Dabar populiaru
Publikuota: 2018 lapkričio 14d. 20:57

Mokslininkas ir rašytojas Alanas Lightmanas: apie lėtesnio gyvenimo ilgesį ir naująją pasaulio tvarką

Rašytojas Alan Lightman Interviu
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr. / Rašytojas Alanas Lightmanas

„Tikiuosi, kad žmonės atsitokės ir kiek sumažins gyvenimo tempą“, – sako amerikiečių fizikas ir rašytojas Alanas Lightmanas. Vilniuje viešėjęs mokslininkas, duodamas interviu 15min, kalbėjo apie tai, kokius pavojus įžvelgia šiuolaikinėje visuomenėje, apie tai, kaip technologijos keičia mūsų realybės suvokimą, ir apie tai, kiek mokslas gali būti susijęs su literatūra.

A.Lightmanas – visame pasaulyje puikiai žinomas fizikas ir rašytojas. Jis nemažai pasiekė fizikos srityje, dėstė Harvardo universitete, Masačusetso technologijos institute, jo knygos irgi sulaukė didžiulio populiarumo – ypač kūrinys „Einšteino sapnai“ (kuri, kaip ir dar viena jo knyga „Atsitiktinė visata“, išleista ir lietuvių kalba).

Vilniuje A.Lightmanas viešėjo festivalyje „Vilniaus lapai“. Kalbant su šiuo rašytoju akivaizdu, kad jis turi žinių įvairiose temose – nuo technologijų įtakų visuomenei iki literatūros. Kiekvieną užduotą klausimą jis įdėmiai apmąsto. „Išlaikyti dėmesį, sustoti dabar daug kam atrodo sudėtingas uždavinys“, – sako A.Lightmanas.

Mokslininkai svarbiausius darbus padaro jauni

– Jūs dirbote mokslininku prieš pasukdamas į literatūrą. Kas nulėmė tokį pasikeitimą? Ar ir dirbdamas mokslo srityje išbandėte save ir rašyme?

– Aš rašiau nuo jaunystės. Taigi, galima sakyti, kad visuomet buvau rašytojas. Visada žinojau, kad gyvenime noriu daryti abu dalykus – tiek dirbti mokslininku, tiek rašytoju. Mokslininkai geriausiai atlieka savo darbą būdami jauni. Taigi, nusprendžiau, kad pirmus kelis dešimtmečius daugiausia savo laiko ir dėmesio skirsiu mokslui, o vėliau – rašymui. Nes rašytojai gali rašyti gerai daugybę metų, o mokslininkai paprastai pasiekia savo viršūnę jauname amžiuje.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Alanas Lightmanas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Alanas Lightmanas

– Kodėl, jūsų nuomone, taip yra?

– Manau, kad mokslas reikalauja tam tikro proto lankstumo. Tuo tarpu gyvenimo patirtys – tokios kaip meilė, kelionės – niekuo nepadės tau kaip mokslininkui. Tačiau tai padės tau kaip rašytojui.

– Tačiau daugelis tą patį sako apie rašytojus – kad labai retas atvejis, kai geru rašytoju tampa žmonės, pradėję rašyti vėlyvame amžiuje.

– Taip, tačiau rašytojai gali rašyti visą savo gyvenimą, o mokslininkai paprastai neatlieka mokslinių tyrimų visą savo gyvenimą. Ypač srityje, kurioje aš dirbau – fizikoje – paprastai geriausi darbai padaromi prieš 40-etį, galbūt netgi prieš mokslininkui sulaukiant 35 metų.

– Ar galėtumėte palyginti savo, kaip rašytojo, darbą prieš dešimtmetį ir dabar?

– Pasikeitė tai, kaip aš kuriu savo personažus. Manau, kad dabar giliau suprantu pasaulį. Naujausia mano knyga „Searching for Stars on an Island in Maine“ skirta religijos ir mokslo dialogui, ji labai filosofiška, – nemanau, kad būčiau galėjęs parašyti tokią prieš dvidešimt metų.

– Jūsų darbas mokslo srityje taip pat, matyt, palietė ir rašymą. Ar išsiugdėte kažkokį ypatingą, mokslišką, požiūrį ir į literatūrą?

– Daugelis mano esė vienu ar kitu būdu liečia mokslą. Be to, kai rašau savo kūrinius, griežčiau nei daugelis rašytojų organizuoju savo darbą. Nebūtinai toks organizuotumas yra geras dalykas, tačiau tai yra mano stiliaus bruožas. Mano knygos turi aiškesnę struktūrą nei daugelis parašomų romanų, ir turbūt tai susiję su logišku mano proto veikimu.

Didžiausia problema – klimato pokyčių neigimas

– Iki šiol žinomiausia jūsų knyga yra „Einšteino sapnai“, kurioje jūs pasakojate, kaip nevienodai mes suprantame realybę. Kodėl būtent Einsteiną pasirinkote parodyti šiems skirtingiems realybės suvokimo būdams?

– Pirmiausia man į galvą atėjo šios knygos pavadinimas. Paprastai pavadinimai gimsta paskutiniai, tačiau šiuo atveju jis buvo pirmasis. Mane labai suintrigavo idėja apie Einsteino sapnus. Nes tai sujungė racionaliąją pusę – Einsteino mokslinius darbus – o kartu ir intuicinę, meniškąją pusę, kurią atspindėjo sapnai.

Man tai pasirodė labai įdomi idėja. Tuo metu man buvo apie 40 metų, ir aš kaip tik puoselėjau mintį mokslą apjungti su menu. Buvau perskaitęs Italo Calvino knygą „Nematomi miestai“, ji įkvėpė mane. „Einšteino sapnų“ formatas – daug trumpų skyrių, – atkeliavo iš I.Calvino. I.Calvino nagrinėja daugybę įsivaizduojamų miestų, o aš nagrinėjau daugybę įsivaizduojamų laikų.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Rašytojas Alan Lightman
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Rašytojas Alan Lightman

– Man ši knyga atrodo labai poetiška – tarsi tai būtų prozoje užrašytos eilės. Ar jūs rašote ir poeziją?

– Taip, aš pradėjau savo rašymą nuo poezijos – rašiau ją būdamas vaikas, rašau ją iki šiol.

– Šioje knygoje daug kalbama apie realybę ir skirtingas jos koncepcijas. Kaip jūs galvojate, – ar įmanoma susitarti dėl vieno realybės apibrėžimo?

– Ne. Mokslininkas gali nusakyti realybę, – tą, kurią galima išmatuoti. Tačiau, jeigu kalbėtume apie visus kitus žmones, jie visi pajaučia realybę visiškai skirtingais būdais. Kai kurie žmonės gimsta aplinkoje, kuri priverčia juos mąstyti apie pasaulį kaip apie pavojingą vietą, pasaulį, kuris nuolatos puola juos. Kiti galvoja apie pasaulį kaip apie draugišką aplinką. Taigi, nėra objektyvaus realybės patyrimo.

Tas pats liečia ir gamtą. Prieš penkerius metus po žemės drebėjimų Kalifornijoje parašiau esė „New York Times“. Šiame esė buvo išreikšta idėja, kad gamtai mes nerūpime, ji neasmeniška, ir kai mes tariamės bendraujantys su gamta, tai – vienpusis pokalbis, mes negauname jokio atgalinio ryšio. Daug žmonių nuvylė šis esė, jie buvo linkę vertinti gamtą kaip Dievą, ir kai rašiau, kad ji indiferentiška, kad jai mes nerūpime, kai kam atrodė, tarsi aš sakyčiau, jog Dievui mes nerūpime. Taigi, jie mano esė interpretavo teologiškai, iš religinės pusės.

– Kaip, jūsų nuomone, keičiasi mokslo vaidmuo visuomenėje? Mes gyvename laikais, kai mokslas neabejotinai labiausiai pasistūmėjęs į priekį. Tačiau atrodo, kad ne visuomet ta pažanga įvertinama. Mokslo pasiekimams priešpastatomos konspiracijos teorijos, įvairūs naujieji religiniai judėjimai.

– Manau, blogiausias dalykas pasaulyje dabar yra antiintelektualiniai judėjimai. Ryškiausias pavyzdys yra žmonės, kurie neigia klimato pokyčius ir faktą, kad tai vyksta dėl žmonių kaltės. Tai labai labai pavojinga – atsisakymas atsižvelgti į mokslininkų išvadas. Ir tai tampa politizuota, ypač JAV, kur prezidentas ir jį supantys asmenys sako, kad klimato pokyčiai neegzistuoja. Tai kelia grėsmę, nes mes galbūt teturime 10 metų, per kuriuos galime kažką pakeisti. Mums liko nedaug laiko.

Labai pavojinga, kai mes nustojame pasitikėti faktais, nes tada žmonės gali daryti bet ką, ir tai sukuria palankesnes sąlygas iškilti autoritarinėms valdžioms.

Labai pavojinga, kai mes nustojame pasitikėti faktais, nes tada žmonės gali daryti bet ką, ir tai sukuria palankesnes sąlygas iškilti autoritarinėms valdžioms.

– Lygiai kaip ir kalbant apie mokslą, tą patį galima pasakyti apie gyvenimo gerovę – bent jau Vakarų pasaulyje. Jei kalbėtume apie materialinius dalykus, mediciną, technologinius pasiekimus, šie laikai yra vieni geriausių, kokiais žmonija yra gyvenusi. Tačiau būtent Vakaruose labai stiprėja nesaugumo, pasimetimo nuotaikos. Kodėl, jūsų nuomone, yra tokie prieštaravimai?

– Manau, kad pasaulio tvarka smarkiai pasikeitė. Nuo Antrojo pasaulinio karo iki 2000-ųjų pasaulyje buvo daug santvarkų, tačiau buvo nusistovėjusi daugiau mažiau aiški pasaulio tvarka. Žmonės, valstybės žinojo, kokios taisyklės yra.

O vėliau dėl daugybės priežasčių – JAV įsiveržimo į Iraką, Rugsėjo 11-osios teroro aktų, Rusijos veiksmų, karo Sirijoje, didelės pabėgėlių krizės, Kinijos, kuri nesitaiko prie taisyklių, – pasaulyje situacija buvo destabilizuota. Pasaulis, kuriame gyvenome nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, nebeegzistuoja. Yra toks posakis „kiekvienas žmogus pats sau“. Kyla jausmas, kad niekas nėra užbaigta, kad nėra pasiekta galutinių rezultatų.

Manau, iš dalies dėl to mes esame neapibrėžtoje būsenoje, – niekas nežino, kokios taisyklės dabar yra. Nemažai valstybių tampa vis labiau izoliuotos ir nacionalistinės.

Norime visko iš karto ir greitai

– Kalbant apie tai, kas formuoja visuomenes, tampa jų atspirties tašku, ankstyvaisiais laikais tai buvo mitologija, paskui jos vietą užėmė religija, vėliau mokslas, o dabar mes gyvename žiniasklaidos, kuri iš dalies perėmė mitų kūrėjos vietą, pasaulyje. Sutinkate su tuo?

– Manau, kad tai tiesa. Ir žiniasklaida tam tikrais atvejais pasirodė esanti tironijos įrankis, pakertanti mūsų pasitikėjimą, iš dalies atsakinga už nepasitikėjimą faktais pagrįstais įrodymais. Mes galvojome, kad žiniasklaida yra puiku, ji skatina demokratiją, tačiau ji taip pat gali kurti ir neigiamą efektą.

Tą patį galima pasakyti ir apie socialinius tinklus. Nemanau, kad „Twitter“ ir „Facebook“ kūrėjai įsivaizdavo, kuo visa tai pavirs.

– Šiais laikais turbūt galima kalbėti ir apie įsivyraujančią vaizdų kultūrą. Juk tame pačiame „Instagram“ tinkle pasakojama ne žodžiais, o vaizdais, vis labiau vizualumo link suka ir žiniasklaida. Mes nekalbame, o siunčiame vis daugiau vaizdų.

– Žodžių reikšmės praradimas yra greitojo maisto pasaulio mentaliteto dalis. Mūsų dėmesio sukoncentravimas vis trumpesnis. Mes norime visko greitai ir iš karto. Gyvenimas tampa vis greitesnis ir greitesnis. Mes nebeturime laiko perskaityti 2000 žodžių tekstą, mes norime vos kelių nuotraukų. Tai nulėmė komunikacijos greitis. Kasdienio gyvenimo tempą visuomet nulemdavo komunikacijų greitis, o internetas, kaip žinome, veikia itin greitai.

Mes norime visko greitai, iškart. Gyvenimas tampa vis greitesnis ir greitesnis. Mes nebeturime laiko perskaityti 2000 žodžių teksto, mes norime vos kelių nuotraukų.

– Tokia kritika, matant šiuolaikinės kultūros ženklus, yra pagrįsta, tačiau ar nėra tame ir dalies nostalgijos? Nostalgijos laikui, kuris buvo lėtesnis, paprastesnis ir labiau nuspėjamas?

– Taip, dalis tiesos gal ir yra. Tačiau juk daugelyje valstybių depresija sergančių, gyvenimu nepatenkintų jaunuolių skaičius vis auga. Sociologai ir psichologai sako, kad tam yra daug faktorių, tačiau pagrindinis yra internetas. Jauni žmonės per dieną nusiunčia apie 120 žinučių, jie nuolatos mato, ką veikia kiti, jiems atrodo, kad jie kažką praleidžia. Tam turime ir sukurtą akronimą FOMO (Fear of Missing Out, liet. Baimė kažką praleisti). Jie mato savo mobiliuosiuose telefonuose, kad visi kažką veikia, o jie negali viso to aprėpti. Tai – informacijos griūtis, kuri tampa psichologine problema.

– Apie tai rašėte ir savo knygoje „Atsitiktinė visata“, kurioje pasakojote apie žmones, kurie vaikštinėja miške, tačiau nesugeba daryti to neišsitraukdami mobiliųjų telefonų ir dėl to praranda dalį potyrių. Tačiau ar matote šiose technologijose ir teigiamų dalykų?

– Taip, žmonės gali lengviau bendrauti, būdami nutolę vienas nuo kito. Bet technologija pati savaime juk ir nėra problema, problema yra tai, kaip mes ją naudojame. Technologija neturi vertybių, tai žmonės jai suteikia vertybes. Pastebima tendencija, kad mes naudojame technologijas vien dėl to, kad jos egzistuoja, neturėdami aiškaus tikslo, negalvodami, kokią kainą sumokame už tai. Negalvodami, kad ji atima vis daugiau mūsų laiko. Jei vaikštinėji po mišką, bet siuntinėji žinutes, nesidairai aplink, nematai gyvūnų, medžių, netenki viso miško teikiamo džiaugsmo.

– Ar jūs pats esate susikūręs discipliną, kaip naudoti technologinius įrankius?

– Didžiąją dalį laiko esu išjungęs savo išmanųjį telefoną. Man jis rūpi tik tada, kai žinau, jog prireiks jo. Su žmona turime susitarimą, kad vakarienės metu išjungiame visus mobiliuosius įrenginius. Aš stengiuosi riboti elektroninio pašto naudojimą. Jei supranti, kad yra problema, gali kiek keisti savo gyvenimo būdą.

Jie mato savo mobiliuosiuose telefonuose, kad visi kažką veikia, o jie negali viso to aprėpti. Tai – informacijos griūtis, kuri tampa psichologine problema.

– Beje, kalbant apie skirtingus laikotarpius, galbūt yra laikmetis, į kurį norėtumėte grįžti, kuriame norėtumėte gyventi?

– Norėčiau gyventi laikais, kai jau buvo išrastas penicilinas, kai atsirado antibiotikai. Medicina nuo to laiko labai smarkiai patobulėjo, o kartu pasikeitė ir mūsų gyvenimo būdas. Galbūt tai būtų praėjusio amžiaus šeštasis dešimtmetis. Manau, kad tuomet jau buvo sukurti geri antibiotikai, buvo gera medicinos apsauga, tai buvo laikotarpis dar prieš ateinant didžiuliam gyvenimo greičiui, kurį sukūrė interneto išradimas. Tai buvo laikai prieš tą didžiulį bėgimą, kuriame esame dabar, o kartu tai buvo ir gana komfortiškas gyvenimas.

– Tai Jungtinėse Valstijose buvo ir gana optimistinis laikotarpis.

– Taip, karas buvo pasibaigęs, žmonės viltingi. Tai buvo laikas, į kurį norėčiau dabar sugrįžti.

Skaitytojas – žmogus, kuris domisi idėjomis

– Ar jūs turite kažkokius nusistovėjusius savo darbo įpročius?

– Taip, aš mėgstu rašyti ramioje vietoje – mažame kambaryje savo name. Pradedu rašyti ryte, dirbu iki popietės. Kiek trunka knygos rašymas? Labai įvairiai. Pavyzdžiui, „Einšteino sapnus“ parašiau kiek mažiau nei per metus, „The Diagnosis“ kūrimas užtruko apie 5 metus.

– Kaip paprastai jums ateina idėja parašyti knygą?

– Paprastai gyvenu su idėja metus ar dvejus, kol nusprendžiu, kad tai gali tapti knyga. Idėja apsigyvena mano galvoje ir kai išbūna ten metus ar dvejus, tai reiškia, kad ji įleido šaknis manyje ir gali virsti kūriniu. Kartais ta idėja gali virsti romanu, o kartais negrožine knyga.

Pavyzdžiui, dabar rašau knygą, kurios veiksmas vyksta Kambodžoje. Aš daug kartų vykau į šią šalį per pastaruosius 15 metų.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Rašytojas Alan Lightman
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Rašytojas Alan Lightman

– Ar įsivaizduojate, kas yra jūsų knygų skaitytojas?

– Manau, kad paprastai mano skaitytojas yra tas, kuris domisi idėjomis. Net jeigu rašau romaną, manau, kad jis turi būti įdomus dėl jame skleidžiamų idėjų. Negalvoju apie skaitytoją, – kokį išsilavinimą jis turi, iš kokios valstybės, – aš galvoju apie save kaip apie skaitytoją. Rašau tai, kas patinka man, kas įdomu, kas kelia iššūkius.

– Sakote, kad jūsų knygos pirmiausia turi patikti jums pačiam. O kurių kitų rašytojų kūrinius mėgstate skaityti?

– Jau minėjau I.Calvino. Tarp mano mėgstamų rašytojų yra Franzas Kafka, Gabrielis Garcia Marquezas, Virginia Woolf, Michaelis Ondaatje, Dino Buzzati, – šis italų rašytojas nėra labai gerai žinomas, tačiau I.Calvino laikė jį vienu geriausių autorių. Žinoma, aš mėgstu ir didžius rusų rašytojus – Fiodorą Dostojevskį, Nikolajų Gogolį.

– Knygoms išėjus, jos jau gyvena savo atskirą gyvenimą. Tačiau turbūt kiekvienas rašytojas viliasi, jog jo kūriniai pakeis pasaulį, bent jau paveiks jo skaitytojus. Kaip jūs norėtumėte, kad jūsų knygos paveiktų jūsų kūrinius skaitančių žmonių mąstymą?

– Taip, aš tikiuosi, kad knygos kiek keičia žmonių mąstymą. Mano romanas „The Diagnosis“ buvo apie augančio gyvenimo tempo ir interneto pavojus.

Žinoma, esu ne vienintelis, kuris rašo šiomis temomis, tačiau tikiuosi, kad žmonės įgis daugiau sąmoningumo ir kiek sulėtins tempą. Tikėjausi, kad „Einšteino sapnai“ kiek praplės skaitytojų vaizduotę. Juk vaizduotė yra galingiausias dalykas, kokį turime.

Mano naujausia knyga, skirta dialogui tarp mokslo ir religijų, tikiuosi, žmones pastūmės būti kiek tolerantiškesniais kitokiam mąstymo būdui. Viliuosi, kad mokslininkai supras, kad religija nėra jų priešas, o tikintieji suvoks, kad mokslas nėra jų priešas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Skanumėlis

Video

00:55
01:30
03:27

Liaudies alus

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Namų šefas

Konkursas
Konkursas

Visi į lauką!