Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2020 gruodžio 8d. 13:20

Muzikologė Asta Pakarklytė: Kultūros rėmimo fondo lūžis – grėsmė ar galimybė?

Asta Pakarklytė
Dmitrij Matvejev nuotr. / Asta Pakarklytė
2017 m. pradžioje tuometinio Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis pradėjo viešai kalbėti apie tai, kad Kultūros rėmimo fondo finansavimo (jo lėšas administruoja Lietuvos kultūros taryba) sieti su alkoholio ir tabako akcizų, loterijų ir azartinių lošimų mokesčių procentine dalimi negalima.

Jis nuogąstavo, kad taip esą iškils rizika kultūros finansavimo apimtims, nes tuometinė valdančioji dauguma buvo pasiryžusi alkoholio vartojimą sumažinti dvigubai. Pasisakymuose žiniasklaidai R.Karbauskis svarstė, kad finansavimas galėtų būti tiesiogiai biudžetinis pagal nustatytą procentą ir Kultūros ministerijai nurodė parengti kelis įmanomų alternatyvų modelius.

Neaišku, ar per daugiau kaip tris metus alternatyvūs modeliai buvo parengti, bet per tą laiką tuometinė Vyriausybė parengė ir pateikė prašymą Konstituciniam Teismui nagrinėti šį aspektą platesniame specialiųjų įstatymų nuostatų kontekste.

Šių metų lapkričio 3 d. nuosprendis buvo paskelbtas ir nuspręsta, kad Kultūros rėmimo fondo (ir kitų kelių fondų) sandaros principas, t.y. fiksuotos procentinės dalys nuo akcizų ir mokesčių, prieštarauja Konstitucijai, o štai Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos finansavimo modelis, susietas su gyventojų pajamų mokesčio ir tų pačių akcizų procentine dalimi, neprieštarauja, kadangi automatinis apskaičiavimas yra saugiklis nuo politinio spaudimo. Bet toliau, paliekant nacionalinio transliuotojo atvejį (nors ir labai įdomų), pereikime prie Kultūros rėmimo fondo, o tai yra ir Lietuvos kultūros tarybos biudžeto sandaros modelių.

Kaip iš viso Kultūros rėmimo fondas buvo susietas su alkoholio, tabako, loterijų ir azartinių lošimų akcizais bei mokesčiais? Būtent tokią kombinaciją pavyko aptikti tik Lietuvos, Latvijos ir Estijos praktikose. Pasirodo, tai istorinė Baltijos šalių tradicija. Latvijai tokį fondą įsteigus 1920, Estijai 1925, Lietuvoje taip pat imta apie tai diskutuoti. 1926 m. suformuotas pirmas Kultūros fondo įstatymo projektas, kuriame buvo numatyta fondo lėšas sukaupti gaunant procentinę dalį nuo parduodamų alkoholinių gėrimų, tabako ir kortų žaidimų, įvežamų iš užsienio „prabangos dalykų“, surenkamų baudų už pasirodymą girtiems viešoje vietoje, tvarkos ardymą, gyvulių kankinimą ir pan.

Tuometiniams Lietuvos menininkams labai patiko, kad fondo lėšos bus nepriklausomos nuo tiesioginių valdžios paskyrimų iš valstybės biudžeto ir tvarkomos autonomiškai. Deja, per likusius keturiolika nepriklausomos Lietuvos metų Kultūros fondo taip ir nepavyko įteisinti, nors prie šios idėjos buvo grįžta tikrai ne kartą. Tarpukario kultūros fondo situaciją išsamiai apžvelgusio istoriko Dangiro Mačiulio teigimu, iš kultūrinių „apačių“ kilęs fondo steigimo sumanymas kirtosi su valdžios siekiais valdyti kūrybinę iniciatyvą ir nukreipti ją pageidaujama linkme, todėl ji blokavo Kultūros fondo kūrimą.

Tomo Tereko nuotr./Asta Pakarklytė
Tomo Tereko nuotr./Asta Pakarklytė

Estijos kultūros fondas vėl atkurtas 1994, Latvijos ir Lietuvos įsteigti 1998 m. Estijos fondo biudžeto sandara kaip ir tarpukariu, taip ir iki šių dienų siejama su procentais nuo alkoholio ir tabako akcijų, nukreipus papildomą lėšų srautą iš nacionalinės loterijos pajamų. Tuo tarpu Latvijos vyriausybė 2003 nusprendė atsisakyti „nuodėmių mokesčių“ sąsajų su kultūra ir nuo 2004 fondo biudžetą ėmė formuoti tik iš tiesiogiai paskiriamų nacionalinio biudžeto lėšų, atsižvelgiant į esamą ekonominę situaciją, visuomenės ir valstybės poreikius bei galimybes ir taip toliau. Kitaip tariant tai, į ką norėjo atsižvelgti ir Konstituciniam Teismui prašymą dėl specialiųjų įstatymų nuostatų teikusi buvusi Lietuvos Vyriausybė.

Neįtikėtina yra tai, kad prieš du metus Latvijos Vyriausybė nusprendė grįžti prie anksčiau atsisakyto fondo biudžeto modelio nuo 2022, kadangi, kultūros ministro teigimu, Latvijai reikia stabilaus kultūros finansavimo, kurį žadėjo užtikrinti valdžia. Kultūros ministerijai pateikus keturis galimus fondo finansavimo scenarijus, procentinė dalis nuo „nuodėmių mokesčių“ pasirodė kaip geriausias variantas.

Senųjų demokratijų praktikos

Netrukus po karo buvo įsteigta Didžiosios Britanijos menų taryba, panašios institucijos atsirado Kanadoje (1957), Naujoje Zelandijoje (1963), Australijoje (1967), vėliau ir Skandinavijos šalyse. Šiuo metu Tarptautinei meno tarybų ir kultūros agentūrų federacijai priklauso daugiau kaip 60 nacionalinių institucijų, tarp jų ir Lietuvos kultūros taryba.

Didžiosios Britanijos menų taryba 1994 buvo padalinta į Anglijos, Škotijos, Velso ir Šiaurės Airijos tarybas, o jų biudžeto sandara susieta su tuo metu įsteigta JK Nacionaline loterija (pernai pajamos už parduotus loterijos bilietus buvo 7,9 milijardų svarų, ketvirtadalis lėšų skiriama „geriems tikslams“, konkrečiai kultūrai – 20 proc.). Nepaisant to, kad sumos atrodo įspūdingai, loterijos pinigai pastaraisiais metais sudaro 6–30 proc. minėtų Jungtinės Karalystės kraštų menų tarybų lėšų, o pagrindinės sumos tiesiogiai skiriamos iš atitinkamų JK kraštų biudžetų.

Nacionalinių loterijų lėšomis yra grįstas ir suomiškojo kultūros tarybos analogo Suomijos menų sklaidos centro biudžetas. Du trečdaliai finansavimo atkeliauja iš valstybinės loterijų, azartinių lošimų ir lažybų kompanijos „Veikkaus“ (pernai metų pajamos buvo 1,7 milijardų eurų, pelnas – 1 mlrd., kurio pusė skiriama Švietimo ir kultūros ministerijai sporto, mokslo, menų ir švietimo reikmėms). Likusi dalis finansų paskiriama tiesiogiai iš nacionalinio biudžeto. Šiuo metu Suomijos kultūros sektorius siekia, kad iš nacionalinio biudžeto kultūrai iš viso būtų skirtas bent jau 1 proc., vietoj dabartinių 0,8 (suomiškajam kultūros tarybos atitikmeniui dabar tenka 8 proc. šių lėšų).

Naujosios Zelandijos, Vengrijos, Danijos, Nyderlandų ir dar kitų šalių kultūros fondams tenka didesnės ar mažesnės procentinės dalys nuo loterijų pajamų. Nepaisant to, kad, JK šalys pastaruoju metu vis labiau nepatenkintos Nacionalinės loterijos lėšų paskirstymu, o Suomija diskutuoja apie pačios schemos etinius ir moralinius aspektus, visi pripažįsta, kad šis papildomas loterijų ir azartinių lošimų lėšų srautas didina stabilumą, suveikdamas kaip finansinis buferis, ypač įvairių krizių metu kompensuodamas biudžeto svyravimus.

Australijos, Kanados, Norvegijos, Švedijos, Airijos ir kitų šalių kultūros taryboms ar jų atitikmenims finansavimas skiriamas tiesiogiai iš nacionalinio biudžeto parlamento pritarimu, kai kuriais atvejais kultūros ministerijai atliekant aktyvų tarpininko vaidmenį. Vienose valstybėse kultūros biudžeto svarstymai ir skirstymai vyksta kiekvienais metais, kitose jie tvirtinami keturiems metams, daugelis tokių šalių orientuojasi į tam tikrą procentą (pavyzdžiui, Švedijos atveju, kultūros biudžetas yra 0,9 proc. viso valstybės biudžeto, Švedijos menų tarybai tenka apie ketvirtadalis šių lėšų).

Pagrindinių Australijos scenos meno organizacijų grupė šiemet parengė kultūros finansavimo iš federalinio biudžeto rekomendacijas. Matydama sistemingą valstybės investicijų į kultūrą eroziją ir nepagrįstus kultūros biudžeto karpymus, grupė pasiūlė Australijos menų tarybos finansavimui suteikti daugiau stabilumo ir suderinti jį su Vartotojų kainų indeksu.

Toliau tyrinėjant senųjų demokratijų kultūros tarybų ir analogiškų institucijų biudžeto sandaras prasideda kosminis lygis. Pavyzdžiui, Kanados menų tarybos biudžeto sandaroje turbūt geriausiai dera viešų, privačių ir uždirbtų pajamų šaltiniai. Ši taryba sulaukia ne tik privačių fondų investicijų, bet ir įvairių aukų, testamentu palikto turto, be to, sukauptas lėšas pati investuoja į vertybinius popierius, atlieka operacijas su nekilnojamuoju turtu. Kanados ir Anglijos menų tarybos kaupia ir meno kūrinių kolekcijas, iš kurių nuomos taip pat gauna pajamų. Prie Australijos menų tarybos biudžeto irgi prisideda įvairios filantropinės organizacijos, korporacijos ir paskiri asmenys, nes Australijoje mecenatystė prasideda nuo 2 dolerių, kuriuos perkopus jau galima pretenduoti į mokesčių lengvatas.

• • •

Po šios baltiškosios retrospektyvos ir trumpos kai kurių senųjų demokratijų šalių praktikų apžvalgos toliau lieka atviras tolimesnio Kultūros rėmimo fondo biudžeto sandaros klausimas. Kaip ir minėta, fiksuota procentinė dalis nuo tam tikrų akcizų, mokesčių ar loterijų kultūros finansavimui suteikia stabilumo nuolatiniame biudžeto svyravimų ir pažadų kultūrai kontekste, bet būtent šios krypties Lietuvoje ką tik buvo atsisakyta. Vis dėlto, norėtųsi tikėti, kad po 30 atkurtos valstybės nepriklausomybės metų Konstitucinio Teismo nutarimas taps ne grėsme, o galimybe sukurti geresnį kultūros finansavimo modelį.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Tausokime maistą kartu

Susigrąžink gyvenimo spalvas

Video

00:50
01:14
00:27

Esports namai

Maistas

15MAX
15MAX

URBAN˙/

Grožio programa 360°