Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugsėjo 1d. 10:00

Miglė Anušauskaitė: apie įdomius komiksus, (ne)pritapimą ir Voiničiaus manuskriptą

Miglė Anušauskaitė Neišsiųsti CV
Organizatorių nuotr. / Miglė Anušauskaitė

„Neišsiųsti CV“ – lengvi klausimai kebliems žmonėms. Jų pirmtakas – atminimų knygelės ar anketų sąsiuviniai, kuriuos mokykloje užpildyti prašydavo tavo bendraklasės. Tiesmuki klausimai taip pat yra tarsi lakoniški CV punktai, tik dėl savo nepatogių atsakymų niekada nebūtų išsiųsti. Toks psichologinis Lietuvos asmenybių archyvas sudarytas pasitelkiant 20 bendrų ir 3 asmeninius klausimus. Kviečiame susipažinti su Migle Anušauskaite:

1. Pirmas prisiminimas. Vakaras, aš sėdžiu ant kilimo ir žaidžiu kaladėlėmis, mama su tėčiu arba nuėjo miegoti, arba atsigulė į lovas, norėdami ir mane paskatinti eiti gulti. Tuomet pamačiau save lyg iš šalies, pirmąsyk suvokiau kaip save, atskirą nuo pasaulio, o ne šiaip įspūdžių srautą. Bet gali būti ir kad sukonstravau šitą suvokimo virsmą tik vėliau, retrospektyviai.

2. Žodis, kurio ypač pasiilgčiau negalėdama kalbėti. Ežys.

Andriaus Vaitkevičiaus / 15min nuotr./Ežys
Andriaus Vaitkevičiaus / 15min nuotr./Ežys

3. Gražiausias keiksmažodis. Šūdas, fuck, rusiški keiksmažodžiai. Keiktis apskritai labai smagu.

4. Trys žodžiai, kuriais norėčiau būti apibūdinama. Protinga, gyvena amžinai.

5. Gyvenusi ar gyvenanti persona, su kuria norėčiau susitikti. Žmogus, kuris parašė Voiničiaus manuskriptą. Paklausčiau, ką jis ten rašė ir kokia kalba, kaip manuskriptą iššifruoti, kaip įrodyti, kad iššifravai. Ir tada grįžusi į savo laiko liniją iššifruočiau Voiničiaus manuskriptą ir šitaip išgarsėčiau – arba neišgarsėčiau, bet bent jau viena lingvistine mįsle pasaulyje būtų mažiau.

6. Romano veikėjas, kuriame regiu daug savęs. Turbūt labai pretenzingai nuskambės, bet, matyt, Ulrichas iš R.Muzilio „Žmogaus be savybių“. Ir išties pretenzingai nuskambėjo, bet ką jau darysi – labai patogus personažas tapatinimuisi.

7. Filmas, kuriame norėčiau gyventi. Bet kuris iš spaghetti vesternų – su sąlyga, kad ten ir patirčiau nuotykių, ir tikimybė išgyventi būtų didelė.

8. Man trūksta knygos, filmo, dainos ar kito kūrinio, kuris… būtų įdomus, sudėtingas ir kurio centrinė ašis nebūtų romantinė istorija. Yra tokių, bet, mano nuomone, per mažai.

9. Pavydžiu, kad ne aš sukūriau ar padariau… visokias neva dvasingas nesąmones, už kurias žmonės pinigus moka. Auros valymus, amuletus, sąmoningumo treniruotes ir pan. Iš tikrųjų manau, kad man neužtektų tam cinizmo, maža to, greičiausiai ir pačiam reikia bent truputį tais dalykais tikėti, kad kitus įtikintum.

10. Daina ar albumas, kuris turėtų skambėti per mano laidotuves. Paauglystėje su draugais kalbėjom tuo klausimu ir, aišku, išsirinkom tuo metu klausytas dainas. Manoji buvo Guano Apes „Lords of the Boards“ – visiškai kvailas pasirinkimas kaip laidotuvių dainai, bet kuo ilgiau galvoju apie tai, tuo man labiau ši idėja patinka.

Asmeninio archyvo nuotr./„Guano Apes“
Asmeninio archyvo nuotr./„Guano Apes“

11. Nebeegzistuojanti vieta, kurią norėčiau atkurti. Burgeso skalūnų fosilijų radimvietė – norėčiau ten atkurti Kambro periodo ekosistemą su visais tuometiniais gyvūnais.

12. Vieta (kavinė, gatvė, pastatas ir pan.), kuri nepabosta. Lauko kavinė, kur galiu skaityti arba paišyti, ir niekas kreivai nežiūri – komfortabili lauko kavinė kasmet vis keičiasi, bet kokią nors patogią vietelę vis tiek atrandu. Jei ne – tada namie, virtuvėje ant fotelio valgau sėmkes ir skaitau kriminalinį romaną. Kaip gali tokia vieta atsibosti?

13. Mano nosis pakvaišta, kai užuodžiu… pavasarį atšylančią žemę. Arba česnaką.

14. Pirmą kartą pasimylėjusi, aš… galvojau „nu pagaliau!“.

15. Klausimas, kurio visada vengiu. Ką veiki gyvenime?

16. Nė už ką negalėčiau… gyventi bendruomenėj, kur trūktų privatumo ir asmeninės erdvės.

17. Jaučiuosi nuoga be… knygos.

18. Absurdiškiausias gautas patarimas. „Atsargiai!“ – kai pamatai, kaip žmogus vos nepargriuvo. Ir pati šitą sakau kažkaip automatiškai, o po to iškart pagalvoju, kokią nesąmonę pasakiau. Kada tas žmogus turėjo pasinaudoti mano patarimu? Prieš paslysdamas? Bet aš patarimą sušukau jau po to. Ar turėtų atsižvelgti į jį ateityje, lyg pats nebūtų ką tik supratęs, kad šioje vietoje reikia atsargiai? Nesąmonė.

19. Lietuvoje baisiai pasigendu… pigaus paprasto maisto! Dešrelių su bulvėm restoranuose, kokio susmirdusio kiosko, kur už 0.3 euro ant batono uždėtų 2 saliamio gabaliukus.

20. Katarsis – tai… kai pats susigėsti, ko čia taip susijausminai.

Organizatorių nuotr./Miglė Anušauskaitė
Organizatorių nuotr./Miglė Anušauskaitė

– Ar komiksai – boost‘as tradicinei literatūrai? Ar priešingai – veikiau jos nykimo požymis, kai skaitytojas ieško formos lengvumo ir patrauklią vizualizaciją su koncentruota žinute vertina labiau už ilgą tekstą?

– Karts nuo karto išgirstu panašių klausimų ar pastabų ir jose esama kelių prielaidų, su kuriomis aš nesutinku: Kad vienos meno rūšies vartojimas trukdo kitos meno rūšies vartojimui. Nemanau, kad skaitydami komiksus žmonės staiga ima nebeskaityti literatūros. Jei taip, gal literatūra dėl vietos kovoja ir su teatru, ir su puokščių komponavimu? Aš pati skaitau daugiau literatūros negu komiksų ir dar niekad nepajutau, kad komiksų egzistavimas būtų tam pamaišęs.

Kad komiksai geriausiu atveju gali būti tik pagalbinė raiškos forma, „aptarnaujanti“ ir populiarinanti literatūrą, mokslą ar pristatanti vaikams, kas yra Europos Sąjunga. Žinoma, šita funkcija egzistuoja, bet toli gražu neišsemia komiksų galimybių ir funkcijų.

Nemanau, kad skaitydami komiksus žmonės staiga ima nebeskaityti literatūros. Jei taip, gal literatūra dėl vietos kovoja ir su teatru, ir su puokščių komponavimu?

Kad tekstinė raiška yra automatiškai vertingesnė už vaizdinę (ar konkrečiai komiksus). Na, išties juk būna ir labai prastos literatūros.

Trumpai tariant, manau, kad reikėtų ieškoti ne su kokiomis raiškos formomis komiksas kovoja ar kurioms padeda, bet klausti, ar konkretus komiksas įdomus, ar gerai nupieštas, ar perduoda mintį ir t.t.

– Grafinę novelę apie Darių ir Girėną kūrėte su autore Gerda Jord. Ar kuriant tandemu kritiką sakyti viena kitai tampa lengviau? Ar neįstringama pasikartojančiame daryme to, kas „tenkina abi“, kas jau patikrinta? Ar kaip tik – atsiranda iniciatyvų naujoms kryptims?

– Su Gerda dirbti buvo puiku! Manau, tam turėjo įtakos panašūs mūsų požiūriai į daugelį dalykų, taip pat tai, kad abi pagal išsilavinimą buvom labiau teksto negu vaizdo žmonės. Kadangi kruopščiai apsitardavom prieš piešdamos kiekvieną seriją ir pasitikėjom viena kitos gebėjimu perteikti tai, ką susitarėme, nebūdavo daug kritikos ar ginčų po to. Gerda – protingas ir atsakingas žmogus, šalia jos ir aš stengiausi pasitempti, nepiešti su mintimi, kad „ai, sueis“. Tikiu, kad dar teks padirbėti kartu kituose projektuose.

V.Gembicko nuotr./M.Anušauskaitė ir G.Jord
V.Gembicko nuotr./M.Anušauskaitė ir G.Jord

– Ne paslaptis, kad didelė dalis skaitytojų į „Šiaurės Atėnus“ užsuka vien dėl jūsų komiksų. Kaip į tai reaguoja rašantys kolegos? Ar jaučiatės sava kultūrinės spaudos poetų, prozininkų rate ar visgi natūraliau įsiliejate į grafinių novelių kūrėjų, slamerių ar feisbuko rašytojų būrį?

– Čia prisiminiau citatą iš G.Beresnevičiaus knygos „Tomo Vagabundo nuotykiai“ (cituosiu iš atminties, tai gali būti netiksliai). Pagrindinis knygos personažas, pabuvęs skirtingose aplinkose ir skirtingose veiklose, sakė:

– Nieko nebus, aš nepritampu.

Į ką kitas personažas atsakė:

– Ką tu šneki, tu kaip idiotas pritampi visur, kur pasitrini ilgiau negu penkias minutes.

Norėjau pacituoti šitą ne kaip iliustraciją, kad visur pritampu, bet kaip abejonę, kad galima taip paprastai apsibrėžti aplinkas ir nurodyti, kurioje pritampi.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

00:52
08:29
03:24

Esports namai

Maistas