Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 06 11, 11:03

Rašytoja ir kritikė V.Cibarauskė: serialas, o ne literatūros klasika formavo mano pasaulį

15min klausia meno ir kultūros žmonių, kokie filmai, knygos, muzika ir kita kūryba įkvepia juos šiomis dienomis. Šį kartą savo mėgstama kūryba dalijasi rašytoja ir kritikė Virginija Cibarauskė.
Virginija Cibarauskė
Virginija Cibarauskė / 15min nuotr.

Literatūra / „Tuščių butelių draugija“ ir „Žvaigždės valanda“

V.Cibarauskei sunku pasakyti, kuri knyga mėgstamiausia, nes ji skaito labai daug – tiesiog tokia profesija. Lengviau pasakyti, kas įspūdį paliko pastaruoju metu:

„Iš poezijos knygų kažkaip savitai ir stipriai „nunešė“ Ramunės Brundzaitės „Tuščių butelių draugija“ – skaitydama net apsiverkiau, tokios eilėraščiuose dėliojamos istorijos, atveriamos emocinės būsenos pasirodė pažįstamos ir taip subtiliai, santūriai aprašytos, nors iš tiesų gyvenimiškų, biografinių panašumų tarp poetės eilėraščių kalbančiosios ir mano pačios gyvenimo ne tiek jau ir daug. Bet taip gera literatūra ir turi veikti – suteikti galimybę atpažinti kaip sava tai, kas iš tiesų nėra sava. Tikriausiai labiausiai patiko, kad Ramunė nedramatizuoja, kalba santūriai net tuomet, kai paliečiamos skausmingos, sunkios temos – vienatvė, santykiai su tėvais, bukinantis beprasmis darbas, priklausomybės. Ir, žinoma, Ramunės poetinis Vilniaus žemėlapis – jame sužymėtos gatvės, troleibusų stotelės, vietos, kurias vos ne kasdien aplankau ar bent praeinu.

Iš prozos įsimintiniausias pastarųjų mėnesių skaitinys yra Clarice Lispector romanas „Žvaigždės valanda“. Vis sakau, kad nemėgstu labai literatūriškos literatūros, bet, matyt, tai nėra tiesa. „Žvaigždės valanda“ yra paskutinė rašytojos knyga – savotiška prozinė poema mirčiai ir rašymui. Įspūdinga, kaip žaidžiama atspindžiais ir vaidmenimis, kaukėmis, kurios reikalingos tam, kad galėtum atsiverti – rašytoja prisidengia romano pasakotojo Rodrigo S. M. personažu, o pastarasis, kad išsakytų tai, kas jam svarbu, pramano Makabėją – nuskurusią, negražią, ligotą merginą. Kai kuriuos romano fragmentus norisi skaityti dar ir dar kartą. Tiesa sakant, dar kartą norisi perskaityti ir patį romaną.“

Dovilės Bagdonaitės viršelis/Ramunės Brundzaitės „Tuščių butelių draugija“
Dovilės Bagdonaitės viršelis/Ramunės Brundzaitės „Tuščių butelių draugija“

Kinas / Davidas Lynchas

Kritikė yra „visiška Davido Lyncho gerbėja“: „Užaugau su „Tvin Pyksu“ ir galiu drąsiai pasakyti, kad šis serialas, o ne literatūros klasika ar pan., suformavo mano supratimo apie pasaulį pamatus. Vienas draugas mėgsta kartoti, kad esu Lauros Palmer tipo mergina. Tačiau aš pati labiau tapatinuosi su agentu Kuperiu – entuziastingai nusiteikęs atvykstu į jaukų miestelį norėdamas suprasti, išspręsti ten vykstančius, tačiau su manimi tiesiogiai nesusijusius dalykus. O paaiškėja, kad nei miestelis, nei aš pats nesu toks, koks maniausi esąs.

O „Malholando kelias“ yra filmas, kurį daugiausia kartų žiūrėjau. Mane iki šiol keri, kaip D.Lynchas iš žmonių baimių, aistrų, geismų ir svajonių sukuria alternatyvią tikrovę, paralelinį pasaulį, kuris egzistuoja greta mūsų kasdienio. Ir parodo, kaip glaudžiai šie du pasauliai sukibę, kaip jie veikia vienas kitą, vienas kitą atspindi.“

Teatras / nuo „Soliario“ iki „Karaliaus Oidipo“

„Pastaruoju metu į spektaklius einu gana retai, nes kaskart nuėjusi nusiviliu. Man atrodo, šiandieninis teatras kažkoks paviršutiniškas, pernelyg susikoncentravęs į dienos aktualijas. Gana gerai situaciją reprezentuoja daug teigiamų atsiliepimų sulaukęs Grzegorzo Jarzynos spektaklis „Soliaris“, pastatytas pagal Stanislawo Lemo kūrinį. Lenkų režisieriaus spektaklyje nebeliko jokių poteksčių, jokios S.Lemo mistikos, nežinomybės baugulio – viskas pavaldu gana primityviam buitiniam psichologizavimui.

Didžiausią įspūdį palikęs spektaklis – Oskaro Koršunovo „Karalius Oidipas“. Nieko pernelyg nesitikėdama nuėjau į šį spektaklį, rodytą monstriškoje jau senokai nugriautoje „Teatro arenoje“ – tik vėliau sužinojau, kad tai buvo paskutinis kartas, kai spektaklį apskritai rodė. Mane visiškai pribloškė, užhipnotizavo tai, kas vyko scenoje – vaizdai, garsai, šviesos, viso spektaklio metu smilkyti smilkalai. Tai, ką mačiau ir girdėjau, žaibiškai nukėlė į posovietinės vaikystės košmarus ir kartu mitinius laikus. Iš tiesų tada pirmą kartą ir supratau, kas tai yra katarsis – palengvėjimas pasidavus, atsidavus vyksmui (spektaklio ar gyvenimo), supratus ir priėmus pavaldumą likimui“, – teigė V.Cibarauskė.

D.Matvejev nuotr./Spektaklis "Soliaris 4"
D.Matvejev nuotr./Spektaklis "Soliaris 4"

Muzika / „Velvet Underground“

„Vėl iš naujo atradau „Velvet Underground“. Atrodo, visas šių dienų emocinis gyvenimas sutelpa vos į dvi jų dainas, kurių nuolat klausausi – „These days“ ir „Foggy Notion“. Ir net nežinau, kodėl.“

Paroda / „Pionnières“

Paskutinė V.Cibarauskei palikusi įspūdį paroda – „Pionnières“ Liuksemburgo muziejuje Paryžiuje:

„Parodoje eksponuojami XX a. pirmos pusės moterų tapytojų, fotografių, skulptorių, lėlininkių ir net mados dizainerių kūriniai leidžia labai aiškiai pajusti, kad vis dėlto moterys menininkės moteris ir save pačias reprezentuoja kitaip nei vyrai. Tarkime, dailininkių tapytuose moterų aktuose beveik nėra nei gundymo, nei pabrėžiamo sakralumo elementų. Moterų kūnai ten tarsi patys sau, dėl savęs – jie yra tokie, kokie yra, jiems savęs užtenka.“

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą