Sekite 15min Google
Pokalbyje „Dirigavimas kaip bendrystės kūrimas“ apie savo tėčio atminimui skirtą koncertą, santykius su orkestru, daug streso reikalaujantį darbą, vidines patirtis ir Vladimirą Putiną pasaulyje žinomą dirigentę kalbino žurnalistas Karolis Vyšniauskas.
Emocionalus sugrįžimas į Lietuvą
Šis susitikimas su pasaulyje garsia dirigente vyko po šeštadieninio koncerto Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, kur M.Gražinytė-Tyla kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru atidarė V tarptautinį Josepho Achrono muzikos festivalį.
Šio koncerto metu skambėjo ir kompozitorės Žibuoklės Martinaitytės kūrinio „Šviesos adata“ premjera, o visas renginys buvo skirtas šį pavasarį mirusio M.Gražinytės-Tylos tėvo, dirigento ir pedagogo Romualdo Gražinio atminimui.
Paklausta, kokie jausmai ir nuotaikos lydį ją po koncerto, kuriam buvo ruoštasi ištisą savaitę, M.Gražinytė-Tyla pasakojo, kad iš pradžių būna didžiulis jėgų antplūdis, pakyla adrenalinas, o antrą dieną – viską sulyginanti duobė.
„Darbo Lietuvoje negali palyginti su niekuo kitu, nes čia daug pažįstamų ir šeima, todėl viskas yra labai emocionalu. Smagu dirbti su Lietuvos nacionaliniu orkestru, nes, palyginus su Anglijos, Amerikos ar Prancūzijos standartais, Lietuvoje repetuojama gan ilgai – dažniausiai penkios dienos repeticijų, o šeštąją – koncertas. Šis koncertas buvo ypatingas ir todėl, kad jau pavasarį nutarėme jį skirti mūsų tėvelio atminimui, todėl prijungėme kelis chorus, darėme visokių eksperimentų. Visa tai emocionalumą tik padidino, o dėl to naktimis nelabai pavyko miegoti“, – pasakojo pasaulyje gerai žinoma Lietuvos dirigentė.
Žurnalistui K.Vyšniauskui pasiteiravus, kokias mintis jai sukėlė Niujorke gyvenančios kompozitorės Ž.Martinaitytės kūrinys „Šviesos adata“, parašytas pagal Vilniaus žydų poeto Abraomo Suckeverio eilėraštį, M.Gražinytė-Tyla teigė, kad tai yra kūrinys apie šviesą, pasakojantis per žydų tragediją.
„Tai tiesiog sudrebinantis tekstas, kaip ir paties Abraomo istorija. Poetas pasakoja, kaip jis pats, slėpdamasis apgriuvusiame kamine Vilniaus gete, per mažutę skylutę kasdien matydavo saulės šviesą, tarsi kokią adatą. Džiaugiuosi pirmą kartą per šį kūrinį galėjusi prisiliesti prie Ž.Martinaitytės kūrybos iš vidaus. Tai beprotiško jautrumo ir subtilumo kompozitorė“, – kalbėjo M.Gražinytė-Tyla.
Dirigavimas – kaip valstiečio darbas
Kalbėdama apie savo kasdienį darbą su įvairių orkestrų muzikantais, dirigentė pabrėžė, kad šiame darbe yra būtina išlaikyti pusiausvyrą tarp disciplinos ir laisvės.
„Profesionaliuose viso pasaulio orkestruose groja ir muzikų, kurie yra gan jauni, nors su savo instrumentu dirba nuo mažų dienų, jau keliolika metų, taip pat yra žmonių, kurie groja keturiasdešimt ar net daugiau metų ir turi didžiulę patirtį, fantaziją. Tad kuo daugiau iš tos individualiosios fantazijos galima įpinti į bendrą kūrybinę tėkmę, tuo daugiau laimės tai suteiks kiekvienam dalyviui ir visiems bendrai“, – kalbėjo ji.
Paklausta, kaip ji pati mato savo kaip dirigentės vaidmenį muzikantų kolektyve, M.Gražinytė-Tyla pirmiausia išskyrė būtinybę gerai pažinti ir suprasti kūrinį, su kuriuo dirbama.
„Kuo geriau žinosi kūrinį, išmanysi kiekvieną partiją, tuo geriau galėsi įsivaizduoti kiekvieną liniją bei jos vaidmenį kūrinio visumoje. Dirigentas turi paruošti viską taip, kad atėjus konkrečiam momentui, kūrinys suskambėtų. Be muzikinio žinojimo, yra svarbus ir istorinis kontekstas, todėl žinojimui nėra galo – kuo daugiau žinių, tuo lengviau tą akimirką su tais konkrečiais žmonėmis rasti raktus, kurie gali suteikti didžiausią įkvėpimą“, – pasakojo M.Gražinytė-Tyla.
Prisiminusi istoriją, kaip prieš pusantrų metų jai buvo atliekama išsami sveikatos patikra, dirigavimą ji palygino su sunkiu valstiečio darbu, kuriame reikia daug fizinės jėgos. „Įvertinęs mano būklę gydytojas paklausė, ar aš profesionaliai sportuoju, mat pastebėjo, kad ramybės būsenoje mano širdis plaka per lėtai. Kai po kurio laiko apie tai užsiminiau tėčiui, jis pasakė, kad jam yra tas pats – ir tai yra nuo dirigavimo“, – juokdamasi pasakojo dirigentė.
Ji taip pat pažymėjo, kad vis atranda sau įvairių „receptukų“, kurie padeda išlaikyti gerą fizinę formą. „Magnis, vitaminas C, elektrolitai, kvėpavimo pratimai – tai man labai padeda“, – pasakojo M.Gražinytė-Tyla.
Dirigentė pabrėžė, kad šiame darbe yra labai daug streso, nes visada tenka bendrauti su daugybe žmonių, nuolat keliauti, ruošti naujas programas. Po jauniausio vaiko gimimo, kuriam dabar ketveri metai, M.Gražinytė-Tyla teigė ne kartą svarsčiusi apie dirigavimo pabaigą.
„Tačiau per pastaruosius metus lyg ir nurimau supratusi, kad bent šiek tiek dirigavimo mano gyvenime turi būti, kitaip tiesiog negalėčiau būti. Net ir tose stresinėse situacijose užsimezgusi draugystė su orkestro muzikantais sukuria ypatingą stebuklą. Mane nepaprastai džiugina tai, kad žmogiškos būtybės gali ne tik inicijuoti karus ir išžudyti 80 tūkstančių Vilniaus geto žydų, tačiau ir sukurti tai, kas suteikia daug įkvėpimo gyvenimui“, – kalbėjo dirigentė.
Apie konkurenciją ir aštrius kampus
Paprašyta pakomentuoti skirtingą požiūrį į santykius su orkestru, M.Gražinytė-Tyla prisiminė dirigentą Joną Aleksą, jos žodžiais tariant, vieną didžiausių asmenybių, kuris laikėsi požiūrio, kad dirigentas negali draugauti su orkestru. Tokią nuostatą ji įvardijo kaip „tam tikros epochos laiko dvasią“.
„Žinoma, draugauti su orkestru gali būti sudėtingiau, nes reikia dar daugiau resursų žmogiškam ryšiui palaikyti. Bet jei tai pavyksta, jei tai įmanoma, tai suteikia daugiau įkvėpimo tiek pačiam dirigentui, tiek orkestrantams, tiek ir klausytojams“, – mintimis dalijosi M.Gražinytė-Tyla.
Ji pabrėžė tikinti, kad meninės išraiškos įtaigumo galima siekti palaikant žmogišką ryšį.
Nors, dirigentės teigimu, muzikų aplinkoje yra nemažai konkurencijos, kuri kelia daug įtampų, taip pat asmenybių su savo ypatingais charakteriais, tačiau visa tai neturėtų užgožti svarbiausių dalykų.
„Mano šešerių Jokūbas ne kartą man yra sakęs – mama, tau reikia išmokti nerėkti. Kiekvienas iš mūsų turime savo aštrius kampus ir tai yra normalu. Gal vienas iš galimų atsakymų, ką veikiame šioje žemėje, ir yra pastanga tuos kampus pažinti, pripažinti savyje. Ir išmokti su tuo gyventi. Žinoma, ne visus kampus mums pavyks išnaikinti, bet juk galima koncentruotis ir į kitus dalykus“, – kalbėjo M.Gražinytė-Tyla.
Paklausta, kokios vertybės jai pačiai suteikia daugiausia tvirtumo, ji teigė, kad rūpestis trimis vaikais yra tai, kas ne tik suteikia balansą gyvenime, formuoja jos pačios asmenybę, bet daug duoda ir pačiam dirigavimui.
„Šeimos ir kūrybinio darbo balansas yra svarbus ne tik mūsų jaunajai šeimai, lygiai taip pat tai buvo svarbu ir mano tėvelių gyvenime. Atsakymas čia ne visada yra paprastas ir lengvas“, – pabrėžė dirigentė.
Į klausimą, ar ji pati yra optimistiška šiuo metu, kai griaunantis žmogus pamažu ima viršų prieš kuriantį žmogų, M.Gražinytė-Tyla prakalbo apie Vladimirą Putiną.
„Ne sykį esu pagalvojusi, kad jei Putino kelias būtų susiklostęs kitaip, jis galėjo būti puikus menininkas. Juk tai, ką jis daro – irgi kūryba, tik nesuvokiamo griovimo ir naikinimo masto. Sunku tai net protu suvokti. Tad aš neturiu atsakymo į dabarties klausimą. Galime gyventi tik čia ir dabar ir bandyti daryti tai, ką galime geriausio – pavieniui arba susijungę drauge“, – teigė dirigentė.
