Dabar populiaru
Publikuota: 2018 rugpjūčio 5d. 20:00

Laurynas Katkus: Avenida 5 Sur. Hipsterių klausimu

Laurynas Katkus
Luko Balandžio nuotr. / Laurynas Katkus

Prieš keletą metų išlindau į miestą sutvarkyti reikalų. Mėgdžiojant Simonaitytę, „rašė sausio antrą“, taigi po Naujamečio, kuris tąsyk susiklostė ugningai, ir po negyvos sausio pirmosios Vilnius vėl veikė. Švietė saulė, oras buvo šiltas pagal tradicinį sausio įsivaizdavimą, bet įprastas moderniam sausiui – pliusinis, be sniego ir net be pliurzės. Šaligatviai daugmaž sausi, todėl, suprantama, sėdau ant dviračio.

Rolandui Rastauskui

Katedros aikštės prieigose, prie „trijų rūsčių barzdylų“, sustabdžiau dviratį ir pradėjau dairytis. Dar anksčiau, leisdamasis Kosciuškos gatve ir važiuodamas pro parkelį, pradėjau suprasti, kad kažko nesuprantu: gat­vėse ir alėjose buvo pernelyg daug žmonių – tiek daug, kad piršosi mintis apie koncertą ar kitą renginį. Tačiau aikštėje nesimatė nieko panašaus, ji buvo tuščia. Be to, praeiviai buvo vien tik vyrai – gerokai už mane jaunesni, bet ne vaikinai, vyrai. Pirma mintis – gal jie užsiliko nuo Naujųjų šventės? Bet atidžiau įsižiūrėjus, spėjimas nepasitvirtino: veidų spalva šviežia, vyrukai žvalūs ir pasipuošę – kojas aptempiančiomis ryškių spalvų kelnėmis, kalakuto gurklio šalikais arba aplink kaklą apmuturiuotais, uodegą prarijusiais šaliais, trumpomis boloninėmis striukėmis, aiškiai gerų firmų. Be to, jos nebuvo susiglamžiusios nei nešvarios, o tas po lėbavimo nakties neišvengiamai išeitų aikštėn. Glumino ir tai, kad jie visi buvo su barzdomis – ir ne tokiais išpešiotais mintijimo įrankiais kaip mano, o labai tvarkingomis, iššukuotomis, aiškių apribų (vyravo kastuvo forma, kaip asiriškuose bareljefuose). Kaip dabar pamenu, figūravo netgi į viršų užriesti ūsai, nors tie į madą atėjo vėliau. Kas ėjo į vieną pusę, kas į kitą; su manim prasilenkė bičas ant plentinio dviračio lenktais ragais, ant strėnų užsimetęs storą stačiakampę dirbtinės odos tašę su „Adidas“ juostelėmis. Du didelių raginių akinių savininkai stovėjo prie troleibusų stotelės ir pasisukę vienas į kitą, bet žiūrėdami pro šalį, ramiai ir kiek ceremoningai bendravo. Pravažiuodamas išgirdau jų pašnekesio nuotrupas – kalbėjosi lietuviškai, vadinasi, tai ne turistų desantas...

Kur jie išsiruošė? Ką ketino daryti? Ar čia vyko barzdas puoselėjančių vyrukų flešmobas – beje, labai tinkamoje vietoje, netoli savo skulptūrinių pirmtakų? O gal aš atsidūriau kitame, negimtajame mieste?

Kur jie išsiruošė? Ką ketino daryti? Ar čia vyko barzdas puoselėjančių vyrukų flešmobas – beje, labai tinkamoje vietoje, netoli savo skulptūrinių pirmtakų? O gal aš atsidūriau kitame, negimtajame mieste?

* * *

Paskutinis teiginys – arčiausiai tiesos. Nors ne ta prasme, kad kalendorinių metų sandūroje būčiau įkritęs į paralelinį pasaulį. Nuostaba buvo ženklas, kad Vilnius nebepriklauso vien man ir mano bendraamžiams, kad nebesu pats jauniausias, pats paskutinis suaugėlis kartų eilėje, išsirikiavusioje prie mirties bufeto, nebesu tas, į kurį nejučia nukrypsta kitų dėmesys – ir kas anas per vienas? Ką jis užgiedos? Kuriais mūsų darbais žavėsis ir seks, o ką atmes, iš ko išsišaipys?

Barzdoto Franto pavidalu Y generacija įžengė į mano akiratį, ir aš pradėjau pastebėti jos siluetą minioje, atsigręžti praeidamas, domėtis, ką apie ją kalba kiti, ką – patys. Pastebėjimų bankas po truputį kaupėsi; daugiausia medžiagos gavau iš asmeninių pažinčių Lietuvoje ir už jos ribų, deja, tik minimaliai – iš lietuviškų meno kūrinių, dar truputį – iš kultūrinių ir pramoginių renginių (nors šiuo atveju „truputis“ – ne renginių stokos, o mano sklepukiškos gyvensenos padarinys). Galutinį postūmį visa tai išguldyti davė puikus Literatūros ir meno numeris, skirtas hipsteriams.

Pas mus apie kartos bruožus, priklausomybę tam tik­rai kartai įprasta kalbėti patetiškai ir neaiškiai, tarsi tai būtų debesyse įrašytas likimas ar įšventinimas masonų ložėn, apie kurį negalima prasitarti. Vienas didžiausių pagyrimų menininkui – jis išreiškia ne vien savo, o „visos kartos“ jauseną. Lietuviai trokšta bend­rumo, „mes-pojūčio“, o kadangi socialinio tapatinimosi pagal profesiją, o juo labiau – pagal klasę vis dar purtomasi, nes tai neva esąs tarybinis-marksistinis išmislas, savęs kaip konkrečios kartos atstovo identifikacija tampa dar brangesnė.

Be to, mūsų supratime labai svarbų vaidmenį vaidina „autentiška patirtis“ – tai tokia unikali patirtis, kuri jungia amžininkus ir laiduoja vienas kito supratimą „be žodžių“, o kitoms kartoms lieka neprieinama. Bend­ras patyrimų horizontas neabejotinai svarbus dalykas, tačiau jo reikšmė per paskutinius dešimtmečius buvo gerokai perpūsta. Šiaip ar taip, nematau kitų tokios nuostatos padarinių kaip tik tingėjimą nuodugniai papasakoti, t.y. apmąstyti savo gyvenimą, ir seniokišką moralizavimą „jūs nežinote ir negalite suprasti, ką mes savo laiku išgyvenome“, kuris atrodo tuo juokingiau, kuo aršiau spjaudytasi prieš kelis dešimtmečius, kai jį anuomet jauniausiems transliavo vyresnieji.

Reikia turėti omenyje, kad bendri išgyvenimai nebūtinai nulemia panašias pažiūras: skirtumai, prieštaros ir konfliktai, beje, neretai aštriau jaučiami nei tarp skirtingų kartų žmonių, niekur neišnyksta. Taip ir hipsterių atveju – nevalia pasiduoti protui būdingoms totalizavimo pagundoms ir užmiršti, kad šalia to, ką aprašinėsiu kaip šios kartos branduolį, egzistuoja ir, tarkim, gana gausus ir aktyvus katalikiškas jaunimas, ir tautininkai, ir baikeriai, ir „žmonės be požymių“ (ar konk­rečiai kartai priskirtini liumpenai, kriminaliniai elementai ir pan.; ar jie priklauso, taip sakant, amžinajam taršos procentui – įdomus klausimas ir atskira tema).

Kita vertus, nemanau, kad bendrą ar dominuojančią išvaizdą, pomėgius, manieras galima nurašyti blizgučiams, kurie niekaip nesisieja su gelmine esme – tai būtų primityvus romantizmas. Kaip tik čia ir glūdi užduoties intriga ir iššūkis: kokiu būdu ir kiek išorė veikia vidybę, kaip prisideda formuojant elgesio ir jausenos modelius? Beje, priekaištas dėl formos pertekliaus ir turinio skurdo skambėjo visų Lietuvos jaunimo subkultūrų atžvilgiu, pradedant mažiausiai nuo pankų. Žinoma, LTSR laikais jis pirmiausia sklido iš tam kartui „turiningos humanistinės kultūros“ gynėjais virtusių propagandistų. Vis dėlto negaliu už gryną pinigą priimti ir su LTSR ideologinės sferos darbuotojais sąsajų veikiausiai neturinčio Seano McGuigano hipsterių kritikos – esą „pankai buvo autentiška dekonstrukcinė kultūra, o hipsterizmas tegali pasigirti neautentišku vogto autentiškumo asambliažu“ (Sean McGuigan, „Hipsterio šmėkla“, in: Literatūra ir menas, 2017-06-02, p. 8). Panašiai teigia ir Augustas Sireikis savo esė: „šis [pankas] visuomet atrodė originalus, kūrybingas, tikras, nuoširdžiai ir tvirtai tikintis tuo, kaip gyvena. Hipsteris tuomsyk ne tik neturi originalaus turinio, tačiau ir visa jo saviraiškos motyvacija apsiriboja vien negatyvumu – viskas daroma vien tam, kad būtų „kitaip“(Augustas Sireikis, „Ant peties tupintis hipsteris“, in: Ibid, p. 10).

Daug keisčiau tai, kad bent jau iš Literatūroje ir mene spausdintų pasisakymų susidaro įspūdis, jog patys hipsterių kartos atstovai abejoja dėl savo hipsteriškumo ar jo visai išsižada.

Oi ne, nereikia mitologizuoti ankstesnių judėjimų. Galiu paliudyti, kad principingos politikos ir mėgdžiojimo, plaukimo pasroviui santykis juose buvo panašus, šiaip ar taip, palyginamas. Daug keisčiau tai, kad bent jau iš Literatūroje ir mene spausdintų pasisakymų susidaro įspūdis, jog patys hipsterių kartos atstovai abejoja dėl savo hipsteriškumo ar jo visai išsižada. Šitas vengimas sutapatinti save su kažkuo didesniu (tuo pat metu pripažįstant jo paveikumą) man yra naujiena. Nes argi svarbu, kaip smarkiai esi įsivėlęs į tam tikras praktikas, argi svarbu, kiek jose gelmės ir kiek paviršiaus, – esmė, kad tai bendras reikalas, tai tavo laikas! Kaip čia neprisiminsi persitvarkymo laikų spaudos ir televizijos, kur pirmą kartą į viešumą išėję „neformalai“ ginčydavosi iki užkimimo, nuo neprietelių gindami savo pasaulėžiūrą ir stilių...

Ar taip yra dėl to, kad nenorima konkrečiai save apibrėžti, įsipareigoti? O gal dėl to, kad manoma, jog tikra jaunimo subkultūra privalo būti avangardiška, maištinga, kontrakultūrinė? Pastarasis įsivaizdavimas neišlaiko kritikos. Visais laikais būta ir ekscentriškų, ir įcentriškų jaunimo sąjūdžių, o jų vertę ir „tikrumą“ nustatome ne iš kalno, o žiūrėdami į konkretų kontekstą, kuris kiekvieną kartą kitoks. Be to, hipsterija nėra visiškai afirmatyvi dominuojančios kultūros atžvilgiu, ji turi prioritetus, kurie jai ypač rūpi – pavyzdžiui, ekologinius klausimus.

O dėl „vogto autentiškumo asambliažų“ – tai čia hipsteriai tikrai nėra unikalūs (parašęs pastebėjau, kad teiginys turi ironišką virštonį, bet šiuo atveju prašau suprasti tai tiesiogiai). Jau pati pirmoji postmodernistų laida, aštuoniasdešimtinių metų post-pankai ir „naujoji banga“ aktyviai žaidė praeities citatomis. Tiesa, tada citavimo šaltiniai buvo kiek kiti, o hipsteriai turi privilegiją diskretiškai cituoti ir tuos pačius aštuoniasdešimtinius, ypač jų užsivežimą ant androginikos.

Kokias dar citatų cikadas, anot Osipo Mandelštamo, girdime hipsterių stiliuje? Man atrodo, kad penkiasdešimtinių elviškos mados sugrįžimą (fiksuoti plaukų stogeliai, trumpos odinės striukės ir t.t.) nulėmė tai, kad ilgą laiką šis dešimtmetis buvo nustumtas į pašalę „sex&drugs&rock’n’roll“ legenda apsigaubusių šešiasdešimtųjų, taigi madai būdingas švytuoklės principas. Be to, prie anų laikų rokerių ir modų hipsterius tikriausiai traukia vyro – daug dėmesio savo išvaizdai skiriančio puošeivos – figūra. Bet ryškiausias istorinis kodas yra gerokai senesnis, jau visai retro – tai džentelmeno kodas. Galima spėti, kad jis kažkiek susijęs su užplūdusia ir vėl nuslūgusia steampunko banga, nors, matyt, gilesnė jo šaknis (bendra su steampunku) yra stiprėjanti šiuolaikinio žmogaus nostalgija kapitalizmo ir modernybės pradmenims, tai veržliai epochai, kur viskas dar buvo nedviprasmiška, solidu, oru, stabilu...

* * *

Nostalgija puikiai suprantama, mat šiuolaikinėje kultūroje šiuos bruožus rasti darosi vis sunkiau. Apsuptas akimoju suvartojamų prekių, kaip nepradėsi ilgėtis nekonvejerinių, aurą išlaikiusių daiktų – daiktų, gamintų ne vien dėl pelno, o tam, kad būtų, kad tarnautų, kad liudytų meistro išmanymą ir ranką, liudytų savininkų gyvenimą, laiką, nepalyginamai ilgesnį nei keleri galiojimo metai. Apsuptas agresyvių kvailių, vis įkyriau lendančių į akis soctinkluose, savim apsipūtusių chamų, vadinamų „nuomonės lyderiais“, familiarių, niveliuojančių bendravimo papročių, kaip nepradėsi ilgėtis santūrumą ir pagarbą išlaikančio stiliaus, kuris nereikalauja nuolat visko išviešinti, nereikalauja nuolatinės savireklamos, kur daug kas suprantama iš kelių žodžių – ar aprangos detalės. Džentelmeniškas kodas volens nolens perteikia ne tik žavėjimąsi išmoningomis stilistikomis, bet ir jas įgalinusios etikos ilgesį. Etikos, puoselėjančios ne tik saviraišką ir originalumą, bet ir tęstinumą; etikos, blaiviai žiūrinčios į save ir kitus, ir nebijančios pripažinti, kad žmonių gabumai ir pasiekimai yra nevienodi; neišgverusios etikos, skatinančios rinktis su atsakomybe ir pareiga – jei ne visam gyvenimui, tai ilgam laikui, o ne su didžiausia egzaltacija atsiduoti kiekvienam savo įgeidžiui.

Nostalgija puikiai suprantama, mat šiuolaikinėje kultūroje šiuos bruožus rasti darosi vis sunkiau.

Čia priėjau prie konservatyvaus hipsterių sparno, įkvėpimo besisemiančio iš įvairių „garbios elitinės senovės“ ženkliuku pažymėtų tradicijų, daugiausia – iš britiško „Oxbridge“ ir amerikietiškos „Ivy League“. Turiu keletą pastebėjimų, tačiau nesiplėsiu – pirmiausia dėl to, kad šis flangas nujaučia egzistuojant nelengvai panaikinamą įtampą, šiuo atveju – tarp praeities ir šiuolaikybės, tarp stiliaus ir pažiūrų, kai kiti hipsteriai ją tiesiog skipina, skenuodami gražų praeities paviršių ir jos teikiamą „išskirtinumo“ jausmą, bet atsisakydami lįsti gilyn (geriausiu atveju problema sprendžiama propozicija, kad visi kūrybingi praeities žmonės, menininkai ir „stiliaus ikonos“ iš tikrųjų buvo protohipsteriai, t.y. paslapčia išpažino lygiai tokias pačias vertybes kaip ir mes).

Skenavimo metodas – patogus, todėl nenuostabu, kad taikomas beveik visada, kai susiduriama su moraliniais ar pasaulėžiūriniais klausimais. Regis, pasaulio ir idėjų daugialypumas, jų susidūrimai ir prieštaravimai hipsterių neprovokuoja patikrinti, išsiaiškinti, atsirinkti, nesukelia kategoriško atmetimo ir dar kategoriškesnio teigimo fazių, kokių tenka patirti vyresnėms kartoms, nesukelia nei aštraus diskomforto, nei rezignacijos („Unlesbarkeit dieser Welt: alles doppelt“ (šio pasaulio neperskaitomybė: viskas dviguba (vok.), per vieną melancholijos antplūdį užrašė Paulis Celanas). Iš kitos pusės, negirdėti ir Nietzsche‘s ar Deleuze‘o tipo valiavimų dėl visuotinio kismo, nesigirdi entuziastingų priesaikų visa tai ir dar daug daugiau išgyventi aukštai pakelta galva! Hipsteris neužspaudžia savo išgyvenimų – progai pasitaikius, jis nuoširdžiai („nuoširdžiai“) demonstruoja savo įsitikinimų brikoliažus, vis kitaip susikratančius sielos kaleidoskopus. Galima sakyti, kad tai jau tapo jo vizitine kortele. Bet kaip tatai pateikiama? „Vėsiu“, dalykišku tonu, kartais rimtai kaip per projekto prezentaciją, kartais su šypsenėle, pakikenant – šiaip ar taip, be stiprių emocijų pėdsakų. Svarstau, ar čia kalifornietiško lengvojo budizmo įtaka, ar tik elgsenos stilius?

O gal tiesiog – nebėra tų emocijų, aistrų... gal jos pasislėpė nuo akylos ego ir Superego akies, nuo nesibaigiančios individualios ir grupinės savirefleksijos (jei vyktų paskutinio dešimtmečio arthauzinių filmų ir pop­muzikos populiariausios frazės rinkimai, pirmą vietą be konkurencijos užimtų „can we talk it over?“)? Šia prasme dėsninga, kad vaistas, kuriuo ankstesnės kartos bandydavo pasigydyti nuo panašių būsenų – ironija ir saviironija, hipsterių lūpose skamba taip pat „vėsiai“ kaip ir jų išpažintys. Viena vertus, tai susiję su tuo, kad aukštojo, autoritetinio kalbėjimo, į kurio sustabarėjimą reaguoja ironija, teritorija nyksta, ribos plaunasi. Antra, kai kontekstų ir situacijų tiek daug ir jie tokie nevienareikšmiški, atvira ironija ar satyra galėtų būti politiškai nekorektiška, o ir šiaip – neatspindėtų visų ironizuotojo požiūrio niuansų. Ir hipsteriškos ironijos rodyklė krypsta į kitą pusę, link pastišo, kuris neigimą neatpažįstamai sumaišo su pritarimu ar netgi susižavėjimu, bet vėlgi ironišku. Kaip tik todėl didžiausias rafinuotų jaunųjų Amerikos ir Europos poetų metras yra pastišo meistras Johnas Ashbery‘is.

Ambivalencija pažymėti ir judesiai kitose sferose. Štai imkim hipsterių pasiryžimą už tam tikras prekes mokėti milžiniškus „barzdos mokesčius“, tam tik­rų brendų (raktažodis: obuolys) kultą, nemenkesnį už XIX a. sociologų aprašytą buržuazinį daiktų fetišizmą (man regis, jį dar sustiprina perkėlimo mechanizmas: reliatyvias ideologinės sferos vertes stengiamasi atsverti superaiškiomis materialinėmis vertėmis). Kita vertus, hipsteriai iškelia ir Prieš Tai, prieš susiliejimą su troškimo objektu vykstančius procesus, t. y. rinkimąsi. Manau, nebus perdėta sakyti, kad jis paverstas sudėtingu, rafinuotu ritualu. Atvirai eksponuojami sunkumai; negalintis apsispręsti žmogus netraktuojamas kaip silp­navalis ar nevykėlis, priešingai – jį gaubia miela, simpatiška aureolė.

Tai galioja ne tik daiktams, bet ir veiksmams. Kadangi esu traumuotas prūsiškos etikos, dėl to – tik dėl to – mane ima pasipiktinimas ir susižavėjimas prisiminus tuos atvejus, kai jaunesnių kolegų sprendimai pasikeisdavo kas pusvalandį, kai paskutinės minutės improvizacijos rezultatas būdavo absoliučiai priešingas tam, kas susitarta anksčiau, o svarbiausia – procesas nuo pradžios iki pabaigos buvo komunikuojamas maloniai ir užtikrintai, neprileidžiant menkiausios abejonės, kad kažkas čia gali būti ne taip. Įsimintiniausias tokios elgsenos ženklas man yra sutikta studentė, prisipažinusi, kad nepajėgia apsispręsti (arba: turi pasirinkimo sutrikimą, kurio nevalia stigmatizuoti, o privalu priimti ir padėti, įskaitant kvalifikuotą profesionalų pagalbą), kokį patiekalą iš meniu užsisakyti, todėl visur su savimi nešiojasi kauliukus.

Priežodinis korektiškas mandagumas, iš kurio Algis Greitai ir kiti „Aktualai“ tyčiojasi savo skečuose, taip pat kyla iš nuolat kintančio, bet visad autonomiško „aš“ suvokimo. Suprantu, kur glūdi „Aktualų“ chebros tūžmo šaknis – jiems būdingas šokiravimas, provokacija, groteskas galimi sąlygomis tokios „kultūrinės sutarties“, kur tai laikoma tam tikromis aplinkybėmis teisėtomis ir paveikiomis priemonėmis visuomenės požiūriui pakeisti. Tuo tarpu hipsterių nuomonė automatiškai atmuša bet kokį bandymą provokuoti, traktuodama tai kaip komforto zonos pažeidimą, taigi agresiją „aš“ atžvilgiu. Juk, žinia, nevalia kitam primesti nieko, dėl ko ji/-s iš anksto nėra įspėta/-s ir kam nėra aiškiai ir besąlygiškai 100 proc. pritaręs/-usi. Jei žiūrėtume nuosekliai, kvestionuoti turėtume ir pagalbą užėjus dvasinei kančiai, nes nežinia, kur ir kiek buvo leista kištis...

Dėl to sunku pasakyti, kur baigiasi korektiškumas ir prasideda konformizmas – bruožas, kartais minimas, kai kalbama apie jaunąją kartą. Kaži ar „konformizmas“, suponuojantis aiškią vertybinę alternatyvą, kurios dėl vienų ar kitų priežasčių atsisakoma, apskritai yra tinkamas žodis nusakyti šią nuolatinio fluxus situa­ciją? Todėl geriausia byla visais atvejais lieka formalus mandagumas, kalbėjimas nieko nepasakant, vienu žodžiu – tyla. Kaip skamba ta amerikiečių teisinių filmų formulė – „viskas, ką jūs pasakysite, gali būti panaudota prieš jus“?

* * *

Viešojoje erdvėje stebime Y kartos bandymus užimti vietą socialinėje sferoje ir politikoje. Tai akivaizdžiai nevyksta lengvai. Kartkartėm, rodos, ir čia į pagalbą ateina kauliukai; nors apskritai populiaresnis yra „opozicijos“ būdas – rinkimasis pozicijos, kuri būtų priešinga vyraujančiai nuomonei, stipriausia laikomai ideologijai.

