Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Rašytoja Stanislava Nikolova Čiurinskienė Vinciūnė įkvėpimo sėmėsi virtualiame pasaulyje

Rašytoja ir psichologė S.Nikolova Čiurinskienė Vinciūnė su vyru Artūru šiuo metu gyvena Briuselyje. Knygų mugėje moteris pristatys savo knygą  „Second Life. Gyvenimas tinkle“.
G.Vachevo nuotr. / Rašytoja ir psichologė S.Nikolova Čiurinskienė Vinciūnė su vyru Artūru šiuo metu gyvena Briuselyje. Knygų mugėje moteris pristatys savo knygą „Second Life. Gyvenimas tinkle“.
Šaltinis: 15min
0
A A

Vizitinė kortelė. Rašytoja ir psichologė ilga pavarde Stanislava Nikolova Čiurinskienė Vinciūnė tokios neturi jau treji metai. Vietoje jos ji naudoja „Facebook“, kur visada ją surasi.

Kadaise moteris dirbo su sunkių psichikos problemų turinčiais žmonėmis. Dabar rašo politinius straipsnius. Išleido tris knygas. Antroji iš jų, „Second Life. Gyvenimas tinkle“, neseniai pasirodė ir lietuviškai.

Prieš pradėdama ją rašyti, autorė sąžiningai atliko sudėtingus namų darbus: šešis mėnesius užsidarė su kompiuteriu ir bendravo su nepažįstamais žmonėmis interneto svetainėse, socialiniuose tinkluose, pažinčių puslapiuose.

– Gimėte Bulgarijoje, mokėtės Amerikoje, ištekėjote už lietuvio, rašote bulgariškai, bendraujate angliškai ir vokiškai. Kas jaučiatės iš tiesų esanti?

– Iš tiesų už lietuvių buvau ištekėjusi dukart. Beveik dešimt metų apsupta lietuvių, pradėjau galvoti ir elgtis kaip lietuvė. Bulgarai nebemato manęs savos ir vadina užsieniete, ypač literatūros kritikai. Bulgarai visada atvirai kalba, ką jaučia. O aš, kaip dauguma lietuvių, greičiau nutylėsiu savo emocijas. Kad ir kaip būtų, lietuviai irgi niekada nevertins manęs kaip savo tėvynainės. Tokia šiek tiek vienatvinė pozicija.

– Kaip susipažinote su vyru?

– Pirmąjį, dabar jau buvusį savo vyrą, sutikau per psichiatrų konferenciją Sofijoje. Po dviejų savaičių jau sėdėjau lėktuve, skrendančiame į Vilnių. Apie Lietuvą nežinojau beveik nieko. Akimirksniu įsimylėjau šalį ir šis jausmas kaskart stiprėjo. Su pirmuoju vyru išsiskyrėme kaip geri draugai – paprasčiausiai norėjome kitokių dalykų iš gyvenimo. Jokių bjaurių scenų. Ir šiandien didžiuojuosi savo pasirinkimu ir pirmuoju vedybų partneriu. Dabartinį savo vyrą taip pat sutikau Sofijoje, kai buvo švenčiamas Lietuvos tūkstantmetis. Tai nutiko lygiai po mėnesio, kai nusprendžiau, jog visą gyvenimą nugyvensiu kaip vieniša motina.

– Kokia kalba abu bendraujate?

– Gyvename Briuselyje, bet, tikiuosi, netrukus įsikursime Vilniuje. Kalbamės bulgariškai. Klausydamas jo niekas niekada nepasakys, jog ši kalba mano vyrui – ne gimtoji. Jo net temperamentas kiek bulgariškas. Bet iš tiesų bulgarai ir lietuviai labai skiriasi. Pirmiausia – energija. Bulgarai visą ją sudeda į pokalbį, išraišką, dalijimąsi informacija. Lietuviai – į veiksmus. Jie – pareigos žmonės. Jei kalbėtume apie vyrą, vedybos niekada nebuvo mano „privalu padaryti“ sąraše, niekada sąmoningai neieškojau jo, tiesiog įsimylėjau. Ir ištekėjau.

Bulgarijoje nepavadintų manęs gražia. Pagal vietinius standartus esu per blanki. O mada pernelyg man nerūpi

– Kodėl pasirinkote rašyti knygą apie virtualų bendravimą?

– 2007 m. pasidarė beveik neįmanoma sutikti draugą ir pakviesti išgerti alaus – visi jie buvo socialiniuose tinkluose, forumuose, pažinčių svetainėse... Norėdama ir toliau išlaikyti ryšius, taip pat išėjau į virtualų pasaulį. Nė nepastebėjau, kai prie kompiuterio praleisdavau po 12 val. O kai pastebėjau, nusprendžiau, jog bent kas naudingo iš to turėtų pavykti. Ir ryžausi eksperimentui: užsidariau savo kambaryje ir beveik šešis mėnesius bendravau tik virtualiame pasaulyje, daugiausia – su visiškai nepažįstamais žmonėmis. Rezultatas – knyga.

– Virtualus pasaulis buvo toks, kokį įsivaizdavote?

– Įsivaizdavau, jog virtualus pasaulis lėkštas, paviršutiniškas, netikras. Apgailėtinas tikro gyvenimo pakaitalas. Ir buvau priblokšta, suvokusi, kokios realios jame emocijos ir kokie tikri žmonės. Konfliktas su kažkuo, ko jūs niekada nematėte gyvai, gali labiau įskaudinti nei pyktis su tais, kurie arti ir brangūs tau. Žinote kodėl? Todėl, kad tie virtualūs, bet reikšmingi, pašnekovai yra tarsi ekranas, kuriame jūs projektuojate visas savo fantazijas. Nepažįstamieji, su kuriais bendraujate internete, daugiau ar mažiau tai jūs pats. Todėl virtualus bendravimas gali turėti didelį terapinį poveikį. Kas yra geriau „tenai“? Ogi tai, kad kiekvienas gali būti savimi, – kartais tiek ir taip, kad realiame pasaulyje tai nebūtų priimtina. Tinkle nėra tikro anonimiškumo, tačiau jausmas, jog esi anonimas, suteikia daugiau raiškos laisvės.

– Ar dar egzistuoja prieštara tarp virtualaus ir realaus pasaulio? Mama, esanti užsienyje, per skaipą kalbasi su vaikais, pažintis, užsimezgusi pažinčių tinklalapyje, baigiasi vestuvėmis.

– Prieš ketverius-penkerius metus atrodė, jog virtualus ir realus konfliktas išties egzistuoja. Per savo eksperimentą susipažinau su Vakarų europiečiais, kurie nebuvo palikę virtualios teritorijos pastaruosius dešimt metų, neturėjo laiko ir noro realiems ryšiams megzti. Dabar, regis, šie pasauliai papildo vienas kitą. Pripratome prie galimybių, kurias suteikia internetas, jos nebeatrodo egzotiškos. Bendravimo priemonė nereiškia nieko, kol pats ryšys yra geras. Kartais valanda pokalbio skaipu su paaugliu gali būti svarbesnė nei kasdienė beatodairiška kontrolė. O ir internetas – tokia pat gera vieta sutikti partnerį, kaip darbas ar klubas.

– Nesunku buvo grįžti iš virtualaus pasaulio? O kaip virtualūs draugai – ar jie žinojo, jog taps romano herojai?

– Niekada nebuvau iš to virtualaus pasaulio išėjusi. Gyvenu Briuselyje dvejus metus, tačiau su niekuo taip ir nesusidraugavau. Mano geriausios draugės – moterys, kurias sutikau forumuose. Dažniausiai dalijuosi jausmais ir mintimis su žmonėmis, kurių beveik niekada (arba niekada) nemačiau gyvai. Nesu geriausia patarėja tiems, kas norėtų nušokti nuo skaitmeninės komunikacijos kabliuko. Pagrindiniai mano knygos herojai leido man apie juos rašyti, bet mes nebebendraujame.  

– Ar virtualus pasaulis iš tiesų toks pavojingas, kaip atrodo iš jūsų knygos?

– Pavojingas ne virtualus pasaulis, o žmonės, kurie jame gyvena. Taip, „ten“ ne visada saugu.

– Kaip dalijate laiką tarp rašymo, kitų darbų ir šeimos? Mokate jį planuoti?

– Esu laisvai samdoma žurnalistė. Dabar rašau naują knygą ir auginu sūnų – namie be jokių auklių. Ir vis dar turiu daug laisvo laiko. Ačiū mano vyrui, kuris puikiai žino, kaip naudoti dulkių siurblį ir kaip elgtis virtuvėje. Paprastai rašau labai greitai, vejama įkvėpimo. Bet dabar skiriu daugiau laiko tekstams šlifuoti ir rašau vis kruopščiau, taigi, brandžiau.

– Kas šiandien yra moteris rašytoja? Ir ko jai reikia, kad galėtų ramiai kurti? Banko sąskaitos? Automobilio? Nuosavo kambario?

– Ačiū Dievui, laikai, kai moteris turėjo stipriai kautis dėl „savo kambario“, baigėsi. Rašytojai šiandien pakanka galvos ir kompiuterio. Ir jei ji turi ką pasakyti, niekas negali jos sustabdyti.

– Kas jūsų pirmasis skaitytojas: leidėjas, virtualūs pažįstami, sutuoktinis? Kam galbūt norėtumėte parodyti, bet nedrįstate ar negalite – mamai, pirmajai mokytojai, klasikui, Pavyzdžiui, Levui Tolstojui?

– Nuskambės eretiškai, bet nesu didelė rusų klasikos gerbėja. Kaip ir bet kokios klasikos – iki pat širdies gelmių esu šiuolaikinis žmogus. Norėčiau parodyti naujos knygos rankraštį mėgstamiausiam autoriui, norvegų rašytojui Larsui Saabye Christensenui, bet, kaip juokauju, jo nėra feisbuke. Ir net neturiu jo vizitinės kortelės, taigi, pirmieji skaitytojai – virtualūs draugai, kurie profesionaliai domisi knygomis ar tiesiog mėgsta skaityti. Esu „įdrauginusi“ daugybę žurnalistų ir leidėjų, beje, taip susipažinau su savo leidėju... Vyras pamato tik galutinį variantą, išspausdintą knygą.

– Esate graži moteris. Ar jums svarbu turėti savo stilių? Ar domitės mada?

– Ačiū. Niekas Bulgarijoje nepavadintų manęs gražia. Pagal vietinius standartus esu per blanki. O mada pernelyg man nerūpi. Jei galėčiau, vilkėčiau vien džinsus, marškinėlius ir juodą švarką. Dar jaučiu silpnybę „nematomai“ kosmetikai... O geriausia atsipalaiduoju per jėgos ir ištvermės treniruotes. Kadaise buvau vakarėlių žmogus, bet dabar nebepamenu, kada pastarąjį kartą šokau visą naktį, taigi nežinau, ar tai dar suveiktų.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą