Tai, ką čia išdėstysiu, žinoma, nereiškia, kad nuolat apie tai galvoju – tai jau būtų manija, trukdanti gyventi. Tikrai ne kasdien tai prisimenu, bet manyje tai glūdi neišdildomai, ir galbūt prisimenu dažniau negu daugelis mano kartos žmonių.
1. Yra normalu, kad laisvėje gyvenantis žmogus apie pačią laisvę negalvoja – panašiai kaip normaliai kvėpuojantis žmogus negalvoja, kad plaučiams gali pritrūkti oro. Taip pat ir aš, bet vis dėlto neretai prisimenu, kad laisvė nėra savaime suprantama duotybė.
Esmė čia aiški, bet iš to atsiranda ir neesminių aspektų, kartais ginčytinų. Pvz., man rūpi ir laisvė nueiti apsipirkti kada tik noriu. Siūlymai apriboti parduotuvių darbo laiką man taukšt ir primena sovietmetį (kai tai buvo tikrai ribojama, net ir maisto parduotuvėse būdavo valandos pietų pertrauka). Šiandieninėje Lietuvoje tokių apribojimų beveik nėra (išskyrus sveikam protui suprantamą, kad parduotuvės uždarytos naktį). Bet alkoholio prekybos laiko ribojimai man siejasi ne su Skandinavijos šalimis (kur esu šiek tiek viešėjęs), o su sovietmečiu, nors man asmeniškai (kaip turbūt ir daugumai žmonių) praktinių keblumų tai nekelia, išskyrus labai retus atsitiktinius atvejus. Bet čia pasitaiko prisiminti jau Gorbačiovo laikų antialkoholinę (vad. Ligačiovo) kampaniją, kai net buvo išduodami mėnesiniai talonai įsigyti alkoholiniams gėrimams, ir prie parduotuvių nutįsdavo vadinamosios „gėdos eilės“. Tai išnyko atėjus Laisvei.
Laisvė pirmiausia yra žodžio laisvė, ir ji neleidžia pamiršti, kad per visą sovietinę okupaciją tikrovė buvo apversta žemyn galva: okupantus ir masinių represijų vykdytojus viešai buvo leidžiama tik garbinti ir jiems dėkoti.
Visai kita tema: atmintis man siunčia negerus signalus dėl Vakaruose paplitusios praktikos – politinio korektiškumo dogmų ir idėjinių prasižengėlių šalinimo (cancelling): tai irgi primena sovietinius laikus (bet šią sąsają pastebėjo ir kai kurie vakariečiai).
2. Pasirinkimų ir galimybių gausa neleidžia pamiršti anų laikų gniaužtų. Man tai, žinoma, pirmiausia knygos – ir užsienio kalbomis, bet taip pat lietuvių kalba. Laisvės pradžioje knygos plaukė dar tik siauru srautu, o vėliau pasipylė kaip iš gausybės rago. Tai netgi kelia šalutinę nostalgiją – anuomet dažna įvairiais keliais gauta režimo neaprobuota knyga teikdavo džiaugsmo, kurio dabar nebeįmanoma patirti. Panašiai su kino filmais.
Bet ir parduotuvės, pvz., maisto. Dabar tai kasdieninė ir įprastinė tikrovė, bet kartais vis dėlto pagalvoju: kiek kartų dabartinis asortimentas didesnis? Tikrai ne dešimt kartų – veikiau šimtą.
3. Geopolitiniai Vakarai. Anuomet Vakarais domėjausi visomis galimybėmis. Nuolat klausydavausi radijo – ne tik tų, kaip propaganda vadino, „kenkėjiškų balsų“ lietuviškai ir rusiškai, bet ir BBC World Service, sovietiniais ūžesiais niekada eteryje netrukdytos angliškai kalbančios programos, skaičiau knygas angliškai, vokiškai ir lenkiškai (Lenkija kultūriniu požiūriu buvo langas į Vakarus).
Tie Vakarai atrodė kaip geresnis ir visiškai nepasiekiamas pasaulis. Todėl dabar, lankydamasis Lisabonoje ar Veronoje, ar prie Lugano ežero ir kitur, vis prisimenu, kad šitos vietos man buvo gerai žinomos, sutiktos knygose, o retkarčiais ir atvertos trumpam žvilgsniui per televiziją arba kino filmuose, bet anais laikais į jas nuvykti negalėjau net svajoti.
*
Taigi, šitų nuostatų ir sentimentų dabar neturėčiau, jeigu nebūčiau paženklintas komunistinio sovietmečio ir Rusijos okupacijos patirties. Galima tema: liberalių įsitikinimų gimimas iš (anti)sovietinės patirties. Bet anaiptol ne visi mano kartos antisovietinių nuostatų žmonės pritarė liberalioms pažiūroms (visada klaidinga kokią nors kartą apibrėžti pagal vieną stereotipą).
Ar viskas sovietmečiu buvo blogai? Ne. Dabar kai kas piktinasi net nekalta tų laikų lietuviška estradine muzika. Vėlyvuoju sovietmečiu priespauda nebuvo absoliuti, įvairiose meno srityse buvo sukurta gerų kūrinių, kurie išliks lietuvių kultūros aukso fonde. Bet čia svarbi išlyga: tie kūriniai vienaip ar kitaip praslydo į viešumą, nors cenzūra visada veikė ir daugelio menininkų kūrybines galimybes apribojo (bet tai jau būtų atskira labai plati tema).
Pravartu regėti ne tik juodą spalvą, bet ir įvairius jos pilkėjančius atspalvius.
Kai kam dabar primityviai atrodo, kad mes, tuo laikotarpiu gyvenę, dabar jį turėtumėm tarsi išbraukti iš savo biografijos, nes ten viskas buvo blogai. Bet turėjome ir savo asmeninį gyvenimą, ir šeimos gyvenimą, ir draugų bendravimą, ir ten buvo daugybė gerų dalykų. Pravartu regėti ne tik juodą spalvą, bet ir įvairius jos pilkėjančius atspalvius. Mūsų tuometinė būtis anaiptol nebuvo tokia, kaip pavaizduota Orwello „1984-uosiuose“, ir nebuvo tokia kaip Stalino laikais arba kaip Mao laikų Kinijoje ir Šiaurės Korėjoje.
Visi geri dalykai buvo ne dėl sistemos gerumo, o nepaisant to, kad sistema buvo bloga. Gyvenimas jau buvo nevienalytis, o įvairiai sluoksniuotas.
Vienas esminių sovietinę sistemą nusakančių žodžių buvo chaltūra, t.y. prastai, atmestinai atliktas darbas (nors yra ir kitų reikšmių). Valdžios priespaudos sistema irgi chaltūrino. Tai pastebėjo ir daugelis apie šią sistemą rašiusių mokslinius darbus arba šiaip ją stebėjusių (ir pačioje valstybėje, ir užsienyje). Stalino laikais už idėjinio budrumo praradimą grėsė rimta bausmė, o paskui jau ne visada. Todėl pro nepakankamai uolių prievaizdų akis praslysdavo visokių įdomybių, pvz., tuometinėje Respublikinėje bibliotekoje galėjau laisvai angliškai skaityti Winstono Churchillio Antrojo pasaulinio istorijos visus šešis tomus, kur kai kurie esminiai istorijos aspektai pavaizduoti priešingai negu sovietinėje propagandoje.
Vienas dalykas buvo neabejotinai geras: daugumos išlaikyta lietuvybės dvasia ir laisvės troškimas. Mano draugų ir pažįstamų žmonių aplinkos sovietinė komunistinė propaganda ne tik nepaveikė, bet kėlė pasibjaurėjimą. Tais laikais gimę, užaugę, ilgiau ar mažiau gyvenę lietuviai iškovojo laisvę ir šalies nepriklausomybę. Todėl nurašyti to lietuvių gyvenimo laikotarpio kaip tarsi vien juodo neįmanoma.