Instinktyvus hipsterių priešiškumas „ideologijai“ nėra jų išskirtinis bruožas. Jis būdingas ir ankstesnėms kartoms, pradedant nuo vadinamosios „1953 metų“ kartos (Kondroto, Gavelio ir kt.). Lietuvoje ir kitose Rytų bloko šalyse jis kyla kaip reakcija į tarybinį totalitarizmą, Vakaruose jo priežastys kiek kitos, bet tendencijos sutampa. Sakyčiau, skirtumas tas, kad Y kartos pozicija yra labiau pasklida ir asmeniška. Juk palyginus su TSRS, kur ideologija ir galia sudarė glaudžią sistemą, pagrindiniai šio priešiškumo objektai, tokie kaip „fašizmas“, „krikščionybė“ ar „kapitalizmas“, yra gerokai miglotesni reiškiniai, kurie arba egzistuoja labiau praeityje negu dabartyje, arba su jais susiduriama netiesiogiai (tarkim, judeokrikščioniškos moralinės nuostatos, pajėgiančios apkartinti ir bažnyčioms nepriklausančių masių seksualinį gyvenimą), arba jų poveikis nėra visiškai vienareikšmiškas (kapitalizmas išnaudoja žmones ir naikina aplinką, bet ir sudaro sąlygas visuotiniam mobilumui ir politiniam informuotumui).

Šiai, anot Haroldo Bloomo, „amžinajai naujai kairei“ iškylančios problemos irgi ganėtinai amžinos: jei socialinė ir politinė erdvė suvokiama abstrakčiai, vien kaip ideologinių galių kovos laukas, kur stipresnė pozicija yra bloga, o silpnesnė – gera, jėgų santykio pasikeitimas turėtų lemti ir vertinimo pasikeitimą. Kitaip sakant, kai mažumos pozicija tampa dauguma, principingas „anti-ideologas“ turėtų nuo jos atsiriboti ir pereiti į mažuma tapusios daugumos stovyklą. Galima klausti ir toliau: ar kurios nors prispaustos ir nebylios mažumos tam tikras įbalsinimas neturėtų iš karto virsti proporcingu jos palaikymo sumažėjimu?

Kairiajai hipsterijai ištikimybė ir išdavystė turbūt yra „reakcingos“ sąvokos, o kaip su schizofrenija? Žinia, kai kurios populiarios teorijos schizofreniką laiko simpatiška būtybe, simbolizuojančia „vėlyvojo kapitalizmo“ (kad ir ką tai reikštų) kultūrines dilemas. Bet kai tą vaizdinį patiri tikrovėje (žmogus, kas kelis metus keičiantis tikėjimą, konfesiją arideologiją) – atrodo šiaip sau.

Gal norėdami kompensuoti „ideologijos“ neapibrėžtumą, hipsteriai aiškiai fiksuoja jai konkrečiai ar simboliškai atstovaujančius asmenis. Susidūrus su jais, prasiveržia emocijos ir stiprūs žodžiai, dažniausiai pasibaigiantys standartine Naujųjų Didžiųjų Nuodėmių (-istas, -istas, -fobas) formule. Mane šiuo atveju domina ne kaltinimų pagrįstumas, o klausimas, kodėl dingsta vertinama ramybė ir korektiškas tonas. Darbinė hipotezė: kadangi šiuolaikinėje kultūroje aktyvaus blogio samprata neegzistuoja (blogis yra tik tamsumas, atsilikimas, prietarai, blogiausiu atveju sutvirtėję iki „ideologijos“), kiekvienas naujas apsireiškimas to, kas suvokiama kaip blogis, sukelia šoką (kaip čia dabar – tiek kalbėta, veikta, o vėl tas pats). Panika suvaldoma paskelbiant „nepaprastąją padėtį“, kitaip sakant, traktuojant blogio elementą ne kaip vieną iš mūsų, o kaip demoną iš kito pasaulio, su kuriuo galima elgtis kaip nori. Kuo greičiau jis bus išvytas atgal į savo neegzistuojančius plotus, tuo greičiau bus atstatyta mūsų civilizuota tvarka.

* * *

Kai hipsteris išėjo į gatvę, aš uždaviau sau multiko apie Satreblą klausimą: „Kur aš jį mačiau?“ Ir supratau, kad esu su juo susidūręs dar prieš sąvokai atsirandant. Tai buvo vizualiniai menininkai, su kuriais karališkai leidau laiką menų akademijose, pavyzdžiui, Štutgarto Solitudėje. Keliais žodžiais apibūdinčiau juos taip: turintys itin stiprų ego, mažakalbiai, daiktiškos vaizduotės ir juodoko humoro, stilingi (be abejo!) žmonės. Vizualas kaip hipsterio provaizdis – man tai neatrodo atsitiktinumas. Ne tik todėl, kad „in“ profesijos tarp hipsterių yra reklamščikas, dizaineris, videomenininkas ir panašiai, bet ir todėl, kad vizualumas yra sava, gimtoji jų terpė. Šiuo požiūriu hipsterių subkultūra išreiškia visos kultūros pokyčius, paskutiniais dešimtmečiais išryškėjusią vaizdo persvarą. Akivaizdu, kad svarbiausias technologinis šių pokyčių agentas yra internetas, kuris iki tol sudėtingą ir brangią vizualybę padarė prieinamą kiekvienam; ne veltui kažkur girdėjau, kad antroji hipsterių religija yra vaifajus (bet kas tada būtų pirmoji?).

Nesu aptikęs įžvalgų, kaip internetas susijęs su kertine hipsteriško pasaulio kategorija – „coolness“ (lietuviškai ji kartais verčiama kaip „kietumas“, nors kietas veikiau yra „tough“). Bet užtenka paskaityti, ką klasikiniame XX a. pradžios sociologijos tekste Didmiesčiai ir dvasinis gyvenimas Georgas Simmelis rašo apie didmiestelėnui būdingą „Blasiertheit“, kurį kildina iš juslinių dirgiklių pertekliaus ir apibrėžia kaip „nejaut­rumą daiktų skirtumų atžvilgiu“, kaip „didžiausioje spūstyje stipriausiai juntamą abejingumą ir rezervuotumą kito atžvilgiu“. Mūsų laikais fizinio didmiesčio potyrių chaosą papildo virtualaus „globalinio kaimo“ informacijos chaosas, tad „vėsumo“ neįmanoma netraktuoti kaip apdeitinto „Blasiertheit 2.0“.

Su skaitmeninės vizualybės įsigalėjimu susijęs ir knygos pasitraukimas iš kultūros centro. Reikia pastebėti, kad lemiamas veiksnys, dėl kurio Lietuvoje šitai vyksta gerokai radikaliau nei Vakarų Europoje, yra ne daugiau ar mažiau natūralios priežastys, kurios visur palyginamos, bet mūsų hipsteriams būdingas „tikėjimas progresu“, kurio didžiausias avataras šiandien, be abejo, yra internetas su visais pridurkais. Tas tikėjimas kartais toks pamaldžiai nuolankus, kad jį reikėtų vadinti technologiniu fatalizmu. Knygos atžvilgiu jis skambėtų maždaug taip: „Spausdintas žodis (knyga, žurnalas etc.) yra praeitas technologinis etapas, jo vieta istorijos šiukšlyne“.

Bet nepradėsiu rūstaus kaltinimo „kur ritasi jaunimas“ – viena vertus, žinau fainų išimčių, antra, žodžio kultūra ne vien nyksta, bet ir keičia pavidalą (nebus nepagrįsta teigti, kad dabartiniai laikai su visur esančiomis reklamomis, šūkiais, nuorodomis, instrukcijomis ir perspėjimais, ir, be abejo, elpaštu, internetiniais komentarais ir soctinklais yra labai „rašytiniai“).

Taip, asmeniškai man gaila, kad knygos ar, tiksliau sakant, kodekso formos poveikio laukas siaurėja. Nors Y generacijos daugumai tikriausiai atrodo priešingai – kad čia traukiasi nykūs senovės patamsiai, užlieti skaisčios digi-vizualikos šviesos – esu įsitikinęs, kad šio proceso padariniai juos palies skaudžiausiai.

Taip, asmeniškai man gaila, kad knygos ar, tiksliau sakant, kodekso formos poveikio laukas siaurėja. Nors Y generacijos daugumai tikriausiai atrodo priešingai – kad čia traukiasi nykūs senovės patamsiai, užlieti skaisčios digi-vizualikos šviesos – esu įsitikinęs, kad šio proceso padariniai juos palies skaudžiausiai. Reikalas tas, kad knyga Vakarų kultūroje nuo seno buvo pagrindinis sutelkti galvojimo, susikoncentravimo į vieną objektą ar temą įrankis. Knygos skaitymas, nekalbant jau apie rašymą, lavino asmens ir visos visuomenės gebėjimą judėti tarp apibendrinimų ir detalių, gebėjimą tiksliai įvardinti skirtumus ir kartu – mąstyti paralelėmis ir analogijomis. Todėl nutolimas nuo knygos lems mąžtančias supratimo galias, vadinasi, išsiblaškymą, neatsparumą dirgikliams, emocinį ir intelektualinį irzlumą. Apie „devyndarbystės“ (multitaskingo) kančias jau prirašyta tiek ir tiek; pridursiu, kad kai kuriems digital natives ir pašnekovas yra tapęs naršyklės langu, kurį galima kada nori pakelti, nuleisti, įjungti, išjungti.

Turiu patikslinti – manau, kad trintis tarp intelektualios „gelmės“ ir vizualaus „paviršiaus“ ir generacijų svyravimas tarp šių polių visada vyko ir vyks. Mano idealas jokiu būdu nėra vėlyvojo tarybmečio kultūra, kur išmintis buvo suvokiama grynai pozityvistiškai, „žiniukiškai“ – kaip kuo didesnio skaičiaus faktų prisiminimas, kur mąstymą pakeisdavo name dropping, svaidymasis tarptautiniais žodžiais ir autoritetų citatomis, kur dažno intelektualo skiriamasis bruožas buvo puikavimasis, kad esąs protingesnis už kitus, kur buvo ne diskutuojama su konkrečiu adresatu ar auditorija, o pakiliu tonu bylojama muziejiškai amžinybei (vienas kitas šį stilių išlaikė iki mūsų dienų).

Vis dėlto užknisa tas nuolatinis aiškinimas ir paprastinimas, kurį po kelerių metų ar dešimtmečio seka dar vienas paprastinimo vajus, nes mitologinė „jaunoji karta“ to jau atseit nebežino, to nebesupranta, kol apskritai nebelieka jokios vietos žaismei, aliuzijai, mįslei, prisiminimui. O kadangi gamta tuštumos nemėgsta, smulkmenos ima augti, siurbti svarbą ir net nedidelio proto bei vaizduotės pakrutinimo reikalaujantis dalykas tampa neįveikiama kliūtimi. Leipcigo knygų mugėje kritikas Helmutas Böttigeris kalbėjo apie pirmąjį įspūdį perskaičius Bobrowskio eilėraščius: nieko nesupratau, bet jaučiau, kad tai labai prasminga. Šitokių iššūkių, rodos, nebenorime ir nebelaukiame, bent jau iš dabarties meno.

Be abejo, mąstymas daiktais, vaizdais ir veiksmais yra viena iš protinės veiklos rūšių, kurios iš kalno atmesti nevalia. Tačiau paradoksas – neregima ir nejudanti kalba geriau nei kiti mąstymo įrankiai leidžia suvokti ne tik juslinius objektus, bet ir jų tarpusavio santykius ir ryšius, jų tėkmę ir kaitą. Vizualiai kaitą galima perteikti tik netiesiogiai, tik naudojantis alegoriškai įkrautais objektais. Čia slypi kitas vizualumo ženkle esančios kultūros pavojus – nė nepastebi, kad užsidarei labai siauroje laiko ir istorijos iškarpoje. Mūsų atveju atskirtį įgalina keli svarbiausi faktoriai – pirmiausia, Nepriklausomybės cezūra, kuri atitolina Y kartą nuo tarybinės praeities fiziniu požiūriu (tik vyresni kartos atstovai patys prisimena LTSR laikus, bet tai tik ankstyviausi jų vaikystės metai), bet dar labiau vertybiniu požiūriu – kam raustis po represyvios ir traumatiškos praeities kaulus, kai prieš akis – visomis vaivorykštės spalvomis ribanti šiuolaikybė, kurią mes, pirmoji tikra Nepriklausomybės karta, esame pašaukti patirti ir išragauti? Argi ne dėl to kovojo, į mitingus ėjo mūsų seneliai ir tėvai? Cezūrą dar paryškina naujoji biblioteka, muziejus ir archyvas viename asmenyje – tai yra pasaulinis kompiuterių tinklas. Turbūt ne vienas esame pastebėję, kad smarkiai padidindami nesenos praeities prieinamumą, jie po truputį, bet nesustabdomai tolina tai, kas atsiduria anapus ribos – ikikompiuterinius ir ikiinternetinius laikus. Ir nors asmeninės ir viešos duombazės siekia vis giliau į praeitį, vis dėlto visko jos neaprėpia; be to, ryšiui su praeitimi užmegzti lemiamas dažnai būna ne pats faktas, o jo forma, perspektyva ar detalė, kurią skaitmena ne visad perteikia, ne visad ir gali.

Esu jau rašęs, kodėl, mano įsitikinimu, šiai kartai neišeis išvengti akistatos su tarybine praeitimi, kodėl tuo domėtis ir turėti savo poziciją pravartu pirmiausia jiems patiems (asmeniniu lygmeniu tai patvirtina ir keleto tarp Islandijos gatvės ir stoties rajono kursuojančių piliečių pasakojimai apie į jų iš pirmo žvilgsnio pavydėtinai atsipūtusį gyvenimą nežinia iš kur įsibraunantį nerimą ir depresijas, apie nepaaiškinamus įtarumo priepuolius savo šalies, visuomenės, vyresniųjų atžvilgiu, apie tais periodais, vieno iš jų pasakymu, besivaidenančius „nepalaidotus Lietuvos numirėlius“).

Gal, gal. Bet kai pagalvoji apie hipsterių santykį su šiuolaikybe, pradedi tuo abejoti. Nuolatinis tikrinimasis pagal madą, ar nepaseno, nuolatinis laukimas kažkokios naujos, dabartį pranoksiančios bangos: jei yra feminizmas, tai tuoj, tuoj bus ir postfeminizmas, jei yra feisbuko karta, tai turi ateiti ir postfeisbuko karta – visa tai natūralu ir suprantama, santykinės gerovės ir stabilumo visuomenėse mados kaita yra vienas ryškesnių istorijos ženklų, bet tas vis didesnis pagreitis, su kuriuo jos keičiasi – arba atrodo, kad keičiasi!.. Nespėję apšilti kojų viename kambaryje, jie jau bėga į kitą, trečią ir t. t. Keistus pavidalus įgavęs avangardizmas galiausiai nulemia, kad hipsteriai gyvena arba didžia dalimi dar įsivaizduojamoje ateityje, arba minėtais nostalgiškais momentais – senoje mieloje praeityje (mieloje todėl, kad seniai pasibaigusi), bet niekas negyvena dabartyje. Šiaip ar taip, apie ją negalima kalbėti, rašyti, vaizduoti, nessss, sssseni – tai jau pasenę, nuobodu ir „šimtą kartų girdėta“ (pas mus – kur? kada?), nes mums duok tik naujausių žaisliukų, kurių turinys dar visiškai neaiškus, nes jo pėdsakų aptikta tik 15 serijoje naujo „Sostų karų“ sezono, kurį, sklinda gandas, nuo rudens rodys Niujorke ar tai Timbuktu.

* * *

Dabar paklauskit manęs: kaip hipsteriai nuima įtampą?

Mielai atsakysiu: vienas ryškiausių komforto atkūrimo įrankių yra bruožas, su kuriuo jau ne kartą susidūriau, bet nepaisant to, jis kaskart mane glumina – tai užmaršumas. Visa tai, kas tiesiogiai neliečia paties hipsterio, jo interesų ir pomėgių, o juo labiau tai, kas kelia galvosūkį, kas kvepia konfliktu, yra mikliai nugramzdinama užmarštin. Pamiršai problemą, ir nėra problemos, jos vietoje – tik žydraakė lotofago nuostaba: tikrai? kalbėta? negali būti... o jei praleista kas nors naudinga, daktaro Gūglo ofisas veikia dvidešimt keturias valandas per parą.

Nuo užmaršties (ar meistriško nudavimo, kad esi užmiršęs, – esminio skirtumo čia nematau) tiesus takelis veda prie dažniausiai su Y karta siejamo mitinio herojaus – Narcizo. Stebėdamas hipsterį jo palaimingo užsimiršimo akimirką, iš tikrųjų tariesi girdįs pavėsį teikiančio medžio šlamesį, tylų stebuklingo šaltinio čiurlenimą, matąs vandenyje mirgant tą ypatingą ir vienintelį, nepaprastai mielą ir niekada nenustojantį žavėti veidą, tą pirmykštę asmenukę, palyginus su kuria, visas pasaulis... koks pasaulis? Jis egzistuoja tik tiek, kiek pripažįsta ir laikina unikaliai fainą Aš; tik tokiu atveju jis sulaukia atsakomosios reakcijos – laikinimo ir pripažinimo.

Iš tiesų atrodo, kad narcisistinis elementas viešojoje erdvėje, visuomenės bendravimo koduose, atskirų asmenų galvosenoje per paskutinius metus smarkiai išaugo – tiesą sakant, visose generacijose, ne vien tik Y. Dėl to kartais apima nerimas – kaip kitu pretekstu prasitarė Laimantas Jonušys, pagalvoji, negi mus ištiko visuotinis smegenų suskystėjimas?

Tačiau čia dar pusė bėdos. Iš tikrųjų neramu darosi, kad mūsų platumose artikuliuojama hipsteriško narciziškumo kritika menkai įtikina. Susidaro įspūdis, kad labiausiai juo piktinasi tie, kuriems patiems tai anaiptol nesvetimas dalykas. „Europos klasikos“, o juo labiau „aukštojo modernizmo“ menas, priešpriešinamas dabartinei popkultūrai, yra esmingai susijęs su asmenybės raiška ir individualizmo įsitvirtinimu, ir visa tai dažniausiai neapsieidavo be egomaniškų virštonių, kurie arba nutylimi, arba nurašomi moralinių normų nesaistomo „genijaus“ sąskaiton. Taip, anksčiau narcizai skleidėsi sudėtingesniuose biotopuose, kur atranka ir vertinimas buvo priekabesni, preciziškesni; bet tai nepaneigia fakto, kad tai tos pačios rūšies reiškiniai. Todėl gana pagrįstai atrodo atšovimas, kad hipsterių pigus ir paprastas savimeilės mokslas geriau atitinka dabarties dvasią nei praeities pusdievių reikalai.

Kitas argumentų prieš hipsterius blokas pažymėtas „idealizmo“ ženklu. Atseit jie esantys savanaudžiai miesčionys, nebesuprantantys pasiaukojimo ir heroizmo, nebeturintys prometėjiškos varos, kuri vienintelė pajėgi įrašyti asmenis istorijon (bet kokiu atveju, Lietuvos istorijon). Čia nuvilia iš XIX a. perimta opozicija, taikoma siaurai ir schematiškai. Šiuolaikinėje kultūroje, nuo kurios pagaliau nebeatskirta, kuriai visa norima apimtimi priklauso ir Lietuva, šita problematika dėliojama daug subtiliau; pripažįstant esminių vertybinių pasirinkimų svarbą, parodoma, kad jie anaiptol nepanaikina, o neretai ir dera su socialiniu ir ekonominiu kapitalu, o taip pat – asmenine laime.

Būtent socialinėje ir ekonominėje plotmėje hipsteriai jau dabar pranoksta kitas kartas. Nors tarp jų, rodos, daugiau kritiškai žiūrinčių į kapitalizmą, tačiau šioje sistemoje jie jaučiasi daug patogiau nei vyresnieji. Man visą laiką atrodo, kad generacijos, kuriai priklausau, drama aprašyta Vinco Mykolaičio-Putino „Verge“: „visur atverti vartų vartai, o išeit į plačią laisvę negaliu“. Mūsų išeities pozicijos Nepriklausomybės pradžioje buvo unikalios, naujų žmonių poreikis milžiniškas, o ar iki galo ir tinkamai tai išnaudojome? Stebint ne vieną bendraamžį valdininką arba politiką, visiškai atitinkantį po/tarybinį modelį, taip neatrodo. Nemažai tarp mūsų radosi oblomovų su chalatais, ir kiek didingų projektų, svajonių pilių pristatyta, o ar pakrutintas bent pirštas? Nėra sąlygų, nėra pinigų, aš jau sugalvojau nuostabią idėją, tegu ją dabar realizuoja kiti...

Tuo tarpu stebėdamas hipsterius, nejučiom imi žavėtis tuo, kaip apsukriai jie tvarkosi, kaip iš gerokai kuk­lesnių vizijų išspaudžia daugiau nei vyresnieji. Reikia pripažinti blaivų hipsterių talentą, kaip teigia viena Literatūros ir meno pašnekovė, „idėjas paversti pinigais“, arba, kalbant ne taip merkantiliškai, – praktiškai įgyvendinti savo sumanymus.

Taip pat atrodo, kad narciziškumas įžiūrimas ir ten, kur iš tikrųjų turime reikalo su linksminimusi ir mėgavimusi. Nenuneigtina, kad hipsteriai turi didelių ambicijų visų juslių teikiamų malonumų sferoje (kaip ir tai, kad mėgavimąsi ne visad lengva atskirti nuo egomanijos). Bet ir čia kritikai paprastai pasirodo nekaip, vieninteliu teisingu gyvenimo modeliu skelbdami politinių aplinkybių (t. y. tarybinės sistemos), o ne sąmoningo apsisprendimo nulemtą askezę. Kad tai retai būna asmeninis pasirinkimas, rodo kritikoje vis prasimušantis pavydas. Tikriausiai nedidelėse ir nelabai turtingose, be to, socialiai neišsisluoksniavusiose tautose pavydo emocija ryškesnė ir svaresnė nei kitur; bet šiuo atveju ji minta ir istorinės neteisybės pojūčiu – kodėl mums, tiek kentėjusiems ir svajojusiems, traukinys jau nuvažiavo, o aniems pienburniams viskas ant lėkštutės?

Malonumo atmetimas, jo draudimas yra puritoniško mąstymo forma, neaiškiais keliais įsipilietinusi katalikybės suformuotoje mūsų kultūroje (anot taiklios vieno brito formuluotės, net askezės esmė katalikybėje yra ne tam tikrų malonumų atsisakymas dėl to, kad jie nuodėmingi, bet jų atsisakymas dėl kitų, daug didesnių malonumų). Sutinku, kartais sunku neužsivesti matant paikus vartotojiškus grabaliojimus, kuriais užsiima triukšmingiausios hipsterių kompanijos, palaikomos mūsų bulvarinės žiniasklaidos. Vis dėlto tik tokiu keliu eidami galime tikėtis, kad palankias sąlygas turinti Y karta ilgainiui perpras tikro hedonizmo auksinį dėsnį, jog tobuliausią malonumą suteikia ne medžiaga ir ne jos kiekis, o mėgavimosi forma; kad ši generacija galbūt taps pirmąja, įgavusia vidinį (o ne nusižiūrėtą ir nubeždžioniautą) formos ir takto pojūtį, kurio užuomazgų lietuvių kultūroje būta esama, bet kurio vis dar labai trūksta.

Kad ir kaip ten būtų, ir mūsų hipsteriams, ir jų kritikams bendra tai, kad jie neturi daugiamatės, į cinizmą nesuskleistos, bet ir materijos dėl chimeriško „dvasingumo“ neatmetančios žmogaus sampratos, o juo labiau „gyvenimo meno“, kuris perteiktų tai praktiškai, pavyzdžio ir įpratimo būdu. Ką turime, tai vien kraštutinumai, kurie santykio su savo asmeniškumu plotmėje svyruoja tarp: „Aš – visatos valdovas“ ir „Aš – niekinga provincijos dulkelė“, o tarp jų – beveik nieko, tuščia.

Galbūt pradmenys tokios sampratos, rimtai traktuojančios ne tik materialų, bet ir socialinį bei istorinį žmogaus būvį, ir kartu pagrįsta hipsteriškos savipratos kritika galėtų rastis sutelkiant dėmesį į vieną, regis, logišką narcisizmo pasekmę – ypatingą, su lengvabūdiškumu besiribojantį optimizmą. Trumpai jį galima nusakyti taip: nesvarbu, kokios buvo, yra ir bus mano žinios apie pasaulį, jų pagrindu daromi sprendimai ir veiksmai, ir jau tikrai nesvarbu, koks buvo ir yra mano santykis su kitais žmonėmis, kokie poelgiai (daugumos tarpasmeninės etikos konkretybių, išskyrus apibend­rintą „respektą ir toleranciją“, atsisakyta politinės-ekonominės-gamtinės moralės naudai), ateityje man viskas turi susiklostyti gerai.

Kaip? Kokiu būdu? Na, kažkaip, susiklostymo būdu...

Skaidra Trilupaitytė čia pacituotų Žižeko samprotavimus apie psichologinį kompleksą „žinau, bet vis tiek“ (Skaidra Trilupaitytė, Kūrybiškumo galia? Neoliberalistinės kultūros politikos kritika, Vilnius: DEMOS kritinės minties institutas, 2015, p. 89), tačiau mano kontekste silpniausia vieta yra ne pats realybės nepaisantis tikėjimas, bet individualios atsakomybės plačių sričių ignoravimas, šitaip atleidžiant save nuo pareigos veikti čia ir dabar. Ko gero, net ne atsakomybės ignoravimas, o tiesiog nepasiruošimas tam laikui, kai, anot George‘o Orwello, „ateitis liausis būti rožine migla ir taps grėsminga dabartimi“, tam atvejui, jei ji nesusivartys taip, kaip tikėtasi ir norėta.

* * *

Bet juk negalima sakyti, kad hipsterija kratosi viso­kios atsakomybės. Žiūrėk vienaip ar kitaip, vis tiek prieisi prie išvados, kad joje dominuoja „jautrioji širdis“, empatiškoji etika. Galima priekaištauti, kad ji yra selektyvi – bet tokios yra turbūt visos dorovinės sistemos. Ji tokia korektiška, kad kartais atrodo neryžtinga, baili, tačiau tai nepalyginamai geriau nei chamizmas. Ji sentimentali, nuo senų senovės persipynusi su pramoga (Save the World, Children etc. – įstatyk pats (Radiohead lyderis Thomas Yorke‘as kažkada pastebėjo, kad popkultūra šou paverčia visus reikalus, kurių ji imasi, kad ir kokie teisingi ir svarbūs jie būtų), bet –

Kaip dviratininkas su kelių dešimtmečių stažu galiu tik sveikinti žaliosios savimonės plitimą, rūpinimąsi aplinka, bandymus kovos už būvį sukaustytuose mūsų miestuose burti savivaldžias, solidarias bendruomenes – beje, jau davusias ir tebeduodančias gražių vaisių. Kad ir kokių paskatų vedamas žmogus apsisprendžia negarbinti neoliberalistinės Mamonos, jis vertas pagarbos. Galų gale nepamirškime, kokioje ypatingoje istorinėje situacijoje ši karta gyvena: su gamta nebereikia kovoti, priešingai, ji pirmą kartą žmonijos istorijoje yra silpnesnė pusė. Politinė valdžia didžiojoje Vakarų pasaulio dalyje nuolatos ir tiesiogiai nebesikiša į asmens gyvenimą ir jo sprendimus, demokratija pagaliau nugalėjo (taip tik­rai atrodė 1900-iniais ir 2000-iniais metais, Y kartos brendimo ir formavimosi laiku). Mes ne tik esame geriau nei anksčiau informuoti apie visos žmonijos gyvenimą, bet ir aiškiau matome kontinentų tarpusavio priklausomybę, visos planetos vienovę įvairovėje. Tad argi reikia stebėtis, kad laimės siekis ir laisvės plėtra tapo šios kartos svarbiausiu horizontu?

Matyt, ne mane vieną lanko įspūdis, kad šioje aug­mentuotos laisvės realybėje imama pasiklysti. Po LGBT+ pliusiuku kaupiasi nuolat gausėjantis seksualinių identitetų tuntas, rimtu veidu į bendrą eilę įrikiuojamos ir tokios paslaptingos tapatybės kaip „aseksualai“, nors jų buvimas čia panašus į geriančiųjų ir abstinentų brolišką sąjungą. Emancipacijos židinyje dabar atsiduria translyčiai, kurie bene geriausiai reprezentuoja „papildytos“ laisvės aporijas. Antai nors visuotinai teigiama, kad vakarietiškas sielos ir kūno, taip pat vyro ir moters dualizmas paneigtas, translyčiai skelbia turį nekūniško prado, lytinės tapatybės neatitinkantį kūną. Maža to – nors pati procedūra, kūno transformavimas pagal sielos reikalavimus yra apgaubtas gnostikus primenančia mistika, toji sielos laimė neįsivaizduojama be šiuolaikinio mokslo ir technologijų, ir ne bet kokių, o toliausiai nuo gamtiškumo nutolusių chirurginių ir farmakologinių technologijų. Bet argi šios technologijos nėra vaisius kapitalizmo, kuris naikina aplinką, įgalina išnaudojimą ir šiaip visokį normatyvumą?

Žodis „gnostika“ išsprūdo neatsitiktinai. Jis sukasi ant liežuvio galo, kai galvoju apie, mano supratimu, savičiausią hipsteriškos kultūros profilį – veganizmą. Į galvą ateina ne tik paslaptingi Antikos intelektualai, bet ir jų dvasios giminaičiai iš artimesnių laikų, tarkime, rusų simbolistai ir vokiečių teosofai, jų bendražygis Vydūnas. Iš tiesų, argi veganiškas santykis su pasauliu, šaukiantis ne išragauti materiją iki dugno, ne siekti dionisiško eksceso, bet priešingai – liepiantis visada likti tam tikru atstumu nuo materijos, niekada neprarasti nuovokos ir santūrumo (pirmiausia, žinoma, renkantis maistą, bet ir plačiau) santykis, kurį vadintum puritonišku, jeigu jo branduolio nesudarytų „meilė sau“ ir siekimas dėl tos meilės maitinti save „brangiausiais žemės vaisiais“ (tiesiogine prasme, bet ir plačiau), – argi jis neprimena įvairių fin de siècle kūrentų tyrųjų ir dvasingųjų aukurų?

Argi veganiškas mokslas, kurio pradmenys tarsi ir visiems prieinami, tačiau tikrasis žinojimas pasiekiamas tik asmeniniu patyrimu ir betarpišku bendravimu su įšventintaisiais, nepanašus į įvairius gnozės kelius, skelbiančius, kad „tiesa slypi kažkur anapus“? Ir kas, kad prašalaičiams atrodo, jog kalbama apie paprastus profaniškus dalykus: ką valgyti ir ko nevalgyti, kaip ką paruošti – iš tikrųjų juk kalba eina apie nei daugiau, nei mažiau kaip per maistą ateinantį nuteisinimą ir išganymą. Ar ne todėl veganai siekia sukurti paralelinę valgių visatą, tradicinį maisto repertuarą (mėsą, pieną, varškę, sviestą, sūrį) perkurti iš naujo, savuoju būdu?

Be to, nevalia nuvertinti valgymo ir ypač dalijimosi maistu kaip žmogišką bendrystę, bendras pažiūras ar teritoriją steigiančio veiksnio: tą rodo ir jautį kartu valgiusių pagonių, ir Eucharistijoje dalyvaujančių krikščionių pavyzdžiai. Kai atmetama „didžiąją“ bendruomenę jungianti ideologija, apima stipresnis bendrumo su „mažąja“ bendruomene, su saviškiais jausmas (koks intensyvus būna tasai suokalbio jausmas, galima pasiskaityti, pavyzdžiui, vėlyvojoje Nijolės Miliauskaitės poe­zijoje, nors poetė, suprantama, su hipsteriškumu nesusijusi). Tačiau kaip suderinti didžiosios bendruomenės atmetimą su demokratijos ir visų žmonių lygybės idėja?

Vis dėlto labiausiai intriguojantis klausimas yra paprastas – kas bus toliau? Pasinaudojusi daugeliu galimybių, progų ir variantų, Y karta įsisąmonins, kad jie nėra tokie jau neišsemiami, taip pat – kad kai kurios galimybės ir liks tik galimybėmis; ji sens, sėslės, darysis ne tokia paslanki – vadinasi, norint palaikyti stilių, reikės vis daugiau pastangų ir išlaidų (arba teks pripažinti, kad tai ne toks jau esminis dalykas, bet ar tai įmanoma?) – kur tada kryps, kaip vystysis jų sensibilumas ir dorovinės nuostatos? Kaip klostysis santykiai su jiems nepriklausančia visuomenės dalimi?

Vytautas Kavolis, 1968 m. verpetuose stebėjęs žmonių tipą, kurį pavadino „neaiškiuoju“, pažymėjo, kad „neaiškumas asmenybės viduje“ gali netikėtai virsti intensyviais „dogminiais reikalavimais pasauliui“. Taigi – ar ateityje stebėsime hipsteriško fanatizmo proveržius, kurių pirmus požymius jau galime matyti toje pačioje sveiko maisto srityje? Ar tai bus garsus ir aistringas spro­gimas, ar tylus pamišimas?

Arba gal revoliucija ir neįvyks – gal aktyvistus kartos viduje nustelbs pasyvistai, ir mes toliau būsime liudininkai, o gal ir dalyviai neprognozuojamų dimensijų či­lautų, kur gurkšnodami bravorėlių alų ir ragaudami totoriškai paruoštus mongoliškus makaronus, dalinsimės nostalgiškais prisiminimais apie prieš kelis dešimt­mečius madingą nostalgiją?

* * *

Štai atėjo vakaras. Pagaliau. Tu jau seniai nebedirbai, tik apsimetinėjai, plavinėjai internete, tempei laiką iki valandos, kuri žymi poilsio pradžią. Dar prieš savaitę nusprendei, kad šiandien bus tavo diena out, todėl baigi geru pusvalandžiu anksčiau. Apsirengi šventiniais drabužiais, atitinkančiais metų laiką, ir išeini. Dar nenusileidus laiptais, pasimiršo visos neišspręstos bėdelės. Tu turi savo maršrutą. Keletą maršrutų. Jie eina skersgatviais ir pagrindine gatve, pro barus, parduotuvėles, parką, paupį.

Išeini į gatvę, pasuki mėgstamiausios kavinės link. Kaip begarsiame filme veriasi erdvės, šaligatviai, bromos, išnyra žmonės – tylintys, krutinantys lūpas, išžioję burnas oro gurkšniui ar juoko pliūpsniui, laikantys bokalus, taures, puodukus, rūkantys ir nerūkantys. Nustebęs junti, kad kažkas šiandien ne taip, ir fiksuoji: visa kas aplinkui kaip ir paprastai pažįstama, prisimenama, veidai matyti – tačiau kartu visa yra kita, permainyta. Dangus be debesėlio, kokia ryški žydrynė, karšta, nusirengsiu striukę ir megztuką ir numesiu ant suoliuko ir sienų spalvos čia tokios gyvos ir margos – pastelinė raudona, mėlyna, žalia – kaip Ashberio Gvadalacharoje! Kokliai, kokliai tamsiais apvadais. Įdegę veidai, kada jie spėjo, sustoję po vieną, porom ir rateliu. Ant namo sienos pamatai užrašą „Avenida 5 Sur“ ir prisimeni, kad toks užrašas buvo ant tavo kadaise (laiku, datuotinu maždaug tarp vėlyvojo techno ir ankstyvosios etnomuzikos) madingo krepšio, kurį nešiodamas sakydavai, kad trūks plyš turi sužinoti, kur ji yra, ir ten apsilankyti. Dabar supranti, kad tau pavyko. Pagaliau. Be jokių pastangų, niekur neiškeliavus. Supranti ir dar kai ką: visi žmonės šioje gatvėje yra tavo pažįstami, ir tave puikiai pažįsta. Ir ko čia tik nėra: ir rašytojų, ir muzikantų, ir vizualų, ir teatralų, ir kompiuterastų, ir baristų, ir studentų, ir filosofų, ir keistuolių, ir gražuolių, ir biliardo talentų, ir smiginio genijų, ir paprastų vietinių bičų, ir iš kitur atvykusių. Tiesą sakant, visi čia atvykę iš kitur, bet visi ir vietiniai. Supranti: tau leidžiama čia gyventi, supranti, kad gatvė tau niekad neįgris, senus veidus reikiamu momentu pakeis nauji veidai, nes čia visi ypatingi, visi skirtingi ir visi reikalingi, čia šposijama, ir švenčiama, ir puotaujama (galiniuose kiemuose, su užmoju, bet nesusireikšminant), ir ginčijamasi, bet sutariama net ir susipykus, ir net kai atsiduriama beviltiškoje padėtyje, ji nebūna rimta, čia klesti išradingumas ir forma, čia niekas neieško žodžio kišenėje ir viską prisimena, ir pasakoja perpasakoja istorijas, ir skleidžia legendą, nors tiesą sakant, tai visai nebūtina, nes angelai sargai nuolat filmuoja visus gremėzdiškomis kameromis ant bėgių ir gyvai transliuoja į kitus kambarius, gatves, šalis...

Tai – testas. Jus užkabino šitas vaizdas? Jei taip, vadinasi, jūs – šiek tiek hipsteris (šiek tiek linkėjimų Miglei Anušauskaitei).

***

Galutinė išvada, netyčia, bet neatsitiktinai išsispaudusi iš berašant susidariusios pastišinės pastos, neabejotinai turi gnostinę potekstę:

„kad objektinis vien tik čia turimas omeny x ir nuo jo laikų tatai“.

Šis tekstas publikuotas leidinyje „Naujasis Židinys-Aidai“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Video

02:01
00:17
20:02

Praktiški patarimai