi. Ir žodynas labai skiriasi, ir vertybinės orientacijos. Rašytojų sąjunga, aplink kurią buriasi rašytojai, išliko kaip gana vieningas konstruktas. O štai Dailininkų sąjunga skilo – jaunesni įkūrė Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungą. Tarpdisciplinininkai labiau orientuojasi į šiuolaikybę. Rašytojų sąjungoje nariai konservatyvesni, jiems sunkiau priimti, pavyzdžiui, feminizmą. Tarsi egzistuotų tik aukštasis menas, savaime viską pasakantis, ir suvokimui nereikia jokių teorijų. Bet juk nėra meno, kurio neveikia socialiniai ar politiniai kontekstai. Cha, ką tik įstojau, o jau varau! (Juokiasi.) Matosi ir ten prošvaisčių, o ir stojau iš dalies norėdama, jog Sąjungoje telktųsi požiūrių įvairovė, antraip būtų labai nuobodu.

 Lauros Vansevičienės nuotr./Svečiuose pas poetę, menotyrininkę Laimą Kreivytę
Lauros Vansevičienės nuotr./Svečiuose pas poetę, menotyrininkę Laimą Kreivytę

– Kokie pačiai lietuvių rašytojai svarbūs? Ir ar keičiasi požiūris į juos, kai pažįsti?

– Man patiko, kai dailėtyrininkė Laima Laučkaitė pristatinėjo knygą „Ekspresionizmo raitelė Mariana Veriovkina“ ir kažin kas uždavė klausimą, ar ji būtų norėjusi sutikti Marianą Veriovkiną. Laučkaitė kurį laiką rimtai pagalvojo ir atsakė: „Žinote, tikriausiai ne.“ Kai kurių menininkų geriau nesusitikti, tada jų kūryba atrodo gerokai įdomesnė. Kai kurie rašo taip, kaip kalba, pavyzdžiui, Neringa Abrutytė – jos santykis su tiesa yra gana artimas. Iš šiuolaikinių rašytojų man įdomiausios moterys – Giedra Radvilavičiūtė, G.Kazlauskaitė, įdomu, ką parašo Virginija Cibarauskė – ir kaip rašytoja, ir kaip kritikė. Na, bet neapsiribokim vien moterimis, man labai patinka ir Mindaugas Nastaravičius, Donatas Petrošius, G.Norvilas, Sigitas Parulskis. Taip pat Laimantas Jonušys, kaip jis jaučia literatūrą. Vienas iš įdomiausių lietuvių man poetų yra Tomas Venclova. Dar patinka Aidas Marčėnas.

– Ir kaip žmogus?

– Man patinka maniakai! (Juokiasi.) Tik parašyk paskui skliausteliuose: „Tikriausiai mane Marčėnas užmuš.“ Manau, jam nieko nėra svarbiau už kalbos misiją, jis yra kalbos maniakas, ne be reikalo kalbininką ir fiziką pasiėmęs, kad jį redaguotų, – tai tikrai daro įspūdį.

– Su „Sapfo Skai(s)tykla“ debiutavai 2013 metais. Kodėl tiek laiko laukei?

– Labai gailiuosi tiek laukusi; pirmoje knygoje, dedikuotoje dukrai, rašiau: „Nebijok ir nelauk.“ Neturėjau drąsos ir ryžto, gal įžūlumo, gal iš dalies dėl to, kad darė įspūdį N.Abrutytės poezija. Nors rašome skirtingai, ji man yra savotiškas mūsų kartos balsas, atrodė, kam man rašyti, jei yra ji? Pati rašiau nuo mokyklos laikų, tik mažai publikavau. Mokykloje ir studijų laikais dalyvaudavau konkursuose, gaudavau apdovanojimų. Štai pasigirsiu: Prano Lemberto konkurse, kai buvau studentė, būtent man, kaip išsirinktai favoritei, Rimvydas Šilbajoris užrašė Jono Meko knygelę.

– Tai kodėl pasirinkai dailėtyrą?

– Dailės mokykloj mokiausi tapybos. Jonas Gasiūnas siūlė stoti į tapybą, o aš blaškiausi, nes rūpėjo ir literatūra. Tad labai gudriai nusprendžiau, kad menotyra bus per vidurį, nors paskui paaiškėjo, kad tai nėra nei tapyba, nei literatūra. Štai kas nutinka, kai rašai, bet nepublikuoji.

Jeigu netyčia jaunesni žmonės skaitys šį interviu, tai patarčiau: jie tegul ir netobulus savo tekstus publikuoja. Nes kai nesipublikuoji, iškrenti iš savo laiko konteksto. Pavyzdžiui, tuo metu, kai rašiau, poezijoje dar nebuvo kalbama apie seksą, o aš parašiau tokį eilėraštį apie skyrybas „(s)ex“ – o dabar kas nori, tas visokiais organais mojuoja. Nesakau, kad tai esmė – organų vardijimas ir keiksmažodžiai nepadaro poezijos geresnės ar autentiškesnės. Bet kiekvienas rašantis žmogus nori kalba peržengti tam tikras ribas. O publikacijos laikraščiuose išnyksta. Jeigu rašai, tai ir eik į viešumą su rašymais, jeigu tapai, su kūriniais – pasikalbėk su visais, tada pajusi savo balsą ir ką nors atneši į dialogą.

– Rašai kompiuteriu ar ranka?

– Ranka rašau netgi ilgus tekstus. Jeigu pagaunu rašymo bangą, man skubiai reikia popieriaus ir pieštuko, nenoriu laukti, kol įsijungs kompiuteris. Žinoma, recenzijas, vertimus, dailės kritiką rašau kompiuteriu, bet poeziją – dažniausiai ranka. Nes rašant ranka erdvėje plaukiama kitaip negu spausdinant klaviatūra. Panašiai kaip tekstas laikraštyje ir internete – internetas nesibaigiantis ir tavo tekstas yra begaliniame kontekste. Laikraštis duoda erdvinį suvokimą ir konkretų kontekstą, sukuria tam tikrą foną. Man patinka erdvinis baigtinumas. Labiausiai mėgstu rašyti, kai niekas iš manęs nieko nenori, ir visiškai ne tai, ką reikia, ir ne tada, kai reikia. Šiandien turėjau jūsų laukdama tvarkytis, juk reikia padoriai reprezentuotis, bet staiga kilo gerų minčių ir puoliau rašyti apie nuostabų filmą „Liepsnojančios moters portretas“, kaip tik ir mėtosi ant virtuvės stalo ranka rašytų popierių.

– Šiuo metu į mus nuo lietvamzdžių lyg Hitchcocko filme žiūri keli plėšrūs balandžiai ir klausosi, ar kalbamės apie ką nors skanaus. Tokie senamiesčio chuliganai. Esi vilnietė, kur gimei?

– Partizanų gatvėje (dabar Naugarduko), bet greitai persikėlėme į Karoliniškes.

– Jauti sentimentų šitam rajonui?

– Žinoma. Man atrodo, visi jaučia sentimentus savo vaikystės erdvei, su kuria augo, kurią apgyvendino, žino visus kiemus ir miškelius. Karoliniškės buvo kosminės. Kyli Mėnulio kalnu iš senamiesčio ir atsiduri kosminiam rajone. Kai kosminius pavadinimus pakeitė, nupjovė didelį prasminį sluoksnį, mano kartos emocinę patirtį, prasmines jungtis. Apie visas tas gatves ir parduotuves – „Merkurijų“, „Saturną“, „Vaivorykštę“ – esu parašiusi eilėraštį.

Paskui gyvenau Šeškinėje, bet visada ilgėjausi senamiesčio. Čia gyvenu jau metus. Kiekvieną kartą eidama Rasų ar Misionierių link stebiuosi, koks gražus dangus – apie baroko ir debesų santykį jau yra rašęs Mikalojus Vorobjovas. Žaviuosi nepaprastais saulėlydžiais, kolekcionuoju juos. Mano nuotraukos banalios, bet patys saulėlydžiai – ne.

 Lauros Vansevičienės nuotr./Svečiuose pas poetę, menotyrininkę Laimą Kreivytę
Lauros Vansevičienės nuotr./Svečiuose pas poetę, menotyrininkę Laimą Kreivytę

– Kas kelia nostalgiją Šeškinėje?

– Mano butas. Kampinis pirmame aukšte kaip laivas. Ten taip pat buvo balkonas, kuriame virė gyvenimas. Mano katinas iš balkono net sugebėjo įsiamžinti „Google Street View“ fotografijoje ir dabar amžinai gyvens tuo adresu ir išliks nemirtingas.

Josifas Brodskis yra pasakęs, kad meilė žmogui praeina, o meilė miestui lieka. Man tai yra Budapeštas, ten mokiausi, gyvenau devynis mėnesius, įsimylėjau. Ten teka toks stiprus, išraiškingas Dunojus, galingesnis nei Vienoj. Net dabar išgirdusi vengrų kalbą suklūstu, ji atrodo ypatinga. Gaila, šiuo metu ten tokia baisi santvarka, dėl to nebesinori vėl važiuoti.

– Dar esi gyvenusi ir Berlyne?

– Kai lankiausi konferencijoje Maskvoje, sužinojau apie konkursą gauti studiją pusmečiui „District“ meno erdvėje Berlyne. Kadangi esu paskutinės minutės žmogus, ilgiausiai delsiau užpildyti paraišką, nors vieta atrodė skirta man. Galiausiai nusiunčiau ir laimėjau didelį konkursą – pretendavo gal 200 žmonių. Paaiškėjo, kad „studio grant“ ir yra tik lėšos studijai, nei kur gyventi, nei iš ko pragyventi – neskirta. Vis tiek pasiryžau važiuoti, susipakavau pripučiamą lovą, nors buvo žiema.

Toji studija sename buvusiame alaus fabrike – šalta industrinė erdvė su dideliais viengubais langais. Pasilikdavau ten naktį kaip fabriko vaiduoklis, gyvenau tikrai spartietiškai: jeigu užsinorėdavai į dušą ar tualetą tekdavo migruoti per milžinišką fabriką visai į kitą vietą. Pasikviečiau į Berlyną ir savo grupę „Cooltūristės“, kūrėme Rosai Luxemburg skirtą performansą toje vietoje, kur ji buvo nužudyta ir įmesta į kanalą. Surengėme poetinį skaitymą, o paskui aš perplaukiau kanalą pakraupindama vokiečius, nes kanale plaukioja tik laivai ir buvo šalta.

– O tavo tėvai susiję su kultūra?

– Mano tėvai inžinieriai, džiaugiuosi, kad jie ne iš meno rato ir neužkrovė naštos juos „nužudyti“, paneigti arba pratęsti. Juk dažnai gimęs menininkų šeimoje tarsi galynėjiesi su tėvų autoritetu arba transliuoji toliau savo giminės požiūrį. Aišku, vis tiek atsineši iš šeimos tam tikrų savybių, tave veikia tėvų gyvenimas.

Mano tėvas puikus pasakorius, mama rašė eilėraščius. Beje, didžiuojuosi, kad mama buvo Pabaltijo dviračių čempionė, dviračių sporto meistrė. Ji keldavosi anksti ir ant dviračio kasdien numindavo savo 80 ar 100 kilometrų normatyvą. Man svarbu, jog tėvai netrukdė daryti to, ką norėjau, tik jaučiau mamos norą, kad vaikai mokytųsi, ir mokslas buvo Kažkas. Man mokslas taip pat yra Kažkas ir savo dukrai linkėjau daryti, ką tik ji nori, bet siekti mokslo. Ji Aberdyno universitete, Škotijoje, baigė kūrybinio rašymo bakalaurą, o Londono universiteto koledže įgijo literatūros magistro laipsnį.

– O ką veikia dabar?

– Londone dirba Naujosios Zelandijos programuotojų kompanijoje, per ją eina visos gijos, nors ir ne kompiuteristė, bet svarbi, nes ir karantino laiku turėjo dirbti. Mane džiugina ta kompanija, nes Naujoji Zelandija puiki šalis visomis prasmėmis, įskaitant gamtą, maorius, jų mitologiją, nuostabią premjerę Jacindą Ardern. Jei pasaulio lyderiai būtų tokie kaip ji, mes visai kitaip gyventume.

 Lauros Vansevičienės nuotr./Svečiuose pas poetę, menotyrininkę Laimą Kreivytę
Lauros Vansevičienės nuotr./Svečiuose pas poetę, menotyrininkę Laimą Kreivytę

– Tau yra tekę dirbti kokių nors kitų, su kultūra nesusijusių darbų?

– Tokių darbų vengiu, nes nesu rankų žmogus, nelabai ką nudirbčiau. Buities darbai mokykloje man buvo didžiausia trauma, bet koks siuvimas ar mezgimas – didžiausia kančia. Per mezgimo pamokas visos mergaitės kažkodėl jau moka megzti, ateinu ir manęs nieko nebemoko, visos sėdi dvi pamokas ir plepa megzdamos, o aš, pasikišusi kamuolį po suolu ir iškišusi du virbalus, imituoju mezgimą. Tada grįžus namo mama ką nors, ko reikia, numezga. Smagiau būdavo, kai pasikeisdavome su berniukais, sujungti elektros grandinę patikdavo daug labiau.

– Kaip atrodo tavo įprasti šiokiadieniai?

– Atsibundu apie septintą, verdu lydeką katinams.

– Kažkas prižvejoja?

– Perku šaldytą. Vienas katinukas – Bašebas – serga diabetu, turiu suleisti jam insulino, kai jis ėda žuvį. Atlikusi pareigą katinams, einu bėgioti arba vaikščioti, grįžusi rašau, atsakau į laiškus. Padirbu, nueinu įrašyti radijo laidos. Į pavakarę sukariu 10 tūkst. žingsnių, juos skaičiuoja telefonas, tad dabar esu užsiėmusi burbuliukų kolekcionavimu. Burbuliukas atsiranda, kai pasiekiu dienos normatyvą.

– Oho, visą mėnesį sąžiningai rinkai burbuliukus?

– Taip, nuėjau kaip iki Kauno ir atgal. Suprantu, dabar man kaupiamasis laikas. O paskui viską, ką sukaupsiu, atiduosiu ir išrašysiu. Panašiai buvo Budapešte, paskui 10 metų, gal ir dabar iš to, ką ten sukaupiau, gyvenau. Pralaužiau anglų kalbą, susipažinau su nepaprastais žmonėmis iš visos Europos – tos šalys man pradėjo rūpėti, jų dabartis, istorija, tarkime, Balkanų karas. Tokia mano draugė, filosofė Jelizaveta Blagojavič pasakojo apie bombardavimus Belgrade ir žmones, sėdėjusius ant daugiabučių stogų ir niekur nesitraukusius. Stebėjusius, ar pažįsta ką tik subombarduoto namo gyventojus. Šio amžiaus pradžioje Budapeštas buvo daug atviresnis, didesnis ir tolerantiškesnis, už to laiko gūdų, provincialų Vilnių. Dabar viskas apsivertė. Mes esam gana tolerantiški, o ten sėdi Orbanas, viską suėmęs į totalitarinį kumštį.

Šaltinis: www.rasytojai.lt

Lietuvos rašytojų sąjungos projektą „Viršukalnės ir buitis“ remia Lietuvos kultūros taryba.

Lietuvos kultūros taryba
Lietuvos kultūros taryba

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Šiuolaikiškos studijos

Video

16:03
00:51
01:38

Esports namai

Susikurk savo vasaros namus su IKEA

URBAN˙/

Šaltibarščiai

Maistas