Menininkas gimė 1940 m. Kaune, 1964 m. baigė tapybos studijas tuometiniame LTSR valstybiniame dailės institute. 1967–1976 m. gyveno ir kūrė Pažaislyje, nuo 1977 m. – Vilniuje. Daug metų dėstė Vilniaus dailės akademijoje, buvo dailininkų grupės „24“ narys.
1991 m. tapytojas apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija.
Anot menotyrininkės Ramintos Jurėnaitės, P.R.Vaitiekūnas – vienas žymiausių šiuolaikinių lietuvių tapytojų.
„Jam kaip reta kuriam kitam pavyko perteikti sunkiai apčiuopiamą gamtovaizdžio lietuviškumą. Ir taip yra ne tik todėl, kad jo motyvai rasti Pažaislyje, Veliuonoje, Mardasave ar Smalininkuose ir papildyti vietinės mitologijos užuominomis“, – yra rašiusi menotyrinkė.
R.Jurėnaitė akcentuoja tapytojo peizažų šviesą, žalumos ir dangaus mėlio derinius.
„Juose – vasaros vidurdienis ir po jo karščio lėtai užslenkantys vakaro šešėliai. Ruduo čia retas svečias. Siužetas visada apibendrintas, tapoma plačiais spontaniškais potėpiais. Erdvė skleidžiasi ne į gylį, bet į kraštus, į platumas. Visada rodomi tik didelių pievų, laukų ar sodų fragmentai“, – rašo menotyrininkė.
Anot R.Jurėnaitės, viena svarbiausių P.R.Vaitiekūno vystomų temų – mirtis.
“(Tema) traktuojama pakiliai ir epiškai. Dramatiškos šermenų, laidotuvių ir atlaidų nuotaikos tamsiose drobėse kaitaliojasi su saulės išdegintais skaidriais peizažais. Mirtis pasitinkama su nerimu, bet be pasipriešinimo. Gal ji laukiama viešnia? Vakarop į dienos saulės nutviekstas pamiškes ar pievas palei upių vingius įslenka laumės ir metantys šešėlius mirties pranašai.
Viešnia – giltinė savo energinga tamsia vertikale lyg kolona perkerta šviesią paveikslo panoramos plokštumą. Tamsus šešėlis nustumtas į dešinį šoną, bet sunku nusakyti, ar tai išeinanti ar ateinanti figūra. Greičiau tai melancholijos ir artėjančios nakties pagimdyta chimera, atsirandanti kelyje be krypties“, – MO muziejaus puslapyje yra rašiusi menotyrininkė R.Jurėnaitė.
Menotyrininkė pabrėžia, kad vienas iš tapytojo kūrybos užmojų – „susieti europietiškąją tapybos tradiciją su lietuvių etnografija, mitais ir perteikti nedidelio krašto nepakartojamas spalvas ir šviesą“.
Populiariausias tekstas apie P.R.Vaitiekūno tapybą – 1982 m. Alfonso Andriuškevičiaus parašytas straipsnis „Geri abu teptuko galai“. Menotyrininkas pristato dailininką kaip „nuolatinio kitimo būvyje esančio pasaulio kūrėją, kurio drobių paviršiumi slenka potėpių ižas, o tiršto dažo plote atsispaudžia teptuko kotu įbrėžti žmogaus, statinio ar augalo negatyvai“.
Pats tapytojas viename interviu yra sakęs: „Aš į viską žiūriu fatališkai. Ką atsiunčia likimas, taip ir yra. Pats nieko nedarau.“
P.R.Vaitiekūnas turėjo jautrų santykį tiek su tapybos medžiagomis, tiek su kalba.
„Dažuose užsirašo viskas, ką kalbi. Rembranto portretuose galima iššifruoti, ką jis tapydamas kalbėjo. Kol dažai minkšti, kaip plokštelėje viskas užsirašo. Talentas turbūt esminis dalykas. (...) Tikrovė suteikia galimybę būti kitokiam. Aš į viską žiūriu fatališkai. Ką atsiunčia likimas, taip ir yra. Pats nieko nedarau“, – interviu yra sakęs jis.
Vyriausybės vadovė išreiškė užuojautą
Ministrė Pirmininkė Inga Ruginienė išreiškė užuojautą dėl tapytojo P.R.Vaitkienūno mirties.
„P.R.Vaitiekūnas buvo iškili asmenybė. Jo tapybos darbuose atsiskleidė ypatingas jautrumas šviesai, peizažui ir žmogaus vidiniam pasauliui. Tapytojo kūrybinis palikimas ir pedagoginė veikla išaugino ne vieną Lietuvos menininkų kartą. Atsiminsime jį kaip kūrėją, kurio darbai praturtino mūsų kultūros peizažą ir paliko ryškų pėdsaką šiuolaikinėje lietuvių tapyboje. Gili užuojauta profesoriaus artimiesiems, kolegoms, ugdytiniams ir visiems, kuriuos palietė jo kūryba“, – sako I.Ruginienė.
