Dabar populiaru
Publikuota: 2018 rugpjūčio 4d. 09:56

Meno erdvė: Edmondo Kelmicko kultūrinės tiesos paieškos

Edmondas Kelmickas
Lilijos Valatkienės nuotr. / Edmondas Kelmickas

Tęsdami meno kelionę šiandien nusikelsime į kitokią erdvę. Tai kolekcininko teritorija. Joje atsidūrę kūriniai įgauna didesnę istorinę vertę. Ne visi jie sukurti šiandien. Tačiau puikiai „kalbasi“ tarpusavyje, įtraukdami į tą meno istorijos pažinimą kiekvieną, peržengusį šį slenkstį.

Meno erdvėje gerai žinomo žmogaus Edmondo Kelmicko seniai norėjau paklausti, kas jis. Kolekcininkas, antikvaras, vadybininkas ar poetas? Kartą užėjau į jo nedidukę, bet itin jaukiai įrengtą galeriją Vilniaus senamiestyje ir aptikau E.Kelmicką, geriantį kavą. Sėdėjo jis XIX amžiaus pabaigos ištaigingame fotelyje, padėjęs savo puodelį ant dar senesnius amžius menančio stalo ir vartė ką tik pasirodžiusį žurnalą „Dailė“.

Galerijos ekspozicijoje visi meno kūriniai išeksponuoti labai elegantiškai, todėl juos pažinti, apžvelgti labai smagu ir paprasta. Skirtingų laikmečių, epochų bei kultūrų tapyba, fotografija, skulptūra, keramika ir net baldai jaukiai įsikūrę nekonkuruoja tarpusavyje. Šioje meno grandinėje jie papildo vienas kitą ir užpildo lankytojų kultūrinių žinių spragas. Juolab, pats galerininkas E.Kelmickas apie kiekvieną kūrinį gali pasakoti ištisas valandas. Lietuviškai ir angliškai.

– Tai jūsų hobis ar pragyvenimo šaltinis? – klausiu E.Kelmicko, ką tik išsamiai papasakojusio man istoriją fotografijos, kurioje pavaizduota vienuolė, klojanti lovą. (Beje, ta vienuolė nuotraukoje pasirodo besanti sovietų diktatoriaus Josifo Stalino dukra Svetlana Alilujeva. Norėdama išvengti persekiojimo, 1967 m. ji gyveno Šveicarijos vienuolyne. Vėliau persikėlė į JAV.)

– Veido prakaite pelnysi savo duoną, – Pradžios knygos teiginį perfrazavo E.Kelmickas, aiškindamas man, kas iš tikrųjų esąs. – Neišvengiamai ir neatšaukiamai visi dalykai yra pririšti prie to, iš ko žmogus gyvena. Šia prasme aš buvau tipiškas 70-ųjų metų kartos atstovas. Suglumindamas šeimą, artimuosius, palikau studijas medicinos fakultete, kur anuomet įstoti buvo svajonių svajonė, ir pasileidau gyvenimo pasroviui. Ilgai plūduriavau be pastovaus ir konkretaus darbo, domėjausi poezija, leidau knygas, tiksliau sakant, verčiausi atsitiktiniais uždarbiais ir, panašu, tai tęsiasi iki šiol. Nors galerininko patirtis man tapo amatu ir profesija.

– Bet pardavimų neįmanoma susisteminti. Jų sėkmė priklauso nuo kito žmogaus norų bei įgeidžių.

– Tai nėra mano kasdienė duona. Tie pirkimai visada turi atsitiktinių uždarbių pobūdį. Praktiškai aš tik dabar tai supratau. Yra tarsi ūkis, kurį privalau išlaikyti, mokėti mokesčius, bendrauti su pirkėjais, su menininkais. Su antikvariatu šiek tiek lengviau. Su gyvais menininkais yra kitaip. Tarp jų daug ir žvaigždžių. Tą pasaulį gerai pažįstu iš vidaus, turiu gerų draugų, pažįstamų su kuriais bendraujame, diskutuojame apie meną. Turiu ir savo nedidelę ganyklą čia, Vilniaus širdyje („ganykla“ E.Kelmickas vadina savo galeriją). Pragyvenimo šaltinis, kolekcionavimas, funkciniu požiūriu tarsi galintys ir apriboti, ir atskleisti asmenybę, yra dalis to, ką paprastai vadiname kasdieniu gyvenimu.

– Žmogus, kurį maitina tokia profesija, iš dalies priklauso nuo atsitiktinumų.

– Taip, aš šiek tiek panašus į tą, kuris laukia, kas jį pasamdys vienokiam ar kitokiam darbui. Kita vertus, esu savotiškas pirklys, pas kurį ateina žmogus su klausimu: „ar tu turi tai, ko aš noriu, bet aš nežinau, ko aš noriu?“, – šypsosi E.Kelmickas.

– Trumpai tariant, esate savotiškas freelanceris, neretai atliekantis ir edukatoriaus funkciją.

– Kažkuria prasme taip. Ir tai nėra lengva. Esu pririštas prie vietos, bet turiu savo požiūrį, savo skonį.

Į galeriją atėjęs žmogus neretai vengia garsiai ištarti, ką jis mėgsta, kas jam patinka. Neva, tai gali prieštarauti bendrajam skoniui.

Prisimenu, tarybiniais laikais buvo tokia politinė kultūra – kukurūzai, turėję išspręsti visas problemas Sovietų sąjungoje. Meno erdvėse taip pat gyvuoja trendinių „politinių kukurūzų“ teritorija. Ir tai ne tik Lietuvos specifika – tiesiog kultūroje buvo galbūt pražiūrėtas vienas ar kitas aspektas, ir tą tik dabar pastebėtą vakuumą bandoma užpildyti ne visada adekvačiomis reakcijomis.

Kažkodėl dabar kiekvienas lietuvis turi turėti vieno ar kito menininko darbą. Ar tai mada, ar iš tikrųjų žmogui patinka šis dailininkas? Dar daug svarbiau: ar aš perku štai šitą konkretų darbą dėl to, kad jis man patinka? Būtina asmeniškai nebijoti akistatos su patinkančiu meno kūriniu ir tai aiškiai ištarti: „Man patinka šitas darbas.“

Į galeriją atėjęs žmogus neretai vengia garsiai ištarti, ką jis mėgsta, kas jam patinka. Neva, tai gali prieštarauti bendrajam skoniui. Ir tai gali būti iš tiesų neskoninga. Tačiau aš visada noriu padėti žmogui suprasti, kokia ta ilgesio kryptis, ko jis nori, – kaip jis nori papuošti, apgyvendinti savo erdvę, pakeisti jos kokybę ir geriau pamatyti pasaulį, kuris yra už jo namų durų.

Tai viena iš kelionių, kurią keliauji kartu su kitu žmogumi, ir tai visada dovana, net jei ta kelionė sunki. Prisimenu vieną labai žymų kolekcininką, labai stiprų savo kolekcionavimo erdvėje ir labai baukštų tapybos, paveikslų teritorijoje. Pasekmės buvo netikėtos. Jis pradėjo – ir labai greitai – matyti ir suprasti tapybą, o aš panirau į jo kolekcionavimo teritoriją, į kurią tikrai nebūčiau galėjęs rasti geresnio įvesdintojo. Taigi dabar turiu vienu slogučiu daugiau.

Galerijoje kiekvienas gali pamatyti, kad daiktai turi savo specifinį gyvenimą, jie priklauso nuo tos erdvės, nuo savininko skonio, nuo jo santykio su pasauliu. Yra taip vadinamos einamosios prekės: Kasiulis, Rimša, Domšaitis – arba, priešingai, Gečo pirkti negalima, nes jis „raudonas“. Bet jis puikus dailininkas, tik pateiktas labai vienpusiškai. Ar būtinai reikia pirkti Kisarauską arba Skačkauską? Žodis „reikia“, sakyčiau, yra trendizuotas, kad ir kaip gremėzdiškai tai skambėtų. Mes per daug turime trendizuotų pasiūlymų iš kultūrinės kasdienybės, kurie yra kartais tiesiog nepalankūs skleistis mūsų laisvei ir pasirinkimams.

Lilijos Valatkienės nuotr./„Aš šiek tiek panašus į žmogų, kuris laukia kas jį pasamdys vienokiam ar kitokiam darbui“, – juokauja Edmondas Kelmickas
Lilijos Valatkienės nuotr./„Aš šiek tiek panašus į žmogų, kuris laukia kas jį pasamdys vienokiam ar kitokiam darbui“, – juokauja Edmondas Kelmickas

– Kaip pasirenkate ir apgyvendinate savo galerijos erdvėje tokius skirtingus menininkus? Kokiais kriterijais vadovaujatės? Ar tai emocija, ar finansiškai pagrįstas dalykas ar mada?

– Kainų kriterijai šiame versle yra statistiškai patikrinami. Ačiū Dievui, Lietuvoje turime du aukcionus. O antikvariatui taip pat taikomi labai aiškūs kriterijai. Pavyzdžiui, pažvelgi į „Artprice“ arba „Artnet“ konkretaus dailininko, kūrusio prieš šimta metų, darbų kainas ir matai, kiek, kada ir už kokią kainą buvo parduota jo darbų. Tarkime, dabar jis yra brangesnis nei prieš 10 metų. Kainos pikas ir yra kriterijus. Tada, kai dailininkas yra labai brangus, pirkti nepalanku, bet tada palanku parduoti. Tai paprasčiausia statistika. Mano edukacija prasidėjo nuo statistiškai patikrinamų dalykų.

Tačiau jeigu antikvariatas turi savo kriterijus, patikrintą išliekamąją vertę, tai visai kitoks santykis yra su kūrėjais amžininkais. Vieni teisėtai, kiti, mano manymu, šiandien yra nelogiškai populiarūs, jų darbų kainos neadekvačios, bet pasirinkimas yra įvykęs, ir užuot niurzgėjęs, verčiau pabandyk išsiaiškinti kodėl. Ir neatmestina galimybė, kad tu pats kai kuriuos reiškinius vertini neadekvačiai.

Aš nesu paskutinė instancija ar biržos autoritetas, nenoriu būti ir teisėju – viską parodys laikas. Bet logika, nuojauta, žinios ir statistika man sako, kad yra tam tikri kriterijai, kuriais remdamasis įsileidžiu autorius į šią erdvę. Nebūdamas turtingas, iš pradžių aš elgdavausi kaip turtingas žmogus. Pasirinkdavau kūrinius, kurie man pačiam įdomūs, bet kai kurie iš jų vis dar įdomūs tik man vienam, pavyzdžiui, Švedijos „Fluxus“ judėjimo pasekėjai. Ir atvirkščiai, yra tam tikras – kad ir nedidelis – procentas tų, kurie man nustojo būti įdomūs, bet lygiai taip pat netikėtai jais pradėjo domėtis pirkėjai. Taigi visada yra asmeninis pasirinkimas: šitas kūrinys man patinka, aš jo noriu. Žinoma, egzistuoja ir mados. Pavyzdžiui, buvo rusiškų ikonų banga.

– Ar dėl to, kad visi staiga įsimylėjo bizantišką pasaulį ir jį pažino?

– Ne, tai asocijavosi su tam tikra egzotika. Šalis, kuri ilgai buvo uždaryta, atsivėrus plyšiui, sulaukė didelio susidomėjimo. Lietuvą, kaip buvusį Rusijos imperijos pakraštį, lengviau atrado turistai. Staiga mes pradėjome gyventi patys su savimi, ir tai buvo naujas būdas atpažinti save. Įdomu tai, kad mūsų kultūrinė praeitis turistų nedomino. Jiems rūpėjo tai, kas buvo patikrinta laiko, pavyzdžiui, bizantiškoji kultūra, avangardo tradicijos. O mūsų pačių asmeniniai ieškojimai nesuskambo. Deja, niekas neatėjo ir nepaklausė: „Gal turite patį geriausią poeto Juozo Tysliavos vertimą į anglų kalbą?“

– Kas paskatino atsigręžti į šiuolaikinių dailininkų kūrybą?

– Labai lėtai judėjau link to. Tyrinėjau, kodėl man įdomūs kai kurių šiuolaikinių menininkų darbai. Netgi savo paties namus pradėjau pažinti kitaip, per šiuolaikinių dailininkų paveikslus. Tas laikas prasidėjo 1990 metais ir tęsiasi iki šiol. Ilga kelionė padėjo peržvelgti ir savo galerijos istoriją.

Į lietuvių tapybą mane įvesdino – o gal labiau sugrąžino – Donatas Juškus, pirmosios profesionalaus meno galerijos savininkas, bene prieš aštuonerius pristatęs tapybos klasiko Vincento Gečo kūrybą. Kita vertus, tai vėlgi nebūtų istoriškai tikslu, nes vienas tikrai stiprus kolekcininkas man paskambino ir paklausė mano nuomonės apie vieną Gečo darbą – ir konkrečiai, ar už jį prašoma kaina nėra per didelė. Darbas buvo nuostabus, ir aš susidomėjęs važiavau parodos link viltingai tikėdamasis, kad kolekcininkas jo nepirks. Deja, atvykus į parodą, darbas buvo jau nupirktas, o aš tegalėjau jį be pavydo pasveikinti. Pasirinkimas buvo padarytas teisingai.

Staiga mes pradėjome gyventi patys su savimi, ir tai buvo naujas būdas atpažinti save. Įdomu tai, kad mūsų kultūrinė praeitis turistų nedomino.

Taigi nuvažiavęs į parodą, pamačiau fantastišką Gečo žiemą ir aiktelėjau iš nuostabos. Šio tapytojo kūryba netelpa į tradicinės lietuvių dailės rėmus. Atsimenu, to įspūdžio pagautas nusipirkau 20 Gečo darbų, ėmiau tyrinėti jo kūrybą ir pamačiau, kad tai labai talentingas žmogus, padaręs labai didelę įtaką aplinkiniams. Po to pradėjau atidžiau žiūrėti į tai, kas yra aplink mane.

Pastaruoju metu labiausiai mane nustebino tarsi šešėlyje tūnojęs nuostabus dailininkas Linas Katinas. Kai 1999 metais jo kūryba buvo įvertinta Nacionaline premija, net negalvojau, kad jis yra tokio aukšto lygio ir formato menininkas. Jis nebuvo išartikuliuotas kultūrinėje terpėje savo laiku, tvyrant politinei geležinei uždangai.

– Šalia tapybos darbų garbingą vietą jūsų erdvėje užima palyginti jaunas žanras – fotografija.

– Algimantas Kunčius buvo vienas iš pirmųjų autorių, kurių darbai atsirado šioje galerijoje. Fotografijų pasirinkimas buvo labai asmeniškas, ir šitokiam laisvam pasirinkimui, rengiant parodą, Kunčius, kaip autorius, nesipriešino, nors aštrių kampų buvo. Kitą parodą, tarytum apibendrintą patirtį surengiau Arturui Valiaugai. Vėliau ciklą „Kartą po tvano“ itin sėkmingai rodėme Vilniaus rotušėje. Dabar galerijoje matote Arūno Baltėno fotografijos parodą.

Lilijos Valatkienės nuotr./Fotografija interjere
Lilijos Valatkienės nuotr./Fotografija interjere

Ir šiuo atveju atsirinkau jį tokį, koks jis man asmeniškai įdomus. Ne dėl to, kad turiu ypatingą skonį, – aš tiesiog turiu nuomonę. Ir tai nereiškia, kad ją būtina priimti. Man patinka žmonių atradimai, jų nuostaba, jų mokėjimas pasakyti, aprėpti pasaulį, esantį už lango.

Gytis Skudžinskas yra vienas iš autorių, nubrėžusių savo horizontą. Tai camera obscura, arba pinhole, optiniu įrenginiu ant jautraus popieriaus padarytos nuotraukos. Nuostabius horizontus savo knygoje G. Skudžinskas pavadino „Tyla“. Šis 18 fotografijų ciklas mano galvoje įteisino fotografiją kaip savarankišką meną. Taip, buvo iki tol daug labai gerų fotografų. Bet tai, kad pati technologija ir pats dėsnis, iš kurio ateina šita meno rūšis, archajiškai ir kartu taip elegantiškai mano patirtyje atskleistų tuos horizontus, prilygsta mano gyvenimo atradimams.

Manau, kad Lietuvos mene „Tyla“ yra etapinis kūrinys, kuris išliks mums svarbus. Dar turiu pridurti: vienas jautriausių fotografijos meistrų, Vytautas Balčytis, visada yra kažkur šalia, kažkur už nugaros arba už kampo, ir daugeliu atvejų aš kaip anų laikų žmogus stoviu atsirėmęs į sieną prie Balčyčio telefono gatvėje, tarytum laukdamas, kada adresatas bus pasiekiamas. Viliuosi per Kalėdas parodyti Vyto kūrybą savo galerijoje.

Kodėl man taip sunku parodyti savo galerijoje autorių, kurį, atrodo, geriausiai pažįstu ir jaučiu? Manau, viena pagrindinių priežasčių yra ta, kad aš, kaip galerininkas, dar nesugebu taip nutilti, kaip jis nutyla savo fotografijoje. Meno kriterijus – sukurti erdvę, kurioje skleidžiasi dialogas, ieškoma tiesos ir nutylama.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Aktualu

Rinkimai Zanavykijoj: kandidatai išleido tūkstančius, o liko be mandato

Popiežiaus vizitas Lietuvoje

Aktualu

Orai.lt: mėgaukimės vasariškais orai, savaitgalį – orai keisis

Aktualu

Viktorija Vanagė: kokie iššūkiai laukia NT investicijų rinkos kitąmet?

Aktualu

Rytų Airijoje mirtinai subadyta lietuvė: įtariamasis – tautietis

Aktualu

Ukrainoje sistemiškai užpuldinėjami aktyvistai: įtariama pati teisėsauga

Aktualu

Lenktynės Panevėžio gatvėse: „klevalapis“ su BMW sudaužė 9 automobilius ir sužeidė žmogų

Sportas

Pabėgėlių gudrybės – savo tikslo siekė bandydami apgauti lietuvius sporto organizatorius

Vardai

Dizainerio Roberto Kalinkino žmona Agnė pagimdė antrą vaiką

Ar planuojate Dieną be automobilio pasinaudoti galimybe viešuoju transportu važiuoti nemokamai?

Sportas

C.Ronaldo sugrįžimas į Čempionų lygą – su raudona kortele ir ašaromis

Gazas

Lietuviams parodė 2,5 t sveriantį sportinių automobilių „žudiką“, išvystantį 700 AG – „Jeep Grand Cherokee Trackhawk“

Gazas

Ketvirtadienį 15min studijoje projekto „Spūsčių matuoklis“ finalas: apie problematiškiausias Vilniaus gatves ir jų ateitį

Vardai

Vladas Kovaliovas tik po metų atšventė 50-metį: sveikino muzikantai ir mylimoji Indrė Launikonytė

24sek

„urBONUSas“: „Ryto“ šansai patiesti „Žalgirį“ ir labiausiai neįvertintas Lietuvos treneris

Gazas

Vos P.Aršauskui atgavus vairuotojo pažymėjimą, pasipylė „Lamborghini“ pažeidimų vaizdai

Vardai

Petras Gražulis pirmąkart pamatė dukrą: Birutė Navickaitė atsiprašymo taip ir neišgirdo

Aktualu

Filipinuose liūčių sukelta nuošliauža užgriuvo 10 namų ir nusinešė tris gyvybes

Gazas

Iš Talino į Monte Karlą keliaujantys elektromobilių maratono dalyviai stabtelėjo ir Lietuvoje

Pasaulis kišenėje

Garsiausi Lietuvos koldūnai – legenda, telpanti į arbatos šaukštelį

Naujienos

24sek

D.Trumpas pasišaipė iš LeBrono Jameso interviu: „Atrodė neįprastai protingas“  

Aktualu

Kaune dingo apie 11 000 eurų kainuojantis „Opel“ automobilis

Verslas

Šimtą socialinių butų perkanti Vilniaus savivaldybė nesulaukia pasiūlymų

Aktualu

„Tvarkiečių“ taryba sprendžia dėl partijos pirmininko rinkimų datos

Aktualu

Lenkijos prezidentūra užginčijo Aukščiausiojo Teismo sprendimą

Gyvenimas

Ilgametis Palangos taksistas Grasius: „J.Basanavičiaus gatve nesu ėjęs gal 20 metų“

Sportas

Pagaliau: sugrįžimo kovoje C.McGregoras susikaus su bene grėsmingiausiu varžovu

Deuce

Vašingtone – dar viena A.Zverevo pergalė bei skaudus A.Murray pareiškimas

Deuce

ATP Los Cabos: finalo porą sudarys turnyro favoritai

24sek

Po traumos grįžtantis D.Dulkys rungtyniaus Lenkijoje

Aktualu

Orai.lt: karštis atslūgs, lietaus bus mažiau

Vardai

„Granatos Live“ festivalininkų išmonė: alkoholį mėto per tvorą, slepia batone ir šlepetėse

Sportas

20-ojo A lygos turo anonsas: dvyliktas šansas „Jonavai“ ir pasikeitęs „Atlantas“

Aktualu

Maskvoje užsidegė rašytojo Ivano Turgenevo muziejus

Aktualu

Klaipėdos reanimacijoje – nuo laiptelių itin nesėkmingai kritęs jaunas vokietis

Aktualu

Žmogienos mėgėjas J.-B.Bokassa šėrė krokodilus priešais ir maudėsi briliantuose

24sek

Po nesėkmės rusams nusivylęs G.Petrauskas: „Kaltinkit mane, ne žaidėjus“

Gazas

Narkomano taranuotas vilnietis sudaužytą „Volvo“ paliko mokamoje vietoje: ar nusipelnė baudos?

Aktualu

Kinologų draugija nepritaria iniciatyvai bausti gyvūnų šeimininkus dėl jų keliamo triukšmo

Aktualu

11 šalies maudyklų neatitinka higienos reikalavimų

Vardai

Daugiau vandens

Sveikata

Ruduo pilnas komplimentų