Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 08 13, 10:56

Leonidui Donskiui – 60: kaip filosofas analizuotų 2022-ųjų karą Ukrainoje?

Prieš 60 metų rugpjūčio 13 d. Klaipėdoje gimė Leonidas Donskis, vienas ryškiausių Lietuvos filosofų ir viešųjų intelektualų. Prieš 6-erius metus netikėtai sustojus L.Donskio širdžiai pasaulis stipriai pasikeitė ir šiandien kaip niekad trūksta filosofo įžvalgų. Jubiliejaus proga 15min pakalbino filosofo kolegą Gintautą Mažeikį, kuris remdamasis tuo, ką rašė L.Donskis, padėjo dekonstruoti ramybės neduodančius geopolitinius procesus. Pašnekovo teigimu, L.Donskis, be abejonės, būtų analizavęs karą Ukrainoje.
Leonidas Donskis
Leonidas Donskis / Igno Krakio dizainas/ 15min nuotr.

– Kurios filosofo idėjos atsižvelgiant į pasikeitusią geopolitinę situaciją būtų aktualios?

– Pirmiausia, vėlyvuosiuose savo kūriniuose L.Donskis kalba apie Didžiąją Europą, kuri nuolat susiduria su savo pačios simbolinėmis organizacijomis arba moralinėmis problemomis. Jo žvilgsnis remdavosi tuo, kokia moraline vaizduote vadovaujasi tam tikri politikai. Kitaip nei dažnai įsivaizduojama, moralinė vaizduotė kyla iš kultūros, o ne moraliai angažuoti tampa labiau susiję su kultūra. Moralinė vaizduotė atsiranda ne tik iš etikos vadovėlių, pamokų šeimoje ir mokykloje, bet labai priklauso nuo mūsų skaitytų knygų bei matytų filmų ir spektaklių.

Lietuvoje dažnai manoma, kad kultūra yra kažkur toli nuo politikos ir ji nedaro įtakos mūsų kariniams ir ekonominiams sprendimams. Leonidas galvojo visai kitaip.

Valstybės lyderių moralinę vaizduotę galime apibūdinti remiantis jų šalies menu. Lietuvoje dažnai manoma, kad kultūra yra kažkur toli nuo politikos ir ji nedaro įtakos mūsų kariniams ir ekonominiams sprendimams. Leonidas galvojo visai kitaip. Sekdamas tokius autorius, kaip Oswaldas Spengleris, jis manė, kad kultūroje esantys modeliai arba samprotavimo stereotipai apibrėžia politinių lyderių vertybinius pasirinkimus. O kuo šis lyderis yra vyresnio amžiaus, tuo labiau jį veikia kultūros suformuoti moraliniai pagrindai.

Šiandien L.Donskis nagrinėtų Vladimirą Putiną ir jo aplinką Rusijos filosofijos ir literatūros, kurią jie puoselėja, aplinkoje. Čia iškart vertėtų pažymėti, kad Rusijos literatūra, teatras ir kitos meno rūšys yra įvairios, todėl negalima visko suplakti į vieną kubilą. Vadinasi, iš daugybės autorių V.Putino valdžia išsirenka tam tikrą sau patogią grupę. Todėl Leonidas nurodytų, kurie gyvieji ar išėję autoriai nėra su V.Putinu, bei kuriais Kremliui patogu remtis.

Pavyzdžiui, šiandien opozicijoje yra keli ryškūs rašytojai – Kremliaus persekiojamas literatūros kritikas ir rašytojas Dmitrijus Bykovas, šiuo metu superžvaigžde esantis ir Rusijoje uždraustas Dmitrijus Gluchovskis bei savo romane „Opričniko diena“ dabartinius įvykius nuspėjęs Vladimiras Sorokinas. Galima įvardinti dar daugiau rašytojų ir poetų, kurie atsidūrė jau už Rusijos ribų.

Tačiau egzistuoja ir kito tipo rašytojai, kurių vienas iš lyderių yra Zacharas Prilepinas, Dūmos frakcijos vadovas, proputinistas bei ultradešinysis. Jis yra gana talentingas rašytojas, bet apie tokius dalykus, kaip gulagas, rašo teigiamai. Dar yra toks rašytojas Aleksandras Prochanovas, filosofas Aleksandras Duginas, vienas iš ankstyvojo V.Putino ideologinių auklėtojų, arba režisierius Nikita Michalkovas, kuris išvis kviečia nutrinti Ukrainą nuo žemės paviršiaus… Štai jie ir formuoja Putino aplinkos moralinę vaizduotę.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Dmitrijus Bykovas
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Dmitrijus Bykovas

Nuo šių autorių kūrybos lietuvių skaitytojui pasišiauštų plaukai, nes tai, ką mes matome Donecke, Donbase, bei žinome apie gulagą, yra visiškai priešinga nuo to, kaip supranta jie. Ten didvyriai yra prižiūrėtojai, kovojantys prieš Ukrainos ar Baltijos šalių nacistus. Tai jie savo gyvenimą aukoja, naikindami priešus. Proputiniški rašytojai ir režisieriai kuria taip, kaip šiandienos Kremlius norėtų matyti istoriją.

Neabejoju, kad norėdamas geriau suprasti civilizacijas Leonidas analizuotų šiandieninius įvykius Ukrainoje.

Taigi Leonidas paprastai taip ir analizuoja situaciją, kaip jums pateikiau šiame pavyzdyje. Jis suranda talentingus ir skonį turinčius geriausius menininkus: ir tuos, kurie išaukština europietišką dvasią, ir tuos, kurie remia V.Putiną. O tada bando išsiaiškinti, kokią moralinę vaizduotę formuoja bei kokį kultūrinį civilizacinį pasaulį grindžia šie kūrėjai. Jam rūpi, kodėl šioje naujoje pasaulėžiūroje putinistams patogu gyventi, ir kodėl jie mano, kad jų poelgiai yra moralūs ir teisingi.

Aišku, šioje vietoje mes įžvelgtume ir kultūrų, ir civilizacijų konfliktus. Leonidas ir ne tik jis, bet ir sociologas Vytautas Kavolis ar filosofas Algis Mickūnas, buvo vieni tų, kurie plėtojo civilizacinį požiūrį į kultūrų sandūras, t.y. bando pamatyti radikalius skirtumus. Šiandien nesunku įžvelgti didžiulį skirtumą tarp šiandieninių Ukrainos ir Rusijos poetų ir rašytojų. Neabejoju, kad norėdamas geriau suprasti civilizacijas Leonidas analizuotų šiandieninius įvykius Ukrainoje.

Teodoro Biliūno / BNS nuotr./Gintautas Mažeikis
Teodoro Biliūno / BNS nuotr./Gintautas Mažeikis

– Ar jis yra kalbėjęs, kaip moralinė vaizduotė keičiasi? Ar yra vilties?

– Leonidą šiuo klausimu reikėtų skaityti ir V.Kavolio kontekste. Tačiau, L.Donskio požiūriu, tiesinės istorijos nėra ir jos raidą formuoja kultūros vingiai. Taigi ją nulemia ne tiek politikai, kiek populiarūs rašytojai, nes jų vizijų pagrindu mąstoma apie ateitį.

Todėl reikėtų stebėti, kaip keičiasi literatų nuomonės bei archetipiniai vaizdiniai, kaip Faustas, Salomė, Don Žuanas, Romeo ir Džiuljeta ir kt. Tiesa, šventiesiems, tokiems kaip Jonas Krikštytojas ar Mergelė Marija, dėmesio jie skyrė mažiau, mat domėjosi būtent pasaulietiniais archetipais. Pastarieji vis atsinaujina ne kas šimtmečius, bet kas kelias kartas. Molière‘o Don Žuanas vaizduojamas kaip didvyriškas mergišius, o Oskaro Milašiaus kūryboje per savo erotinę aistrą veikėjas patiria dieviškus atsivėrimus. Taigi istorikas ar filosofas seka šių didžiųjų bei mūsų moralinį suvokimą lemiančių figūrų pokyčius.

Politika, ypač totalitarinė ir autoritarinė, išsirenka vieną privalomą skaitymo būdą ir jį propagandiškai transliuoja.

Literatūra mums pasiūlo ne vieną, o keletą alternatyvų, todėl visuomenės formuojasi ne kaip vienmatės, o įvairios. Tačiau politinė valdžia iš to didelio kiekio išsirenka labai mažą grupę vaizdinių ir bando juos pateikti kaip privalomas moralines interpretacijas. Natūraliai, iš jų kyla ir politiniai pasiteisinimai. Tarkime, karas gali būti pateisintas lyginant V.Putiną su XIII a. gyvenusiu Naugardo ir Kyjivo kunigaikščiu Aleksandru Neviškiu, kuris neva prie Čiudo ežero sumušė vokiečių ordiną. Aleksandras Neviškis nusisuka nuo Europos ir bėga bendrauti su rytais, mongolų-totorių ordomis, taip ir V.Putinas įsivaizduoja, kad gelbėja Rusiją nuo Europos ir atsisuka į Turkiją, Kiniją bei kitus rytų kraštus.

V.Kavolis ir L.Donskis sako, kad problema ta, kad nėra vieno A.Neviškio paveikslo. Jų tiek daug, kad galima pamatyti tiek juodą, tiek baltą, kokia kultūra ir turi būti. O politika, ypač totalitarinė ir autoritarinė, išsirenka vieną privalomą skaitymo būdą ir jį propagandiškai transliuoja.

Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Leonidas Donskis
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Leonidas Donskis

– Kai kurie mano kalbinti rusų disidentai, aiškiai pasisakantys prieš Kremlių ir karą, neigia kolektyvinę kaltę. Ar L.Donskis mąstė apie kolektyvinės kaltės sampratą, remdamasis moralinės vaizduotės idėja?

– Ko gero, dabar jis kalbėtų kitaip, bet ankstyvuosiuose savo kūriniuose, rašytuose po 1990-ųjų metų, jis yra įvardijęs aukos ir kaltės mechanizmus. Vėliau apie tai vis užsimindavo. Jo nuomone, Rytų šalyse yra paplitęs vadinamasis viktimizacijos sindromas, kada įvairios posovietinės šalys lenktyniauja, bandydamos pademonstruoti save, kaip buvusių režimų aukas. Šis sindromas reiškia, kad didelės masės žmonių nori atsisakyti arba išvengti atsakomybės, aiškindami įvykius tarsi jie patys būtų nukentėję.

Šiandien Leonidas pastebėtų, kad didžioji Rusijos piliečių dalis (ne visi) teisina save, sakydami kad jie patys gali būti V.Putino aukos.

Šiandien Leonidas pastebėtų, kad didžioji Rusijos piliečių dalis (ne visi) teisina save, sakydami kad jie patys gali būti V.Putino aukos. Kitaip tariant, tokio mąstymo žmonės pasirenka sau patogią poziciją – būti didvyriu arba būti auka, bet ne atsakingu.

O štai kaltumo sąvoka pirmiausia susijusi ne tiek su atsakomybės prisiėmimu, kiek su tuo, kad jį kažkas kaltina. Tokiu būdu taip pat išvengiama atsakomybės. Manau, kad iš šios perspektyvos Leonidas taip pat bandytų nagrinėti karą, tačiau, kaip ir paprastai filosofijoje paplitę, kaltinimo diskursas yra labai išorinis, net jeigu mes, kaip krikščionybėje, bandome šį veiksmą internalizuoti (aš esu kaltas). Tačiau savęs kaltinimas nebūtinai reiškia atsakomybės jausmą. Įdomiausia, kad net jei save patys ir pozicionuojame kaip aukas, ir dar mus kas nors kaltina, atsakomybės kultūra taip pat nesiformuoja.

Atsakomybės kultūra yra visai kitas dalykas. Tai yra veiksmai, kurių mes imamės, nes šitaip atsakome ir bendraujame su pasauliu. Atsakomybė yra aktyvus atliepimas į iššūkį, su kuriuo susiduriame. Todėl kaltės ir atsakomybės mechanizmai neturėtų ir negalėtų būti atskirti vienas nuo kito. Tiesa, kenčiant atsakomybė dar neįgyja jokio turinio, ji dar turi būti įtraukta į kultūros aplinką, dar turi būti kultūriškai įsivaizduojama, ką daryti, kaip atsakyti, kaip veikti. Iš Leonido ir V.Kavolio perspektyvos, abstrakčios sąvokos dar turi įgyti konkretų kultūrinį turinį, tapti mūsų vaizduotės dalimi. Kitaip, abstrakti atsakomybė nieko nereiškia.

Wikipedia.org nuotr./Vytautas Kavolis
Wikipedia.org nuotr./Vytautas Kavolis

Taigi šis atsakomybės diskursas rusų išeivijoje po truputį formuojasi. Atsiranda rašytojų, kurie supranta, kad jie iš principo atsakingi už tai, kas vyksta su Ukraina, vaizduoja, kaip veikia kaltė ir atsakomybė, siūlo atgailos ir pagalbos literatūrinius pavyzdžius, organizuoja įvairius fondus bei bando teikti pagalbą pabėgėliams, investuoja į informacines priemones, kovojant su V.Putino režimu. Daro įvairius politinius žingsnius, kad Kremliaus politiniai lyderiai Vakaruose būtų ribojami. Kitaip tariant, pagal savo supratimą ir galimybes jie atlieka atsakingos diasporos darbą.

Vienas iš tokių pavyzdžių būtų tai, kad į Latviją persikėlė dvi didelės žiniasklaidos kompanijos „Дождь“ bei portalas „Meduza“. Abi šios institucijos jaučiasi pakankamai atsakingos, nenori atsisakyti savo rusiškumo ir toliau teigia, kad yra Rusijos žiniasklaida, tačiau laisva, atsakinga, veikli. Jos atsakingumas pasireiškia būtent objektyvumu, visokeriopa V.Putino ir jo aplinkos kritika bei gebėjimu kalbėti suprantamai bent jau Rusijos viduriniajam sluoksniui. Taip suvokdami savo atsakomybę jie gali keisti, vystyti moralinę vaizduotę visuomenėje.

– O kaip L.Donskis būtų reagavęs į norą Lietuvos institucijose atšaukti rusų, net ir disidentų, menininkų kūrybos viešinimą?

– Leonidas niekada nebuvo politiškai naivus. Jis atskyrė kultūrinę toleranciją nuo politinių sprendimų. Jis yra ne kartą kalbėjęs ir rašęs apie lietuvių ultranacionalistus, kurie tikrai nemėgo Donskio, ir Donskis negalėjo palaikyti jų idėjų. Vis dėlto, filosofo nuomone, radikalūs ideologai demokratinėse visuomenėse yra neišvengiamas politinės raiškos dalykas. Mūsų politinė vaizduotė nesiekia būti drungna centristine, bet siekia išbandyti visas ultra galimybes. Politinių vaizduočių įvairovė tik padeda sukurti daugiau alternatyvų, tad jų nebuvimas, Leonido nuomone, yra pats didžiausias blogis.

Manyčiau, kad Leonidas būtų palaikęs Rusijos disidentus ir nesutiktų su jų atšaukimu.

O kalbant apie atšaukimo kultūrą, jis pasakytų politiškai, kad neišvengiamai turi atsirasti organizacijos, kurios stengsis tą daryti. Tai yra normalus reiškinys. Tačiau reikėtų įvertinti, kiek šie veiksmai yra reikalingi, o kiek destruktyvūs. Manyčiau, kad Leonidas būtų palaikęs Rusijos disidentus ir nesutiktų su jų atšaukimu. Apibendrinant, jis nedarytų iš atšaukimo apokalipsės, kita vertus, pagal galimybes būtų gynęs nepriklausomus piliečius, nes į žmones reikia žiūrėti ne tautiniu, o individualiu ir netgi labai asmeniniu žvilgsniu. Jeigu jis pamatytų ryškią personą, jis ją užstotų, netgi jei visa Lietuva būtų prieš.

Scanpix nuotr./Leonidas Donskis
Scanpix nuotr./Leonidas Donskis

– Šiuo metu vyksta ne tik fizinis, bet ir informacinis karas. Ar L.Donskis turėtų priemonių, kaip nepasimesti informaciniame lauke?

– Jis yra kalbėjęs apie konspiracijos sindromą bei išgalvotas blogio grupes, kurioms kažkada buvo priskiriami žydai, buvo prigalvota, esą jie sukūrė „Siono išminčių protokolus“ ir neva rengiasi užkariauti pasaulį. Šis kaltinimo reiškinys yra būdingas ne tik Rusijai, bet ir visai Europai. Panašios propagandinės nuotaikos ir manipuliacijos sklinda visame išsilavinusiame pasaulyje ir tai yra išsilavinimo kaina. Kuo žmonės turi daugiau žinių, tuo jie labiau linksta mąstyti apie sudėtingas konspiracijas. Gali būti ir taip. Taigi, čia užduotis yra aiški ir ją turi atlikti viešieji intelektualai, kuriems Leonidas pats save priskirdavo. Šių žmonių funkcija yra viešai identifikuoti naujuosius politinius mitus, konspiracijos teorijas, prasimanytus priešų paveikslus ir taip pat pabandyti ginti asmenis, kurie yra be kaltės užpulti ir niekinami arba mažai žinomi. Ir priešingai iškelti į viešumą tuos, kurie verti mūsų dėmesio, pavyzdžiui, kaip ir mūsų minėti kai kurie rusų disidentai bei Ukrainos rašytojai, kaip antai Serhijus Žadanas.

Leonidas Donskis ir Irena Veisaitė / Asmeninio albumo nuotr.
Leonidas Donskis ir Irena Veisaitė / Asmeninio albumo nuotr.

– Neseniai teko sugrįžti prie Antano Škėmos kūrybos, kurioje aiški radikali humanistinė pozicija: karas žmones padalija į gėrį ir blogį, jis nužmogina visus, net ir palaikančius teisingą pusę, nes į priešus nebežiūrime kaip į žmones. Be abejo, būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad Kremlius manipuliuoja demonizuodamas Vakarų pagalbą ginklais Ukrainai. Kokio lygmens humanistas buvo L.Donskis?

– Čia mums jau reikėtų spėlioti. Skaitant daugelį jo knygų beveik nerasime karo analizės. Kitaip tariant, į karo vidinę aplinką, mūšių laukus jis nelenda. Vis dėlto, jis mėgdavo kartoti, kad yra žydai-siuvėjai ir žydai-kovotojai. Save jis visada įvardindavo kaip tą, kuris eina kovoti. Kalbant apie Izraelį ir jo pasipriešinimą nuolatinėms arabų atakoms bei bandymą pavaizduoti žydus it kokius teroristus, jis stipriai pasisakydavo už tai, kad kiekviena tauta turi gintis. Žinoma, geriausia, kad jos susitartų tam, kad menas ir viskas, ką turime gražiausio, būtų išsaugota. Vis dėlto, kiekvienas turi teisę gintis ir privalo ginti savo šeimą, o nelaukti, kada ateis komunistai ar nacistai ir sunaikins tavo artimuosius. Be abejo, tai yra sudėtingas klausimas, Irena Veisaitė yra sakiusi – toleranciją reikia aukštinti, bet turime būti netolerantiški netolerancijai.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą