Nepaisant psichologinių sunkumų, daug fizinių bei emocinių pastangų reikalaujančio darbo, galiausiai ribotos darbo rinkos pasiūlos bei mažų atlyginimų, šis kelias visą laiką randa savo keliauninkų, kurie nepaisydami iššūkių atsiduoda grožio paieškoms ir nuolatinėms pastangoms iš nieko sukurti tai, kas emociškai bei intelektualiai galėtų praturtinti ir kitus.
Vienas iš didžiausių demonų – savivertės trūkumas
Jaunosios kartos teatro ir kino aktorius Matas Dirginčius pasakoja, kad sunkiausias jam buvo psichologinių įtampų laikas.
„Kelias į meno pasaulį, visų pirma, yra kova su savimi, savo demonais“, – teigia M.Dirginčius, – o vienas iš didžiausių demonų – savivertės trūkumas.“
Dar mokantis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje aktorius susidurdavo su mintimi, kad nėra vertas dėstytojų dėmesio, vaidmenų ar kurso draugų pripažinimo.
Kelias į meno pasaulį, visų pirma, yra kova su savimi, savo demonais.
Tačiau, anot jo, peržengus savivertės trūkumo slenkstį, ateina ir pasitikėjimas savimi. „Tuomet, kai ateina šis suvokimas, kurti tampa lengviau. Visos temos tuomet gali pasirodyti įdomios ir vertos dėmesio“, – patirtimi dalijasi aktorius.
Dar vienu iššūkiu M.Dirginčius įvardijo suvokimą, kad būti menininku reikalauja labai didelės disciplinos. Neseniai aktorius skaitė knygą, kurioje buvo aptariama menininkų kasdienybė. Pašnekovas pastebėjo, kad joje nuolatos atsikartojo rutina, kurią įvairūs kūrėjai sąmoningai puoselėja kaip nuolatinę savo dienotvarkę: kasdien tuo pačiu metu keliasi, tam tikrą laiką dirba, tam tikrą laiką valgo.
M.Dirginčius meno discipliną lygina su sporto disciplina: „Vieną dieną gali padaryti daug, o kitą dieną jau yra pasiekimas, kad užsivilkai sportinę aprangą, kad padarei bent šį tą, – aiškina aktorius, – tos dienos yra pačios svarbiausios.“
Dailininkas yra tarsi šveicariškas peilis
Tapytojos Eglės Norkutės teigimu, baigus menų studijas, sunkiausias yra darbo paieškų laikas, nes darbdaviai nesigilina į tai, kokius įgūdžius turi dailės mokslus baigę žmonės.
„Jei žmogaus diplome parašyta, kad jis baigė „tapybą“, darbo rinkoje į jį neretai žiūrima kaip į žmogų, kuris neturi jokių įgūdžių,“ – teigė dailininkė.
Tačiau atidžiau pažvelgus į šią profesiją ir žmonių gebėjimus, galima pamatyti, kad dailininkai dažnai yra ir savo paties vadybininkai, savo socialinių medijų specialistai, savo darbų fotografai, taip pat moka tvarkytis su dokumentais.
Jei žmogaus diplome parašyta, jog jis baigė „tapybą“, darbo rinkoje į jį žiūrima kaip į žmogų, kuris neturi jokių įgūdžių.
„Tapytojas yra tarsi šveicariškas peilis, kuris geba atlikti daug funkcijų ir yra daug kur naudingas bai daug kam tinkamas“, – pasakoja E.Norkutė.
Nepaisant tokio plataus profilio ir gebėjimų, anot dailininkės, šių žmonių atlyginimai dažnai yra labai menki.
Savigaila situacijos nekeičia
Jau daugybę metų aktyviai koncertuojanti vokalistė Neda Malūnavičiūtė pasakojo, kad per visus metus sunkiausias jai buvo karantino laikotarpis. Ir ne todėl, kad buvo užvertos galimybės lipti į sceną ir užsidirbti pragyvenimui. „Labiausiai man trūko savirealizacijos“, – pasakojo dainininkė.
Tuo metu N.Malūnavičiūtė mėgino prisitaikyti prie situacijos, pasverti savo emocinę būklę: „Niekas nepagerės, jeigu tu tik jaudinsies, savigaila situacijos nekeičia.“ Jos teigimu, atėjus tokiam sudėtingam laikui, emociškai reikia mokytis susigyvent ir priimti viską taip, kaip yra.
Per visus kūrybos metus sunkiausias jai buvo karantino laikotarpis.
Tuo tarpu finansinę savo situaciją, anot pašnekovės, reikia labai gerai pasverti. Jei muzikantas neturi rezervo, o gyvena nuo koncerto iki koncerto, ekonomiškai, taip pat ir psichologiškai, tai nėra labai saugi situacija.
Per daugybę metų besitęsiančią muzikinę karjerą, N.Malūnavičiūtė teigia jau išmokusi gyventi gaudama nestabilias pajamas. Todėl vienas svarbiausių jos patarimų yra prieš įsigyjant naują pirkinį visada kelis kartus pagalvoti.
„Su laiku supranti, kad žmogui reikia labai nedaug: susimokėti mokesčius, pavalgyti ir turėti kokią nors mielą sau veiklą“, – teigė žinoma dainininkė.
