Į Leipalingį išsiruošėme ieškoti miestelio kultūrinį branduolį sudarančių asmenybių: tiek kultūros darbuotojų, „oficialiųjų“ miestelio kultūrinio gyvenimo judintojų, tiek miestelio sielų, be kurių neįmanoma įsivaizduoti kasdienybės. Paklausus muziejuje, kokius žmones galima būtų pakalbinti, beveik visi minėjo ponią Liliją.
Pirmą kartą paskambinus jai, moters energija pasijuto iškart. Kaip rasti namus, paaiškino greitai ir tiksliai: greta stovės toks pat namas, tik josios — renovuotas.
„Iškart pamatysite“, – tarė telefonu. Tądien moteris šventė 86-ąjį gimtadienį. Buvome informuoti iškart.
Lilija gimė netoli Kapčiamiesčio, tačiau Leipalingyje gyvena nuo vaikystės — čia atsikraustė su tėvais dar mokydamasi ketvirtoje klasėje. Mokėsi Leipalingio mokykloje, greta dvaro.
„Svarbiausia, kad nelabai kokia sveikata, bet nepasduodu. Kaimynkai visas braškes nuravėjau, bet parėjau vos gyva. Ji ant mani rėkia, rėkia, o aš jai sakau: „Tu rėk, rėk, o aš dirbu“, – juokiasi Lilija.
Pati sako, kad darbui neturi saiko ir grįžta iš daržų į namus tik tuomet, kai sutemsta.
O štai mezgimas jai – laisvalaikis.
Draugės kartais nenori niekur važiuot, o aš joms ir sakau: „Gi voratinklis užaugs ant užpakalio“.
„Dirbu, dirbu darže ir ateinu pasilsėt. Apmezgu drauges ir mokau jas pačias megzti“, – pasakoja Lilija.
Automobilis Lilijos kieme — ne dekoracija: moteris vis dar važinėja ir vežioja visur drauges.
„Dar nuo tų laikų, kai kolūkyje dirbau, jos mane žino. Mes taip susidraugavom. Visas išvežioju visur, koncertus lankau: Druskininkuose, Lazdijuose, Veisėjuose. Draugės kartais nenori niekur važiuot, o aš joms ir sakau: „Gi voratinklis atsiras ant užpakalio“, – juokauja moteris.
Ant Lilijos virtuvinio stalo vis dar stovi ir draugų bei giminaičių dovanotos gėlės 86-ojo gimtadienio proga.
„Ilgai stovi. Dar nuo balandžio 29-tos dar gražios. Viena draugė sakė, kad atneš dovanukę, o gėles paliks lauke. Po to aš klausiu – o tai kur tos gėlės? O ji man rodo į žydinčias kieme gėles ir sako: „Prie tavo namo, žydi, neskyniau. Nu, žinokit, šposininkės mes visos“, – pokštauja Lilija.
Margučiai, mezginiai ir poilsis
Viena didžiausių Lilijos aistrų – kiaušinių marginimas. Tiesa, juos margina ne tik Velykoms, bet įvairioms puošmenoms, dovanoja draugams. Lilija nepaleido ir mūsų ekipažo tol, kol nepasigriebėme bent vieno kiaušinio į rankas.
„Dar neženota buvau, vaikas, kai išmokau marginti kiaušinius. Ir siuvinėjau vaikas, ir mezgiau vaikas nuo mažų metų. Kultūros namuose dalyvavau, dainavau. To daininyko [Marijaus] Mikutavičiaus tėvas buvo direktorium Kultūros namų, bet paskiau jį paėmė Lazdijai, o paskiau – Vilnius. Tai aš prie jo dainavau“, – prisimena Lilija.
Leipalingietė ne tik pati margina kiaušinius, bet moko to daryti kitus. Sakosi išmokiusi ir kaimynę.
„Vaikystėje tai dar virtus dažiau, dabar jau išvalau. Žinai, džiovini ir vis tiek kažkur tai sprogsta, tai ką. Iš pradžių išgremždavau skylutę rankomis, bet labai ranką skaudėdavo, bet mano anūkė man padaro nagus, tai ji man davė tą, kur nuima nagų laką. Tai jūs įsivaizduojat, kaip graitai ir gerai, neklauskit“, – pasakoja Lilija.
Visas kiemas ir daržas dar ir dabar, po Velykų praėjus kone mėnesiui, pilnas margučių.
„Tep tai tris savaites dažau prieš Velykas. Dar juos vandeniu paplaunu. Dar kartais nusiperku degtinės ir dar ja paplaunu, tai greičiau jie išdžiūsta, kad kvapo neturėtų. Kai taip nepadarau, tai turiu nakčiai į garažą nešti, kad jie džiūtų ir ka nesmirdėtų. Kol nesodinau, tai laikiau šiltnamyje“, – pasakoja Lilija.
Paklausta, ar bent vienas margutis jau atsidūrė kokio nors muziejaus kolekcijoje, tik numoja ranka.
„Ai baikit, kam čia jų reikia“, – kuklinasi ji.
Ir mezgimas – dar viena laisvalaikio, bet kartu ir praktinė veikla.
„Vyro brolis paprašė ant gimtadienio nudažyt tų kiaušinių, jam 80 metų. Dar ir sau sugalvojau suknelę megztis tam gimtadieniui. Labai mezgu. Nematau filmo, jei nemezgu, o jei mezgu, tai viską žinau. Ainu gult vėlai. Kartais prisikeliu šeštą, tai galvoju, ai, da pamiegosiu. Užmiegu greita“, – pasakoja Lilija.
Choras – pareiga
Daugybę metų Lilija gieda Leipalingio bažnyčios chore.
„Giedu ir bažnyčios chore, ir šermenyse. Va dabar sekmadienį buvo draugų keturnėdėlis, tai prašė pagiedot. Dabar bažnyčioj giedu tik sekmadienį, būna laiko, tai ir giedu“, – pasakoja ji.
Tačiau choras jai nėra vien pomėgis.
„Pareiga. Jeigu šeštadienį giedu laidotuvėse, tai aš jau būtinai sekmadienį einu giedot į bažnyčią, nes man negražu. Jei giedojau už pinigus, tai reikia ir ne už pinigus pagiedot“, – pasakoja Lilija.
Prie šio choro, pasirodo, prisidėjo ir pati.
„Bažnyčios choro kolektyvas – mano sukviestas. Kultūros namuose tie, kurie dainavo ir aš pažinojau, kad dainuoja, tai ir kviečiau. Pamačiau, kad sėdi bažnyčios apačioj, tai užsikviečiau viršun [prie vargonų]. Dabar žmonės, kurie gieda su manimi, jaunesni už mane“, – pasakoja Lilija.
Kai reikia giedama ir be vargonininko.
„Būna, kad giedam be vargonyniko, jei jis serga ar ką. Kai kada mani būna užprašo atvažiuot, tai aš pasiimu kelias moteris ir mes be vargoninyko giedam. Mišių eigą žinau, psalmę giedam ir giedu chorą, tas giesmes. Kartais man paskambina klebonas ir sako, kad nebus vargoninko, aš jam ir sakau: „Tik kitiems nesakykit, ba nelips ant vargonų“, – pokštauja Lilija.
Mano bažnyčioje dažytos ir grindys – kai buvo jubiliejus bažnyčios, tai su drauge ir dažėm.
Daug metų Lilija puošdavo ir bažnyčią įvairių švenčių metu.
„Darydavau Kristaus kapą, darydavau prakartėlį. Palmes darydavau iš eglišakių. Visi, kas atvažiuodavo, tai sakydavo, kad niekas tokių dar nebuvo matęs. Kartais i dabar dar padarau puokštes. Mano bažnyčioje dažytos ir grindys – kai buvo jubiliejus bažnyčios, tai su drauge ir dažėm“, – prisimena ji.
Sode jau auga ir bažnyčiai skirtos gladiolės – kai tik pradės žydėti, jas padovanos parapijai.
„Ko aš rėksiu, kad skauda?“
Lilija viso pokalbio metu nuolat juokauja, užkrečia pozityvia energija. Atrodo, kad jai nėra neįmanomų dalykų.
„Kartais būna užeina koks graudulys, paimu ir padainuoju, bet kartais būna, kad užeina graudulys, reikia ir paverkti, tai ir paverkiu“, – dalijasi ji.
Lilija neslepia, kad būna įvairių dienų. Tačiau jos santykis su gyvenimu atrodo paprastas.
„Dievas man padeda. Ir daktaras sako, kad išsimeldžiu“, – sako Lilija.
O ligoninėje jos nuotaika stebino net personalą.
„Ir ligoninėj, kai gulėjau, tai manęs visi klausia, ko aš tokia linksma. Tai ką aš rėksiu, kad skauda man? Nepasigirsiu, bet sakė, kad tokio paciento neturėjo: nei reanimacijoje, nei palatoje. O jeigu skauda, reiškia, kad gyva. Nereikia pasiduoti, kad ir labai blogai“, – dalijasi ji.
2026 m. projektui „Nematoma kultūros pusė“ Medijų rėmimo fondas skyrė 25 tūkst. eurų dalinį finansavimą.
