Ne, tai ne bankas – tai poliklinika. Banke šiais laikais taip maloniai nebesutinka – ten reikia registruotis iš anksto ir apsišarvuoti kantrybe. O šičia laukti išvis nereikia, siunčia iš karto ten ir ten – darytis tyrimų. Nuo tokio nepelnyto gėrio ir grožio jaučiuosi jau it pasveikęs. Ir tai net ne privati sveikatos priežiūros įstaiga, o valstybinė.
Niekas taip neparodo valstybės progreso, kaip permainos pamatinėse struktūrose. Grįždama į Europą mūsų šalis iš esmės pakeitė teisę, ekonomiką. Policininkai nebemedžioja skubančių vairuotojų pakelėse ir nereikalauja atsiskaityti už pažeidimą „privačiai“ – teisėsauga civilizavosi. Šį rudenį nuskambėjus Čiurlionio „Jūrai“ pasikartojo viešojo valdymo standartų perkrova.
Griūva ir viena paskutinių nusidėvėjusio laiko pertvarų: pastaraisiais metais sveikatos priežiūros įstaigose ne tik atnaujinti fasadai ir interjerai, bet ir įvyko lėta Požiūrio Revoliucija. Jeigu nori išties pasijusti geriau, žmogau, užeik į polikliniką. Užeik, net jei nesergi. Užeikime kartu ir susipažinkime.
Tu įsimylėjai, konstatavo žmona. Ką čia slėpsi: jeigu nuo savo kirpėjos neslepiu, kad įsimylėjau dantistę, negi dabar slėpsiu nuo žmonos.
Jos vardas buvo Ugnė. Ugnė licenciją taisyti dantis įgijo pačiame pandemijos įkarštyje, 2020 metais. Patikrinu taip visų peikiamoje e.sveikatoje: į jaunosios dantistės rankas pirmą kartą pakliuvau jau nuslūgus karantinų įtampai, 2022 m. vasario 10 dieną, per savo mažylio vienerių metų gimtadienį. Vaiko gimtadienis sutapo su Naujojo Požiūrio pradžios diena.
Nė karto nemačiau gydytojos Ugnės veido – tik akis. Medikams kaukė ir po pandemijos liko privalomas procedūrų atributas. Nemačiau jos veido, tačiau girdėjau žodžius. Mano dantys Ugnei buvo dantukai. Vaistai, žinoma, – tik vaistukai. Kaži ar Hipokrato amato jaunimą universitete moko tokio medicininio žargono – tiesiog tokia žmogaus natūra. Nepažinau jos pirštų prisilietimų – tik metalinių instrumentų švelnumą.
Grįždavau namo ir pasakojau apie dantistę Ugnę, kurios nė veido nemačiau. Tu įsimylėjai, konstatavo žmona. Ką čia slėpsi: jeigu nuo savo kirpėjos neslepiu, kad įsimylėjau dantistę, negi dabar slėpsiu nuo žmonos.
Kai Ugnė dar buvo vaikas, gūdžioje šio amžiaus pradžioje, įsiskaudėjus dančiui buvau pakliuvęs į tikros sadistės rankas. Jos vardas buvo Dana ir iki šiol nupurto apie pagalvojus apie jos metodiškai atliekamą kankinimo procedūrą. Bet laikai pasikeitė, o tokie žmonės kaip Dana, tikiuosi, jau ne gydo žmones, o griauna betoną arba kala žalvarines tvoras.
Prasuku kelis mėnesius priekin: sunkiai serganti mama dar labiau susirgo. Jaunasis felčeris Justas buvo ryžtingas – dabar pat! Į ligoninę. Stovėjau ir stebėjau, kaip greitosios pagalbos darbuotojas atidžiai ir kantriai atlieka savo darbą. Tas darbas – tai ištraukti ligonę, mano mamą, iš giltinės nagų. Akyse aštrų šokį sušoko termometras, švirkštas, matuoklis. Tokiais atvejais pats išgyveni šoką ir be galo daug priklauso nuo mediko sprendimo. O jaunojo felčerio sprendimas 2022 m. lapkričio 2 d. buvo vienareikšmis – išsaugoti mamos gyvybę.
Lazdynų ligoninės priimamajame teko šiek tiek palūkėti, normalu. Tačiau priimamojo jaunoji gydytoja nedelsė nė minutės vien žvilgsniu įvertinusi pacientės – mamos – būklę. Praėjus trejiems metams neatsimenu vardo, tačiau nepamirštu įspūdžio: medikė akyse persimainė, šoko ant kojų ir pripuolė teikti pagalbą lyg savo pačios mamai. Man tai neatrodė savaime suprantama. Dar taip neseniai netgi sunkiais atvejais gydytojai su pacientais bendravo šaltais kodais ir abejingu balsu. Dar taip neseniai atrodė natūralu, kad į tave žiūri kaip į bevardę diagnozę, lyg į kliūtį. Dar taip neseniai, jeigu paskambindavai į registratūrą, atrodydavo, kad užkrauni baisią naštą ir nepakenčiamą vargą – vien dėl to, kad paskambinai. Dabar registratorės kone čiauška, geros dienos palinki. Ir šį kartą Lazdynų ligoninėje jaunoji medikė buvo ne bejausmė sistemos grandis – ji buvo žmogus žmogui.
Tada – reanimacija, operacija, reabilitacija. Mama išgyveno.
Tokios demografinės grupės gyventojams kaip aš į sveikatos priežiūros įstaigą tenka pristatyti ne tik tėvus, ne tik vaikus, bet ir savo pamažu amžėjantį kūną. Ir visada gauni praktiškai SPA patirtį. Pristatai vaiką pagydyt ir užsimanai pats būti pagydytas. Anądien negavome vizito pas vaiko šeimos gydytoją – nukreipė pas pakaitinę. Ir šioji priima lyg būtume atvykę į penkių žvaigždučių viešbutį.
Jeigu kada nors gaučiau prastų popierių diagnozę, norėčiau tai išgirsti tik iš savo gydytojos Rimos.
Siunčia priduoti kraujo. Sesutė klaupia ant kelių prieš devynmetį ir suokia: „Susitariam – sėdėsi ramiai? Šaltas spiritas? Šaltas, nes negali būti karštas – kitaip kiltų gaisras. Tada reikėtų gesinti, bet mes turime gesintuvą, žinok. Ar esi matęs, kaip naudoja gesintuvą?“ Sesutė užkalba dantis ir beda adatėlę.
Ir tada ne taip skauda, kai juokiamės – juokiamės išklausę istoriją apie spiritą, gaisrą ir gesintuvą.
Po to karto ir apsisprendžiau, kad turiu parašyti pasakojimą apie gydytojus. Ir apie vaikų dantistę Ievą – geraširdę būtybę lyg iš animacinio filmo, ir apie savo malonųjį traumatologą Tomą, kuris konkrečiai tarė: jei nori, kad neskaudėtų, pirmas vaistas tavo amžiuje – tempimo pratimai, mankšta, ir apie savo gydytoją Indrę norėčiau papasakoti, kurios akys kas kartą spindėjo nuo noro padėti, o atsisveikindamas po gydymo kurso palinkėjau, kad valstybinės sistemos šaltis neužgesintų jos ugnies. Ir apie savo šeimos gydytoją Rimą norėčiau parašyti, kaip ji gydė dar mano senolę, ir kabinetas poliklinikos ketvirtame aukšte per tiek metų liko tas pats, ir gydytoja atrodo tokia pat jauna ir žvitri kaip pirmą kartą: savo ligoniukus ji pasitinka ir išlydi su šypsena ir tik teigiama nata, ir vis primena, kad mesčiau rūkyti, nors techniškai neberūkau. Jeigu kada nors gaučiau prastų popierių diagnozę, norėčiau tai išgirsti tik iš savo gydytojos Rimos.
Nesu tikras, ar nusipelniau tokio gydytojų širdingumo. Ne visiems taip pasiseka. Gaila žmonių tose didelėse gremėzdiškose įstaigose, kur įsigalėjęs tarpusavio susipriešinimas, kur vietoje šiuolaikinės valdysenos taikomas mobingas, o profesionalai priversti bėgti, nes neatlaiko įtampos.
Sistema neretai būna žiauri. Vis dėlto bet kurią sistemą pirmiausia sudaro žmonės. O šių žmonių aukštą kilnumą ir orumą net sistemoje išlaiko tūkstantmečių senumo tradicija, priesaikos žodis: juk „kur tik medicinos menas mylimas, ten esama ir meilės žmonijai“ (Hipokratas).
