Dabar populiaru
Publikuota: 2018 rugsėjo 2d. 16:56

Nesibaigiantis Greimo šimtmetis

Algirdas Julius Greimas
Algirdas Julius Greimas

Liepos 5–8 d. Druskininkuose į „Baltų lankų“ studijų savaitę intensyviam keturių dienų pranešimų ciklui susibūrė humanitarinių ir socialinių mokslų atstovai – studentai, doktorantai, dėstytojai, mokslininkai iš įvairių Lietuvos aukštųjų mokyklų ir mokslo įstaigų.

Baltų lankų studijų savaitė jau seniai nėra skirta tik semiotikams – šiais metais savo tyrimus pristatė menotyrininkai, filosofai, literatūrologai, istorikai, tačiau įdomu tai, kad nemažai pranešėjų vis dar atsiprašinėjo, jog tiesiogiai nekalbės apie semiotiką, Algirdo Juliaus Greimo ar kitų semio­tinių teorijų netaikys analizuodami literatūros kūrinius ir kitus tekstus. Kažin ar šių atsiprašymų reikėjo, nes klausytojams svarbiau buvo pranešimų naujumas, aktualumas, naujų interpretacijų ir tyrimų pristatymas.

Šiųmečių Baltų lankų žemėlapis buvo išraižytas tankaus skirtingo gylio, imties ir tematikų tinklo. Vis dėlto greimiada – pranešimai, kurie analizavo ir pristatė Greimo pažiūras įvairiais klausimais, – šiemet tebeužė­mė labai svarbią dalį. Juokauta, kad nepaliaujama minėti pernai oficialiai pažymėtą Greimo šimtmetį. Vieni tai įvardijo kaip akademinės savaitės programos trūkumą, kiti dvejojo, kad galbūt nereikėtų kasmet tiek daug susitelkti į vieną (net jei ir) pasaulinio masto asmenybę, treti, ypač Baltose lankose apsilankę pirmą kartą, džiaugėsi, kad susipažino ne tik su semiotikos mokslu, bet ir vienu jos kūrėjų. O šią besitęsiančią greimiadą simboliškai apibendrino Arūno Sverdiolo pranešimas skambiu pavadinimu „Greimas ir ponas Dievas“. Šiuo pranešimu filosofas bandė išgryninti ir atskleisti Greimo santykį su Dievu ir jo požiūrį į būtį, tačiau tai nebuvo vienintelė – nors ir labai įdomi – perspektyva, iš kurios žvelgta į gausų Greimo intelektinį palikimą.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Arūnas Sverdiolas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Arūnas Sverdiolas

Filologė Jūratė Levina, skaičiusi pranešimą „Trys Greimo estetikos“, analizavo lietuvišką Greimo raštiją ir teigė, kad meno ir estetinės patirties klausimai Greimui rūpėjo visą gyvenimą. Iš gausybės teiginių ir idėjų įvairovės ji išskyrė tris savarankiškas perspektyvas: marksistinę literatūros (romano ir dramos estetinį paveikumą jis buvo linkęs aprašyti per visuomenės teorijų prizmę), formalistinę (apie meninės raiškos prigimtį bendrai ir jos supratimą formuojančias filosofines prielaidas kalbėjo per kultūros istoriją) ir sub­jektyviąją (poeziją vertino racionaliai nepaaiškinamo individualaus skonio sprendimu). Tačiau Levina pripažino, kad su estetikų trejybe pradėjus dirbti išsamiau, ši pradėjo irti, nes estetikos ėmė tarpusavyje pintis, o galiausiai kilo įtarimas, kad asmeninių Greimo estetikų galėtų būti kur kas daugiau.

Žinoma, panašus kalbėjimas apie Greimą visada reiškia ir kalbėjimą apie kitus daugiau ar mažiau žinomus lietuvių autorius. Baltų lankų studijų savaitėje spontaniškai suręstame Greimo rašytojų panteone ne kartą minėtas Henrikas Radauskas. Šis, jo nuomone, esą buvęs svarbiausiu Lietuvos poetu, pirmuoju, sukūrusiu savitą raiškos sistemą. Kai kuriose diskusijose ir pranešimuose taip pat išaiškėjo, kad Greimas vertino Jono Kossu-Aleksandravičiaus ir Kazio Borutos kūrybą. Pastarąjį viename straipsnyje pavadino „savo rūšies lietuvišku And­ré Malraux“1. Užtat kiti autoriai galėjo sulaukti ir griežtesnių vertinimų, pavyzdžiui, Marcelijus Martinaitis, Eduardas Mieželaitis ar Petras Cvirka. Tas vertinimų griežtumas galėjo varijuoti, kaip pastebėjo Levina, priklausomai nuo emocinės būklės. Pavyzdžiui, Greimas asmeninio pobūdžio dokumentuose siūlydavo sušaudyti tai keliolika mieželaičių, tai keliasdešimt, tai visus juos surakinti į retežius ir išsiųsti mokytojais į pradžios mokyklas.

Kai kurių autorių paminėjimas akademinėje studijų savaitėje – bent jaunesnei auditorijos daliai – galėjo virsti ir savotišku istoriniu atradimu. Ne vienam susidomėjimą sukėlė Greimo vertintas ir pranešėjų ne kartą minėtas rašytojas ir vertėjas Fabijonas Neveravičius. Be abejonės, literatūrologams ir istorikams rašytojas žinomas kaip tarpukariu kūręs bajoriškos kilmės rašytojas, savo darbuose atspindėjęs nemažai istorinių realijų ir plėtojęs rea­listinio lietuviško romano žanrą. Tačiau rašytojas liko tarsi literatūrinio kanono užribyje: negausiai skaitomas, dar rečiau nuosekliai analizuojamas. Vis dėlto viename straipsnių Greimas teigė, esą Neveravičiaus literatūrinį darbą galima vertinti kaip išjaustą ir aukštos vertės patriotinę veiklą2.

Studijų savaitės metu buvo keliamas klausimas, kodėl Neveravičius netapo kanoniniu lietuvių literatūros autoriumi, jei, anot Greimo, jo kūryba buvo tokia išskirtinė ir stipri? Kai kurie literatūrologai prisipažino buvę priblokšti sužinoję, kad yra rašytojas, kurį Greimas taip mėgsta, apie kurį rašė straipsnius, o apie jį žinoma taip mažai. Kiti svarstė, kad jo temos, kartais siekiančios net LDK laikus, ne itin aktualios nūdienos skaitytojui. Diskusijose prieita prie išvados, kad Neveravičių reikėtų pamilti, o remiantis jo kūriniais, būtų galima sukurti net gerą istorinį filmą.

Tuo tarpu literatūrologė Loreta Mačianskaitė pristatė Greimo „literatūros mokslo“ sampratą. Kabutės, pasak mokslininkės, atsiradusios neatsitiktinai, o remiantis Greimo priesaku, nes, jo nuomone, literatūros mokslo nėra, todėl pastarąjį privalu rašyti kabutėse, o terminas vartotinas ironiškai. Nepaisant to, jo tekstuose pasitaikė ir teigiama ar neutralia prasme vartotas literatūros mokslo apibrėžimas. Beje, Greimas tikino, esą sąvoka „literatūrologija“ dėl savo gremėzdiškumo neprigis, tačiau šis terminas, žinia, ne vieną dešimtmetį vartojamas iki pat šių dienų. Kita vertus, Greimas manė, kad labai svarbu aklai nepasiduoti literatūros autoritetams ir gebėti skaityti originalius rašytojų tekstus, o ne tekstus apie tekstus, kaip dažnai daryta ir tebesielgiama mokyklose.

Į Baltose lankose riedėjusį greimiados traukinį įšoko ir šių eilučių autorė, pristatydama Greimo paveldo skaitmeninį archyvą, kuriame yra apie pustrečio tūkstančio įvairių rūšių archyvinių dokumentų. Tai įvairūs tekstiniai dokumentai (publicistinių ir mokslinių straipsnių bei vertimų juodraščiai ir taisytos redakcijos, paskaitų konspektai, mokslinių tyrimų fragmentai ir kartotekos), fotografinė medžiaga, garso ir vaizdo įrašai. Gausi dokumentų grupė – laiškai, kuriuos sudaro Greimo korespondencija su įvairiais asmenimis ar institucijomis. Archyve taip pat saugomi straipsniai apie Greimą, skirtingais laikotarpiais publikuoti internetinėje erdvėje, knygose, pranešimai, skaityti mokslinėse konferencijose. Nuolat papildomas, atnaujinamas Greimo paveldo skaitmeninis archyvas ir katalogai tyrėjams pasiekiami Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centre.

O akademinėje savaitėje žvelgta ne tik į praeitį, bet ir į nūdienos kultūros, socialines realijas. Plastinės semiotikos specialistė Gintautė Žemaitytė, remdamasi konkrečiais pavyzdžiais, su klausytojais diskutavo, ar semiotiškai įmanoma kelti „meninės vertės“ klausimą. Atsakyti į jį svarbu, nes apeliuojant į kūrinių meninę vertę, pasak tyrėjos, neretai sprendžiama, kurie projektai verti paramos, o kurie – ne, tačiau tai padaryti nėra pap­rasta. Viešos diskusijos apie garsius kūrinius, tarkime, skulptūras, dažnai yra politizuojamos, o viskas prasideda ir baigiasi menkaverčiais argumentais „man gražu“ ir „man nepatinka“. Daug dėmesio Žemaitytė skyrė skulptoriaus Vlado Urbanavičiaus skulptūriniam objektui „Krantinės arka“. Pasirinkusi jį kaip analizės pavyzdį, mokslininkė semiotiškai narstė kūrinio struktūrą, pavienius segmentus ir tai, ką jie simbolizuoja, kokią žinią skleidžia atskiros detalės ir jų visuma. Ši analizė paskatino susimąstyti ir greičiausiai net skeptikus priverstų patikėti, kad „Krantinės arka“ – kruopščiai apgalvotas meno kūrinys. Pranešėja parodė, kaip skulptūra tapo ateities, dabarties ir ateities, o taip pat – miesto ir upės jungtimi. Į vieną kūrinį buvo sujungtas stabilumas ir judėjimas, rimtumas ir ironija. Arka perkeltine prasme kalba apie miestą ir miestiečius jame, estetinius polinkius ir skonį.

Meno vertės ir net meno statuso klausimą bei gausias intelektualias diskusijas įžiebė filosofijos tyrinėtojos Audronės Žukauskaitės pranešimas „Nuo simbiozės prie simpoezijos: pastabos apie kelis biomeno atvejus“. Pasak tyrėjos, šių dienų biologiniuose tyrimuose pamažu jau priprantama prie minties, kad kiekvienas biologinis individas yra susietas simbiotiniais ryšiais su kitomis gyvomis būtybėmis ir savo aplinka. Kai kurie mokslininkai net tvirtina, kad žmogus yra ne autonomiška būtybė, o veikiau santykių ir sąsajų tink­las, tačiau humanitariniai mokslai, kaip pastebėjo Žukauskaitė, neretai susitelkę į antropocentrizmą ir humanizmą, todėl kitokias prielaidas atmeta.

Donnos Haraway įdiegtą simpoezijos sampratą, kuri reiškia žmogaus „veikimą-kartu“ ar „tapsmą-kartu“ su kitomis rūšimis, Žukauskaitė pasitelkė analizuoti kelis biomeno atvejus: bio­menas, anot tyrėjos, išranda naujus simpoezijos būdus (kohabitaciją, hibridiškumą, mikrochimerizmą), kurie reiškia valingas pastangas peržengti tarprūšines ribas. Vienas tokio biomeno pavyzdžių – projektas „Ar gali arklys gyventi manyje?“ Pastarasis įvardytas kaip radikalus medicininio eksperimentavimo atvejis, kurio metu menininkė bandė susileisti specialiai apdorotą arklio kraujo plazmą. Projektu bandyta pasiekti tokią būklę, kad gyvūninės kilmės antikūnai apeitų žmogaus imuninės sistemos gynybinius mechanizmus ir galbūt susijungtų su žmogaus kraujotaka. Performansas turėjo tapti vieta, kur įvyksta derybos su kitos rūšies kūnu. Menininkės kūnas atpažino arklio kraujo plazmą, tačiau meninį bandymą lydėjo ir šalutinės reakcijos: pakilusi temperatūra, miego sutrikimai, neįprastai stiprus apetitas. Vėliau šis kraujas užšaldytas, kad būtų dokumentuota naujo tapsmo kartu forma. Taigi biomenas susieja natūralius biologinius procesus ir menines kompozicijas, tačiau kokį statusą įgyja toks menas kaip užšaldytas žmogaus kraujas su arklio kraujo serumu? Šie pusiau gyvi esiniai neturi nei gamtinio, nei kultūrinio konteksto, jie neatitinka jokių taksonomijų. Po pranešimo kilusios diskusijos dalyviai abejojo ar šie eksperimentai gali būti laikytini meno pavyzdžiais ir kokiais kriterijais, kieno sprendimu remiantis jie ir apskritai įvairūs panašaus pobūdžio performansai įgyja meno statusą. Kiti dalyviai kėlė hipotezę, kad panašūs biomeno atvejai – tai poezija, padaryta iš mokslo.

Net keliuose pranešimuose dėmesys skirtas Marcelijaus Martinaičio asmeniui ir kūrybai. Literatūrologė Akvilė Rėklaitytė pristatė įvairialypes Martinaičio kūrybines praktikas – poe­tinę kūrybą, eseistiką, tautodailės įgūdžius (pomėgis skutinėti velykinius margučius), paveldosauginį ir pilietinį aktyvumą XX a. 7–9 dešimtmečiais, gimtosios sodybos pervežimą dalimis iš Paserbenčio į Vilnių, kolektyvinio sodo sklypą, pomėgį meistrauti. Visose šiose praktikose išryškėja savita „autorinė laikysena“ – poetinė antropologija. Jas Rėklaitytė interpretuoja ne tik kaip pomėgius, bet ir kaip siekį kurti prasmes moderniame pasaulyje ar atkurti „gyvenimo jaukumo jausmą“. Įvairialypė Martinaičio kūrybinė laikysena pasireiškė kaip nykstančių, po civilizacijos lūžių išsibarsčiusių dalių rinkimas ir naujas įprasminimas. Jam rūpėjo įvairius artefaktus ne įamžinti po muziejaus stiklu, bet įtraukti į modernaus žmogaus kasdienos vartoseną. Anot Rėklaitytės, poetinė antropologija iškyla kaip reakcija į konkrečias istorines sąlygas, sovietinę modernybę Lietuvoje.

Baltose lankose būta nemažai įdomių menotyrinių pranešimų. Antai Tojana Račiūnaitė suteikė galimybę išvysti XVII–XVIII a. senuosius bažnytinius paveikslus, kurių plika akimi pamatyti neįmanoma. Menotyrininkė teigė, kad dalis senųjų tapybos kūrinių yra žinomi vien iš juos reprezentuojančių medijų, kai originalų faktiškai nebėra, tačiau egzistuoja jų idėjos, kurios iš naujo gali būti pavaizduotos, atkurtos. Račiūnaitė aptarė tapybos kūrinio rentgenogramos kaip techninio atvaizdo specifiką ir pristatė kai kuriuos Lietuvos bažnytinės dailės tyrimų atvejus, taip siekdama nubrėžti šių šešėlinių tapybos atvaizdų vaidmens praktiniame ir teoriniame meno istorijos lygmenyse profilius. Dailėtyrininkė Jolita Liškevičienė pristatė 1694–1695 m. jėzuitų studentų sukurtą rankraštinę knygą Metinis retorinės meditacijos derlius, kurį Kražiuose supylė ir sudėjo į gausybės ragą Draugijos studentai, arba Jėzaus Draugijos Kražių retorių pasiekimų iš dvejopos iškalbos pavyzdžiai, atlikti 1695 metais. Šį rankraštį paliko aštuoni jėzuitų jaunuoliai, metus studijavę retorikos meną Kražiuose, Žemaitijoje, pas talentingą dėstytoją Petrą Puziną. Pranešime taip pat analizuotas vienas jėzuitų studentų parašytas embleminis kūrinėlis, skirtas jėzuitų palaimintajam Stanislovui Kostkai ir žymintis ne vien jaunuolio nueitą kelią, bet ir Lietuvos jėzuitų provincijos istoriją.

Diskusijas kėlusių ir naujas įžvalgas žymėjusių pranešimų būta ir daugiau (pvz., Sauliaus Žuko, Hermano Parreto, Rut Javič), tačiau atsigręžus į pranešimų ir diskusijų visumą matyti, kad juos vienijo ir tam tikras bend­rumas. Pristatytų tyrimų naujumas, originalios refleksijos, semiotinių, filosofinių analizių nauda sprendžiant visuomeninius ir kultūrinius klausimus leidžia manyti, kad humanitarika Lietuvoje toliau juda į priekį, o dar vienos Baltos lankos, pažymėtos pažintimis, atradimais ir tradicinėmis išvykomis, skatino užkulisiuose kalbas apie dar ryškesnę kitų metų akademinę studijų savaitę.

1 Algirdas Julius Greimas, „Jonas Kossu-Aleksandravičius: Intymus žmogus ir intymumo poezija“, in: Metmenys, 1976, Nr. 26, p. 10.

2 Algirdas Julius Greimas, „Fabijonas Neveravičius“, in: Algirdas Julius Greimas, Iš arti ir iš toli: Literatūra, kultūra, grožis, Vilnius: Vaga, 1991, p. 271.

Šis tekstas publikuotas leidinyje „Naujasis Židinys-Aidai“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

06:20
04:06

Gera keliauti kartu

Konferencija „Žiniasklaida rytoj“

Ko reikia šiuolaikiniam pirkėjui?

Sveikata

Mamos prieš meningokoką

Būk nesustabdoma