Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 04 27, 08:02

Laisvas ir sovietiniame lageryje – mąstytojas Justinas Mikutis

Lygiai prieš 100 metų, balandžio 27 d., gimė mąstytojas Justinas Mikutis (1922–1988). Jis buvo vienas svarbiausių XX amžiaus antros pusės Lietuvos žmonių – laisvas žmogus prisitaikėlių užvaldytoje sovietinėje aplinkoje.
Justinas Mikutis ir Gintališkių zakristijonas, 1984. Romualdo Požerskio nuotr.
Justinas Mikutis ir Gintališkių zakristijonas, 1984. Romualdo Požerskio nuotr.

J.Mikutis kilo iš Platelių valsčiaus, Šateikių–Rūdaičių kaimo. Kartu su skulptoriumi Antanu Mončiu mokėsi Kretingos pranciškonų gimnazijoje, vėliau Kauno universitete. Naciams universitetą uždarius, mokytojavo Žemaitijoje. 1945 m. gruodžio mėnesį buvo NKVD suimtas, apkaltintas Lietuvos laisvės armijos (LLA) rėmimu, žiauriai sumuštas, nuteistas 10 metų lagerių.

Į Lietuvą grįžo 1956 m., dirbo Vilniaus gamykloje vertėju, liftininku, vėliau pozuotoju Dailės institute. Ten su J.Mikučiu ir susipažinome. Aktyviai bendravome nuo 1975 metų iki jo mirties 1988-aisiais.

Antroje eilėje pirmas iš kairės J Mikutis, A.Mončys ir kiti, VII klasė Kretingos pranciškonų gimnazijoje 1940 gegužės 28 d.
Antroje eilėje pirmas iš kairės J Mikutis, A.Mončys ir kiti, VII klasė Kretingos pranciškonų gimnazijoje 1940 gegužės 28 d.

Per tuos keliolika metų padariau apie pusšimtį jo portretų – fotonuotraukų, piešinių, tapybos darbų. Paskutinį portretą padariau jam gulint karste, Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčios kriptoje. Kitą dieną po Justino laidotuvių, jo brolis Antanas pasikvietė į jo kambarėlį Naujoje Vilnioje ir paprašė pasirinkti bet ką ir likusio nedidelio Justino archyvo: užrašų knygelių, rankraščių, laiškų, jo bibliotekos knygų ir kt. Pagal tai ir iššifravęs savo darytus audioįrašus, Atgimimo metais paskelbiau keliolika straipsnių, 1990–1991 m. padariau filmą „Agrastų vynas“, kelias radijo laidas.

J.Mikutis buvo tikintis, praktikuojantis krikščionis, kūrybingas, nenuspėjamas, lyg vaikščiojantis minčių vulkanas.

J.Mikutis buvo tikintis, praktikuojantis krikščionis, kūrybingas, nenuspėjamas, lyg vaikščiojantis minčių vulkanas. Justiną žinojo, pažinojo ir mylėjo kelios Lietuvos kultūros žmonių kartos – literatai, muzikai, dailininkai. Sigitas Geda vėliau savo dienoraštyje rašė: „Kai Justinas Mikutis į Algirdo gatvę atnešė man Marcelio Prousto „Prarasto laiko beieškant“ skolintą VII tomą, jo žodžiai buvo: – Jis įtikino mane, kad prarasto laiko nebūna kuriančiai sielai“.

J.Mikutis buvo nepaprastai drąsus ir sąžiningas žmogus. Yra žinoma, kad kai naciai varė žydus į Kretingos aikštę, 19-metis Justinėlis įsimaišė į žmonių koloną, vokiečiams pasakęs – „Ir aš žydas!“ Prisimindamas šį įvykį, Justinas man sakė: „Žmogus tik tada miršta, kai jis pats sutinka. Kai vokiečių karininkas į kaktą įrėmė revolverį, aš akimis ir širdyje kategoriškai atmečiau pasiūlymą būti nužudytam.“ Svarstydami, ar J.Mikučio tiesa, tą patį regime ir šiuo metu Ukrainoje.

Justinas Mikutis Vilniaus Jeruzalėje. 1984. Vaidoto Žuko nuotrauka
Justinas Mikutis Vilniaus Jeruzalėje. 1984. Vaidoto Žuko nuotrauka

Juoduoju sovietmečiu vaikštinėdamas po Vilnių, Kauną ar gimtąją Žemaitiją, atvykęs pas grįžusius iš lagerių bičiulius sibiriečius arba netikėtai užgriuvęs pas Lietuvos kultūros žmones, J.Mikutis išsyk pradėdavo deklamuoti ir nagrinėti Vytautą Mačernį, Osipą Mandelštamą, Georgą Traklį, Shakespeare'ą, Lermontovą, Helderlyną, Puškiną, naršė skersai išilgai Dostojevskio, Grahamo Greene'o, Faulknerio romanus, Chaplino ir Bergmano filmus.

O muzika – ypač Bachas, Mozartas ir Beethovenas – buvo jo nuolatinių susižavėjimų ir kalbų objektai. Būdamas paradoksų meistras, J.Mikutis sakė: „Mozartas užgydo žaizdas anksčiau, negu jos atsiranda“, arba „Dar klausimas, kas yra svarbiau – Bachas ar visi kiti kartu sudėjus“.

Grįžęs iš Sibiro lagerių, J.Mikutis turėjo daug draugų – Maskvos ir Leningrado disidentų.

Grįžęs iš Sibiro lagerių, J.Mikutis turėjo daug draugų – Maskvos ir Leningrado disidentų. Kai sužinodavo, kad kitą savaitę traukiniu iš Vilniaus atvažiuos J.Mikutis, jie išsiųsdavo šią žinią keliasdešimčiai savo draugų ir buvusių lagerininkų – į Latviją, Estiją, Ukrainą, Kaukazą, į visą Rusiją. Maskviečiai man sakė: „Visi suvažiuodavo dėl Justino, nes žinojo, kad su juo bus beprotiškai įdomu – būdavo degtinės, bet būdavo ir kelių parų pokalbiai (Vsie sjezžalis na Justasa)“.

Gulintis Justinas Mikutis. 1982. Vaidoto Žuko piešinys. Alantos dvaro galerija.
Gulintis Justinas Mikutis. 1982. Vaidoto Žuko piešinys. Alantos dvaro galerija.

Asmens ar tautos įsipareigojimai istorijai, asmens ir tautos klaidos, nuodėmės ir jų pasekmės eschatologiniuose dėsningumuose – tai temos, skausmingai atsikartojusios J.Mikučio kalbose ir išlikusiuose rankraščiuose. Jis ne kartą kalbėjo, kad vieno žmogaus mintis ir palinkėjimas – blogas ir geras – gali turėti lemiamos reikšmės tiek jam pačiam, tiek ir kitam žmogui įtemptame jų būvyje. Kiek mūsų nuodėmių liko neišpirktų!? Kiek mums užkrauta dar ir mūsų tėvų ypač pokario metais taip lengvai pateisintų nusidėjimų!? J.Mikutis kartojo: „Tokius dalykus mes, kaip ir mūsų protėviai, greit pamirštame, bet užtat jie mūsų nepamiršta ir kaip mūsų pačių šešėliai traukia paskui mus iš kartos į kartą, be žodžių, o kartais ir garsiai reikalaudami mistinio išpirkimo.“

Justinas aktyviai bendravo su įvairiais žmonėmis, bet jeigu ko nors negerbė, tą sumaldavo su žemėmis.

Justinas aktyviai bendravo su įvairiais žmonėmis, bet jeigu ko nors negerbė, tą sumaldavo su žemėmis. Ypač teko sovietinės sistemos kultūriniams prisitaikėliams.

J.Mikutis mirė 1988 m. balandžio 2 d. Vilniaus ligoninėje už geležinkelio stoties, tuoj pat po laisvės mitingo Katedros aikštėje, kur pirmą kartą viešai buvo giedotas Lietuvos himnas. Sužinojęs apie tai, Justinas pakėlė galvą nuo ligonio pagalvės ir pasakė: „Na tai maladiec“.

Ant J.Mikučio kapo Karveliškių kapinėse Vilius Orvidas sukūrė paminklą – Nukryžiuotasis tarp lietuviškų voliutų. Sklendžiantis V.Orvido Kristus turi Justino bruožų.

15min skaitytojams parinkau keletą fragmentų iš J.Mikučio užrašų ir šifruotų audioįrašų. Kai kas buvo spausdinta Atgimimo laikų periodikoje.

Justinas Mikutis su Vaidoto ir Auksės Žukų šeima. 1984
Justinas Mikutis su Vaidoto ir Auksės Žukų šeima. 1984

***

Ar gali žmogaus būtis turėti tik laikiną vertę, jeigu dėl jos vyksta tokia baisi, tiesiog apokaliptiška antgamtinių galybių kova?

Pulti į vergijos gelmes vardan laisvės – štai kas taip magiškai gundo liaudies mases ir ką taip sumaniai sugeba išnaudoti totalitariniai diktatoriai, užmiršdami, beje, kad savanoriškas puolimas vergijon yra nusikaltimas prieš žmogiškąją esmę ir kad jis (kaip ir kiekvienas nusikaltimas) nelieka be bausmės.

Pulti į vergijos gelmes vardan laisvės – štai kas taip magiškai gundo liaudies mases ir ką taip sumaniai sugeba išnaudoti totalitariniai diktatoriai.

***

Tik tas turi teisę spręsti tautos klausimus, kas yra pakilęs iki žmoniškumo, o žmoniškumo klausimus – kas jį praaugęs ligi dieviškumo.

Lietuvos istorija savo subtilumu, savo sudėtingumu yra verta gilaus supratimo, ją tirti turi aukštos inteligencijos žmonės. Tačiau istorikai iš viso nesiorientuoja. Turim istoriją, kuri yra mums našta, ne pagal mūsų jėgas. Tauta, sakoma, gali turėti istoriją tiek, kiek ją moka suprasti. O mes ir turėdami neturim. Tai didelis griekas (nuodėmė).

Mūsų istorijos negalima suprasti atsietai nuo kitų tautų, nuo kaimynų ir nesprendžiant aukštaičių-žemaičių problemos. Ir vienam, ir kitam dalykui reikia geros valios. Krikščioniškos geros valios.

Lietuvių tauta, nužudydama Mindaugą, fataliai atsisakė galimybės per krikščionybę kurti tikrai nacionalinę Lietuvą, o pati to nežinodama, pasirinko kitą, daug sunkesnę galimybę – per savo nacionalinę Lietuvą, arba tikriau per savo nacionalinės problemos begalinį skaudumą eiti prie krikščionybės.

Sėdintis Justinas Mikutis. 1982. Vaidoto Žuko piešinys
Sėdintis Justinas Mikutis. 1982. Vaidoto Žuko piešinys

Tas faktas, kad Lietuva galėjo sukrikščionėti tik susiliedama su Lenkija, daug ką privertė galvoti, kad šitai beviltiškai pagonių tautai nėra kito kelio į krikščionybę, kaip tik per nutautėjimą (šioje situacijoje – per sulenkėjimą). Šita prielaida būtų teisinga, jeigu Lietuvos suartėjimas su Lenkija ir sulenkėjimas būtų reiškęs siekimą pražudyti savo tautinę individualybę, – o tuo tarpu jis reiškė norą išlaikyti ją, gelbstintis nuo visiško surusėjimo, ir Lietuvos sulenkėjimas nebuvo mūsų tautinės sąmonės degradavimas, o priešingai – pakilo viena pakopa.

Jeigu didžiųjų kunigaikščių Lietuva mums dar reiškia nesąmoningą nutautėjimą – rusėjimą, tai unijinė bajorų Lietuva jau reiškia sąmoningą nutautėjimą – lenkėjimą, tuo padėdama pamatus – egzistencinę būtinybę! – visiškam tautiniam sąmoningumui, nes kaip sakoma „iš dainos žodžio neišmesi“ (ir čia egzistencialistinės pasaulėžiūros šviesoje darosi suprantami ir Maironio žodžiai: „Nebeužtvenksi upės bėgimo“).

Tik tas turi teisę spręsti tautos klausimus, kas yra pakilęs iki žmoniškumo, o žmoniškumo klausimus – kas jį praaugęs ligi dieviškumo.

Lietuvių tauta pakartotinai pasirinko nacionalizmą vietoj krikščioniškosios tradicijos, kada sudarė sandėrį su rusų tauta – mes atsisakome krikščioniškos tradicijos, bet mums palikite mūsų nacionalizmą. Čia ateina į galvą skaudžiai ironiškas palyginimas su Gogolio „Nosies“ herojumi Kovaliovu: Šiandien negersiu kavos. Jos vietoje norėčiau suvalgyti svogūno su šviežia duona (Я сегодня не буду пить кофе, а вместо того мне хочется съесть луку со свежим хлебом).

Daugelis kad ir tikrai patriotiškai nusiteikusių lietuvių nesupranta, kad „lietuviškumas“ tik tuomet taps lietuviškumu, kai savo skaudumu prilygs krikščioniškajai problematikai. Lietuva virš savęs turi latvius. Būtent latviai pirmesni apsikrikštijo, jie davė impulsą. Lietuva, būdama vyriškąja puse slavų atžvilgiu, yra moteriškoji latvių atžvilgiu. Lietuvos vaidmuo baisiai svarbus. Nesąmoningas, bet svarbus. Netiesiogiai, per totorius Lietuva vienijo Rusiją. Ir kartu išgelbėjo Europą.

Kaip Rusija atlieka moters vaidmenį santykyje su Vakarais, taip Lietuva yra moteris šalia latvių, nors lietuviai bus vyrais ir vadovaus, santykyje su lenkais. Latviai neturi istorijos, bet jie turi raktą į mūsų, lietuvių istoriją. O kas turi raktą, gali savintis skrynios turtą po lygiai. Lietuva turi istoriją, turi skrynią, bet nežino, pas ką raktas – tai tas pats, kas turint neturėti.

Lietuviai turi nuostabiai įdomią istoriją – lyg skrynią su brangenybėmis. Bet jos neturi todėl, kad nesupranta, jog neturi rakčiuko.

Lietuviai, kovodami prieš kryžiuočius ir prieš tuos pačius latvius, konkretizavo jų idėją. Latviai turėjo Mindaugo idėją, o ją konkretizavo moterišku būdu Lietuva, kaip tipinga moteris. Bet pagoniška. Jeigu tuomet būtų buvusi krikščioniška, nebūtų pavykę sukurti tokios imperijos. Imperija buvo butaforinė, bet kadangi gyvavo gana ilgai, apie 200 metų, tai, matyt, butaforija buvo prasminga. Jeigu ne kryžiuočiai, Lietuva būtų surusėjusi. Čia aišku. Šiandien Lietuva būtų tik vardas. Kaip ir visų kitų baltų. Pavyzdžiui, Vytauto laikais Vilnius jau buvo rusiškas. Gudų kalba valstybinė.

Taigi lietuviai turi nuostabiai įdomią istoriją – lyg skrynią su brangenybėmis. Bet jos neturi todėl, kad nesupranta, jog neturi rakčiuko. Susprogdinsi skrynią – viską sunaikinsi. O rakčiuką turi latviai. Ir šiuo metu latviai yra tikresni žmonės. Jie tikrai pasijuto, kad yra vergai, kad neturi istorijos, kad yra ant kraštutinės pražuvimo ribos. Bet reikia tikėt, kad išsilaikys. Jie dar neatliko savo misijos. Tik latviams reikės eiti prie katalikybės, taip, kaip ir Rusijai.

Justinas Mikutis. 1985. Arūno Kulikausko nuotr.
Justinas Mikutis. 1985. Arūno Kulikausko nuotr.

***

Lietuva turi įgyti tautinę sąmonę. Dabartiniai lietuviai yra kaip tos žąsys iš Krylovo pasakėčios: varo žmogus žąsis – jos nežino kur, ir elgiasi su jomis labai nemandagiai, be ceremonijų. Eidamos jos sutinka kitą žąsį, kuri klausia: Ką šitas nevidonas su jumis daro, ar jis nežino, kad mūsų protėviai Romą išgelbėjo?! Bet kai žąsys sužino, kad jas veda į skerdyklą, jos jau eina su visišku nuolankumu, nieko kito joms nelieka.

Taip ir mūsų tauta – jeigu mes kenčiam už savo protėvių nuodėmes, kodėl, atrodo, mes negalim girtis ir savintis jų nuopelnų? Bet pirma reikia tikrai pajusti ir išpirkti savo protėvių kaltes – tik tada galėsime ramiai naudotis jų nuopelnais. Tai viena.

O antra – tos žąsys negali įrodyti, neturi pateisinančio dokumento, kad jos yra iš tų Romos žąsų. Arba jos to dokumento neturėjo, arba yra praradusios. Taip Lietuva yra praradusi ryšį su praeitim, su krikščioniškąja praeitim.

Justinas Mikutis Vilniaus Jeruzalėje. 1984. Vaidoto Žuko nuotr.
Justinas Mikutis Vilniaus Jeruzalėje. 1984. Vaidoto Žuko nuotr.

***

Baltiškosios stichijos jėga ir kartu nelemtas silpnumas glūdėjo jos gaivališkame veržimesi į slaviškuosius rytus – tam veržimuisi trūko kryptingumo, todėl galiausiai ji ištirpdavo slaviškoje stichijoje ir iš daugumos aisčių giminių nebeliko nė vardo (nebent kažkiek vietovardžių Smolensko ar net Maskvos srityse).

Dalykai iš esmės pasikeitė, kai į Baltijos kraštus atsibastė vokiečių riteriai – tada jau lietuvių veržlumas į rusų žemes įgavo kryptingumo vienyti rusus ir jungti į Didžiąją Lietuvos Kunigaikštystę tam, kad galima būtų atsispirti vokiškajai agresijai.

Susidarė keista situacija: lietuviai, kovodami prieš vokiečius, tuo pačiu kovojo ir prieš totorius – totoriai buvo priversti rusus smaugti jų pačių rankomis – suteikti Maskvos Kunigaikštystei dideles teises ir šitaip mokyti rusus bent totoriškojo valstybingumo. Iš to atsirado prototoriška (iš dalies ir proeuropietiška) Rusijos valstybė, vėliau nušlavusi nuo savo kelio tiek lietuviškuosius, tiek totoriškuosius užkariautojus. Tokiu būdu vokiečiai, per savo priešus lietuvius (koks istorijos paradoksas!) bent iš dalies įvykdė sau užsibrėžtą istorinę misiją – pašalino iš Europos totorius ir beveik europizavo Rytų Europą.

Šiame pasaulyje vyksta normaliu žmogaus protu neaprėpiama nuožmi šių dviejų pradų kova, ir mūsų gyvenamasis laikotarpis yra tos negirdėtai didžiulės kovos išvakarėse.

Poetiškai mąstantiems žmonėms, kuriems iš aukščiau yra duota nors šiek tiek pajusti metaforą kaip mistinę Žodis tapo Kūnu paslaptį, turėtų būti aišku, kad vokiškasis Pirmyn į Rytus!, be kurio vokiečių tauta negalės gyventi pilnakraujo gyvenimo ir be kurio negalės būti tikrosios slavų europizacijos, – kurią anais senovės laikais lietuviai vykdė nesąmoningai, kaip vokiečių priešai, tolesnėje ateityje turės įvykdyti sąmoningai, kaip vokiečių draugai. Tam, žinoma, reikia, kad tarp lietuvių ir vokiečių tautų atsirastų toks pats glaudus ryšys, koks yra tarp lietuvių ir rusų tautų, nes vokiečių tauta turi pernelyg vienašališkai vyrišką mentalumą, kad pati viena, be lietuvių pagalbos galėtų įsiskverbti į moterišką slavų stichiją.

Krėsle sėdintis Justinas Mikutis. 1982. Vaidoto Žuko piešinys
Krėsle sėdintis Justinas Mikutis. 1982. Vaidoto Žuko piešinys

***

Prisiminkime poeto Kossu-Aleksandriškio žodžius: „Moters heroizmas dažnai tik ten prasideda, kur vyro jau baigiasi“ ir kuriuos šiuo atveju galima parafrazuoti šitaip: „Moters dvasingumas prasideda ten, kur vyro dvasingumas jau baigiasi“.

Tuo norime pasakyti, kad jeigu didžiausias žmogaus poreikis yra sudvasinti materiją, ir vyriškasis mentalumas, verždamasis vien į idealius tolius, praktiškai darosi sterilus ir impotentiškas, vadinasi neišvengiamai susiduriama su būtinybe įsisavinti moteriškąjį mentalumą, nes gyvenime dažnai susiduriame su tokiomis problemomis, kur vyriškojo mentalumo žnyplės jau nebepasiekia.

Taikus ir žmogiškas šios problemos sprendimas suprantamas ne visiems šios žemės vaikams, o tik tiems, kurie, anot Šv.Jono Evangelijos, yra ne iš šio pasaulio, nors ir yra šiame pasaulyje.

Šiame pasaulyje vyksta normaliu žmogaus protu neaprėpiama nuožmi šių dviejų pradų kova, ir mūsų gyvenamasis laikotarpis yra tos negirdėtai didžiulės kovos išvakarėse. Čia kalbama apie vyriškųjų Vakarų ir moteriškosios Rusijos konfrontaciją, kuri prasidėjo jau viduramžiais, prie kurios esame prisidėję taip pat ir mes, lietuviai, ir kuri neregėtai paaštrėjo mūsų dienomis.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą