Projekto pagrindu tapo XX a. paskutiniojo dešimtmečio namų vaizdo įrašai, kuriuose užfiksuoti gyvenimiški epizodai – grojama įvairiais muzikos instrumentais, dainuojama. Tai laikas, kai Lietuvos nepriklausomybės pradžia sutapo su pirmųjų plačiau prieinamų asmeninių vaizdo kamerų paplitimu.
Anot kūrybinės komandos, šiandien šie buitiniai įrašai tampa proga pažvelgti į dabartinės nepriklausomos visuomenės pradžią, suprasti, kas liko, o kas išnyko. Muzikinį koliažą „Dainų šventė“ bus galima išvysti rugpjūčio 4 d. vyksiančiame scenos menų festivalyje „ConTempo“. Jam artėjant – pokalbis su kino ir teatro režisieriumi Karoliu Kaupiniu.
K.Kaupinį kalbino Ieva Klimaitė.
– Karoli, prieš kurį laiką praėjo kartu su Mariumi Čižausku organizuotas renginys „Mes užaugom“, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyko tavo spektaklio premjera, žiūrovai pamatė ir filmą „Badautojų namelis“. Iš pažiūros atrodo, kad tai – auksinis tavo, kaip menininko, laikas. Ar taip ir jautiesi?
– Kaip menininkui, sunku sakyti, kad tai geriausias laikas, nes tai reikštų, jog nieko geresnio sukurti jau nebegali – telieka sustoti. Man 38-eri, noriu tikėti, kad dar galiu išspausti daugiau.
Nuo spektaklio ar filmo idėjos iki rezultato laukia ilgas kelias, todėl dažnai per tą laiką stengiuosi apie projektus daug nekomunikuoti. Po šio tylos periodo atsiranda darbai – taip atsitiko ir su filmu, ir su spektakliu.
Iniciatyva „Mes užaugom“ atsirado spontaniškai – matėme poreikį kultūriniam renginiui, kuris papasakotų Lietuvos istoriją, sutelktų žmones. Reikėjo tai padaryti greitai.
Rezultatu džiaugiuosi – visa tai įvyko tik todėl, kad vedini geranoriškumo prie projekto prisijungė daug žmonių. Taip nutinka nedažnai – gali džiaugtis, tačiau sunku tokį renginį pakartoti. Jam reikia laiko dvasios, tam tikros blogos nuojautos, kuri priverstų susimąstyti, kad taip toliau tęsti nebegalime.
– Kūrybiniuose projektuose dažnai grįžti prie kolektyvinės atminties. Kas tau atrodo pavojingiau – visuomenė, kuri per daug gyvena praeitimi, ar visuomenė, kuri ją pamiršta?
– Viskas priklauso nuo to, ko visuomenė praeityje ieško. Atmintis linkusi „išvalyti“ tai, kas negera, ir palikti tai, kas šviesu – tai savotiška psichologinė savisauga. Grįžimas prie didingų praeities laikų man atrodo pavojingas. Svarbu nuolat gilintis, matuotis su praeitimi, kad suprastum, kur esi šiandien.
Problemos ir tendencijos kartojasi – mes neišgyvename nieko unikalaus. Todėl ir sprendimai toms problemoms nėra unikalūs: nereikia išradinėti dviračio, užtenka pamatyti, ko nepadarėme, ir pakartoti tai, ką padarėme gerai.
– Kiek tave patį suformavo vaikystė ir paauglystė nepriklausomybės pradžioje?
– Mano vaikystė buvo šviesi – prisimenu saugius, jaukius namus. Tik vėliau supratau, kad socialinė realybė, gatvės gyvenimas buvo visiškai kitokie. Mano tėvų kartos žmonės dažnai nenori prisiminti to laikotarpio – Ainės Ramonaitės tyrimas apie postsovietinę transformaciją atskleidžia, kad pusė respondentų kolūkių griūtį matė kaip teigiamą, o kita pusė – kaip neigiamą dalyką. Tačiau nei viena pusė nesakė, kad tai buvo lengva.
Nostalgijos jausmas, tai, ko ilgimasi iš anuomet, dažnai yra susijęs su viltimi – žinojimu, kad nors dabar sunku, netrukus bus šviesiau: atsivers Vakarai, visko bus daugiau, gausiau, įvyks daug džiugių pirmų kartų. Perspektyva, kad nėra kur gerėti, kad toliau viskas tik blogės, yra nepaprastai sunki. Todėl besivystančiose šalyse pozityvumo dažnai būna gerokai daugiau nei Vakaruose.
– Kaip kilo „Dainų šventės“ idėja? Pavadinimas čia specialiai sufleruoja apie mūsų tradicines Dainų šventes?
– Pradėjęs žiūrėti į įrašus, pastebėjau, kad juose labai daug muzikos – kažkas niūniuoja, dainuoja. Prisimenu ir dainuojančius savo gimines, artimuosius. Man, kaip vaikui, tai atrodė archajiškas dalykas – liaudies dainos buvo kažkas tolimo, juk atrodė, kad Vakaruose jų niekas nebedainuoja. Prisimenu, kad mano tėtis, atvykęs iš Danijos, labai nustebo, jog danai nebemoka savo liaudies dainų. Jam tai buvo labai keista. Šiandien ir mes nebemokame savo dainų, nebedainuojame.
Po karo Ukrainoje pastebėjau, kad mano karta, save laikę individualistais, vengę kolektyvinių patirčių ir į jas žiūrėję skeptiškai, šiandien Dainų šventėje nubraukia ašarą. Pradedame ieškoti to, kas mus sieja šiame nesaugumo laike.
Kas yra tas praėjęs laikas? Tai namudinė, buitinė šventė, šviesių akimirkų ieškojimas. O visa tai rišasi su daina.
– Žiūrint anų laikų namų vaizdo įrašus, kas nustebino labiausiai?
– Mane smarkiai nustebino tai, kad visi gyveno labai panašiai, o mano šeimos rutina buvo artima ir kitų šeimų kasdienybei. Vaizdo įrašuose vis kartojasi tie patys kolektyviniai elgesio modeliai, papročiai, kasdienybės akimirkos. Žmonės, žiūrėdami „Dainų šventę“, dažnai sako: „Čia viskas kaip pas mane.“ Tai ir buvo didžiausias nustebimas – o visa kita tapo grįžimu prie to, ką pats patyriau vaikystėje.
– Kaip pavyko surinkti tiek archyvinės medžiagos?
– „Operomanija“ paskelbė atvirą šaukimą, daug žmonių siuntė savo archyvus, dalį jų gavau ir aš asmeniškai. Susidūrėme su ta pačia problema – tėvai arba jau išeina, arba pradeda ieškoti, ką daryti su ilgai kaupta medžiaga. Atsidūrėme simboliniame atminties nykimo laike, kai archyvus reikia suskaitmeninti, panaudoti arba su jais atsisveikinti.
– Kaip tau atrodo, ko tavo karta pamažu atsisako, prie kokių dalykų, būdingų tėvų ir senelių kartai, nebegrįžta?
– Laiko ženklai yra gana paviršiniai – jie atsispindi per bendrus charakterio bruožus. Ankstesnė karta turėjo daugiau uždarumo, drovumo, emocijas išreikšdavo tik artimųjų aplinkoje.
Vienas labai matomas dalykas – išnykęs giminės vaidmuo. Transformavomės į postmodernią visuomenę – draugai tapo svarbesni nei giminės, juos galime pasirinkti pagal mums artimas vertybes. Dingo mąstymas, kad išplėstinė šeima yra svarbiausia.
Anuomet žmonės gyveno totalitariniame laike, buvo daug nepasitikėjimo kitais, daug galimybių nukentėti, todėl labiau kliautasi artimaisiais. Man šis giminių nutolimas yra viena didžiausių įvykusių transformacijų, bent jau miestuose.
– Kokių reakcijų sulauki iš skirtingų kartų „Dainų šventės“ žiūrovų?
– Kūriniui svarbi tinkama erdvė, tinkamas laikas – reikia įeiti į tą pasaulį. Tikrai skiriasi, kaip į jį reaguoja vyresnė ir jaunesnė kartos. Vyresniesiems tai sukelia mažiau juoko, jie dažnai pasako: „Kaip gerai, kad taip nebegyvename.“
Mano tėvams, seneliams daug kainavo užtikrinti tą saugumo jausmą, kurį vaikystėje jaučiau. Buvome tarsi svogūnai, apsupti lukštų, apsauginių sluoksnių. Tas lukštas pamažu lupasi, žmonės išeina, ir netrukus liksime nuogi prieš visas mus supančias patirtis.
Karolio Kaupinio režisuotas muzikinis koliažas „Dainų šventė“ bus rodomas rugpjūčio 4 d. vyksiančiame scenos menų festivalyje „ConTempo“.
Festivalio programa: contempofestival.lt
„ConTempo“ festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Kauno miesto savivaldybė
