Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Rasa Samuolytė: teatras žmonėms reikalingas

Aktorė Rasa Samuolytė
D.Matvejevo nuotr. / Aktorė Rasa Samuolytė
Šaltinis: 15min
0
A A

Ugniaplaukė aktorė Rasa Samuolytė Keistuolių teatro spektaklyje „Vasarotojai“ sukūrė naują vaidmenį, kuris iš ankstesnių išsiskiria savo ryškumu ir netipiškumu. Pati aktorė tikina, kad ši užduotis jai buvo labai įdomi.

Trijų dalių spektaklyje pagal Maksimo Gorkio kūrybą vaidinanti R.Samuolytė įžvelgia visais laikais aktualias temas, priverčiančias žiūrovus pažvelgti patiems į save.

– Spektaklio režisieriaus Aido Giniočio nuomone, „Vasarotojuose“ jaučiama, kad senieji laikai praeina, o kokie bus nauji – niekas nežino. A.Giniočio nuomone, panašios nuotaikos tvyro ir dabartinėje visuomenėje. Ar jūs su tuo sutinkate?

– Šis spektaklis yra apie tikėjimą ir netikėjimą, realybę ir iliuziją, apie tai, kaip žmogus jaučiasi ir ką jisai transliuoja aplinkai. Žmonės gali nuodyti vienas kitą savo tariamu atvirumu, nuoširdumu. Tame spektaklyje yra personažas Varvara, kuri kaltina kitus, kad ne taip gyvenam, kad nieko nedarom kitų labui, kad kalbam netikrais žodžiais, bet ji šiuo atveju lieka „užsikonservavusi“ tame santykyje „kaip viskas turėtų būti“, ji pati nieko nekeičia. Tai man atspindi ir mūsų laiką – iš visur girdime kaip reikia gyventi, ką reikia daryti, tačiau viskas taip ir lieka užšaldyta tokiuose šūkiuose. Niekas nepradeda nuo savęs.

– Kaip manote, kodėl šiais laikais yra daug kalbama, bet mažai daroma? Tai laikmečio, kartos problema?

– Kai po lėktuvų katastrofų išimamos juodosios dėžės, nustatinėjama, ar dėl įvykio buvo kaltas  gedimas ar tai lėmė žmogiškas faktorius. Taigi šitoj juodoj dėžėj yra žmogiškas faktorius. Važiuodama autostrada Kaunas-Vilnius matau daugybę rinkiminių plakatų, o nuo jų šūkių darosi bloga. „Dabar bus viskas kitaip“, „svarbu rezultatai, o ne pažadai“... Galbūt ir Gorkio laikais buvo pilna šūkių, jo laikais aukštuomenė staiga tapo niekam nereikalinga, nes gyvenimas tapo įdomesnis, vyko visokie politiniai procesai, sūkuriai... Sunku atsakyti, kodėl taip yra dabar. Man atrodo, kad kiek tas būties ratas besisuktų, tos klaidos vis vien kartojasi.

– A.Giniotis apie šį spektaklį atsiliepė, kad tai – vaidinimas mąstančiam žiūrovui. Tačiau juk dažnas šiuolaikinis žiūrovas eina į spektaklį tikėdamasis pramogos...

– Aš taip negalvoju. Kai vaidinam spektaklį, jaučam, kad žiūrovas klausosi. Aš manau, kad yra ir tokių žiūrovų, kurie nori ateiti į spektaklį ir pamąstyti, nori susitapatinti ir išspręsti savo klausimus, pamatyti scenoje atspindimas jų mintis. Man atrodo, kad tas žiūrovas, kuris nori labiau pramogauti, turi pasirinkimą ir renkasi kitą spektaklį, kitą teatrą. Nepasakyčiau, kad žiūrovas dabar yra blogas. Jis geras. Galbūt kai kurie prodiuseriai galvoja, kad žiūrovas yra blogas ir jį reikia pasmaginti, palinksminti, kad jis pasidarytų geresnis. Aš myliu savo žiūrovą. Galbūt yra tokių žmonių, kurie supainioja kiną su teatru ir ateina su kukurūzais (juokiasi), bet tokių būna labai retai. Tokių – vienetai.

Tai man atspindi ir mūsų laiką – iš visur girdime kaip reikia gyventi, ką reikia daryti, tačiau viskas taip ir lieka užšaldyta tokiuose šūkiuose. Niekas nepradeda nuo savęs, visi kaltina kits kitą.

– Kino kūrėjai taip pat netrykšta džiaugsmu, kai žiūrovas į filmą ateina su spragėsiais...

– Aš manau, kad kiekvienas kūrėjas tikisi neatmestinio santykio į savo kūrybą. Kukurūzai ir „Coca-Cola“ ko gero tai griauna... Kūrėjams geriau nematyti, kaip žiūrovas žiūri į jų kūrinį.

– Ar šiuolaikinio žmogaus gyvenime teatras užima pakankamai vietos?
   
– Sprendžiant iš to, kad teatras dažnai yra pilnas, aš manau, kad teatras yra reikalingas žmonėms. Kuo labiau kūrėjai stengsis pritraukti žmones į spektaklį, skleisti švietėjišką misiją, užkrėsti ta kūrybine bacila – tuo žiūrovų bus daugiau, tuo daugiau vietos žiūrovui užims teatras. Turi būti abipusis suinteresuotumas, abipusė trauka – ir žiūrovo, ir spektaklių kūrėjo. Visada norisi, kad žiūrovas ateitų į spektaklį ir kad jis praleistų laiką kūrybingai.

–Spektaklyje „Vasarotojai“ yra nemažai ironijos, autoironijos. Ar tai – šių dienų ginklas?

– Ironija yra kiekvieno žmogaus ir ginklas, ir draugas. Žmogus be ironijos yra labai liūdnas arba priverstinai rimtas. Ironija – puikus dalykas. Tas, kuris nėra ironiškas, tikriausiai neturi ir humoro jausmo. Ironija kartais daro stebuklus, ji padeda į situaciją pasižiūrėti iš kelių pusių. Visai kas kita yra cinizmas. Ironija – gelbėtoja, o cinizmas – pasekmė: laiko, nuovargio, negerbimo. Jo labiausiai nemėgstu.

– Ar ironija ir jūsų draugas?

– Mane gelbėja nerimtas požiūris į save, arba kai yra labai rimta, tai iš tikrųjų kartais verta pagalvoti, kad gal ši situacija yra truputį juokinga. Aš esu saviironiškas žmogus.

D.Matvejevo nuotr./Aktorė Rasa Samuolytė
D.Matvejevo nuotr./Aktorė Rasa Samuolytė

– Esate sakiusi, kad jūsų tipažas lemia, kad jums atitenka „moters-vaiko“, „merginos“ vaidmenys, susiję su pirmosiomis patirtimis. Gal pastebite, kad siūlomi vaidmenys pradėjo keistis?
 
– (Juokiasi). Aš iš tikrųjų esu dėkinga Aidui, kad jis manyje pamatė tokią „bobą“. Jis sakė, kad pasiūlė vaidmenis aktoriams pagal panašumą, nuojautą – tai man pasirodė juokinga ir jam už tokį pasiūlymą labai padėkojau. Tai buvo pirmas mano vaidmuo kaip moteriškės, turinčios didelę šeimyninę patirtį. Buvo ir įdomu ir gera kurti tokį vaidmenį.

– Esate ne vieną spektaklį sukūrusi kartu su savo vyru Dainiumi Gavenoniu, kartu pasirodote ir „Vasarotojuose“. Ar sunkiau ar lengviau kartu vaidinti spektaklyje, kai vienas kitą pažįstate kaip nuluptą?

– Aidas siūlė šiame spektaklyje vaidinti porą, bet mes paprašėme, kad jis to nedarytų – mes norėjome trupučio distancijos, nes iš tiesų nemažai spektaklių esame kartu suvaidinę. Man Dainius spektakliuose dažnai yra atramos taškas. Mes galime diskutuoti apie spektaklį, pasakyti savo nuomonę, kaip man atrodo ir kaip jam atrodo.

Aš manau, kad kiekvienas kūrėjas tikisi neatmestinio santykio į savo kūrybą. Kukurūzai ir „Coca-Cola“ ko gero tai griauna... Kūrėjams geriau nematyti, kaip žiūrovas žiūri į jų kūrinį.

– Visos kalbos jūsų šeimoje sukasi apie teatrą?

– Ko gero taip... (juokiasi).

– Turbūt būna ir tokių situacijų, kai dialogus repetuojate kepdami blynus?

– Visko būna, tas procesas yra nenutrūkstamas. Neužsibrėžiame ribos, kad štai, dabar apie darbą ar teatrą nekalbėsime. Viskas susiklosto natūraliai. Tik po premjerų viskas nuslūgsta, visas įkarštis, diskusijos.

– Jūsų penkių metų sūnus Adomas taip pat dalyvauja šiame procese – stebi jūsų diskusijas, repeticijas, galbūt būna ir teatro užkulisiuose?

– Ne, jo dar nevedame į repeticijas, stengiamės nuo to išsisukti. Spektaklių jis dar yra nelabai daug matęs. Kartais jis klausia vakare: „mama, tu ir vėl skaitysi tekstą?“ „Ne, – sakau, – neskaitysiu“. „O kodėl?“ „Vakar premjera buvo, tai viskas, pailsėsiu.“ „Ir tėtis teksto neskaitys?!“ „Ne, neskaitys.“ „Ir apie darbą nekalbėsit?!“ Sakau „ne, nekalbėsime“. Tada suprantu, kad jau buvo sudėtinga stadija pasiekta...

– Oskaro Koršunovo teatro spektaklyje apie garsiausią pasaulio įsimylėjėlių porą – Romeo ir Džiuljetą – sukūrėte pagrindinį vaidmenį. Šią savaitę pasaulis minėjo meilės dieną. Ar jūsų šeimoje ši data buvo kaip nors paminėta?

– Nešvenčiam ir širdučių ant langų nepiešiam, į šią dieną žiūrime su humoru. Aš norėčiau, kad Valentino diena būtų kiekvieną dieną, nepriklausomai nuo datos. Dainius sako, kad jį ta data net sunervina (juokiasi). Lyg tą dieną privaloma ką nors daryti... Vakar buvau parduotuvėje, nusipirkau maisto ir kartu su čekiu gavau kortelę, kurioje parašyta, kad man priklauso nemokama rožė, kurią turiu atsiimti informacijoje. Aš pagalvojau, kad geriau ją paliksiu... Nusiperki maisto – gauni rožę. Iš vienos pusės gražu, iš kitos – juokinga. 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą