Dabar populiaru
Publikuota: 2018 gruodžio 6d. 14:55

Nacionalinės premijos laureatas V.Martinkus: „Visada buvau vienišas vilkas“

Vytautas Martinkus
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr. / Vytautas Martinkus

Ketvirtadienį Nacionalinė kultūros ir meno premija už viso gyvenimo indėlį į Lietuvos kultūrą buvo skirta rašytojui Vytautui Martinkui. Apie tai, kad jam skirtas prestižinis apdovanojimas, rašytojas sužinojo iš 15min žurnalisto. „Nebetikėjau. Nebe pirmą kartą lipau prie tos premijos laipteliais. Anksčiau lyg ir labiau tikėjau, bet dabar jau mažiau tos vilties beturėjau, labai atsargus buvau“, – sakė V.Martinkus.

„Premijos kažką reiškia, – ir tam, kas gauna, ir tiems, kas skiria. Ši premija pati garbingiausia, vertingiausia mūsų kultūros pasaulyje. Be abejo, džiaugiuosi, ką čia galiu bepridurti, – sakė V.Martinkus, įvertintas „už intelektualiosios literatūros gylį“. Jis taip pat teigė, kad premija yra ne tik džiaugsmas, bet ir įpareigojimas. Praėjusiais metais, kaip sako rašytojas, jam buvo kiek sušlubavusi sveikata, tačiau šiemet jau jaučiasi geriau, tad rašo naują romaną. – Tačiau būčiau rašęs jį bet kuriuo atveju ir toliau, būčiau baigęs, ką esu pradėjęs.“

Kalbėdamas apie savo kūrybą rašytojas sakė, kad visi kertiniai jo darbai sukrauti dviejose lentynose. „Esu grožinės literatūros žmogus, prozininkas. Iš tokių kūrinių man turbūt svarbiausi yra du – vienas jų yra „Žemaičio garlėkys“, prie kurio turbūt 15 metų esu sugaišęs. Taip pat ir šiais metais išėjęs mano naujas romanas „Tavo bažnyčios rūsys“.

Tiesa, atgavus nepriklausomybę, kai reikėjo iš naujo ieškoti savo, kaip rašytojo, misijos, daug ką pergalvot, labai džiaugiausi savo dviem apysakom, kurios sudėtos į knygelę „Šuns mazgas“. Ten sulydžiau autobiografinius dalykus su socialiniais, filosofiniais, išbandžiau naują stilių. Iš savo negrožinių knygų išskirčiau „Estetinė literatūros gyvybė: Aksiologinis šiuolaikinės lietuvių prozos spektras“, tai mano kaip literatūros kritiko, literatūrologo darbas“, – 15min sakė V.Martinkus.

Man reikėjo įrodyti, kad aš kažkokį savo takelį turiu ir galiu juo nueiti.

„Visada buvau vienišas vilkas. Man reikėjo įrodyti, kad aš kažkokį savo takelį turiu ir galiu juo nueiti, – sakė V.Martinkus ir pridūrė, kad tam, jog jį įvertintų komisija ar skaitytojai, reikia įdėti daugiau darbo nei daugeliui kitų, populiaresnių, rašytojų. – Ne visiems mano tekstai prie širdies, nesu populiarus, tačiau nekeičiau savo nuostatų, savo vagą gilinau visus tuos 50–60 metų.“

Rašytojas sakė, kad vienas jo išskirtinumų, lyginant su kitais lietuvių rašytojais, yra jo kelias į literatūrą: „Į literatūrą atėjau labai savu, individualiu keliu. Baigiau inžineriją, taigi, literatūros pasaulio link atėjau iš tokio technokratinio pasaulio.“

Ne kartą pokalbio metu pabrėžęs, kad nėra labai populiarus rašytojas, V.Martinkus sakė nesąs užtikrintas ir tuo, ar ir gavus Nacionalinę premiją, jo knygos sulauks didesnio skaitytojų susidomėjimo. „Yra daug gerų rašytojų – tiek lietuvių, tiek užsienyje, kurie nėra gavę tų prestižinių premijų, bet vis tiek yra geri rašytojai. O aš esu toks, koks esu – iki premijos ar po premijos“, – sakė V.Martinkus.


Vytautas Martinkus (g. 1941) – rašytojas, literatūrologas, literatūros kritikas. Svarbiausios knygos: „Medžioklė draustinyje“ (1983), „Negęsta žvaigždė paukščio pėdoje“ (1988), „Simonija“ (1997), „Dvylika lieptų: kalendorinės novelės“ (2011).

V.Martinkaus kūryba versta į anglų, ispanų, prancūzų, vokiečių, lenkų ir kt. kalbas. Apdovanotas Vyriausybės kultūros ir meno premija, Kultūros ministerijos skiriamu garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“, Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija, Lietuvos mokslų akademijos vardine Vinco Krėvės mokslo premija.

Komentarai: 2

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

07:15
07:03

Gera keliauti kartu

Kviečiame anties

Šiemet buvau geras

Maistas

Dovanoju sveikatą

Sveikata