Dailininko ir poeto bičiulystė truko daugiau nei keturis dešimtmečius. Štai kodėl prieš maždaug dešimtmetį gavęs pasiūlymą įamžinti S.Gedos atminimą, P.Repšys teigia nedvejojęs nė akimirkai.
„Lietuvoje turime daug talentingų poetų, tačiau Sigitas – unikalus savo poezija, vertimais, eseistika ir net piešiniais. Jo talentas didžiulis ir nepamirštamas“, – išskirtiniame pokalbyje 15min sako Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas P.Repšys.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
– Gerbiamas Petrai, ne vienus metus kūrėte Užupio obeliską, skirtą poetui Sigitui Gedai. Kiek žinau, buvote gan artimi bičiuliai. Kokia buvo jūsų pažinties pradžia?
– Su Sigitu mane suvedė Tomas Venclova. Jis buvo pirmas poetas, kurį pažinojau. Sakė – turėsite judu apie ką pasišnekėti. Tai buvo 1966 metai. Ir jis tikrai buvo teisus, nes su Sigitu iškart radome bendrą kalbą. Mus domino tie patys dalykai, ypač mitologija.
Kaip tik tuo metu rengiau diplominį darbą „Eglė žalčių karalienė“. Šiaulietiška tarme parašiau savąjį šios pasakos variantą ir padariau lino raižinių iliustracijas. Tuo metu Sigitas rašė savo poemą „Strazdas“ ir man duodavo šį bei tą paskaityti.
Man taip patiko jo tekstai, kad aš iškart ėmiau piešti iliustracijas. Nieko man nereikėjo išgalvoti – visi siužetai buvo eilėraščiuose. Bet rinkausi ne pažodžiui iliustruoti tekstus, o ieškoti savų simbolių ir vaizdinių: piešiau kaimą su baidyklėmis, arklių kaukoles, iškirstus sodus...
Keletą kartų su Sigitu važiavome į Kamajus, kur Antanas Strazdas gyveno, vaikščiojome po Aukštaitijos miškus, bandėme pajausti tą erdvę, gamtovaizdį. Turbūt ne kartą buvome įmynę į jo pėdą, bet paties, deja, nesutikome. Man tada padarė nepaprastą įspūdį tai, kad, prieš išsiruošdamas eiti, Sigitas nusivalė batus – lyg žengtų į šventovę.
Pradžioje galvojau daryti ofortus, bet galiausiai, kaip ir „Eglei žalčių karalienei“, pasirinkau lino raižinį. Ši technika savo grubiom linijom labiau atitiko Sigito tekstų dvasią. Netrukus abu šiuos darbus pristačiau komisijai kaip savo diplominį darbą, tačiau vadovas patarė rodyti vien „Eglę žalčių karalienę“. Vėliau abi jos buvo išspausdintos atskirais leidiniais.
– Tai buvo pirmoji jūsų iliustruota Sigito knyga?
– Taip. Antra buvo 1970 metais išleista vaikams skirtų eilėraščių knygelė „Užmigę žirgeliai“. Čia vaizdinių ieškojau savo paties vaikystėje, tai, kas dar nebuvo išblukę atmintyje. Dariau ne lino raižinius, o liejau akvarelę. Po kurio laiko nusprendžiau padaryti antrą iliustracijų variantą – kiek sudėtingesnį. Galiausiai šie piešiniai ir atsirado knygoje.
Abu šie eilėraščių rinkiniai sulaukė įvertinimų. Kadangi tuometiniame Dailės institute buvau baigęs knygų iliustravimą, kreipiausi į „Vagos“ leidyklą dėl kitų darbų – galvojau, kad knygų iliustravimas bus mano kasdienis darbas. Leidyklos redaktorius pasiūlė knygą apie pionierius. Kai pasakiau, kad pionierių piešti nemoku, atsakė: „Kai išmoksi, tuomet ir ateik“.
Man tada padarė nepaprastą įspūdį tai, kad, prieš išsiruošdamas eiti, Sigitas nusivalė batus – lyg žengtų į šventovę.
Šitaip su knygų iliustravimu tam kartui ir baigiau. Ėmiausi kurti kitus darbus: medalius, ekslibrisus, grafiką ir pan. Tik beveik po dvidešimties metų Sigitas mane vėl trumpam sugrąžino prie knygų iliustravimo.
Pamenu, atėjo tada pas mane ir pasakė: „Petrai, iliustruok du mano romanus“. Tie jo „romanai“ – tai eilėraščių rinkiniai „Žalio gintaro vėriniai“ ir „Skrynelė dvasioms pagauti“. Pirmasis jau buvo parašytas, o antrasis – dar tik planuose.
Gavęs pirmos knygos tekstus, nežinojau, ką daryti – ten juk atskiri eilėraščiai, o ne vientisa poema kaip „Strazdas“. Nenorėjau pažodžiui iliustruoti tekstų – tai būtų buvę neįdomu. Ilgai svarsčiau, kaip čia geriau pasielgti. Galiausiai atėjo sumanymas: visus šiuos tekstus parašė pats Sigitas, tai kodėl man jo nenupiešus? Ir pradėjau jį paišyti.
– Kaip tokią idėją priėmė S.Geda?
– Nesipriešino (juokiasi). Kai tik susitikdavome – ar pas jį, ar pas mane, ar šiaip kur mieste – tai aš jį ir piešdavau tuo, ką po ranka turėdavau – pieštuku, anglimi, tušu. Paskui Gražina (poeto S.Gedos žmona Gražina Gedienė, – red. past) mus nuvežė į Sigito tėviškę. Dar gyvas buvo tėvas, tai ir jo du portretus padariau.
Nupiešiau nemažai darbų, tačiau į knygą buvo įdėti vos keli portretai. Per laiką išsaugojau jų dvidešimt šešis. Daugiau nei keturiasdešimt metų šie piešiniai išgulėjo stalčiuose ir tik prieš keletą metų minint Sigito 80 metų sukaktį buvo pirmą kartą parodyti viešai. Dabar Užupio obelisko atidengimo proga dalį jų eksponuoju prie pat jo esančioje „Tumo“ galerijoje.
– Ar lengva buvo Sigitą įkalbėti pozuoti?
– Rodės, kad tam jis buvo gimęs (juokiasi). Kaip atsisėsdavo, taip ramiai ir sėdėdavo, kol baigdavau jį piešti. Kantriai ir ramiai. O juk tai ne juokas, ypač turint tokį gan nerimastingą charakterį...
Kartą vaikščiojome po seną sodą netoli gimtųjų jo namų, o ten tokios didžiulės obelys... Sakau, Sigitai, lipk į medį. Jis įsilipo ir aš jį piešiau. Jis puikiai pozavo nejudėdamas, kol baigiau. Toks reto gerumo modelis...
Dar po kurio laiko ėmiausi jo knygos „Skrynelė dvasioms pagauti“. Draugas prašo, tai kaipgi atsisakyti. Bet ką dabar piešti – vėl nežinau... Sugalvojau iliustruoti jo gyvenimo vietų piešiniais – namų, tėviškės, sodybos, kur jis rašo, kur su šunim eina pasivaikščioti. Taip pat ir jo daiktų piešinių padariau. Tai šios dvi eilėraščių knygos – tartum diptichas.
Pamenu svarbią pamoką, kurią panašiu metu gavau iš jaunesniojo sūnaus. Jis man pasakė: „Kai skaitau knygą, aš įsivaizduoju personažus, jų drabužius, namus, įvykius – pats viską galvoje nusipiešiu. O iliustruotoje knygoje viską padaro dailininkas: skaitau ir matau jo sukurtus vaizdinius, tad mano vaizduotei nėra ką veikti...“ Kai tai išgirdau, pagalvojau, juk jis visiškai teisus. Tuomet apsisprendžiau knygų daugiau nebeiliustruoti.
– Tačiau esate sukūręs ir S.Gedai skirtų medalių?
– Medalių esu sukūręs daugybę – istoriniams Lietuvos įvykiams, įvairiems menininkams, tarp jų ir dvidešimt penki šiuolaikiniai rašytojai. Iš jų du medaliai skirti Sigitui. Vienam jis pats pozavo, o reverse užrašiau jo eilėraštį „Grąžinki mano kaukolę, dangau...“
– Kurios jo knygos jums asmeniškai yra svarbios?
– Aš labai mėgstu jo poeziją, todėl visos jos man svarbios ir brangios. Iki šiol kelis eilėraščius moku mintinai... (ima deklamuoti)
“...Ir taip nuaidi angelo trimitas
Ir žalias gluosnis lūžta pamary
Ir kaukia šuo iš žemės išvarytas
Ir smuklėj geria latrai keturi.
Jau rūmai ištuštėja ir pavirsta,
Taurė auksinė, o dangaus skliaute
Regiu kometą tarsi Dievo pirštą
Ir pasileidžia elgetos risčia.
Mes geriam paskutinį lašą
Ir puolame prieš Viešpatį girti
Baisiam laike Golgotą savo nešėm
Ir buvome iš anksto pasmerkti...“
Koks stiprus tai eilėraštis: skaitai ir jauti žodžio jėgą, minties galią. Ir tokių tekstų Sigitas yra parašęs ne vieną. O ką daugiau apie tai pasakyti? Reikia skaityti jo poeziją – joje viskas yra pasakyta.
Sigitas buvo gimęs kaime, mokėjo arti ir akėti, puikiai pažinojo augalus, paukščius ir gyvius – visa tai galima aptikti jo kūryboje. Jo poezija yra labiausiai mitologinė mūsų literatūroje. Čia visokios būtybės gyvena tarp mūsų: velniai verda asfaltą, vėlės šaukia vardu, žmogutis vežime veža velnią, vaikšto šmėklos ir t.t. Man visa tai yra labai artima.
– Kiek S.Gedą domino dailė, vizualieji menai? Gal tai taip pat tapo jo įkvėpimo šaltiniu?
– Aš jį supažindinau su šauniausiais mūsų dailininkais, o jis mane – su poetais. Beje, ne tik Lietuvos. Pamenu pažintį su latvių poetu Knutu Skujenieku, taip pat estu Janiu Kaplinskiu – labai šaunūs žmonės.
Mano bibliotekoje Sigitas vartė Giorgio de Chiriko, Paulo Delvaux, Rene Magritte‘o, Casparo Davido Friedricho, Giuseppe Arcimboldo, Williamo Blake’o, Mauritso Corneliso Escherio, Salvadoro Dali ir kitų menininkų albumus.
O paties Sigito kūryboje yra nuorodų į įvairius dailininkus bei jų kūrinius. Pavyzdžiui, Hieronymus Bochą, siurrealistus. Bet čia nėra mano įtakos – jis pats daug kuo domėjosi, buvo smalsus žmogus.
Buvo laikas, kai ir jis pats ėmė piešti. Tie Sigito darbai unikalūs, nes jis buvo laisvas nuo akademinio piešimo taisyklių. Velniškai gerų dalykų yra padaręs... O kitiems atrodė, kad Gedai stogas nuvažiavo. Bet tai tikrai buvo geri darbai. Labai gaila, jei jie būtų pražuvę.
Buvo laikas, kai ir jis pats ėmė piešti. Tie Sigito darbai unikalūs, nes jis buvo laisvas nuo akademinio piešimo taisyklių. Velniškai gerų dalykų yra padaręs...
Bet ir geras fantazuotojas buvo (juokiasi). Ne kartą jo dienoraščiuose radau prifantazuotų dalykų, tai, ko niekada nebuvo. Kai paklausdavau, ką čia prirašė, sakydavo, kad kuria meną, o ne atpasakoja tikras istorijas... Tai juokinga, nes žmonės neretai tai priimdavo už gryną pinigą.
Su Sigiu niekada nebuvo nuobodu – ir pasikalbėti, ir padiskutuoti, ir pabaliavoti.
– Jūsų pažinties ir bičiulystės istorija neatsiejama nuo Vilniaus. O kurios Vilniaus vietos labiausiai jums siejasi su S.Geda?
– Jis gyveno keliose vietose – Rašytojų sąjungoje, Lazdynuose, Vokiečių gatvėje, Žirmūnuose, Justiniškėse. Paskutinieji namai buvo Antakalnyje. Dažniausiai mes susitikdavome vienas pas kitą, tai su tom vietom jis man ir asocijuojasi.
Jis labai mėgo vaikščioti. Būdavo pavažiuojame autobusu iki miesto pakraščio, pavalgome kokioje užeigoje, o tada einam kur akys veda... Miškai buvo Sigito stichija. Ypač smagu būdavo pasiekus Antakalnio galą pasileisti kažkur link Nemenčinės. Eidavome ir kalbėdavomės apie visokius dalykus – literatūrą, dailę, istoriją, mitologiją... Nepastebėdavome net kaip nuklysdavome, o paskui dar atgal grįžti reikėdavo... Dabar tų vietų niekaip nerasčiau...
– Kokią įtaką jūsų paties kūrybai, mąstymui, literatūros skoniui turėjo santykiai su S.Geda?
– Kūryboje kiekvienas ėjome savo keliais. Aišku, jei ne Sigitas, mano literatūros pažinimas būtų gerokai skurdesnis. Pavyzdžiui, išleisdavo savo knygą koks naujas ir įdomus autorius, tai jis iškart sakydavo – skaityk. Sigitas mane supažindino su nuostabiu poetu Antanu Kalanavičium. Iki šiol labai mėgstu jo kūrybą.
Taip pat man artimi yra Tomas Venclova, Vytautas Bložė, Kornelijus Platelis, Jonas Strielkūnas, Marcelijus Martinaitis, Jonas Juškaitis – visi jie puikūs ir skirtingi. Iki šiol gan dažnai atsiverčiu poezijos knygas ir skaitau. Tik jaunesnių jau nebepažįstu.
Man didžiulį įspūdį padarė, kaip 1991 metais Sigitas skaitė savo poeziją Šv. Jonų bažnyčioje. Po to buvo daug visokių kalbų apie šį įvykį, kai kas jį laikė bepročiu.
Man didžiulį įspūdį padarė, kaip 1991 metais Sigitas skaitė savo poeziją Šv. Jonų bažnyčioje. Po to buvo daug visokių kalbų apie šį įvykį, kai kas jį laikė bepročiu. Bet tai buvo tikrasis bažnyčios atšventinimas per kūrybą, žodį. Jis pats tikėjo tuo, ką daro, todėl eilėraščio skaitymas nejučia virto ritualine apeiga. To nesugalvosi, tai gali tik įvykti arba ne. Ir Sigitui tai pavyko. Jis tuomet buvo savotiškame transe. Tai buvo nuostabus, neįtikėtinas dalykas. Iki šiol atsimenu šį įvykį su didžiuliu jauduliu.
– Prieš keletą metų Rimantas Kmita parašė knygą „Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų“, kuriame poeto portretą, kūrybą, gyvenimą analizavo per pykčio emociją. Ar skaitėte šią knygą?
– Skaičiau. Labai gera ir įdomi knyga. O pyktis... Na, juk visi esame žmonės: nei juodi, nei balti, tiesiog sudėtingi. Ir kol žmogus gyvas, kitaip ir nebūna. Knyga – labai gerai parašyta, autorius surinkęs daug vertingos medžiagos, todėl ir skaityti įdomu.
– Po ilgų vargų ir didelių darbų galiausiai atidengtas S.Gedai skirtas Užupio obeliskas. Papasakokite, kokias idėjas ir simbolius į jį sudėjote?
– Obelisko idėją daugiau nei prieš dešimtmetį pasiūlė tuometinis Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas A.Jonynas. Iškart sutikau. Tačiau nenorėjau daryti Sigito figūros. Man kur kas įdomiau tai, kaip jis pats įsivaizdavo šį pasaulį ir kiek to pasaulio savyje turėjo.
Kadangi tai yra paminklas, ant obelisko uždėjau kiaušinį – juk mūsų mitologijoje būtent iš kiaušinio pasaulis ir atsirado. Ant jo pavaizdavau žmogų, kuris gaudo stirniuką. Ką visa tai reiškia – kiekvienas pats gali sugalvoti. Tačiau man tai simbolizuoja žmogaus gyvenimo tikslus, jo didingus siekius, o kartu ir neišvengiamas nesėkmes bei praradimus. Juk ne viskas, ką žmogus sugalvojo, išsipildo. Tačiau tokia yra gyvenimo tiesa – taip ir turi būti.
Na, o ant keturių obelisko šonų yra septyniolika temų ir šešiasdešimt įvairių figūrų, vienaip ar kitaip susijusių su Sigito kūryba. Čia ir vėlės, velniai, šungalviai – visko pilna. Žmonės galės ieškoti poetinių paralelių, spėlioti, iš kurio teksto ar knygos paimta. Arba patys sufantazuoti visas reikšmes. Bet tai jau nebe mano reikalai (juokiasi).
