-50% metinei prenumeratai. Velykų dovana!
Prenumeruoti

Lietuvoje gimęs Lenkijos rašytojas ir režisierius Tadeuszas Konwickis: Vilniaus fenomenas

„Vilnius yra ne tik politinė, bet ir dvasinė Lietuvos sostinė. O taip pat ir viena iš dvasinių sostinių lenkams.“ Taip 1991 metais Lenkijos ir Lietuvos simpoziume pasakė žymusis Lenkijos rašytojas ir režisierius, Naujojoje Vilnioje gimęs ir užaugęs Tadeuszas Konwickis. Šį tekstą tuomet spausdino mėnesinis Lenkijos žurnalas „Więź“, o po 26-erių perspausdino laboratorium.wiez.pl.
Vilnius
Vilnius / Irmanto Gelūno / BNS nuotr.

Rašytojo ir režisieriaus mintys aktualumo neprarado iki šių dienų. Pateikiame T.Konwickio mintis, tekstą lenkų kalba galite perskaityti čia.

Michało Józefaciuko (Senat Rzeczypospolitej Polskiej) nuotr./Tadeuszas Konwickis
Michało Józefaciuko (Senat Rzeczypospolitej Polskiej) nuotr./Tadeuszas Konwickis

Gyvenu įvairiomis nuotaikomis, jeigu kalbame apie Lietuvą ir Vilniaus krašto lenkus. Jaučiu begalinį optimizmo antplūdį, kai matau, kad atsiveria geros perspektyvos, kai matau iš abiejų pusių ne tik lojalumo gestus, bet ir draugiškumą, bendrystę. Bet užsiplieskiu ir prarandu norą kalbėti bei domėtis, kai susiduriu su fanatizmu, įniršiu iš abiejų pusių. Reikia būti pasiruošus tam, kai tas didelis totalitarizmo katilas buvo atvertas, kai emocijos sproginės, iš abiejų pusių matysime tamsiąsias, nacionalistines, šovinistines jėgas. Man atrodo, yra daug šansų, kad elitas susitartų tarpusavyje ir darytų įtaką mūsų visų bendram likimui.

Esu ten gimęs ir visą laiką stebiu tiek Lietuvą, tiek ir Baltarusiją. Mano mama iki 1957 metų dirbo Gegužės 1-osios kolūkyje Mažuosiuose Pupojuose netoli Naujosios Vilnios. Paskui repatrijavosi, bet dažnai ten važiuodavo, nes visur liko išsibarstę mano giminaičiai. Skaičiau visą laiką spaudą lenkų kalba iš tų regionų. Turiu minimalios kompetencijos, kad apie tai kalbėčiau.

Norėčiau pateikti savo matymo tašką, savo kaip Lietuvos simpatiko, žmogaus, kuris myli Lietuvą. Ir taip nėra dėl mano pasirinkimo, skonio, pomėgių. Tas taip pat, bet be to tai ir mano padorumo išdava. Juk galų gale šitos dvi tautos kūrė Abiejų Tautų Respubliką. Istorija savo laiku ją paguldė į karstą.

Mes esame ne blogiausioje situacijoje. Mūsų daugiau, esame labiau matomi Europos scenoje, turime daug galimybių pasiekti pasaulį ir todėl, man atrodo, taip pat turime jausti atsakomybę už Lietuvos likimą.

Stebint lietuvius, skaitant apie Lietuvą, susiduriant su lietuviais, padariau išvadą, kad yra du punktai, kurie kelia jų nemeilę lenkams, kartais tampančia net neapykanta.

Esu ten gimęs ir visą laiką stebiu Lietuvą. Skaičiau visą laiką spaudą lenkų kalba iš tų regionų. Turiu minimalios kompetencijos, kad apie tai kalbėčiau.

Pirmiausia tai Vilniaus kompleksas. Skaičiau protingo, išlaikyto žmogaus Tadeuszo Katelbacho, prieškarinio lenkų korespondento Kaune, tekstus. Iš jų aiškėja iš aukščiau piešiamas nemeilės lenkams sklidinas vaizdas dėl Vilniaus. Lietuvos politikos elitas norėjo užkoduoti lietuvių atmintyje Vilnių kaip Lietuvos sostinę, todėl skatino tą nemeilę. Ji buvo mechaniška, nuleista iš viršaus, valdiška. Turėjo būti veiksminga, nors ir prieštaraudama tradicijoms, kraujo ryšiams, papročiams, įpratimui. Šią akimirką šis reikalas nėra aktualus. Vilnius buvo Lietuvos sostinė, yra ir bus.

Antrasis dalykas yra lenkinimo baimė. Tai istorijos teisė – visada civilizacija, kultūra ėjo iš Vakarų. Mes irgi patyrėme kažkieno įtaką. Buvo laikas, kai Lenkijos miestai iš dalies buvo vokiški. To nepakeisi. Noriu tik atkreipti dėmesį, kad lenkinimas nebuvo brutalus. Lietuvių kalbai nekilo grėsmė, kadangi, kaip žinome, iki XVII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinė kalba buvo senoji slavų, paskui – lotynų. Bet visada lietuviai galėjo baimintis spontaniško lenkinimo, kuris buvo paremtas sava ir europietiška tradicija, nešė savyje daug universalių vertybių, kurioms lietuviškoji kultūra negalėjo priešintis.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Vilnius
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Vilnius

Šiuo metu stebiu nuostabų Lietuvos kultūros ir meno žydėjimą. Žinovai teigia, kad lietuvių poezija yra viena įdomiausių Europoje. Jeigu mums patenka į rankas kokia nors lietuviška knyga, stebimės jos europietiškumu. Lietuviškas teatras yra įspūdingas, uždavė toną visam sovietiniam teatrui. Lietuvos kinematografija, krašto, turinčio mažą gamybinį ir žmonių potencialą, kinematografija, vaidino didelį vaidmenį Sovietų Sąjungos kinematografijoje. Lietuviška muzika, dailė. Negaliu susilaikyti nepasakydamas apie Stasį Eidrigevičių. Tai jaunas dailininkas, prieš dešimt metų atvyko į Lenkiją (S.Eidrigevičius į Varšuvą persikėlė gyventi 1980 m. – red.past.) ir pasinaudodamas lenkiškais kanalais – visame pasaulyje žinomos mūsų plakato mokyklos dėka – iškovojo vieno svarbiausių pasaulio grafikų pozicijas.

Kai lankiau Karaliaus Žygimanto Augusto gimnaziją, vadinausi Tadas Konvickas ir buvau patenkintas. Dabar ant savo knygų matau – Tadas Konvickas, ir irgi esu patenkintas.

Mane, Lietuvai atsidavusį žmogų, linkintį jai gero, besirūpinantį jos likimu, neramina du dalykai. Nesakau jų kaip priekaištų, tik kaip temas diskusijoms.

Kai lankiau Karaliaus Žygimanto Augusto gimnaziją, kuri 1940 metais buvo valdoma lietuvių, vadinausi Tadas Konvickas ir buvau patenkintas. Dabar ant savo knygų matau – Tadas Konvickas, ir irgi esu patenkintas. Kalbu apie tam tikrą polinkį, visų pirma lietuvių kalbos, į sulietuvinimą. Ši kalba turi tendenciją sulietuvinti viską. Aš tai visiškai suprantu – tai situacijos, kai nuolat kovojama, pasekmė.

Lietuvių visuomenė kovojo labai sunkiai siaubingomis sąlygomis, dešimtis metų dėl savo tapatybės. Kalba buvo pagrindinė jų jėga, jie galėjo naudotis lietuvinimo tendencija. Tai gali žadinti tam tikrą baimę ne tik Lenkijoje. Svarstau, ar lietuvinimo tendencija netaps kažkuriuo momentu tvora, mūru, kuris atskirs Lietuvą nuo atviros Europos, nuo bendrų Europos namų. Ar tai nepadarys Lietuvos kažkokiu nelabai svarbiu, egzotišku kraštu.

Antrasis dalykas siejasi su tam tikru isterišku nacionalizmu. Pridėsiu, kad ir pas mus tas jaučiama. Norėčiau paliesti Armijos Krajovos klausimą. Buvau į tai tam tikru būdu įtrauktas. Kreipiuosi į lietuvių elitą, kad nutildytų šitą temą. Ji nebėra šiuo metu aktuali, nekelia jokio pavojaus, tai kelių dešimčių metų senumo, o gal ir kelių šimtų lenkų kapų Vilniaus krašte ir kitose Lietuvos vietose reikalas.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Vilnius
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Vilnius

Bet ši tema savyje turi labai didelę moralinę reikšmę ir gali kiekvieną akimirką tapti nepatogi lietuviams. Armija Krajova buvo Aljanso karinių pajėgų dalis, dalyvavo sunaikinant hitlerizmą ir fašizmą. Lietuviai karo metu, bent jau jo pradžioje, turėjo kiek kitokią nuomonę ir aš tai visiškai suprantu. Jų šalies situacija leido jiems tam tikras viltis sieti su Vokietija. Jeigu buvo konfliktų Vilniaus krašte, tai palyginti su tais, su kuriais lenkų visuomenė susidūrė kitur, minimalūs. Tai nebuvo itin kruvini epizodai, kurių tam tikrame istorijos etape gali pasitaikyti.

1945 m., dažnai per prievartą, pradėta repatriacija. Aš irgi dingau iš Vilniaus, nes po mano kojomis degė žemė.

Neverta to išpūsti, nes tuomet lietuviai atsidurtų labai nepatogioje sau situacijoje. Europai bus sunku paaiškinti, kad partizanai, kurie buvo Aljanso karinių pajėgų dalis, yra neigiami ar persekiojami, juodinami visuomenės, kuri bent iš dalies buvo Vokietijos pusėje.

(...)

Ten gyvena mano tautiečiai – Vilniaus lenkai. 1945 m., dažnai per prievartą, pradėta repatriacija. Aš irgi dingau iš Vilniaus, nes po mano kojomis degė žemė. Vilniaus lenkai jaučia nuoskaudą, galvoja, kad mes juos palikome, išsižadėjome dvasinių, moralinių, intelektinių vertybių, rinkdamiesi lengvesnį gyvenimą. Bet negalima pamiršti – pasakysiu gana drastiškai, kad Vilniaus krašto lenkai stalinizmo laikais pajuto dvigubą okupaciją. Žinoma, pasidavė sovietizacijai, rusifikacijai, tai intervencijai, kuri turėjo sukurti vieningą tarybinę tautą, bet taip pat patyrė ir priekabių iš lietuvių, kurie dėl tam tikrų išorinių priežasčių prisidėjo prie režimo. Todėl visuomenė degradavo.

1988 m. filmavau Lietuvoje filmą pagal Adomo Mickevičiaus „Vėlines“. Dėl vieno visada galėjau būti tikras: jeigu kažkas šlavė gatvę, tai galėjau kreiptis lenkiškai, jeigu elgetavo senutė, tai ji tikrai buvo lenkė. Tai rodo, kokioje situacijoje atsidūrė visuomenė.

Dėl vieno visada galėjau būti tikras: jeigu kažkas šlavė gatvę, tai galėjau kreiptis lenkiškai, jeigu elgetavo senutė, tai ji tikrai buvo lenkė.

Visa tai sukūrė Lietuvoje sunkią situaciją lenkams ir galimybes jais manipuliuoti. Aš tikrai kenčiu, girdėdamas apie sumanymus kurti Sovietinę lenkų respubliką. Kas blogiausia, kai kuriuos veikėjus pažįstu apie 30 metų.

(…)

Pasakysiu kai ką, kas gali būti nemalonu Lietuvos lenkams. Bandžiau aplankyti kažkokius savo gimines ir išvykau sutrikęs, nes atradau tarp jų vadinamųjų sovietų. Vaikai su mano vaikų bruožais buvo atskirti nuo lenkiškumo, sakė – ne ponimaju (nesuprantu rusiškai – red.past.).

Lenkija prastai pažįsta lietuvius. Prof. Lossowskis atidarė Lenkijos langą į Lietuvą. Manau, kad dėl to nemažai lenkų taip karštai parėmė lietuvius kritinėmis akimirkomis. Man atrodo, kad Lenkija lietuviams sunkiomis akimirkomis parodė daug širdies. Mane sujaudino vieno pensininko laiškas laikraščiui „Gazeta Wyborcza“ – jis norėjo stoti į kariuomenę ir ginti Lietuvos nepriklausomybę.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Vilnius
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Vilnius

Lenkai visada lietuvius įsivaizdavo kaip aukštus, malonius, ramius. Lietuviai yra kitokie. Primena man skandinavus – yra santūrūs, dalykiški, praktiški, darbštūs, nelinkę keisti nuomonę. Vilniaus krašte į lenkų paliktas vietoves pirmiausia atėjo, deja, ne lietuviai, Abiejų Tautų Respublikos palikuonys. Ten pasirodė rusai.

Mane sujaudino vieno pensininko laiškas laikraščiui „Gazeta Wyborcza“ – jis norėjo stoti į kariuomenę ir ginti Lietuvos nepriklausomybę.

Tai buvo Vakarų žemės, pažadėtoji žemė prastomis sąlygomis Rusijoje gyvenusiems žmonėms. Jie atsivežė su savimi savo gyvenimo būdą. Nebuvo linkę dirbti, mėgo gyventi lengvai, remtis demagogiška politika, taip pat mėgo išgerti. Jų gyvenimo stilius, kurį demonstravo provincijoje Vilniaus krašte, o ypač vargingoje Baltarusijoje, yra nuo ryto gulėti griovyje su buteliu samagono rankose.

Toks gyvenimo būdas irgi prisidėjo prie lenkų iš Vilniaus krašto degradacijos. Apie tai turime prisiminti, kuo nors juos kaltindami. Kartu turėtume aiškinti lietuviams situaciją, kurioje atsidūrė ši visuomenė. Ir kad ją reikia susieti su visa šalimi.

Lietuvos lenkai neturėtų pūstis prieš savo šalį, turi laikytis vieningos nuomonės, nes sovietizacija, rusifikacija yra šimtus kartų grėsmingesnė už nedidelius konfliktus su lietuviais. Turi prisiminti, kad jų tėvynė, Lenkija, iš to išsisuko tik per stebuklą.

(...)

Vilnius yra politinė Lietuvos sostinė. Taip pat ir dvasinė. Bet Vilnius taip pat yra viena iš dvasinių lenkų sostinių. Ten gimė romantizmas, toks svarbus Lenkijai iki šių dienų. Vilnius taip pat yra dvasinė rytų žydų sostinė, nors jų jau nėra tiek daug Europos miestuose, jie išsibarstė po pasaulį. Nemokėdamas anglų kalbos sėkmingai keliavau per Ameriką, nes visur sutikdavau, jeigu kalbėtume apie žydus, žmones, kilusius iš Vilniaus arba dar ir gyvenusius Vilniuje.

Vilnius yra politinė Lietuvos sostinė. Taip pat ir dvasinė. Bet Vilnius taip pat yra viena iš dvasinių lenkų sostinių.

Kai važinėji po pasaulį, atrodo, kad Vilnius yra vienas svarbiausių miestų. Prieš karą čia kiekvienais metais buvo sukuriama 13 filmų jidiš kalba, tad tai buvo svarbus kinematografinis centras. Šalia Vilniaus per amžius buvo žydų filosofinės minties centrų, vakarietiškas žydų filosofines mokyklas sukūrė būtent išeiviai iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK).

(...)

O baltarusiai? Jie irgi turi teisę Vilnių laikyti savo dvasine sostine. Viskas, kas baltarusiška, gimė Vilniuje, pradedant Pranciškumi Skoryna, kuris ten dėliojo pirmus tekstus baltarusiškai. Nacionalinis Baltarusijos frontas gimė Vilniuje, Vilniaus krašte. Kur atgimstantis frontas galėjo surengti pirmą suvažiavimą? Lietuva juos pakvietė.

Nenuslėpsi, kad Vilnius yra ir karaimų sostinė. Jų Europoje nėra daug, Lenkijoje tik apie 1600, bet jie užima svarbią vietą mūsų moksle, kultūroje. Lietuvos totoriai – irgi didžiulė tradicija, kuri yra labai įdomi, dramatiška, žavinga. Nemanau, kad lietuviai turėtų atsisakyti ir stačiatikių religijos. Žinoma, kalbu apie Abiejų Tautų Respublikos stačiatikius, ne apie Maskvos patriarchatą, rusiškojo imperializmo stačiatikybę.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Vilnius
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Vilnius

Net prašosi, kad lietuviai sukurtų iš Vilniaus Šiaurės Jeruzalę. Dviejų pasaulių – bizantiškojo ir Viduržemio jūros, Rytų ir Vakarų – sandūra yra ypatingas aplinkybių sutapimas. Vilnius gali šį paveldą puoselėti. Tai padarys Vilnių svarbiu Europos ir pasaulio miestu, nuolat minimu. Visi žmonės, kurie jaučiasi kokiu nors būdu susijęs su šiuo miestu, kraštu, kurstys lietuviškumą, taip kaip aš, kaip mokėjau, taip pat kiti rašytojai. Šis fenomenas sutraukia vis daugiau žmonių. Kas akimirką pasaulyje vyksta simpoziumai apie tai, kas liko iš LDK, Lenkijos pakraščių, religinių, kultūrinių, tradicijų, filosofijų sienų palikimo.

Yra kažkoks keistas potraukis, daug žmonių domisi šiuo užkampiu, tai ypatinga vieta Europoje.

Vilniaus fenomenas skatina, kad lietuviai padarytų geriausias išvadas. Šitame Vilniuje, kaip traukiančiame savo įvairove, norėtųsi turėti kultūros įstaigų, galbūt priklausančias UNESCO. Tai būtų vieta, kuri turėtų to, apie ką Europa svajoja. Europa nekenčia nacionalizmo, bijo jo, žino, kokią kainą už jį moka pasaulis, todėl trokšta bet spindulėlio bendrystės. Manyčiau, kad tai padidintų Lietuvos turistinį patrauklumą. Daug žmonių norėtų atvykti, pamatyti, kaip į Lenkiją atvažiuoja tūkstančiai žydų.

Yra kažkoks keistas potraukis, daug žmonių domisi šiuo užkampiu, tai ypatinga vieta Europoje. Tiek metų ji buvo užrakinta didžiule spyna.

Man atrodo, kad lietuviai turi rūpesčių su LDK palikimu. Bijo, kad tai gali būti kažkas lenkiško, kaip užminuota teritorija. O aš manau, kad toks Vilniaus suvokimas ir jo vieta Lietuvoje ir Europoje, apie ką kalbėjau, LDK tradicija pasirodys labai vaisingi, naudingi, daug duodantys Lietuvai, kuri galbūt taps svarbia šalimi Europoje, ko nuoširdžiai linkiu.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius