Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Marija Djačenko: „Laikas praverti langus ir prasivėdinti“

Marija Djačenko
Asmeninio archyvo nuotr. / Marija Djačenko
Šaltinis: kamane.lt
1
A A

Pamenu Mariją Djačenko iš tų laikų, kuomet daugelis ją pažinojo kaip jaunąją rašytoją, dar mokyklos suole išleidusią novelių rinkinį „Sutinki“ (2005). Paskui Marija iškeliavo į Angliją ir literatūriniuose kontekstuose vėl ryškiau žybtelėjo tik po aštuonerių metų, išleidusi novelių knygą „Malonės pilnoji“. Neseniai pasirodė dar vienas Marijos inicijuotas literatūrinis projektas, tapęs pretekstu pradėti pokalbį apie atmintyje susisluoksniavusius prisiminimus, Europą, knygas ir idėjas.

–​ Papasakok, kur Kaune praleidai savo vaikystę?

– Pradžią prisimenu fragmentiškai, kaip sapną... Gazuoto vandens aparatą kažkur Kęstučio gatvės ir Laisvės alėjos sankryžoje, iš kurio dar turbūt už kapeikas brolis pirko vandenį. Buvau gal trejų metukų, bet šis vaizdas įstrigo atmintyje. Turiu nuojautą, kad dėl pačių stiklinių, bet dabar ne apie tai... Kelionė iš Velnių muziejaus, kai su močiute eidamos pro tuometę parduotuvę Skalsa netikėtai sutikome senelį, – mano pirmasis prisiminimas apie atsitiktinumus. Pamenu Merkurijų ir skyrių, kuriame nupirko pirmąbarbę, Pieno Barą, į kurį nusivesdavo mama ir pavaišindavo plakta grietinėle su sirupu bei apelsino skiltele. Pamenu Maironio gatvę ir daugiabučių kiemus, kur žaisdavome su vaikais.

Keista, kad atmintyje Kaunas visada saulėtas. Gal toks ir mano ryšys – prisiminimai ir artimieji. Jau dešimt metų ten nebegyvenu, tik sugrįžtu, kartais keliems mėnesiams, kartais kelioms dienoms.

Iš pradžių namus, vėliau – dvylika pagaliukų. Pamenu Senąjį Trestą šalia mamos darbovietės, kur kartą stovėjome balsavimo eilėje prezidento rinkimuose. Tuo metu Amerikos prezidentas buvo Billas Clintonas ir aš pasakojau mamai, kad galėtume tokį turėti ir mes. Muzikinį teatrą, kuris tuo metu atrodė kaip karalystė ir pro kurį kartą eidama nusistebėjau: kam šuniui reikalingas policininkas? Keista, kad atmintyje Kaunas visada saulėtas. Gal toks ir mano ryšys – prisiminimai ir artimieji. Jau dešimt metų ten nebegyvenu, tik sugrįžtu, kartais keliems mėnesiams, kartais kelioms dienoms.

Kokia Tau atrodo šio miesto tapatybė?

– Kaunas man – vežimėliai vaikams. Daugiau nei dešimt metų kasdien eidavau tuo pačiu keliu į mokyklą, kartais net kelis kartus per dieną, nes mokiausi groti pianinu Kauno 1-ojoje muzikos mokykloje, Juozo Gruodžio gatvėje, ir kaskart praeidama pro parduotuvės Kotryna langus pagalvodavau, kaip įmanoma skirti visą parduotuvę vaikiškiems vežimėliams ir lovytėms? Vis dar nesuprantu.

Kaunas visada buvo natūralus reiškinys. Regis, niekur kitur ir negalėjau gimti, negalėjau augti niekur kitur, kaip tik su Nemunu vienoje pašonėje ir Laisvės alėja kitoje.

Kaunas visada buvo natūralus reiškinys. Regis, niekur kitur ir negalėjau gimti, negalėjau augti niekur kitur, kaip tik su Nemunu vienoje pašonėje ir Laisvės alėja kitoje. Ir viskas, kas tuo metu vyko, buvo organiška, tarsi taip ir turi būti: Laisvės alėjoje turėjo augti būtent liepos, „Merkurijus“ turėjo būti būtent prie fontano ir ne kitaip. O tada miestas pradėjo keistis, kaip filme Trumano šou, kai pradedi suprasti, kad kažkas ne taip. Nuo to laiko man vis dar sunku apčiuopti, koks yra Kaunas. Man jis visąlaik liks toks, kokį jį pažinau vaikystėje – saulėtas.

–​ Ar Vakarų pasaulis vis dar skiriasi nuo lietuviškojo?

– O kas yra tas Vakarų pasaulis? Vaikystėje tai buvo lėlės (nors ir tos pačios dažniausiai iš Lenkijos), kramtomoji guma, saldainiai, muzika per Viva ir MTV kanalus. Vėliau televizorius tapo mano langu į Vakarus. Per tą langą mačiau daugiau spalvų, ryškesnes emocijas, patogesnius gyvenimus, vyro ir moters santykius, erotiką per BTV. O tada išsikrausčiau ir Vakarai man tapo kiekiu, kitaip tariant, 2 už 1 kainą. Pirmaisiais metais skirtumas buvo toks, kad galėjau sau leisti pirkti ir neskaičiuoti: vakarėliai, skudurai, savaitgalio kelionės į Bergamą, Barseloną, Stokholmą ir panašiai. Tuo metu buvo tuštybės amžius, grožis ir turtai, man buvo dvidešimt.

Vėliau pradėjo ryškėti ir kultūriniai skirtumai – sugrįžusi į Lietuvą vis dažniau pagaudavau save besiginčijančią su artimaisiais ar net bendraamžiais apie žmogaus teises, lytinę, rasinę, seksualinę lygybę.

Vėliau pradėjo ryškėti ir kultūriniai skirtumai – sugrįžusi į Lietuvą vis dažniau pagaudavau save besiginčijančią su artimaisiais ar net bendraamžiais apie žmogaus teises, lytinę, rasinę, seksualinę lygybę. Per tuos metus supanašėjome su Vakarais iš komercinės pusės, pritaikėme sau daugybę turtus nešančių verslo planų, tačiau vis dar sunkiai adaptuojamės prie vakarietiško mąstymo. Taikliai tokį reiškinį apibūdino draugė: „Naujausio sezono Hugo Boss kostiumu apsirengęs bankininkas su virta bulve kišenėje.“

Bet tai suprantama ir labai natūralu. Juk negali tauta, amžius gyvenusi priespaudoje (o ir priežiūroje), staiga pradėti gyventi savarankiškai ir teisingai.

–​ Jei neklystu, beveik dešimtmetį gyveni Anglijoje. Kaip atrodo Londonas Marijos akimis?

– Dešimtmetį gyvenu Europoje, gal taip? Per tuos metus spėjau pagyventi ir Lutone, ir Londone, ir Amsterdame, ir Vilniuje, ir Briuselyje, ir Kaune, o dabar štai, kaip pasakė vienas mano draugas, grįžau namo. Londonas keičiasi, kaip rašiau viename savo rašinyje: vieneri metai Lietuvoje prilygsta septyneriems metams Londone. Negyvenau čia trejus metus ir grįžusi nebegalėjau jo atpažinti. Bet gal tai natūralu? Viskas kinta, pasikeitė Londonas, pasikeičiau aš, galų gale pasikeitė ir Kaunas. Gal tiesiog gyvenant vienoje vietoje tie pokyčiai neatrodo tokie dramatiški?

Viskas kinta, pasikeitė Londonas, pasikeičiau aš, galų gale pasikeitė ir Kaunas. Gal tiesiog gyvenant vienoje vietoje tie pokyčiai neatrodo tokie dramatiški?

Londonas, be abejo, suteikia laisvę mąstyti, būti savimi, laisvę gyventi. Žinoma, galima ginčytis, sakyti, kad jei esi santarvėje su savimi, tai niekuo kitu ir negali būti. Vis dėlto pažįstu tik kelis žmones, kuriems aplinka neturi poveikio. Asmeniškai aš visada nesąmoningai bandau įsikamufliažinti į aplinką. O Londonui nesvarbu. Žaviuosi jo tvirtu charakteriu, nors ir kintantis, nors ir glaudžiantis savy gausybę kultūrų, jis niekada nepraranda identiteto.

Išvykusi jo pasiilgstu, pasiilgstu Hackney, Broadway Market, Stoke Newington, pasivaikščiojimų palei Temzę, pasiilgtu ir Tate Modern, ir Somerset House, o Saatchi ilgiuosi net būdama čia, nes dažnai tingiu važiuoti į South Kensington rajoną.

Reikėtų naujo termino tiems, kurie emigravo, reemigravo, vėl apsigalvojo ir dabar, galima sakyti, gyvena tarp dviejų šalių, nes Lietuvoje per metus apsilankau mažiausiai penkis kartus.

Kaip supranti apibūdinimą „emigrantas“? Ar pati tokia jautiesi?

– Emigrantas, akivaizdu, yra antonimas patriotui, ar ne? Nežinau. Dar viena etiketė ir tiek. Žmonės tokie jau padarai: jie jaučiasi geriau įvardydami reiškinius ir daiktus – tai suteikia jiems saugumo jausmą. Keisčiausia, kad niekas (bent jau į veidą) manęs nepavadino imigrante: svečiose šalyse visada buvau priimta kaip svečias. Londone – kaip bendruomenės (jei taip galima įvardyti aštuonis su puse milijonus žmonių) narė, o tautiečiai nori išskirti: čia esame mes, tie, kurie gyvena Lietuvoje, o čia esi Tu, ta, kuri e-mi-gra-vo.

Reikėtų naujo termino tiems, kurie emigravo, reemigravo, vėl apsigalvojo ir dabar, galima sakyti, gyvena tarp dviejų šalių, nes Lietuvoje per metus apsilankau mažiausiai penkis kartus.

Kokia Tavo išvažiavimo istorija?

– Trumpa toji istorija. Baigiau mokyklą ir nesumečiau, kur toliau. Draugai buvo padavę paraiškas į universitetą Jungtinėje Karalystėje, tai nusekiau iš paskos. Žadėjau mamai, kad po ketverių metų grįšiu. Pamenu, kelias savaites prieš kelionę ėjau per rudenėjančią Laisvės alėją ir viduje buvo taip liūdna, nors persiplėšk, bet noras pažinti nugalėjo.

– Kaip apibrėžtum savo kartą?

– Pasiklydusi. O gal pasiklydusi tik aš? Bet apsimeskime, kad dabar atstovauju visiems. Gimėme pasaulyje, kuriame dar nebuvo interneto, mobiliųjų telefonų, kur televizorius buvo pagrindinė medija, dar spėjome pažaisti kieme, dar turėjome draugų, dar spėjome pasimokyti mokykloje, kurioje skaitėme iš knygų ir tik aukštesnėse klasėse pradėjome atsargiai naudotis kompiuteriais, kai kurie mobiliais telefonais, o tada atsivėrė durys į Europą, pasaulis susitraukė iki delno dydžio. Ir kaip pridera Y kartai, mes nenustojame ieškoti atsakymų į klausimą kodėl? Z karta – jau visai kitas reikalas. Jie užaugo pavieniui tame delno dydžio pasaulėlyje, ir jiems tai natūralu, jie neturi su kuo palyginti. O mes turime. Ir tai yra mūsų kartos ir prakeiksmas, ir palaima.

Rašytojai Anglijoje – kaip ir visur – vaikšto po vieną.

Ar dalyvauji literatūriniame Anglijos gyvenime?

– Literatūrą visada supratau kitaip – ji man buvo ir yra neatsiejama rutinos dalis. Literatūra man yra spausdintas tekstas per se, nesvarbu, ar tai skelbimas lange, ar J. M.Coetzee „Nešlovė“. Visada turėjau tokią bjaurią nuojautą, kad nepritapsiu prie vadinamosios literatūrinės bendruomenės, kuri skaito rimtas knygas ir gali pacituoti Aleksandrą Puškiną. Kartais susitinkame su rašymui prijaučiančiais draugais, pasidalijame nuomonėmis, aptariame perskaitytą knygą, susigalvojame projektą, pažaidžiame ir to užtenka. Pasivaikštau po knygynus, o jų čia per akis ir visokių: nuo keturių kvadratinių metrų kambario iki šešių aukštų Waterstones Piccadilly. Rašytojai Anglijoje – kaip ir visur – vaikšto po vieną.

Ar seki šiuolaikinę lietuvių literatūrą? Kokie lietuvių autoriai Tau svarbūs (jei svarbūs)?

– Neseku liguistai, bet, kai būnu Lietuvoje, mėgstu pasivaikščioti po Kauno centrinį knygyną, išgerti kavos Mint Vinetu Vilniuje, užsukti į Rūdninkų knygyną. Svarbus ne tiek savo kūryba, kiek patarimais ir parama yra Robertas Keturakis. Kažkuriuo periodu skaičiau Sigitą Parulskį, Juozą Erlicką. Žodžiais palietė ir Jurgis Kunčinas. O dabar visiems rekomenduoju Ugnę Barauskaitę. Neslėpsiu, mėgstu autorius, kurie kala į klyną.

O viskas prasidėjo nuo „Eglės žalčių karalienės“.

Daugelis baisisi, bet aš manau, kad, jei knyga gera, ji turi būti gera nuo pradžios iki pabaigos. Todėl savo pirmosios knygos nepirkčiau – jos dizainas labai nevykęs.

– Kokie Tavo skaitymo įpročiai?

– Nenuspėjami. Niekada nežinau, kada būsiu užklupta to momento, kai visu vidumi išjausiu: dabar, dabar yra tas laikas, kurį privalau skirti knygai. Neskaitau tiek, kiek turėčiau, o tiksliau, kiek norėčiau. Ramiai nepraeinu nė pro vieną knygyną, charity shop, prekystalį, jei tik pamatau knygą, jaučiu nenumaldomą norą paliesti, paskaityti nugarėlę, praversti, dažnai ir nusipirkti. Perku knygas ir renkuosi jas pagal viršelį. Daugelis baisisi, bet aš manau, kad, jei knyga gera, ji turi būti gera nuo pradžios iki pabaigos. Todėl savo pirmosios knygos nepirkčiau – jos dizainas labai nevykęs.

– Kodėl taip žaviesi būtent Charleso Bukowskio tekstais?

O žaviuosi? Romanas „Paštas“ man buvo toks: oho! Momentas, kai supratau, kad galima ir kitaip. Po „Pašto“ skaičiau jo „Tales of Ordinary Madness“ (Paprastos beprotybės istorijos) ir toji knyga turėjo labai panašų efektą, gal dar todėl, kad skaičiau angliškai. Ch. Bukowskis buvo atviras ir santykinai laisvas žmogus, bent jau savo mąstysena. Jis kaip vienas tų žmonių, kuriuos sutinki, gal persimeti tik keliomis frazėmis, gal išvis nepasikalbi, bet kuris kažką tavyje užkabina, pakeičia ir tu suvoki, kad jau niekada nebebūsi toks, koks buvai prieš jums sutinkant.

Link Ch. Bukowskio pasukau dėl to, kad neseniai sukūrei literatūrinį tinklalapį Charles met Hugo. Papasakok apie šį projektą plačiau.

Charles met Hugo, as in Charles Bukowski met Hugo Boss yra begėdiškas užmojis sujungti du nesugretinamus dalykus – rašytojų asmenybes ir komerciją. Pastebėjau, kad Vakaruose kai kurie rašytojai prilygsta muzikos ar kino garsenybėms: jų veidai dažnai puošia žurnalų viršelius, apie juos rašo, jie yra girdimi ir matomi, jų knygos skaitomos, jie gerai gyvena. Nenoriu mėtyti akmenų į Lietuvos rašytojų sąjungos sodybą, bet jiems labai reikėtų prasiverti langus ir prasivėdinti, kaip ir daugeliui Lietuvos kultūros institucijų.

Socialinė medija yra evoliucijos dalis. Norint išgyventi, būtina integruoti ją į savo gyvenimus, komunikuoti su skaitytojais, pakoketuoti.

Pati ilgą laiką kovojau su socialine medija, nedrąsiai dalijausi pastebėjimais. Lietuvoje yra daug iškilių žmonių, galinčių papasakoti neįtikėtinas istorijas (ir ne tik išgalvotas), tačiau niekas tų žmonių nežino – gal girdėjo vardą, gal skaitė knygą, gal matė per Labą rytą, kai buvo išleista jo devinta knyga, bet tuo viskas ir pasibaigia. Kasmetė Vilniaus knygų mugė yra ovacijų vertas renginys, bet to negana. Rašytojai romantizuoja praeitį – tai neatsietina nuo jų personos, tačiau, manau, būtina to wake up and smell the coffee (prabusti, atsitokėti – aut. past.).

Socialinė medija yra evoliucijos dalis. Norint išgyventi, būtina integruoti ją į savo gyvenimus, komunikuoti su skaitytojais, pakoketuoti. Ir tai jokiais būdais nėra parsidavinėjimas – socialinė medija yra įrankis, o kaip jis bus panaudotas, tai kiekvieno asmeninis reikalas. Viliuosi, kad laikui bėgant atsivers vis daugiau rašančių žmonių. Su nekantrumu laukiu elektroninių laiškų, Facebooko žinučių ir tikiuosi, kad šis projektas įgaus pagreitį.

kamane.lt
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau