Sekite 15min Google
Knyga „Gyvenimas po meilės ženklu“ drauge su fotobiografija „Šimtas Prezidento Valdo Adamkaus metų“ išleistos artėjant ypatingam Prezidento Valdo Adamkaus jubiliejui ir pasakoja neįtikėtiną šios poros gyvenimo istoriją.
Kviečiame atsiversti knygą „Gyvenimas po meilės ženklu“ ir nusikelti į Almos Adamkienės vaikystės Telšius.
Ankstesnę šios knygos ištrauka „Aš be teisių, automobilis prikrautas dėžių su alkoholiu“: pašėlęs ir dramatiškas Almos Adamkienės gyvenimas
1927 metų vasario 10-ąją Šiauliuose Onos ir Stasio Nutautų šeimoje gimė dukra Alma – būsimoji Adamkienė. Po poros metų gimė antroji dukra – Dana. Šeima vėliau persikėlė į Telšius, nes Stasiui Nutautui buvo pasiūlytos solidžios pareigos – tapti „Telefunken“ ir „Siemens“ atstovu Vakarų Lietuvoje. Iš pradžių ketinta kompanijų atstovybę steigti Klaipėdoje, bet vėliau pasirinkti Telšiai. Ten Nutautai ir gyveno iki pat pasitraukimo iš Lietuvos 1944 metais.
1940-aisiais, pirmą kartą užėjus sovietams, Nutautai buvo išvežtinųjų sąrašuose, bet išvežti nebuvo – padėjo geri santykiai su buvusiu darbininku ir pažįstamos restorano darbuotojos, išgirdusios enkavėdistų pokalbį, perspėjimas.
– Jūsų paauglystės ir jaunystės namai – Telšiuose?
Alma Adamkienė: Taip, bet dabar Telšiuose nieko iš savų nėra. Viena pusseserė, prieš mums išbėgant, iš Plungės atsikraustė į Telšius, tai, kai mirė, ją ten palaidojo – tai vienintelės giminaitės kapas Telšiuose. Kaip supratau iš tėvų, jie, važiuodami į Telšius, ten net jokių pažįstamų neturėjo. Bet kompanija, kuri tėvelį pasirinko savo atstovu regionui, norėjo, kad jos kontora būtų Žemaitijoje, ir kažkodėl pagalvojo, kad Telšiuose būtų geriausia, nes ten – pats centras, Žemaitijos sostinė. Tai taip Telšiuose ir atsidūrėm.
– Nebuvo sunku susikalbėti su žemaičiais?
Mama turėjo problemų, o mums, vaikams, tai nebuvo svarbu. Aš, atvirai pasakius, to net neprisimenu. Bet kai mama pirmą kartą nuėjo į turgų, parėjo verkdama. Nesusikalbėjo. Sako, sėdi moteriškė vežime, ten prikrauta maišų su bulvėm, morkom, burokais, kopūstais, o mamai reikėjo bulvių, prašo parduoti, o pardavėja žiūri į mamą ir sako: neturiu.
Mama prieina prie kito, klausia, kiek kainuoja bulvės, jai atsako: neturiu bulvių, tik roputės. Mama nusiminė: kas čia do žmonės, kas čia do kraštas – sėdi ant bulvių maišo ir nenori parduoti, aš gi pinigų turiu, užmokėsiu, o man sako – ne. Bet paskui ir mama priprato. Kai pagalvoji, nėra čia jau tokio didelio skirtumo, bent aš kažkaip jo neatsimenu, neįsidėmėjau ir niekad neišmokau žemaičiuoti.
Gimnazijoj lietuvių kalbos mokytojas Barzdukas labai geras buvo, Jono Jablonskio mokinys. Per egzaminą reikia traukti bilietus, aš ištraukiu apie Žemaitiją. O, sako, čia tau bus labai lengva, ir pirmas klausimas: kaip žemaitiškai „varna“? Varna, – sakau. Ne, sako, pagalvok gerai. Galvoju: Jėzau, negi varna dabar man sugadins pažymį? „Kranklys“ – pasirodo. Atsimenu kaip šiandien, jis man sako: kranklys. Valdas tai vis juokdavosi iš manęs: na, tai pasakyk, kaip žemaitiškai „varna“?
– O šiandien, girdėdama žemaičių kalbą, suprantat?
Na, kai žmonės kalba bendrine kalba ir žemaičiuoja, tai gali suprasti, bet kai pradeda berti vien tarmiškai – baigta, tada jau reikia vertėjo, nes suprantu tik vieną kitą žodį. Aš gi daug ko negirdėjau – namie nežemaičiavom, o mokykloj buvo dėstoma bendrine kalba.
Dar pamenu, lietuvių kalbos mokytojas toks Kudirka buvo – labai griežtas, irgi Jablonskio mokinys, per jo pamokas man labai sunku su kirčiavimu buvo. Ir dabar girdžiu, kad Lietuvoje visai kitaip kirčiuoja. Viską suprantu, na bet neišeina man pasakyti, pavyzdžiui, váistinė arba váistai. Man tiesiog kliūna žodis, norisi kirčiuoti taip, kaip kirčiavau ir girdėjau visą laiką.
Kadangi mes apsigyvenom tokiam naujam name, šalia kurio veikė Eimučio kepykla, aš nuėjau tenai ir paklausiau, kur yra mokykla. Man parodė: ant kalno stovi Katedra, o šalia – mūrinis namas.
Man labai gražiai dzūkai kalba – taip pusiau dainuodami. Atsimenu, ir Žemaitijoj dainuodavo. Eidavom vasarą prie ežero, tik ne prie Masčio, o prie Germanto, nes Mastis buvo užterštas, mama sakydavo, kad jame maudytis negalima.
O kartais mus tėvas nuveždavo mašina ir palikdavo prie Germanto, kur buvo labai gražu ir labai švarus vanduo. Mes kartais pėsti pareidavom – su tėvais, su draugėmis, kokie penki šeši kilometrai būdavo, per laukus, per mišką, labai patikdavo eiti. Kartais, būdavo, eini ir girdi: kažkur žmonės laukuose dirba ir dainuoja.
– O koks Telšiuose buvo Jūsų bendravimo ratas – sesuo Dana, klasės draugės, kiemas?
Kaip ir visi vaikai, turėjau draugų mokykloje. Kai atvažiavom į Telšius, aš jau buvau pradėjus lankyti mokyklą Šiauliuose. Mama, kaip pasakojau, Telšių turguj nesusikalbėjo, susinervino ir susirgo – sloga, gripas ar dar kažkas, nežinau, bet susirgo ir atgulė. O aš nusprendžiau, kad man reikia eiti į mokyklą.
Kadangi mes apsigyvenom tokiam naujam name, šalia kurio veikė Eimučio kepykla, aš nuėjau tenai ir paklausiau, kur yra mokykla. Man parodė: ant kalno stovi Katedra, o šalia – mūrinis namas, tai ten ir yra mokykla. Nuėjau pati viena, užsiregistravau ir grįžusi namo mamai sakau: aš jau užsiregistravau į mokyklą. Mama, kiek atsimenu, blogai jautėsi ir nesureagavo. O tėvas grįžęs man sako: pasikalbėjau su kuo reikia ir sutariau, kad eisi į vienuolių mokyklą.
Telšiuose buvo dvi katalikiškos mokyklos – vienuolių seselių ir kazimieriečių, ir aš nuėjau į vienuolių. Tai vakare vyksta toks pokalbis: tėvas man sako, kad jau susitarė, o aš atsakau, kad jau pati užsiregistravau. Tėvas klausia: kur? Aš parodau: ten. Tėvas sako: ne į tą mokyklą užsirašei, eisi į kitą. Aš jokiu būdu nenoriu eiti į kitą, man ne fasonas, aš jau užsiregistravau. Tai buvo kalbų, buvo ir truputis ašarų, bet tėvas manęs nevertė, nuėjau, kur norėjau.
Ten susipažinau su kaimynystėje gyvenančia miesto komendanto dukra – susitikom kieme ir pradėjom žaisti, tik paskui aš jos vardo paklausiau... Buvo pas mus atvažiavusi, gyvena Los Andžele, turėjo keturis vaikus, vienas sūnus mirė... O mano seserį vėliau nuvedė į kitą mokyklą – kazimieriečių, ten buvo labai gera priežiūra, stiprūs mokytojai. Tai mano sesuo ėjo į vieną mokyklą, o aš į kitą.
– Tai Jūs, dar visiškai maža mergaičiukė, sugalvojot ir susitvarkėt mokyklos reikalus viena pati?
Na tai ką daryt: mama serga, tėvas dirba... Bet mokykla dar ne viskas. Aš ir tarnaitę mamai pati pasamdžiau. Nuėjau pas tą patį Eimutį į kepyklos cechą – labai gera kepykla buvo, tarp kitko. Jis klausia: tai kaip sekasi mokykloje? Mokykloje, sakau, viskas gerai, bet mano mama labai serga, nėra kam padėti, mums reikia šeimininkės, dėl pinigų nieko negaliu pasakyti, bet šeimininkės mums reikia dabar. Tėvas mus į valgyklą vesdavo, bet mums su seseria nepatiko valgyti valgykloje. Na, ir atėjo moteris – Julė – labai miela, išbuvo pas mus gal šešis metus.
Aš kartais pavydžiu tiems, kurie grįžta į Lietuvą ir žino, kuriam kraštui priklauso. Ar iš Telšių, ar iš Alytaus, bet žino, kad ten gyveno, ten – šaknys. Aš tokio jausmo neturiu. Man atrodė, kad visada ir gyvenom Telšiuose. Tėvas labai greit namą pastatė, nes gauti gerą butą buvo labai sunku, ir aš žinojau: čia mūsų namai.
Mokykloje, sakau, viskas gerai, bet mano mama labai serga, nėra kam padėti, mums reikia šeimininkės, dėl pinigų nieko negaliu pasakyti, bet šeimininkės mums reikia dabar.
Bet dabar, po tiek metų, aš nežinau, aš neturiu to jausmo, kad Telšiai yra mano miestas. Man vis atrodo, kad labiau Šiauliai, nors iš ten išvažiavom, kai pirmam skyriuj buvau, bet Šiauliuose dažnai būdavom, ten visi mūsų giminės, tiek mieste, tiek šalia kaimuose... Man kažkaip trupučiuką net gaila, kad visi turi tėviškę, o aš nežinau, kur ta mūsų namų, mūsų giminės paslaptis.
Kai pirmą kartą po pasitraukimo atvažiavau į Telšius su profesorium Česlovu Kudaba, ir Valdas kartu buvo, nuvažiavom prie tėvų namų. Žiūriu: viskas truputį apleista, ir sodas kitaip sutvarkytas, ir namas apšepęs... Kudaba sako: einam į vidų, gal leis pažiūrėti, ar viduje yra taip, kaip prisimeni.
O ten gyveno, atrodo, kažkoks partijos sekretorius, labai nesimpatingas žmogus. Kudaba pasakė, kad aš norėčiau pamatyti, kad čia buvo mano namai, bet mūsų neįsileido. Nieko nenorėjau... Galimas daiktas, dėl to man ir paliko toks slogus įspūdis, ir atrodė, kad žmonės nedraugiški.
Daugiau nieko ir nesutikau: mano draugės seniai kitur, absoliučiai nieko nebuvo, kas rištų mane su Telšiais. Dar porą kartų buvom ten nuvažiavę, tai vienintelis dalykas, kurį gerai prisimenu, – Katedra. Daugiau nieko. Nieko nepadarysi, nedidelė žala, tik liko nuoskauda, kad nejaučiu Telšių kaip savo miesto, savo namų.
– O kaip Šiauliai?
Šiauliuose tas namas, kur gyvenom, sudegė. Įdomu, kad toje pačioje gatvėje gyveno Valdo močiutė, vos už poros namų. Kai mano tėvelis buvo jaunas, dar nevedęs, Valdo tėvą pažinojo – jie buvo panašaus amžiaus, eidavo į šokius. Tėvas pasakojo, kad kol Ignas [Ignas Adamkavičius, Valdo Adamkaus tėvas – aut.] nepasirodo, tai dar gali pasirinkt merginą, su kuria nori šokti. O kai Ignas įeina į salę – baigta, visos nori šokti tik su juo. Taigi mano būsimas uošvis buvo mano tėčio konkurentas.
Kartais, kai pagalvoji, jautiesi kaip benamis. Namai Čikagoj, tie, kuriuos patys statėm, tai jie kažkaip giliausiai į širdį įsmigę. Bet dabar – čia, dabar jau tikrai žinau, kad mūsų namai – čia.
– Ponia Alma, ar tiesa, kad, kai buvote penkerių šešerių metų, Jūsų namuose lankėsi Smetona?
Ne mūsų namuose, o tuometiniame mūsų mieste, Šiauliuose. Lauke viskas vyko, kažkokia šventė – atsimenu, kad didelėj aikštėj, gal mokyklos stadione. Mano teta buvo mokytoja, daug vaikų dalyvavo, daug jaunimo, o teta parinko mane, kaip savo giminaitę, kad įteikčiau gėlių prezidentui. Aš ir nužygiavau, gal penkių metų būdama, tik tiek pamenu, kad įteikiau gėles ir pasakiau: „Labas, prezidente Septonai!“ – nepavyko ištarti „Smetona“. Paskui visi juokėsi, vaikai mane vis mokė, kad ne „Septonas“, o „Smetona“, ir man taip nesmagu būdavo. Nežinau, ar išsigandus buvau, ar susijaudinus, – na, taip išėjo.
Aš ir nužygiavau, gal penkių metų būdama, tik tiek pamenu, kad įteikiau gėles ir pasakiau: „Labas, prezidente Septonai!“ – nepavyko ištarti „Smetona“.
– O neatsimenat Smetonos reakcijos?
Juokėsi. Visi jie ten juokėsi. Nieko ypatingo nebuvo, toks vaikystės prisiminimas. Aš tai būčiau ir pamiršus, bet mama vis prisimindavo, jai buvo labai smagu, kad aš nunešiau ir įteikiau gėles. Kad sakiau „Septonas“, ji, aišku, negirdėjo, bet aš pati po to pergyvenau, galvojau: kaip galėjau šitaip pasakyti?
– Prašom papasakoti smulkiau, kaip Nutautų šeima atsidūrė Telšiuose.
Tėvui „Telefunken“ ir „Siemens“ pasiūlė įsteigti Žemaitijoje savo atstovybę. Tėvai apskritai planavo keltis į Klaipėdą arba į Kauną, bet kai gavo firmų pasiūlymą įsteigt filialą, prasidėjo kalbos apie kelionę į Telšius. Prisimenu, mama labai nenorėjo kraustytis iš Šiaulių, labai, net susirgus buvo. Bet tėvas nusprendė, ir viskas. Jis turėjo pusbrolį Šiauliuose, kuris užsiėmė panašiu bizniu, – gal jie ką nors sutarę buvo, nežinau.
Valdas Adamkus: Aš noriu pridurti... Tai buvo pasiūlymas atstovauti firmoms ne tik Telšiuose, bet ir visame Vakarų Lietuvos regione.
Alma Adamkienė: Ir firmų ryšys su tėvu buvo ne tik laiškais, dažnai patys atstovai atvažiuodavo į Telšius. Kadangi būdavo gerai pavaišinami, visada labai mielai važiuodavo. Atsimenu, vieną „Siemens“ atstovą mes su sese vadindavom Žuvies akim, Žuvininku – jo akys buvo šviesiai mėlynos ir labai didelės.
Tėvas po truputį plėtė prekybą: šalia viso kito, pradėjo prekiauti motociklais ir dviračiais. Mama jam padėdavo parduotuvėj, bet vis kalbėdavo, kad jai neįdomu tarp aparatų, dviračių ir motociklų, kad nori moteriai įdomios veiklos. Tada tėvas nuvažiavo į Čekiją ir parvežė prekybai labai gražių stiklo dirbinių. Mama buvo labai patenkinta – jų pirkti ateidavo ponios, joms krautuvėj buvo ruošiamos kavutės...
Tėvas po truputį plėtė prekybą: šalia viso kito, pradėjo prekiauti motociklais ir dviračiais.
O mums su seseria įdomiausias dalykas buvo toks: kai ateidavo nauja siunta iš Čekijos, pirmos bėgdavom pasižiūrėti, o pamačiusios ką nors labai gražaus prašydavom, kad į namus neštų. Atsimenu, sesuo buvo išsirinkusi labai gražų elnią dideliais ragais, o aš – tulpes, padarytas tarsi iš stiklo siūlų. Nepaprastai gražus buvo ir indelis, ir pačios tulpės – jas galėjai išimti, nuvalyti ir vėl atgal įdėti.
Abu tėvai visą laiką dirbo, padėjo vienas kitam.
Valdas Adamkus: Priminsiu, kad tėvo prekyba išsiplėtė nuo radijo aparatų iki elektros instaliacijos – kiek aplink vyko statybų, kiek būdavo elektra įvedama į namus, medžiagas pirkdavo iš Nutauto. Buvo vyrų, kurie imdavo viską, ko reikia instaliacijai, paskui atsiskaitydavo – taip kad tėvo darbas buvo ne tik prekyba, bet ir miesto elektrifikavimas, modernizavimas.
Alma Adamkienė: Tėvas laimėjo konkursą. Visą elektros instaliaciją įrengė kurijos pastate, kino teatre. Turėjo savo žmones, būdavo ir jo medžiagos, ir jo darbas. Ir neblogai sekėsi, darbe neturėjo problemų.
Abu tėvai priklausė gimnazijos tėvų komitetui, tėvas asmeniškai rėmė Telšių futbolo komandą „Džiugas“, padėdavo krepšininkams... Kadangi mokyklos tais laikais nelabai turėdavo pinigų, tėvas, iš kur nors parvažiuodamas, nuolat atveždavo krepšininkams gerų kamuolių. Tai kai Amerikoje buvom susitikę Grybauską [Vytautas Grybauskas – krepšininkas, futbolininkas, tenisininkas ir stalo tenisininkas, treneris, žurnalistas, lietuvių išeivijos sportininkas. Žaidė krepšinį ir futbolą Telšių „Džiugo“ komandoje – aut.], jis vis prisiminė, kaip tėvas, vos paprašytas, padėdavo sportininkams, kaip tik galėjo.
Kadangi mokyklos tais laikais nelabai turėdavo pinigų, tėvas, iš kur nors parvažiuodamas, nuolat atveždavo krepšininkams gerų kamuolių.
Valdas Adamkus: Telšių „Džiugas“ iš esmės ir gyvavo dėka Nutauto paramos – kamuoliais, sporto inventoriumi, viskuo, ko reikėjo.
Alma Adamkienė: Ir labai mažai kas žinojo, kad tėvas tą daro, nes jis niekad nesireklamuodavo, nemėgo. Jis sakydavo: aš padedu todėl, kad galiu, o ne tam, kad kas nors apie tai kalbėtų ar rašytų. Turbūt ir aš paveldėjau iš tėvo šitą bruožą.
– Kaip Jums atrodė tarpukario Telšiai?
Privatūs nauji namai atrodė modernūs ir gražūs, o daugiau miesto nelabai ir atsimenu. Geriau atsimenu gimnaziją – gražus buvo pastatas, moderniai įrengtas... Buvo priešklasis su rūbine, tai ten reikėdavo palikti batus, o į klasę eiti su šliurėm, nes ten buvo parketas. Atsimenu krepšinio salę, kurioje retkarčiais vykdavo mokinių šokiai – tada jau leisdavo avėti batus, vieninteliu atveju. Paskui, kai atėjo rusai, viskas pasikeitė, viskas susimaišė.
Labai gerai prisimenu, kad Telšiuose mokykloje gavom tokias knygutes, į kurias reikėjo klijuoti nusipirktus aukos ženkliukus, o sumokėti pinigai buvo skiriami patriotiniams tikslams. Viena knygutė, atsimenu, buvo skirta Vilniaus atgavimo reikalui, kita – bažnyčios statybai Kaune paremti. Miestas kitas, bet bažnyčia Kaune buvo mūsų bendras reikalas.
– Iš kur, būdami vaikai, imdavote pinigų?
Taigi aišku – gaudavom iš tėvų. Visi vaikai visada kažkiek jų turėdavo: tėvai duodavo bandelei ar kokiam gėrimui nusipirkti. Arba perki sąsiuvinį, gauni grąžos ir už tą grąžą perki ne saldainį, o ženkliuką, nes labai svarbu, kiek ženkliukų tu suklijuosi ir kada užpildysi visą knygutę. Klasėje būdavo net lenktyniaujama, kas greičiau užpildys tas knygutes.
Atsimenu, kai per radiją pranešė, kad vokiečiai užėmė Klaipėdą, iš mokyklos iki namų ėjau verkdama: kaip, kaip galėjo atimti iš mūsų Klaipėdą? Juk ji – mūsų!
Aš, kaip sakiau, dvi turėjau – „Mes be Vilniaus nenurimsim“ ir skirtą Prisikėlimo bažnyčios statybai Kaune. Abu tikslai buvo labai svarbūs. Sekmadieniais vykdavo mokinių pamaldos, o paskui mokykloj kunigas visad paklausdavo, ar buvome bažnyčioje. Va toks patriotizmo ugdymas.
Atsimenu, kai per radiją pranešė, kad vokiečiai užėmė Klaipėdą, iš mokyklos iki namų ėjau verkdama: kaip, kaip galėjo atimti iš mūsų Klaipėdą? Juk ji – mūsų! Gal taip skaudu buvo todėl, kad ten gyveno mano draugė, o ir mes patys ruošėmės kraustytis į Klaipėdą – tėvelio darbdaviai norėjo, kad jų atstovybė persikeltų į didesnį miestą. Man buvo labai pikta ir nesuprantama, kaip gali atimti tai, kas yra mūsų!
– Ką dar prisimenate iš laisvos Lietuvos?
Atsimenu, kad į Telšius atvažiuodavo teatras iš Klaipėdos. Paskui, kai Klaipėdos kraštą užėmė vokiečiai, dalis teatro iš Klaipėdos persikėlė į Telšius. Tai mums buvo smagu – teatras statydavo daug spektaklių. Prie Germanto ežero buvo graži vila, vasarą aktoriai ten apsistodavo, repetuodavo, žodžiu, gyvenimas buvo įdomus. Taip pat ir kultūrinis gyvenimas. Kai iš Kauno atvažiuodavo Operos teatras, mama pardavinėdavo bilietus į spektaklius – turėjo salės planą, žmonės pirkdavo iš jos, o mūsų namuose susirinkdavo daug šviesių žmonių.
Telšiuose nebuvo daug gerų viešbučių, tai svečiai iš Olandijos ar Vokietijos dažnai apsistodavo pas mus. Man atrodo, jie turėjo minčių statyti viešbutį netoli ežero, bet taip ir nepastatė.
Kai vasaromis į Rainių dvarą atvažiuodavo Kipro Petrausko šeima, jie dažnai viešėdavo pas mus. Nežinau, kaip su tėvu susipažino... Gal geriau to nerašyti, bet prisimenu, kaip kartą Kipras Petrauskas mūsų valgomajame gulėjo jau „geros“ būklės po dideliu fikusu ir dainavo. Pas mus daug kas viešėdavo, kai opera atvažiuodavo – apsistodavo Mažeika, Marijošius...
Telšiuose nebuvo daug gerų viešbučių, tai svečiai iš Olandijos ar Vokietijos dažnai apsistodavo pas mus. Man atrodo, jie turėjo minčių statyti viešbutį netoli ežero, bet taip ir nepastatė. Užtat Telšiuose buvo pastatyta kurija – ten viskas buvo labai gražiai įrengta, su kino teatro sale, ir mes su seseria gaudavom nemokamus bilietus į kiną. Bet ne į visus filmus, tik į vaikiškus. Aišku, stengdavomės ir drauges įsivest kartu. Bet į filmus suaugusiems neįleisdavo iki aštuoniolikos metų. Tarp kitko, ir Vokietijoje tas pats buvo.
