TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Lauryna Bendžiūnaitė: „Mano ir Wolfgango Amadeus Mozarto romanas yra nesibaigiantis"

Lauryna Bendžiūnaitė
Agnės Gintalaitės/Vilnius City Opera nuotr. / Lauryna Bendžiūnaitė
Šaltinis: 15min
0
A A

Po įsimintinų pasirodymų Vilnius City Operos spektakliuose jau metus dainininkė Lauryna Bendžiūnaitė atrodė visiškai dingusi iš Lietuvos. Tačiau šį rudenį ir žiemą ji pagaliau sugrįžta. Lapkričio 26-30 dienomis solistė pirmą kartą debiutuos Despinos vaidmeniu V. A. Mocarto operoje „Visos jos tokios“ Vilniaus Kongresų rūmuose kartu su Lietuvos Valstybiniu simfoniniu orkestru, kuriam diriguos maestro Gintaras Rinkevičius.

Jau gruodžio 3, 4, 5, 8 ją išvysime kartu su Jeronimu Miliumi dar viename Dalios Ibelhauptaitės režisuotame spektaklyje – legendiniame miuzikle „Svynis Todas“. L.Bendžiūnaitė pasidalijo mintimis apie šiuos du spektaklius, bet pirmiausia – įsimintinas praėjusių metų patirtis Švedijoje.

– Jau daugiau nei metus jūsų nematyti Lietuvos operos padangėje – ar Švedija jus jau visiškai pasisavino?

– 2013 metai mano gyvenime, su nedidelėmis išimtimis, buvo skirti Švedijai ir Dž.Pučinio operai „Bohema“, su kuria atsisveikinsiu spalio pabaigoje. Esu be galo laiminga, išleisdama Miuzetę atostogų iki 2014 m. birželio – mano debiuto Štutgarto Staatsoperoje.

2013-ieji prasidėjo maratonu tarp dviejų operų (Stokholmo Karališkosios Operos ir Norrlandsoperan) – tai nustatė visų metų ritmą. Tik pabaigus vieną projektą, jau laukia kitas: nuolat mokaisi, skubi, vejiesi ir mėgaujiesi tempu. Metai dar nesibaigė, bet aš jau galiu pasidžiaugti puikiais spaudos atsiliepimais, nuostabiais žmonėmis, su kuriais teko dirbti ir bendrauti, bei naujais kūrybiniais planais.

– Kaip nusakytumėte atmosferą Švedijos operoje?

– Karališkoji Švedijos Opera – teatras, į kurį grįšiu su džiaugsmu. Apskritai švedai yra labai draugiški, šilti žmonės. Atvykusią mane sutiko kaip savą, o išleido su ašaromis ir dovanomis. Kokia atmosfera? Tobula dainavimui ir gyvenimui. Požiūris į darbą visur yra toks pat – kaip galima geriau, gražiau, labiau...

– Kokia yra jūsų kasdienybė Švedijoje, juk per tokį laiką net ir vietos, kurių namais nepavadinsi, tampa savos?

– Pirmas dalykas, kurį turi išmokti žmogus, gyvenantis nenutrūkstamų kelionių ritmu, kad vieta, kur šiuo momentu aš esu, ir yra mano namai.

– Kas jus labiausiai palaiko, kai praleidžiate daug laiko ne namie? Iš kur semiatės stiprybės ir saugumo jausmo?

– Dainavimas, buvimas scenoje, spektaklis, – viena tų retų būsenų, kai atsiduri šioje akimirkoje ir esi priverstas gyventi dabartyje. Mano profesija mane moko būti čia ir dabar, viename momente ir išdainuoti visas žmogui būdingas emocijas: ilgesį, baimę, nerimą – visas, visas.

Aš esu laukiama ir mylima, manimi tiki ir aš tikiu – tai yra stiprybė. Saugumo kaip ir laimės jausmas priklauso nuo tavo pasirinkimo. Žmogus renkasi jaustis saugiu, laimingu. Jokios sąlygos ar kiti žmonės to nesuteikia, tai turi kilti iš jo vidaus.

– Ko labiausiai pasiilgstate?

– Prisilietimo. Išgirsti, pamatyti galiu, negaliu paliesti...

– Pirmą kartą Miuzetės vaidmenį atlikote dar prieš kelerius metus Vilniuje, jau legendiniu tapusiame bohemiečių spektaklyje. Po to buvo keli pasirodymai Švedijoje. Ar solistas, atlikdamas tą pačią partiją, vaidindamas tą patį vaidmenį, nepasiduoda rutinai?

– Net to paties teatro spektaklyje kiekvienas pasirodymas yra skirtingas. Solistas kas kartą yra kitos emocinės, fizinės būsenos, gyvena skirtingomis mintimis ir norais – visa tai maitina ir praturtina spektaklį. Vienas labiausiai jaudinančių dalykų šioje profesijoje yra nesibaigiančių galimybių jūra: sudainuoti tą pačią frazę vis kitaip, kas kartą iš naujo kurti istoriją, kuri turi aiškiai apibrėžtus rėmus.

Kiekvieną kartą lipdama į sceną aš turiu ne tik tikslą gerai padainuoti, suvaidinti, bet ir užduotį: nuspalvinti spektaklį, pavyzdžiui, raudonai, išdainuoti nepasitenkinimą prastu internetu viešbutyje, spektaklį paskirti draugės dvynukių gimtadieniui, išsportuoti šokoladinį tortą, kuri suvalgiau vietoje pietų... Trumpiau tariant, kas kartą rasti net menkiausią priežastį tam vakarui tapti tokiu vieninteliu.

– Ką su savimi išsivežate iš Švedijos, kokios patirties čia įgavote?

– Išsivežu suvokimą, kaip išlikti sveika ir sustiprėti, dirbant velnioniškomis sąlygomis. Dabar žinau, kad galiu ne tik įveikti milžiniškus šiai profesijai keliamus fizinius ir dvasinius reikalavimus, bet ir pastumti visas nubrėžtas ribas ir norėti DAR.

– Lietuvoje jūsų laukia debiutas – Despina Wolfgango Amadeus Mozarto operoje „Visos jos tokios“ kartu su Vilnius City Opera. Kuo jums įdomus šis vaidmuo? Kokia bus jūsų Despina?

– Mano ir Wolfgango romanas yra nesibaigiantis – tai meilė visam gyvenimui. Tam, kad nusakyčiau, kaip aš džiaugiuosi galimybe vėl dainuoti jo muziką, reikalingas atskiras interviu.

Despina yra pati įdomiausia asmenybė šioje operoje. Ji yra vienintelis sau nemeluojantis žmogus visoje toje komplikuotoje istorijoje. Mano Despina bus šampanas ir fejerverkai!

– Kaip jūs kuriate vaidmenį? Kas jus įkvepia?

– Pradedu nuo muzikos, juk viskas yra užrašyta natose ir žodžiuose. Visa kita gimsta, atsiranda iš smalsumo ir noro mano kuriamą personažą padaryti turtingą ir ryškų.

Miuzetę Karališkojoje Švedijos operoje pradėjau kurti nuo batų: tokių raudonų ir ilgų, aukštų ir nepatogių, kaukšinčių net einant ant pirštų galiukų. Tai ir padiktavo jos charakterį. Vilnius City Operos Despina man kvepia vakarykščiu Cosmopolitano kokteiliu, išsipylusiu ant jos „Little black dress“ (ang. mažos juodos suknelės), kiek padaugintu Dior „Addict“ kvepalų kiekiu. Ji žiūri į tave nemirksėdama, jos mėgstamiausias žodis – „nauda“. Ji neperskaitoma ir permatoma tuo pačiu metu, kad ir kaip stengtųsi, niekaip negali „užpudruoti“ širdies.

– Lietuvos žiūrovai džiaugiasi galėsiantys jus išvysti namuose, o koks jausmas pasirodyti čia jums?

– Pats geriausias. Tai – pati svarbiausia publika, jų aplodismentai yra patys šilčiausi, dėl jų aš labiausiai jaudinuosi ir ruošiuosi. Sugrįžimas į VCO ansamblį ir yra grįžimas namo.

– Po trejų metų grįžta ir „Svynis Todas“? Ką iš šio darbo atsimenate ryškiausiai? Ir kaip manote, ką naujo atnešite savo Joanos personažui?

– Greitis – štai ką prisimenu apie „Svynį Todą“. Įsiurbianti muzika, nuolat besimainančios emocijos. Noriu dar daugiau viso to – noriu dar daugiau jaudulio ir netikėtumų. Tegu žiūrovas sprendžia apie naujoves, o aš darysiu viską, kad Joana būtų šviežia kaip tikra jaunamartė.

– Nesudėtinga scenoje vaidinti dvigubai jaunesnį žmogų, paauglę?

– Tikiuosi niekada neišaugti iš vaikystės smalsumo ir žaismės. Su malonumu kuriu jaunus personažus ir džiaugiuosi jais, nes būtent dabar yra laikas jais gyventi.

– Jūsų ir Jeronimo Miliaus sceninis duetas buvo nepakartojamas savo energija ir subtilumu. Kaip pasiekiamas toks įtaigumas sceninėje partnerystėje ir kokių savybių turi turėti kitas solistas, kad žiūrovas suabejotų riba tarp scenos ir realybės?

– Man nereikia ypatingų draugiškų santykių, kažkokių specialių sąlygų, žmonių, kad galėčiau sėkmingai ir įtaigiai atlikti vieną ar kitą sceną. Tačiau kai gauni galimybę dirbti su žmogumi, kuriuo visiškai pasitiki, kuris įkvepia ir kuria kartu su tavimi, – viskas pakyla į kitą lygmenį. Tada nereikia prisitaikyti, adaptuotis – užtenka tik būti.

Dainininkas privalo būti lankstus ir jautrus scenoje, visada įdėmiai klausyti partnerio ir būti pasiruošęs, galėti keistis priklausomai nuo kito. Scenoje man svarbiausia – klausytis.

– Lietuva jus greitai vėl praras – kitais metais jūsų laukia Vokietija. Kaip pasirinkote konkretų teatrą?

– Ir kaip galėtų Lietuva mane ar aš ją prarasti? Kuo daugiau garsių menininkų, mokslininkų, politikų – žmonių, kuriančių Lietuvos veidą pasaulyje, tuo mums visiems geriau. Visiems, turintiems galimybę, rekomenduoju keliauti, pažinti svetimas šalis, kultūras, išgyventi naujas patirtis, pažinti naujus kraštus ir mokytis iš daugiau mačiusių, žinančių žmonių. Išsivaduoti iš varžančių rėmų, išstumdyti sienas ir sunaikinti iš baimės ar nežinojimo kuriamus šablonus.

Nuo kito rudens prasideda mano metus truksiantis kontraktas Štutgarto Staatsoperoje. Tai – teatras, turintis puikią reputaciją ir darbas jame – jaudinantis momentas mano karjeroje. Aš niekada iš tikrųjų nedirbau ilgą laiką vienoje vietoje. Niekada neturėjau fiksuoto metinio kontrakto, niekada nesu dirbusi Vokietijoje.

Nuvykau į Štutgartą dainuoti paprasčiausios perklausos, kurios tikslas buvo susipažinti – tai buvo pirmasis mano bandymas Vokietijoje. Teatro vadovai buvo girdėję mane Švedijoje ir pakvietė atvykti išbandyti „akustiką“ jų scenoje. Sudainavau dvi arijas, o po valandos mano agentūra tikslino kontrakto detales ir vaidmenų sąrašą 2014-2015 metams.

Apie Štutgarto Staatsoperą girdėjau tik geriausius atsiliepimus. Man pasiūlytos sąlygos yra daugiau nei idealios, tad kol kas mano vienintelis rūpestis yra tik vokiečių kalbos gramatika.

– Menininkui įprasta atsidurti būsenoje, kai nežinai, kas bus po metų ar net rytoj – kaip prie to priprantama?

– Tik menininkui? Niekas iš mūsų nežino, kas bus rytoj. Aš renkuosi gyventi šiandiena ir gyventi alsuojant pilnais plaučiais. Kam gyventi nežinioje, kai galima gyventi muzikoje?!

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018