Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 05 07, 11:06

Poetas ir aktorius M.P.E.Martynenko – apie meną, priverčiantį alsuoti tyliau

15min klausia meno ir kultūros žmonių, kokie filmai, knygos, muzika ir kita kūryba įkvepia juos šiomis dienomis. Šį kartą savo mėgstama kūryba dalijasi rašytojas bei aktorius Marius Povilas Elijas Martynenko.
Marius Povilas Elijas Martynenko
Marius Povilas Elijas Martynenko / 15min nuotr.

Teatras / „Žuvėdra“

„Dar niekada taip nesidžiaugiau, kad mane išmetė iš spektaklio kaip šįsyk. Po spektaklio stovėjau prie teatro ir galvojau, kad dabar kelerius metus galiu nebevaikščioti į teatrą. Gana“, – teigia Elijas Martynenko apie režisieriaus Jokūbo Brazio spektaklį „Žuvėdra“.

Spektaklį sukūrė mano kursiokai, taigi mane galima būtų apkaltinti šališkumu. Pats turėjau vaidinti jame, tačiau buvau pakeistas kitu aktoriumi. Mat įsivėliau į kitą projektą ir negalėjau skirti pakankamai laiko repeticijoms. Todėl galėjau pamatyti šį kūrinį kaip žiūrovas.

Pauliaus Žižliausko nuotr./Režisieriaus Jokūbo Brazio spektaklis „Žuvėdra“
Pauliaus Žižliausko nuotr./Režisieriaus Jokūbo Brazio spektaklis „Žuvėdra“

Būgštavau, kad stipriai nusivilsiu. Žinau, kur yra mano kursiokų grindys ir lubos, ketverius metus mačiau juos vaidinančius beveik viską, t. y. nuo gyvūnėlių ir namų apyvokos daiktų iki antikos tragedijų, Shakespeare'o, Moliere, Sarah Kane ir Charmso. Taip pat labai retai patyriau spektaklius, kuriuose jauni vaidintų senus arba atvirkščiai ir tai būtų vykęs sprendimas.

Manau, kad sunku Čechovą pastatyti blogai. Tai labai stipri dramaturgija. Bet daugelis pastatymų, kuriuos mačiau, buvo vidutiniški. Taigi dar sunkiau jį pastatyti taip, kad suskambėtų stipriai hic et nunc. Yra pavojus tiesiog kartoti senas formas arba perkrauti spektaklį tuščia pretenzija. Šiame spektaklyje vyrauja minimalizmas, na, bent jau lyginant su dabartiniu spektaklių kontekstu.

Spektaklis puikus ir manau, kad kuo toliau, tuo vaisingiau jis augs. Minėtas minimalizmas kiekvieną garsą, gestą, žodį ir pauzę praturtina gelme. Apie dramaturgiją nerašysiu, nes Čechovas ir Shakespeare'as yra dažniausiai pasaulyje statomi dramaturgai, be to, yra gausybė menotyrininkų, puikiai išnagrinėjusių šiuos dramaturgus.

Pauliaus Žižliausko nuotr./Režisieriaus Jokūbo Brazio spektaklis „Žuvėdra“
Pauliaus Žižliausko nuotr./Režisieriaus Jokūbo Brazio spektaklis „Žuvėdra“

Spektaklis nėra perkrautas technologinėmis raiškos priemonėmis. Taip pat nėra fejerverkus primenančių prožektorių šou. Muzika reta, bet skoningai parinkta. Jokių projekcijų, mikrofonas panaudojamas kelioms minutėms kaip rekvizitas, o ne kaip nuolatinis aktorių palydovas. Ir tai savotiška atgaiva. Nėra kamerų ir projekcijų. Paskutiniu metu stebėjau spektaklius, kuriuose šiandienių technologijų teroras pamažėl ištrina žmogaus nuogumą teatre. O čia šis nuogumas išliko.

Paskutiniu metu stebėjau spektaklius, kuriuose šiandienių technologijų teroras pamažėl ištrina žmogaus nuogumą teatre. O čia šis nuogumas išliko.

Žinau, kad sunku publikai sukelti stiprias emocijas. Dabar meno pasiūla didžiulė ir nenuostabu, kad atsiranda persisotinimas vaizdais bei garsais. Sunku žiūrovą pravirkdyti ir dar sunkiau – jį prajuokinti. „Žuvėdroje“ visiškai nuginkluoja juoko akimirkos, kurių yra daug. Tuomet, kai žiūrovai juokiasi, nusiginkluoja ir trumpam pasijunta saugūs, prieš akis įvyksta tragedija, kuri sminga kaip durklas į paširdžius. O kitą akimirką vėl aidi juokas.

Pauliaus Žižliausko nuotr./Režisieriaus Jokūbo Brazio spektaklis „Žuvėdra“
Pauliaus Žižliausko nuotr./Režisieriaus Jokūbo Brazio spektaklis „Žuvėdra“

Stebėjau ir žiūrovus. Brangiausia buvo girdėti jų alsavimą. Kai stoja pauzės, scena tyli, gali girdėti, kaip kvėpuoja žiūrovai. Vienu metu pagavau save nustebusį tuo, kad negirdžiu alsavimo. Tai akimirkos įtampos, kai žmonės net kvėpuoti stengėsi tyliai. Tartum slėpdamiesi nuo pavojaus.

Aš išties bijojau, kad labai nusivilsiu šiuo spektakliu. Bet šis kūrinys leido patirti vaikystėje jaustą teatro naujumą. Galėjau užmiršti savo išsilavinimą, visas teorines žinias, kritišką elementų narstymą. Vadinasi, galėjau tiesiog tyliai alsuoti.

Parodos „Lietuvos spaudos fotografija 2022“ plakatas
Parodos „Lietuvos spaudos fotografija 2022“ plakatas

Paroda / Lietuvos spaudos fotografija 2022

„Tarp fotografijų nebuvo architektūros ir peizažų. O tai, mano akimis, gerai, nes tiek fotografijoje, tiek kinematografijoje šie du elementai atrodo nujodyti iki pūslių“, – pasakoja M.P.E.Martynenko apie šiomis dienomis Viliaus rotušėje duris atvėrusią kasmetinę konkurso „Lietuvos spaudos fotografija 2022“ parodą.

Daugelis fotografijų yra portretai. Ir, žvelgdamas į nuotraukas, suvokiu, kad tai esame mes. Mes, kaip tauta. Manau, kad bendrojoje kompozicijoje vykusiai perteiktas įvairialypiškumas. Mes visokie: šviesuoliai ir debilai, sportininkai ir menininkai, skaudantys ir besidžiaugiantys. Ir patiriant šias nuotraukas pribloškia subjektų artumas. Regisi, kad nuo visų vaizduojamųjų veikėjų esi priartėjęs alsavimo artumu. Kartais tai maloniai nustebina, o kartais nuo to pasidaro koktu.

Mes visokie: šviesuoliai ir debilai, sportininkai ir menininkai, skaudantys ir besidžiaugiantys.

Nuogumas. Tai žodis, kuris lieka mintyse po parodos. Nors iš tikrųjų tarp nuotraukų yra tik viena, kur matyti kiek nuogesnis nei įprastai žmogaus kūnas, kyla įspūdis, kad parodoje telpa šiandienio mūsų šalies konteksto nuogybė. Ir ji yra visokia. Tai kelia nevienareikšmiškas emocijas, kaip veikiausiai ir fizinis nuogumas viešumoje sukeliantis įvairialypes reakcijas.

Virgilijus Usinavičius-Augulis. Cvirkos paminklo nukėlimas
Virgilijus Usinavičius-Augulis. Cvirkos paminklo nukėlimas

Ir būtent šis intymumas, nuogumas prikausto. Dabar stebiu socialiniais tinklais plūstančias vaizdų gausybes ir suprantu, kad didžiojoje daugumoje jų yra begalės būdų pasislėpti. Šviesa, filtrai, makiažas, telefoninės skaistinimo gudrybės. Ir būtent šių falsifikatų gausoje reportažinė fotografija įgyja naują ir stipresnę reikšmę – ji parodo visiškai apsirengusio žmogaus tikrąjį nuogumą. Ekspresiją, judesio netobulumą, viltį. Galiausiai mano baigtinis vertinimas – patiko. Eisiu dar.

Organizatorių nuotr./„Drugelio širdis“
Organizatorių nuotr./„Drugelio širdis“

Kinas / „Drugelio širdis“

Šio režisierės Inesos Kurklietytės filmo aprašymas teigia, kad „tai istorija apie ypatingą berniuką Juozapą, kuris slepia didelę paslaptį. Jo širdį saugo gaubtas ir storas šarvas. Juozapo pasaulis – tai sename dvare paties sukonstruotas vabzdžių viešbutis ir jo gyventojai. Vieną dieną į miestelį atsikrausčius naujokei Rugilei, Juozapo gyvenimas apvirsta aukštyn kojom. Rugilės dėka Juozapas nugali savo baimę ir tampa atviras pasauliui, nes draugystė daro stebuklus ir augina sparnus!“

Dalyvavau rytiniame seanse, kino salėje buvo maždaug keturios klasės vaikų, kuriuos atsivedė mokytojos. Sėdėjau paskutinėje eilėje ir žiūrėjau tiek patį filmą, tiek vaikų reakcijas. Įstabu pasirodė tai, kad per draminę kulminaciją bei kelis kitus įtemptus bei tragediniais elementais persmelktus momentus vaikai juokėsi.

Socialinės problemos filme galėtų būti stipriau išreikštos, nes yra problemų užuominos, bet ne jos pačios.

Nesu tikras, kaip derėtų vertinti šį filmą. Ar tai filmas vaikams apie vaikus? Ar filmas visai šeimai, bandantis sukurti tėvams perspektyvą į vaikų pasaulį ar atvirkščiai? Ir vienu, ir kitu atveju uždavinys neįgyvendintas iki galo. Socialinės problemos filme galėtų būti stipriau išreikštos, nes yra problemų užuominos, bet ne jos pačios.

Estetinė filmo visuma graži. Kiek galiu vertinti mėgėjiška savo akimi ir ausimi, montažas, kostiumų dailė, muzika ir operatoriaus darbas atlikti taip, kad galima filmą vadinti estetišku.

Fralita Films nuotr./„Drugelio širdis“
Fralita Films nuotr./„Drugelio širdis“

Tiesa, dialogai vis dar išlieka silpniausia lietuvių kinematografijos dalis. Aktorinis darbas puikus, tačiau atskiros veikėjų linijos nesulimpa į darnią visumą. Taip pat ir atskiros scenos išvaidintos puikiai, tačiau nesulimpa į vientisą fabulą. Nežinau, ar tai scenarijaus problema, ar savotiško dvejojimo tarp teminės problematikos išraiška.

Visgi nerašyčiau apie šį filmą, jei jame nebūtų kažko, kas būtų mane sužavėję. Aktorių vaidyba puiki – žavu stebėti tiek patyrusius aktorius, tiek ir pačius jauniausius. Manau, kad šis filmas itin reikšmingas tuo, kad tai vienas stipriausių žingsnių jauniausiajai kartai. Tikrai bus įdomu stebėti, kaip toliau drieksis jaunųjų aktorių kelias. Daugelis jų turi didžiulį potencialą, taigi bus smalsu toliau regėti juos ekranuose ar scenoje.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą