Valentino vaidmuo yra sudėtingas ir jei ne Laimono idėja pasikviesti savo kolegą iš Diuseldorfo operos, – jis pats nebūtų galėjęs dainuoti „Fauste“, mat tuo pačiu metu turi spektaklius Vokietijoje. Dabar viskas vyksta šveicariško laikrodžio tikslumu: kai Bogdanas dainuoja Diuseldorfe, Laimonas repetuoja Vilniuje, ir atvirkščiai. Susitinka jie kol kas tik oro uostuose, vienam skrendant į Lietuvą, o kitam – priešinga kryptimi. Su Bogdanu juokavime, jog Laimonas buvo jo Mefistofelis, priviliojęs solistą į Vilnių, tiesa, – tai jau ne pirmoji rumuno viešnagė Lietuvoje... Bet apie viską kalbėjomės iš eilės, nes pradžioje buvo inžinerija....
– Koks buvo jūsų kelias iki operos solisto profesijos?
– O, tai buvo tikrai dėmesio verta istorija. Vaikystėje niekada nesimokiau muzikos, o mokykloje orientavausi į tiksliuosius mokslus, – matematiką, fiziką. Pagal mano tėvų ir aplinkos nuomonę, po mokyklos rinktis inžinieriaus profesiją buvo puiki išeitis, būdas būti gerbiamu ir užsidirbti pinigų. Tad taip ir įvyko. 23-ejų baigiau studijas, tačiau tuo pačiu metu visą laiką dainavau Filharmonijos chore.
Balsas man buvo tiesiog duotas ir kažkas, išgirdęs mane dainuojant, pasakė, jog turėčiau pabandyti prisijungti prie naujai renkamos grupės filharmonijoje – taip ten ir atsidūriau, nors buvo nedrąsu, juk visai nepažinojau muzikinio rašto. Tačiau būtent dainuodamas ten aš pramokau skaityti natas, solfedžio.
Baigęs studijas, pradėjau dirbti inžinieriumi, buvau atsakingas už produktų kokybę, tad dirbau tiek su klientais, tiek ir su įrenginių kalibravimu ir tai buvo puiku! Tačiau pamačiau, jog Klužo-Napokos muzikos akademijoje buvo renkamas neakivaizdinis vokalistų kursas, vadinasi paskaitos galėjo vykti intensyviais trumpais kursais kartą į mėnesį ar du. Tokiu būdu 2009 m. baigiau bakalaurą ir norėjau stoti į magistrą. Tuomet mano dėstytojas ir vienintelis mokytojas, kuriuo visiškai pasitikiu iki šio, man pasakė, jog šioje pakopoje aš jau negalėsiu paraleliai dirbti kitų darbų, – turėsiu susikoncentruoti tik į muziką. Taigi, atėjo metas man galutinai apsispręsti ir aš norėjau eiti su muzika, nes jaučiau, jog būtent to norėjo mano širdis. Tada ir mano tėvai sutiko, nors žinojo, kad daug kas manys, kad aš išprotėjau, bet jie suprato, mane ir išreiškė visišką palaikymą. Tai buvo ta trūkstama dalis, kurios man labai...
Įstojau ir nuėjau dainuoti į operos chorą, kad galėčiau užsidirbti pinigų pragyvenimui. Tuo pat metu paruošiau nemažai partijų, debiutavau Marčelo, Silvijo, Papageno, Mazeto rolėse, o jau po poros metų, į mūsų miestą perklausos surengti atvyko Diuseldorfo operos intendantas... Taip aš tapau Laimono Pautieniaus kolega Diuseldorfe!
– Kas buvo didžiausias iššūkis gana vėlai pakliuvus į menininkų, operos artistų pasaulį?
– Nuo ko pradėti... Būdamas inžinieriumi buvau labai saugus, gerai žinojau, ką darau, viskas buvo aišku, man patiko mano veikla. Ir staiga aš vėl tapau pažeidžiamu tarp visų šių, nuo vaikystės muziką besimokančių žmonių.
Manau, kad tiesiog turėjau dirbti daugiau, nei kiti, kad pasiekčiau jų lygį. Net ir dabar, kas kartą pradedant naują pastatymą, daug kas man yra iššūkis, – kai kurie dalykai nevyksta taip natūraliai, tačiau įdedant daug darbo – viskas įmanoma. Ir kiekviena diena man yra maloniausias iššūkis, nes kiekviena nauja rolė palaiko mano energiją ir užsidegimą, laiko „parengtyje“, niekuomet neleidžia užstrigti rutinoje.
– Ar yra operos gyvenimo detalių, kurioms jūs vis dar jaučiatės svetimas?
– Ne. Galbūt jų buvo pradžioje, ypatingai bandant įsivaizduoti, kaip reikės vaidinti ir dainuoti vienu metu, – juk abu dalykai reikalauja labai daug jėgų. Dabar jau viskas žymiai aiškiau, bet dažnai kitiems solistams sunku suprasti, kaip aš „prieinu“, gilinuosi į personažą, nes darau tai iš tiesų realiuoju mąstymu, įsigilindamas, kartais net matematiškai į natas, kuomet jie daug ką daro intuityviai. Tai – ir gerai, ir blogai, juk kartais matau, kaip žymiai greičiau viskas pavyksta mano kolegoms, kol man tenka kelis kartus daugiau parepetuoti.
– Kokią muziką labiausiai mėgstate?
– Vis dėlto renkuosi operą... Žmonės mano, kad opera yra kažkas labai išskirtinio, priklausančio atitinkamam socialiniam statusui, kas, mano nuomone, yra visiškai neteisinga. Gyvai matyta pirmoji mano opera buvo „Turandot“, – labai klasikinis pastatymas ir aš atsimenu, kad verkiau 2 iš 3 veiksmų. Opera yra taip arti realybės... Ypatingai Verdi, Puccini, Leoncavallo, Mascagni kūriniai, – jei taip arti kasdienybės! Teatre viskas koncentruojasi į žodžius. Opera, savo ruožtu, turi daugiausiai skirtingų sudedamųjų dalių, kurios ypatingai stipriai gali išreikšti tą pačią mintį. Žinoma, aš mėgstu ir klausausi daugelio muzikos stilių, man patinka kūriniai, turintys žinutę, mintį.
– Kaip vystėsi jūsų karjera Diuseldorfe?
– Čia iš karto atvykau kaip solistas: pirmais metais į operos studiją, o nuo antrų jau buvau teatro trupėje. Kiekviena rolė man yra ir iššūkis ir pasiekimas. Šiandien daugiausiai dainuoju lyriškas roles, kaip Marčelas, Silvijus, ne toks lyriškas Eskamilijo, – man jos patinka. Šią vasarą debiutuosiu Rodrigo rolėje „Don Karle“, neseniai debiutavau kaip Enrikas „Liučijoje di Lamermur“. Šios rolės yra mano tramplinas į kitą repertuarą.
Man 35-eri ir balsas nuolat kinta, tiek su technika, tiek ir su kūno pasikeitimais vykstančiais be mūsų žinios.
Man 35-eri ir balsas nuolat kinta, tiek su technika, tiek ir su kūno pasikeitimais vykstančiais be mūsų žinios. Taigi, esu labai laimingas, galėdamas dabar debiutuoti Valentino rolėje, tai buvo viena iš priežasčių, kodėl taip lengvai sutikau atvykti čia, o kita – Laimonas, kuris yra puikus mano bičiulis. Jis jau buvo mus kvietęs į Lietuvą ir praeitais metais mes su žmona koncertavome Kaune. Po šio vizito lietuvius atsimenu kaip atsipalaidavusius ir gerus žmones.
Prieš atvykdamas, žinoma, susipažinau ir su VCO veikla, ankstesniais pastatymais ir žinojau, jog „Faustas“ bus puikus. Vokietijoje dažnai dalyvaujame spektakliuose, kurių režisūrinė mintis, koncepcija yra labai toli nuo paties libreto, – opera ir spektaklis yra tapę skirtingais dalykais. Čia, nors laikmetis ir yra perkeliamas, viskas vyksta šiuolaikiškai, gali jausti, jog yra atsižvelgiama į kiekvieną librete esantį žodį, viskas turi savo prasmę.
– Tad Laimonas buvo jūsų Mefistofelis, priviliojęs čia?
– Taip, taip (šypsosi) Taip sutapo, jog šio pastatymo laikotarpiu jis pats turi daug darbų Diuseldorfe, o aš kaip tik tuo pačiu metu esu laisvas. Tokiu būdu mes galėjome dviese kurti tą pačią rolę ir repetuoti pasikeisdami, taip spėdami savo pasirengimą čia, darbus Diuseldorfe ir nesutrikdydami nė vienos trupės veiklos!
– Ar VCO yra toks kolektyvas, kokio tikėjotės iš Laimono?
– Visiškai! Man nuo pat pradžių pasakė, jog čia bus puiku, dirbsime su profesionalais, jis tikrai man būtų pasakęs, jei čia galėtų iškilti kokios nors problemos. Be to, jau žinojau kelis solistus: Tadą (Girininką), Almą (Švilpą), su kuriuo dainavome „Lohengrine“ Esene. Buvo puiku susipažinti ir su Dalia. Ir visa kompanija, kurie yra nuostabūs žmonės, – kaip didelė šeima ir tai yra geriausia, kas gali atsitikti. Toks puikus kolektyvas yra tai, ko ieško kiekvienas, kur galima dirbti ramiai, nes jei tas nevyksta, darbas tampa paprasčiausiu pinigų „uždirbinėjimu“, tu nesijauti gyvas...
– Ar Valentino portretas, kurį turėjote susikūręs savo galvoje prieš atvykstant į Vilnių, smarkiai pasikeitė?
– Prieš pradedant dirbti tu visuomet turi savo įsivaizdavimą ir jis visad keičiasi, bet tai yra labai svarbu. Juk personažas yra ne tik tai, ką tu dainuoji, kalbi – tai tik pradžia. Visuma dėliojasi per jo santykį su kitais žmonėmis, Valentino atveju – su jo bendravimu su seserimi. Turime turėti omenyje laikmetį, kuomet šie personažai „gimė“, – yra natūralu, jog jo nuomone Margarita turi būti bažnyčioje, namuose, kad būtų apsaugota nuo pasaulio blogio ir jis nori galėti ją apginti, tačiau grįžęs iš karo didvyriu yra visiškai sugniuždomas – tai labai kompleksiški jausmai, didelė personažo kelionė ir Dalia viską puikiai, detalė po detalės, analizuoja ir įgyvendina. Dirbant su tokia režisiere, kaip ji, kuri visad mintinai žino libretą, kiekvieną tavo frazę, niekuomet nekyla mintis ginčytis (šypsosi).
– Kokia yra jūsų didžiausia baimė?
– Aš esu hipochondrikas, tad jei tik pasijaučiu prastai, galiu kiek per stipriai sureaguoti, imti panikuoti, bet tikroji ir didžioji baimė yra nepamiršti teksto scenoje... Net mažiau baisu ne taip išpildyti mizansceną, kas Vokietijoje yra labai svarbu (šypsosi).
– Koks jūsų įsimintiniausias pasirodymas?
– Galbūt Naujųjų metų naktis atliekant „Bohemą“ Frankfurte, – buvo puiki energija, labai smagu. Visgi kiekvienas pasirodymas yra džiaugsmas ir pasiekimas. Svarbiausia yra suvokimas po spektaklio, realus savo darbo ir jėgų įvertinimas, nepasikliaunant tik kitų, šaukiančių „Bravo“ nuomone. To išmokau iš žmonos, nes anksčiau buvau vienas „tų“ žmonių, kuriuos lengva „primaitinti“ tokiais komplimentais. Dabar stengiuosi viską vertinti blaiviai.
– Ką šiais laikais veikiate namuose? Užsiimate inžinerija?
– Iš tiesų, kartais man patinka užsiimti mažais išradimais, bet dabar jau retai kada turiu tiek laiko. Diuseldorfe su žmona esame labai laimingi, dirbame viename teatre, kuriame turime ir nemažai draugų ir kolegų, kuriuos pažįstame dar iš gyvenimo Rumunijoje. Tad turime savotišką savo šeimos ratą, dažnai susitinkame pas mus ar pas juos svečiuose, gaminame maistą, žaidžiame bilijardą, boulingą, yra net mūsų teatro suformuota futbolo komanda ir tikiu, kad Laimonui labiau patiktų krepšinis, ar ne? (juokiasi).
