Nusikaltėlių ir narkomanų žargoną tyrinėjantis Kudirka: „Mano „publikai“ visur vaidenasi mentai, stukačiai“

To iš tyrėjo pareikalavo siekis sudaryti šių uždarų bendruomenių žargono žodyną. Ilgus metus trukusio darbo rezultatas atskleidžia, kad ir institucijų neprižiūrima kalba nėra chaotiška, turi savo dėsnius.

Leidykla „Kitos knygos“ pristato trečią, pataisytą ir papildytą R.Kudirkos „Kalėjimo, kriminalinio ir narkomanų žargono žodyno“ leidimą. Ta proga su kalbos tyrėju, ne kartą išrinktu geriausiu Vilniaus universiteto Kauno fakulteto dėstytoju, kalbasi kultūros žurnalistė.

– Pasirodė trečiasis, pataisytas žodyno leidimas. Kas taisyta ir kodėl? Ar žodynas gali jo autorių palikti ramybėje, ar tai nuolatinio tobulinimo reikalaujantis darbas?

– Žodynas negali palikti autoriaus ramybėje, nes kalba ir mūsų žinios apie ją nuolat kinta. Svarbu atskirti naujų žodžių rinkimą ir jau užfiksuotos medžiagos tikslinimą. Iki nepriklausomybės narkomanų subkultūra buvo kitokia, buvo aktualus disidentizmas, pasipriešinimas politiniam režimui, buvo vartojami opiatiniai narkotikai, paplitusi medikamentinė narkomanija: tada ir įsitvirtino narkomanų žargono pamatas su daugybe slavizmų (lomkės, atchodai, apsikalti, vilktis ir pan.).

Bet situacija kinta: sintetinių, nebrangių narkotikų atsiradimas (metamfetamino, mefedrono, amfetamino) pakeitė vartojimo kultūrą į labiau gryną vartojimą be jokių politinių skrupulų, o kartu su visu tuo plūstelėjo ir anglų kalbos žargonybės.

Žodynas nėra vien abėcėlinis žodžių sąrašas – tai ir jų reikšmių, vartosenos, kilmės bei tarpusavio ryšių aprašas. Tai susietų fonetinių, morfologinių, žodžių darybos ir semantinių ryšių struktūra. Šiam sisteminimui, struktūros gryninimui reikia daugybės laiko ir visų kalbos lygių žinių.

Leidėjų nuotr./„Kalėjimo, kriminalinio ir narkomanų žargono žodyno“ viršelis

Rengiant naują leidimą svarbu ne tik papildyti medžiagą, bet ir patikrinti ankstesnius aprašus, patikslinti reikšmes, atsižvelgti į naujus vartosenos duomenis. Žargone ypač svarbus kontekstas: tas pats žodis skirtingose bendruomenėse gali reikšti skirtingus dalykus, o reikšmės gali keistis – bet leksikografams reikia stengtis apimti ir vertinti viską.

– Nuo pirmojo leidimo pasirodymo 2012 m. praėjo nemažai laiko. Kam žodynas reikalingiausias, įdomiausias, kur jis pritaikomas? Kam jo reikia?

– Žodynas skirtas ne vien tiems, kurie patys vartoja žargoną. Jis gali būti naudingas kalbininkams, vertėjams, rašytojams, žurnalistams, literatūros tyrėjams, taip pat žmonėms, kurie profesinėje veikloje susiduria su uždaromis socialinėmis grupėmis. Vertėjui žargonas gali tapti rimta problema: jeigu nežinai žodžio reikšmės, gali neteisingai suprasti ne tik sakinį, bet ir visą situaciją. Grožinės literatūros vertime svarbu perteikti ne vien informaciją, bet ir veikėjo socialinę aplinką, santykį su kitais žmonėmis, kalbėjimo manierą.

Tačiau žodynas svarbus ir kaip dokumentas. Jis fiksuoja kalbą, kuri dažnai nepalieka patikimų rašytinių šaltinių. Kai kurios vartosenos gali išnykti kartu su jas vartojusia karta ar bendruomene. Mes gyvename tam tikruose socialiniuose „burbuluose“ – esame atsiriboję, bet likimui nubloškus į kitą „burbulą“ gali tekti pasigailėti, pvz., atsitiktiniam žmogui atsidūrus zonoje (o taip pasitaiko), jo bendravimas su kitais nuteistaisiais, greitai neperpratus tikslių kalėjimo ir kriminalinio žargono žodžių reikšmių, gali baigtis visai prastai, geriausiu atveju laukia mužiko, plūgrankinio statusas ar pan.: jau ir pačią pirmą dieną kameroje gali sėsti žaisti kortomis iš nieko ir pralošti... Susiklosčius tam tikroms aplinkybėms (pasielgus netinkamai būnant neblaiviam ar prigautam) nubristi į gaidyną...

Mes gyvename tam tikruose socialiniuose „burbuluose“ – esame atsiriboję, bet likimui nubloškus į kitą „burbulą“ gali tekti pasigailėti.

Man pačiam žargonas įdomiausias grynai lingvistiškai: kaip veikia adaptaciniai mechanizmai kalboje, kurios niekas nenormina, bet kuri optimaliai atlieka komunikacinę funkciją. Ta savaiminė savireguliacija yra ypatinga, įdomu ją suvokti – kuriamos naujos reikšmės, skoliniai prisitaiko prie lietuvių kalbos sistemos. Greta ir sociologiniai kriterijai – kaip kalba padeda atskirti savus nuo svetimų ir pan.

– Ar ilgametis darbas prie žodyno padarė įtaką jūsų paties kalbai? Jei taip, kokią?

– Reikia skirti žodyno pažinimą nuo aktyvaus žargono vartojimo. Mokslininkas nebūtinai turi perimti tiriamą kalbą. Man svarbiau suprasti, kaip ji veikia, kokiomis aplinkybėmis vartojama ir ką ji pasako apie kalbančiuosius. Galbūt svarbiausias pokytis yra ne mano paties žodynas, o klausymosi įpročiai. Pradedi suprasti, kad spontaniška kalba nėra atsitiktinių, netaisyklingų pasakymų kratinys. Joje yra savų dėsningumų, analogijų ir kūrybiškumo.

– Koks jūsų mėgstamiausias žodyno žodis ar frazė? Kodėl?

– Žodyno vertė man pirmiausia susijusi ne su žodžių gražumu ar negražumu, o su tuo, ką jie atskleidžia apie kalbos sistemą ir žmonių gyvenimą. Man grynai kalbiniu požiūriu itin savitas ir uždaras yra kišenvagių žargonas, tam tikra slaptakalbė: bakavykas yra šoninė striukės, švarko kišenė, škaros – priekinės kelnių kišenės, žopnikas – kelnių užpakalinė kišenė, skūla – vidinė striukės ar švarko kišenė; štai toks sakinys kai kam bus visiškai nesuprantamas: Lipdamas ant prichodo pas chamą atsipirkau iš skūlos šmielių (sudėtingiausia piniginę ištraukti būtent iš vidinės kišenės).

Lipdamas ant prichodo pas chamą atsipirkau iš skūlos šmielių.

– Tyrimo metu bendravote su kaliniais, narkotikų vartotojais ir kriminalinio pasaulio atstovais. Ar rizikavote? Ar kada jautėtės nesaugiai?

– Tiriant socialinių paribių, socialiai uždaresnių bendruomenių kalbą, tyrėjas patenka į aplinką, kurios taisykles ne visada išmano. Todėl reikia ne tik kalbinių žinių, bet ir gebėjimo klausytis, stebėti situaciją, suprasti bendravimo ribas. Tokiame tyrime rizika gali būti susijusi ne vien su fiziniu saugumu.

Svarbu ir tai, kaip tave priima pašnekovai, ar jie supranta tavo tikslus, ar nepažeidi jų pasitikėjimo, ar tinkamai elgiesi su surinkta informacija. Labai svarbus pasitikėjimas ir garbingas elgesys. Jei pajaučia, kad tu nesi išverstaskūris, tu tyrinėji tik kalbą (reikia mokėti paklausti...), nerenki duomenų stukačinimui – santykis su tavimi yra visai kitas.

Klaidingai manoma, kad tai buki žmonės – taip nėra, nes ilgus metus sėdėdami kamerose, dieną iš dienos įdėmiai stebėdami savo bendrininkus, jie tampa neblogais psichologais.

Nenorėčiau visų susitikimų apibendrinti kaip pavojingų ar pateikti jų taip, tarsi sąmoningai ieškojau rizikos. Svarbiausia buvo surinkti kuo autentiškesnę kalbinę medžiagą ir suprasti, kaip žmonės kalba natūraliomis aplinkybėmis, nefiltruoja bazaro.

Konfliktų pasitaikydavo, nes ten, kur vartojami svaigalai ir narkotikai, racionalumas dažnai lieka nuošalyje. Dažniausiai tai būdavo muštynės arba įvairūs buitiniai nesutarimai.

Konfliktų pasitaikydavo, nes ten, kur vartojami svaigalai ir narkotikai, racionalumas dažnai lieka nuošalyje. Dažniausiai tai būdavo muštynės arba įvairūs buitiniai nesutarimai, į kuriuos kartais pats būdavau įtraukiamas kaip bendrininkas.

Tačiau ilgus laisvės atėmimo bausmės laikotarpius išgyvenę asmenys dažnai būna specovski – patyrę recidyvistai, susiję su kriminaliniu pasauliu. Jie paprastai nėra linkę be reikalo triukšmauti, grasinti ar aiškintis kumščiais – konfliktas gali greitai peraugti į gerokai pavojingesnę situaciją, kai griebiamasi bent jau peilio.

Daugelis recidyvistų pasižymi savotišku fatalizmu: jie nebesvarsto galimybės pakeisti savo gyvenimą: Netikėk, nebijok, neprašyk. Be to, kalėjimo aplinka, kriminalinis pasaulis ir narkomanija yra glaudžiai tarpusavyje susiję reiškiniai, kurių praktiškai neįmanoma atskirti vieno nuo kito.

– Kaip radote specialiuosius žodyno redaktorius – pačius kalbos vartotojus ir įkalinimo įstaigų darbuotojus? Kaip vyko bendradarbiavimas?

– Žargono tyrėjas negali pasikliauti vien savo intuicija. Net jeigu žodis atrodo suprantamas, jo reikšmė gali būti kitokia, nei galima spręsti iš konteksto. Todėl labai svarbu turėti žmonių, kurie tą kalbą vartoja ir gali patikslinti reikšmes. Su kai kuriais informantais susidraugavau, tų ir paprašydavau būti specialiaisiais redaktoriais. Bendravimas su informantais leidžia patikrinti ne tik žodžio reikšmę, bet ir jo vartojimo aplinkybes, paplitimą, emocinį atspalvį.

Žargono tyrėjas negali pasikliauti vien savo intuicija. Net jeigu žodis atrodo suprantamas, jo reikšmė gali būti kitokia, nei galima spręsti iš konteksto.

Įkalinimo įstaigų darbuotojai taip pat gali suteikti vertingų žinių, nes su tokia kalba susiduria profesinėje aplinkoje. Tačiau jų perspektyva nebūtinai sutampa su pačių kalbos vartotojų, todėl skirtingus šaltinius reikia vertinti kritiškai. Žodyno rengimas šiuo požiūriu primena nuolatinį tikrinimą: vieną reikšmę reikia patvirtinti, kitą – patikslinti, o trečią galbūt palikti kaip nepakankamai aiškią.

– Ar kalbinti žmonės suprato tyrimo tikslus? Kaip reagavo į žodyno idėją?

– Stengdavausi išaiškinti, kad tai tik kalbos tyrimas, nes mano „publikai“ visur vaidenasi mentai, stukačiai, siekis sumanipuliuoti, pakišti... tokios jų gyvenimo realijos. Bet reakcijos į tokį tyrimą buvo labai įvairios. Vieniems įdomu, kad jų vartojama kalba laikoma verta mokslinio dėmesio. Kitiems smalsu, ką tyrėjas nori sužinoti ir kaip panaudos surinktą medžiagą. Kiekvienas turi savo motyvų, patirčių ir požiūrį į pašalinį asmenį: vieni tiesiog prašė pinigų dozei (jau nesugeba net galvoti be to), kiti norėjo bendrauti dėl temos įdomumo.

Mano užduotis nėra vertinti pašnekovų gyvenimo būdą ar moralizuoti. Tyrimo objektas yra kalba, tačiau norint ją suprasti, reikia atsižvelgti ir į socialinę aplinką, kurioje ji vartojama.

Informantai negalvoja apie savo kalbą kaip apie atskirą sistemą. Jie tiesiog kalba taip, kaip įpratę, o aš bandau pastebėti ir aprašyti dėsningumus. Mano užduotis nėra vertinti pašnekovų gyvenimo būdą ar moralizuoti. Tyrimo objektas yra kalba, tačiau norint ją suprasti, reikia atsižvelgti ir į socialinę aplinką, kurioje ji vartojama, pvz.: Geriausia nieko nedaryti, o jei darai – žiūrėk nepakliūk; jei pakliuvai – neprisipažink; jei prisipažįsti – prisipažink ne viską.

– Kaip savyje sutalpinate du pasaulius – kriminalinio pasaulio kalbą ir universiteto auditoriją? Ar tam reikia stiprios psichikos? Ar turėjote „persikrovimo“ metodų?

– Mano suvokimas turbūt veikia kitaip: pirma, aš nuolat analizuoju kalbinę raišką, nesvarbu kieno, antra, galiu greitai persijungti kalbinį režimą į kitokį. Be to, nesu plepys. Gal neįtikėtina, bet grynai lingvistiškai šių pasaulių nereikėtų laikyti tokiais priešingais.

Kalbininkui abi aplinkos yra tyrimo objektai. Universitete svarbu tiksliai apibrėžti sąvokas, argumentuoti, remtis duomenimis. Bendraujant su informantais svarbiau išgirsti, kaip jie iš tikrųjų kalba, neprimetant jiems kokių nors nuostatų, apribojimų. Tai skirtingi bendravimo būdai, bet jie vienas kitam neprieštarauja.

Tyrėjas neturėtų sutapatinti savęs su tiriamais žmonėmis, tačiau taip pat neturėtų jų iš anksto vertinti ar laikyti vien egzotiška medžiaga mokslui. Reikia išlaikyti profesinį atstumą ir kartu gebėti užmegzti žmogišką kontaktą.

Studentai labai vertina mano dialogiškumą, betarpiškumą paskaitų metu. Man atrodo, kad svarbiausia yra ne ypatinga psichologinė ištvermė, o aiškus savo vaidmens supratimas. Aš tyrinėju kalbą ir stengiuosi suprasti jos vartotojus, bet tai nereiškia, kad turiu perimti jų gyvenimo būdą ar pasaulėžiūrą.