Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 lapkričio 20d. 12:44

Mindaugas Kvietkauskas. Ar nugriautas tik Cvirka?

Mindaugas Kvietkauskas
Mariaus Vizbaro / 15min nuotr. / Mindaugas Kvietkauskas
Petro Cvirkos paminklas Vilniuje tapo istorija. Dabartinės valdžios įsitikinimu, tai – apsivalymo nuo komunistinės praeities istorija. Nugriovus P.Cvirkos paminklą kaip tos praeities reliktą mūsų visuomenė ir miesto erdvė esą tapo laisvesnė, švaresnė ir labiau vakarietiška. Tik ar iš tiesų taip nutiko? Ar tai tikrai – išsilaisvinimo nuo kolaboravimo ir servilizmo įpročių, kurie buvo paveldėti iš sovietmečio, pergalė? Ar šio griovimo epopėja išties liudija vakarietiškos demokratizacijos pažangą Lietuvoje?

2019 m. Vilniaus miesto savivaldybei pradėjus dar vieną vajų dėl skulptoriaus Juozo Mikėno sukurto paminklo griovimo, kaip kultūros ministras laikiausi pozicijos, kad sprendimą reikia daryti tik atlikus išties nuodugnius tyrimus ir girdint visus argumentus. Ne tik politinius, bet ir kultūrinius, meninius, paveldosauginius. Tuos argumentus, kuriuos viešai išreiškė daugybė kultūros žmonių bei jų organizacijų.

Paaiškėjus, kad paminklas tėra įrašytas į paveldo vertybių registrą (tai buvo padaryta sovietmečiu), bet nėra atliktas šiuolaikinis jo ir visos aikštės paveldosauginis vertinimas, pasiūliau Kultūros paveldo departamentui tai atlikti ir tuomet kvalifikuotai, objektyviai, pasitelkus nepriklausomus ekspertus nuspręsti, kokia turi būti šio paminklo ateitis.

Ar šio griovimo epopėja išties liudija vakarietiškos demokratizacijos pažangą Lietuvoje?

Departamentas tai ir padarė. 2021 m. gegužę Kultūros paveldo centro specialistai, atlikę tyrimą, parengė išvadą – siūlymą išsaugoti visą skverą kaip istorinę erdvę su jos vertikalia dominante – dabartiniu paminklu.

Dar nevieša žinia, kad paveldo specialistų išvada po atlikto tyrimo yra kaip tik tokia, birželį sukėlė audringą dabartinės valdžios reakciją. Netinkamą nuomonę buvo pasirūpinta užgniaužti. Vilniaus savivaldybės meras Remigijus Šimašius ir kultūros ministras Simonas Kairys oficialiais raštais skubiai paskelbė raginimus Kultūros paveldo departamentui pašalinti paminklą iš vertybių registro ir panaikinti jo teisinę apsaugą. Kitaip tariant, daryti visiškai priešingai, nei pasiūlė specialistai. Jau tada tapo aišku, kad paminklo likimas nuo šiol bus sprendžiamas ne objektyviai, teisiškai ir demokratiškai, bet visiškai kitaip – valdiško buldozerio būdu. Nors atrodytų, kad toks būdas liberalams – merui ir ministrui – absoliučiai netinka prie veido.

Matyt, baimindamasis, kad paveldo specialistai vis tiek gali ignoruoti paskelbtus valdžios nurodymus, liepos mėnesį kultūros ministras Kairys specialiai pakeitė nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo aprašą. Jame atsirado nuostata, kad paveldo vertybėmis negali tapti ne tik represijas vykdžiusių SSRS komunistinio režimo vadovų (kaip buvo nustatyta anksčiau, dar nuo 2005 m.), bet ir komunistų partijos narių bei „kitų asmenų“ atvaizdai. Tokiu būdu artėjantis KPD vertinimo tarybos posėdis dėl P.Cvirkos paminklo buvo įstatytas į vienintelį „teisingą kelią“. Kad nebebūtų jokių netikėtumų.

Artėjantis KPD vertinimo tarybos posėdis dėl P.Cvirkos paminklo buvo įstatytas į vienintelį „teisingą kelią“.

Artėjant KPD vertinimo tarybos, vasarą naujai sudarytos, posėdžiui iš departamento vadovybės man teko išgirsti, kad jai yra kelis kartus prigrasinta nedaryti kitokių sprendimų, nei nurodyta „iš aukščiau“. Esą P.Cvirkos pašalinimas – tai politinis koalicijos susitarimas, ir priešinimasis neturi jokios prasmės. Politinis spaudimas esąs toks didelis, kad departamento vadovybė nenori dėti savo galvos, todėl į diskusiją dėl P.Cvirkos nebesivels.

Vertinimo tarybos posėdis, įvykęs rugpjūčio 24 d., liudijo, kad tai panašu į tiesą. Naujai paskirtas tarybos pirmininkas, muziejininkas Ramūnas Kondratas, ragino jos narius panaikinti paminklo apsaugą, nes tuomet jo likimą „galės nuspręsti tie, kurie turi valdžią, kurie nusprendžia, kokie paminklai turi būti Vilniuj ir Lietuvoj“. Posėdyje buvo perskaitytas žymios, tarptautiniu mastu pripažintos dailėtyrininkės, profesorės Giedrės Jankevičiūtės raštas tarybos nariams, kuriame išdėstyti išsamūs argumentai, kodėl reikia išsaugoti aikštės visumą su paminklu. Į jį pirmininkas atsakė tiktai viena, tačiau tikro nomenklatūrininko verta fraze: pradedam kartotis, todėl pereikime prie balsavimo. Taigi žymiausių autoritetų nuomonės posėdyje, kuris atvėrė kelią paminklo nugriovimui, buvo tiesiog nereikalingos. Nes valdžia žino geriau už mus, kokie Lietuvoj turi būti paminklai.

Žymiausių autoritetų nuomonės posėdyje, kuris atvėrė kelią paminklo nugriovimui, buvo tiesiog nereikalingos.

Po šio apgailėtino posėdžio nebeturėjo reikšmės ne tik gausūs kultūros žmonių raginimai valdžiai nesielgti barbariškai, ieškoti meninių paminklo ir skvero perprasminimo būdų. Nebeturėjo reikšmės ir faktai. Dariaus Pocevičiaus atliktas archyvinis tyrimas paneigė pagrindinį P.Cvirkai keltą kaltinimą, kad jis asmeniškai atsakingas už poeto Kazio Jakubėno suėmimą ir represavimą. Istorikas Valdemaras Klumbys įrodė, kad šie nauji faktai panaikina KPD vertinimo tarybos sprendimo teisinį pagrindą. Vilniaus valdžiai, į kurios rankas jau buvo atiduotas paminklo likimas, tai neturėjo jokio poveikio. Jei faktai prieštarauja, tuo blogiau faktams.

Galutiniu šios istorijos akordu beveik dėsningai tapo valdiškos paniekos menui pliūpsnis. Puikus Eglės Grėbliauskaitės ir Agnės Gintalaitės meninis projektas „Nepamirškime nebeprisiminti“, kurio metu kontroversijas keliantis paminklas apaugo samanomis, buvo sunaikintas. Dabar jau akivaizdu, kodėl: ne dėl kokių nors savivaldybės post factum neva atrastų formalių pažeidimų, o todėl, kad būtų pasiūlęs realią išeitį atminties karuose. Todėl, kad būtų pasiūlęs laisvę ir kūrybiškumą vietoj politinio buldozerio. Todėl, kad šiuolaikinė Vilniaus valdžia pabūgo jos planus jaukiančios menininkių laisvės lygiai taip, kaip sovietmečio partinė nomenklatūra, o tada ėmėsi aniems laikams įprasto metodo – cenzūros.

Regėdamas šiuolaikinio meno cenzūravimą pačiame Vilniaus centre, kultūros ministras, liberalas S.Kairys tylėjo mirtina tyla.

Regėdamas šiuolaikinio meno cenzūravimą pačiame Vilniaus centre, kultūros ministras, liberalas S.Kairys tylėjo mirtina tyla.

Todėl P.Cvirkos paminklo griovimas tapo anaiptol ne tuo, kuo esą turėjo būti: vakarietiškų demokratijos ir laisvės principų pergale prieš sovietmečio konformizmo, keliaklupsčiavimo jėgai reliktus. Priešingai – jis atskleidė didžiulį dabartinės valdžios nepasitikėjimą savo kūrybinga, įvairia ir pakankamai brandžia visuomene. Visuomene, kuri jau nebebijo žvelgti į praeitį atviromis akimis, matyti jos šviesiausią ir tamsiausią palikimą, jį pažinti ir vertinti. Visuomene, kuriai jau nebereikia trinti nieko iš savo istorijos puslapių tam, kad ji jaustųsi psichologiškai saugi ir stipri. Šis nepasitikėjimas griaunant P.Cvirką pavirto konvulsiška valdžios gynyba nuo visuomenės – sovietmetį primenančių metodų taikymu ir servilizmo diegimu.

Todėl tuštuma P.Cvirkos skvero centre šiandien, deja, įkūnija ne apsivalymą. Tai kultūros žmonių pasitikėjimo, kad įmanoma atrasti prasmingą dialogą su politinės valdžios elitu, tuštuma.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

SEB verslo augimo programa

01:16:45
47:36

Video

02:11
16:07
02:16

Adventur 2022

Maistas

Tik prenumeratoriams

URBAN˙/

Tik prenumeratoriams