Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 09 17, 20:06

R.Šileika apie Nacionalinį tupėjimo kilnojamąjį punktą: tai žaidimėliai Lietuvai pagražinti

Su rašytoju, fotografu arba, kaip pats autorius sako, „pirmiausia esu palaida bala, tėvų šeimoje esu penktas vaikas ir trečias brolis“, Ričardu Šileika susitinkame patupėti. Tupėti teko ne kartą, nuotraukos priminė, su kuo, kada ir kur.
Ričardas Šileika
Ričardas Šileika / Gretos Skaraitienės / BNS nuotr.

Autorius vienam iš savo gyvenimo paįvairinimo žaidimų priskiria vizitines korteles, kuriose ribų nėra, ten jis elgetautojas, čiabuvis ar vizgintojas, šmėsteli ir tupėjimo fotografijų ciklas, smėlio kolekcionavimas ir begalės kitų įdomių savotiškų žaidimų, kurių dinamika kasdienį gyvenimą supaprastina ir palengvina.

– Esi minėjęs, kad mokaisi kvėpuoti pilnais plaučiais, ar NTKP lengviną vidinį kvėpavimą?

– Visi veiksmai, neveikimai, visos tinginystės lengvina. Jeigu tai daroma ar nedaroma laisva valia, be įsipareigojimo, be reikalo, be siekio ką laimėti ar kam įrodyti. Tai ir šis mano pramanas (LKŽ turi ir dailiažodį pramaniūga/s) yra gyvybingas ir labas. Šviesop kilstelinti mintis, žinoma, kad pagerina, raumenį krustelintis judesys, akivaizdu, kad pagerina. Kiekvieno kūną ir emocinę jauseną. Nes gyvenimas yra permanentinis vyksmas. Tačiau veikdami sukąstais dantimis, sugniaužtomis plaštakomis, veikdami paknopstomis ir kaktomušais galime pasiekti viso labo tik materialių rezultatų. Kam tik to tereikia – pirmyn iškeltais ragais! O kam yra vertybė laisvumas, džiaugsmas, atvirumas, laimingumas, tai valia kvėpuoti sąmoningai, ištiesti delnus, liautis kontroliavus ir vertinus.

Taip, Austėja, Nacionalinio tupėjimo kilnojamasis punktas lavina ir džiugina.

Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Ričardas Šileika
Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Ričardas Šileika

Aurelija Maknytė yra sakiusi, kad ritualai nebūtinai turi būti paaiškinti. Juk nežinome, kodėl reikia patupėti šalia Šileikos, net jeigu ir žinome, kad tai yra NTKP – Nacionalinio tupėjimo kilnojamasis punktas. Tai visgi kas yra Nacionalinis tupėjimo kilnojamasis punktas?

– Prologui tebūnie šie filosofo profesoriaus Algio Mickūno žodžiai: Mes ieškome amžinybės, mes norime čia tupėti ir gyventi, kiek tik galima ilgiau.

Tupintysis niekada nedaro žalos. Jis yra taikus, nes yra bejėgis smurtauti.

Nacionalinis tupėjimo kilnojamasis punktas yra vienas iš mano judėjimų / krūsčiojimų. Visada spontaniškų, visada ekspromtiškų. Be išankstinių ketinimų ir planų. Tik todėl NTKP toks patrauklus ir gyvastingas. Šis „reikalas“ turi dvi monetos puses (kaip ir visutėlis pasaulis yra dualus, ambivalentiškas) – fizinę ir psichinę. Pakviestojo / kviečiamojo patupėti kūnas turi leisti jam šį veiksmą. Pakviestojo / kviečiamojo patupėti protas turi būti laisvas, be minties jaustis nepatogiai ir nemaloniai. Tupintysis niekada nedaro žalos. Jis yra taikus, nes yra bejėgis smurtauti. Jis nekenksmingas artimiesiems aplinkiniams, o juolab visai tautai. Tupėjimas, kaip ir klūpojimas yra puikybės atsisakymas. Tačiau tai toli gražu nėra nei religija, nei sekta. Sakau, – tai laisvalaikio praleidimas, sunkaus sėdėtojo darbo atokvėpio malonumas. O punktas (būtent punktas, o ne centras, sąjunga ar aljansas) – tai vieta, momentas, būdas ir epizodas, būtent taip išvardija ir lietuvių kalbos žodynas.

Aurelija yra įžvalgiai teisi, nes iš tikrųjų dažnai nėra būtinybės ir nėra svarbos, ką nors aiškinti, išaiškinti, paaiškinti. Juolab daugelis žmonių „protingų“ aiškinimų, paaiškinimų, išaiškinimų esti keblūs, užvelti, politizuoti, „suvizginti“.

Ričardo Šileikos nuotr./Lentyniniai
Ričardo Šileikos nuotr./Lentyniniai

– Neįprasti pomėgiai: smėlio kolekcionavimas, geležėlės, atvirlaiškiai, tupėjimas, nuogirdos. Bet kas tai, kartu sudėjus? Kaip visa tai sugalvoji?

– Tebūnie tai kūliavirsčiai, tebūnie tai vadintina laisvamanybe: tai žaidimėliai Lietuvai pagražinti. Iš esmės, tai yra draugystės dalinimaisi ir keitimaisi. Tai yra lengva, paprasta, nes tai neįpareigota, nes tai neprivaloma. Niekam nieko iš to nereikia. Kiekviename mūsų „tupi“ vaikas. Tai yra toji nežabota gyvastis, gajumas, laisvė, vitališkumas. Taigi aš leidžiu savo vidiniam vaikui žaisti, gyventi. Žaisti gyvenimo smėlio dėžėje.

Kaip ką sugalvoju, tai aš nesugalvoju, todėl nepamenu. O tai reiškia, kad nesukau galvos ir nekūriau projektų. Tai atsitiko kaip ištiktukas šmakšt, kaip jaustukas oi.

Tupėti nereikia nieko klausti, nereikia nieko atsakyti. Arba sutinki, „pasirašai“ šiai nuotaikingai nekalčiausiai išdaigai, arba ne.

– Draugai ir pažįstami žino, kad sutikus Ričardą gali tekti patupėti. Tupėjimui reikia ištvermės, – kaip ištupi, turi pasiruošimo būdų?

– Paprasčiausias pasiruošimo būdas yra tiesiog niekuo nesirūpinti. Nes bet koks pasiruošimas ypač visokių rūšių egzaminams – išankstinė baimė. Psichologinė įtampa, „panikuojantis“ noras apsiginti nuo pulsiančiųjų, nuo kontroliuosiančiųjų. Tupėti nereikia ruoštis, tupėti nereikia puoštis, tupėti nereikia dažytų lūpų ar manikiūrinių nagų. Kaip nereikia ruoštis, kuomet einama į tualetą. Tupėti nereikia nieko klausti, nereikia nieko atsakyti. Arba sutinki, „pasirašai“ šiai nuotaikingai nekalčiausiai išdaigai, arba ne.

Nacionalinio tupėjimo kilnojamasis punktas yra nepriklausomybė nuo įsitikinimų, nuo religijų, nuo valstybės, nuo mokesčių, nuo rimtumo, nuo arogancijos, nuo susireikšminimo, nuo praeities ir nuo ateities. Be to, tupėjimas yra vienas efektyviausių raumenų stiprinimo būdų. Jis nereikalauja tiek pastangų kaip aktyvus judėjimas ir taip nekenkia laikysenai kaip nuolatinis sėdėjimas. Ir dar – tai padeda lavinti vestibuliarinį aparatą ir apsaugo nuo kritimų.

Ričardo Šileikos nuotr./NTKP akademininkai
Ričardo Šileikos nuotr./NTKP akademininkai

– Būna visaip, vieni su tavimi patupi epizodiškai, kiti reguliariai, kada tau mieliausia tupėti?

– Kai šalia išdygsta smagus, draugingas, atviras, labas žmogus, su kuriais susitinku dažniau, su jaisiais dažniau ir paišdykauju. Čia neįmanomi suraukti antakiai. Ogi kai yra ūpas, kai kyla noras bendrauti, kai kyla pageidavimas pasismaginti, – nemielų patupėjimų niekada nebūna. Niurzgliams ir pikčiurnoms NTKP „neįmanomas“.

– Esi sau pirmiau fotomenininkas ar rašytojas?

Sau pirmiausia esu palaida bala. Tėvų šeimoje esu penktas vaikas ir trečias brolis. Kiekvieną kartą vis esu kas nors kitas (kito vaidmens atlikėjas) – pagal veikimą ar neveikimą. Pagal žmonių svarbumo, funkcionalumo pa(si)skirstymą. Todėl dar vienas mano žaidimas yra vizitinės kortelės, kuriose prie vardo ir pavardės prirašau tik tuo metu, toje vietoje einamas / tupimas, gulimas „pareigas“ ir / ar „titulus“.

Štai „Elgetautojas“ – nes vieną sekmadienį elgetavau prie Rokiškio Švento Mato bažnyčios.

Štai „Skaitytojas“ – nes skaitau prekių etiketes ir skelbimus ant stulpų.

Štai „Pažeidėjas“ – nes važiavau troleibusu be bilieto, nes ėjau ne per perėją.

Štai „Vizgintojas“ – nes kai noriu ką gauti ar sulaukti naudos, imu įsiteikinėti, „vizgintis“.

Štai „Actovas“ – nes aplinkiniai visada mane priskiria kam nors – dažniausiai įstaigai, organizacijai, kurioje dirbu. O tada atskiro manęs „nebelieka“.

Štai „Arenofilas“ – nes nuo 2005-ųjų kolekcionuoju pasaulio ir Lietuvos smėlius. Draugų, bičiulių ir net nepažįstamųjų pasemtą, parvežtą, parskraidintą iš margiausių pasviečių.

Štai „Duobininkas“ – nes esu iškasęs kelias duobes ir pakvietęs į jas įlipti draugus ir pažįstamus. Lietuvių kalbos žodynas turi šiuos skirtingos reikšmės žodžius; duobiakasys, tas, kuris kasa duobes kapinėse, ir duobininkas, kuris šiaip kasinėja.

Štai „Nuogirdininkas“ – nes mėgstu ir sugebu išgirsti, ką patys kalbantys negirdi.

Štai „Vartotojas“ – nes vartoju ne tik vandenį, orą, maistą, bet ir tekstus, ir vaizdus, ir muziką.

Štai „Čiabuvis“ – nes kur bebūčiau, esu tik čia ir tik čia, kur esu.

Labiausiai ir laikiniausiai esu sąmonė, esu gyvybė man tėvų Veronikos ir Jono Šileikų suteiktame kūne. Kai ką nors brūkšteliu – o, jau rašytojas! O kai spusteliu užrakto mygtuką – o, jau fotografas! Aha, žinoma, juokauju, nes tai viso labo techniniai apibrėžimai. Manding, tiek rašytojas, tiek fotografas visų pirmučiausiai yra stebintysis, regintysis iš savojo kosmoso.

Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Ričardas Šileika
Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Ričardas Šileika

– NTKP tarsi istorija, žvelgiant į tavo socialinius tinklus, galima susidėlioti gana gerą dėlionę iš tavo asmeninio gyvenimo: kelionės, įvairūs žmonės, vietos – ir visa tai tupint. Archyvuoji nuotraukas, jomis periodiškai daliniesi, fiksuoji laiką, vietą, kas tupi kartu, bet ar grįžti prie jų, kaip prie prisiminimų?

– Atsiminimas (į)vyksta, tik kada skaitau seniai gautą laišką, kai žiūriu seną fotografiją... Prie praeities mokausi neprisiryžti, nes atsiminimai visada yra falsifikuojami pirmiausiai mūsų pačių. Atmintis yra lakus ir tirpus eteris. Ilgesniam ar ilgam laikui išlieka „aštrus“ atsiminimas, kuris tam tikroje vietoje ir tuo laiku buvo užkaitintas vienokių ar kitokių emocijų liepsnos. Gi yra sakoma, kad pasakotojas sutirština spalvas. Būtent dėl tos psichologinės priežasties taip ir daroma. Taigi, Austėja, tupėjimų absoliučiai nereikia prisiminti. Laisva valia tik išdykauti, tupėti, spontaniška valia laisvamaniauti ir tupėti. Tupt – tūpt!

– Ar atsiranda sąsaja tarp tavęs kaip fotografo ir žmogaus, kuris tupi?

– Paprastai visur ir visame yra tarpai, plyšiai ir pauzės. Bet šiame tupėjimo ir fotofiksacijos procese skyrumo nejuntu. Man tai vienas sakinys. Nors tarp autopaleidiklio (selftaimerio) mygtuką manęs spustelinčio ir jau su draugais manęs tupinčio priešais objektyvą yra materialūs išmatavimai – keli metrai ir kelios sekundės. Pamintijau: o kažin ar tarp valgį pasigaminančio ir tą valgį valgančio yra skyrybė ar vienuma? O tarp tą valgį valgiusio ir jį iššikančio? Chi chi... Filosofija puošia protus. Bet kai filosofija „patenka“ į politiką ar ekonomiką, visuomenei viduriai bus paleisti per prievartą.

Ričardo Šileikos nuotr./Karolio Dineikos parke
Ričardo Šileikos nuotr./Karolio Dineikos parke

– Kuomet meni ir fiksuoji pirmą patupėjimą?

– Pirmasis – dar neįsisąmonintas ir dar „neįformintas“ kaip žaidimas „įvyko“ 2003-iųjų vasarą prie Druskininkų esančiame miško muziejuje „Girios aidas“. Tūptelėjome ir fotografavomės trijule – dailininkas Andrius Mosiejus, dailininkas ir rašytojas Petras Rakštikas, bendrininkas Ričardas Šileika.

– Tupėjimas skaičiuoja trečią dešimtį, nesinori keisti pozos?

– Prisipažįstu: šią pozą labai lengvabūdiškai ir nereikšmingai subrendinau, nes klūpėjimą yra pasisavinusi bažnyčia. Gulėjimą – miegamieji, ligoninės ir kapinės, sėdėjimą – įstaigos, mokyklos, kalėjimai, wc, bibliotekos, transportas. Stovėjimas „priklauso“ stovėtojams eilėse ir sargybiniams. Žinai, Austėja, man toli gražu ir arti gražu tebesmagios šios „apeigos“.

– Su kuo dar norėtum patupėti?

– Su susipažinsimaisiais, su būsimais bičiuliais, su senais draugais ir pažįstamais. Iš tikrųjų, neįmanomi jokie planai, jokie numatymai ar spėjimai, net orai yra nuspėjami, bet tupėjimai – niekaip ir niekaip! – kada, kur, su kuo, kaip. Tik grynasis esamasis laikas. Ir vieta, kurioje esu. Kurioje susitinku su atvirais ir kūrybingais žmonėmis.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą