Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Rimantas Kmita: Ar mūsų miestams reikia mitų?

Rimantas Kmita
Asmeninio archyvo nuotr. / Rimantas Kmita
Šaltinis: 15min
3
A A

Klausimas apie Panevėžį buvo netikėtas. Ką galima padaryti, kad miestas taptų patrauklesnis. Ir saviems (kad neišvažiuotų), ir svetimiems (kad lankytųsi). Padaryti, žinoma, galima daug ką, bet manęs klausė kaip romano „Pietinia kronikas“ autoriaus, tad darau prielaidą, kad ta knyga jau prisidėjo prie Šiaulių įvaizdžio kūrimo.

Ir man tikrai atrodo, kad pasakojimai yra labai svarbūs. Svarbesni už infrastruktūrą, nes tai jie į tuščias bibliotekas ir arenas atveda žmones. Nes jeigu tie pasakojimai tokie tikri, kad jais tiki miesto gyventojai, jie duoda miestui gyvenimo kryptį.

Ir kai rašiau apie Šiaulius, man tas įvaizdžio klausimas skaudėjo. Paprastas klausimas, tiesą sakant, rūpintis miesto įvaizdžiu besirūpinantiems politikams ar visuomenės veikėjams – kuo Šiauliai išsiskiria? Kas yra tie Šiauliai?

Kai augau ir buvau dar vaikas, man į galvą buvo įkalta, kad Šiauliai yra dviračių miestas. Kai paaugau, supratau, kad ta dviračių trasa iki Bubių nieko iš esmės nekeičia, nes trasa, vedanti už miesto, dviračių mieste nepadaugina. Gamyklos egzistavimas mieste taip pat nieko nekeičia, jeigu nėra jokios ypatingos dviračių kultūros, visų pirma, infrastruktūros. Tuo metu taip gal ir nemąsčiau, bet tiesiog nemačiau mieste gausybės dviratininkų, kurių vardu buvo vadinamas miestas. Mintis dviračiu nusigauti iš vieno miesto galą į kitą net nešaudavo, nes adrenalino gaudavau ir iš kitų užsiėmimų.

Paskui buvo sugalvota, kad Šiauliai – Saulės miestas. Nes čia Saulės mūšis vyko. Na, ne visai čia, šiek toliau, bet vis tiek. Bet mūšis įvyko seniai, o dabar nevyksta nieko. Kaip padaryti rūstų pramonės miestą – Saulės miestu? Ir, tiesą sakant, kam? Kad gražiau būtų?

Manau, kad miesto mitas privalo turėti to tikrumo ir autentiškumo. Netikrų mitų nebūna, mitas turi jėgą, kuri traukia, kuri yra tikra, kuri veikia.

Man tie įvaizdžio kūrimo planai visada atrodė šiek tiek mokykliniški. Arba mokyklinukiški. Tokie teisingi, pasitempę, šaunūs ir gražūs. Ir todėl neįdomūs, bet dar liūdniau, kad dėl tos pačios priežasties nepaveikūs. Net ir su visos sunkiosios artilerijos palaikymu – žiniasklaidos, miesto valdžios, kitų institucijų palaikymu. Jūs patys pagalvokit, ar jūsų dėmesį renkantis kelionės kryptį patrauktų miestas, save pristatantis kaip Saulės miestas? Trūktelėtumėte pečiais ir dairytumėtės toliau. Arba kokia motyvacija gyventi Saulės mieste? Debesuotame Saulės mieste.

O kaip Pietinis? Nieko ten gražaus anei išskirtinio. Net išskirtinio bjaurumo nėra. Bet yra konkretumas.

Nežinau, ar miesto įvaizdis turi atitikti tikrovę, ar su ja bent jau kiek nors koreliuoti. Bet man buvo svarbu, kad koreliuotų. Tikrai maniau, kad iš tikrų detalių galima sukurti pasakojimą, kuris nebus tikras ir turės apibendrinimo, gal net simbolio ar mito galią. Pirmaisiais atkurtos Nepriklausomybės metais Šiauliuose man pasirodė svarbūs keli momentai. Turgūs, pragmatiškoji ir verslioji Šiaulių pusė. Meninis gyvenimas, kūrybiškoji ir spontaniškoji miesto pusė. Regbis. Su savo tradicijomis, su savo etika ir charakteriu, tinkančiu Pietinio rūstumui. Šiaulių tarmė, šnekta, slengas, be kurios tas miestas visai neskambėtų.

Ir visi tie dalykai tarsi nelabai žinomi, tarsi nelabai pripažinti, tarsi nelabai svarbūs, kažkokie negryni, nevertingi. Tarmė, kuri neturi jokio prestižo ir yra visiems juokinga (kaip ir bet kuri kita tarmė, beje). Turgūs, štukos irgi nesuteikia jokio pagrindo didžiuotis. To meto kultūrinį gyvenimą šiandien daug kas užmiršo ir tikrai retas kuris žino, kad visi tie muzikantų, menininkų, televizininkų vardai – iš Šiaulių. Pietinis Lietuvoje nedaug kam ką nors sako. Regbio beveik niekas nežino, o jeigu žino, tai geriausiu atveju painioja su amerikietišku futbolu, o blogesniu įsivaizduoja, kad tai tokios muštynės. Pats laikas, kai atrodo nieko gero nebuvo tik laukinio kapitalizmo šėlsmas su nusikaltėliais priešaky.

Bet visa tai buvo tikra, konkretu, apčiuopiama ir nesunkiai pakeliama į universalesnį lygmenį. Nes Saulės vaizdinį iš baisiai universalaus lygmens į konkretų miestą nuleisti žiauriai sunku.

Manau, kad miesto mitas privalo turėti to tikrumo ir autentiškmo. Netikrų mitų nebūna, mitas turi jėgą, kuri traukia, kuri yra tikra, kuri veikia. Paryžiaus mitas veikia. Mitu turi patikėti daugybė žmonių. Mes gyvename bendrais pasakojimais, pasakojimai sieja mus, todėl jie yra vertingi. Ypatingi pasakojimai yra mitai, siejantys daug žmonių.

Mitas nereiškia apgaudinėjimo. Mitas yra pradžios pasakojimas. Mitas kaip ir literatūra nėra nei tiesa, nei melas, jis yra tai, kas galėjo ar galėtų būti. Čia Aristotelis taip skyrė literatūrą ir istoriją – istorija, tai, kas buvo, o literatūra, tai, kas galėtų būti. Miesto mite irgi galėtų būti nieko nesumeluota ir nieko neišgalvota, bet tuo pačiu ir nieko tikro. Toks yra ir mano Pietinis, sukurtas iš tikrų daiktų, bet tokios jų kombinacijos niekada, žinoma, nebuvo. Bet galėjo būti. Todėl ne vienas skaitytojas man yra prisipažinęs, kad ten viskas yra „apie jį“, nes „viskas taip ir buvo“.

Mitas yra daugiau negu įvaizdis. Mitas yra šiek tiek netikėtas (skirtingai negu stereotipas), ir ne toks tvarkingas ir gražus (kaip įvaizdis). Mitas neprivalo pasakoti tik malonius dalykus, apie kuriuos galvoja miesto valdininkai ar turizmo srities verslininkai.

Bet planuoti, ką daryti, kad būtų sukurtas mitas, tampantis miesto veidu, nelabai įmanoma. Nes juk ir iki šiol Panevėžyje kažkas tikrai galvojo, planavo ir kažką net darė. Mitas ne tik sukuriamas, bet ir užgyvenamas. Tai junginys iš tikrų dalykų ir to, ką mes galime padaryti. Paryžiaus mito nenupirksi. Šekspyro, Dantės ar Goethės indėlio Anglijos, Italijos ir Vokietijos ekonomikoms niekaip neįvertinsi, o jis yra didžiulis ir veikiantis ilgiau už bet kokias verslo ar politines strategijas. Kultūroje apskritai niekada nežinosi, ką, kaip, kur, kada koks nors kūrinys suveiks, kaip jis bus perskaitytas, kas ir kaip jį panaudos, išnaudos, interpretuos. Bet tai nėra pati blogiausia naujiena verslininkams, kurių darbas yra skaičiuoti, planuoti ir kontroliuoti procesus.

Prieš pradėdamas svarstyti, ką daryti, pateiksiu pavyzdį. Ne Paryžių, ne Tokiją. Sykį buvau Joniškėlyje ir nuo to karto visiems rekomenduoju Joniškėlį, pusvalandis nuo Panevėžio. Gidas, istorikas Viktoras Stanislovaitis kalbėjo tarmiškai, vedžiojo po miestelį ir pasakojo tokias istorijas, kad realiai bėgo šiurpas nugara. Net ir man, kuris puikiai supranta, kaip konstruojamos istorijos, ir nepaisant visų konstrukcijų vieta ir istorija susipindavo ir šiurpas nubėga nugara. Ir jis galėjo pasakoti kokis penkis kartus ilgiau negu mes tada turėjome laiko. Ir atrodė, kad Joniškėlis yra pilnas istorijų, pilnas aistrų ir dramų, pilnas kultūros. Jeigu jūs apie jį negirdėjote, tai tik sklaidos problemos, bet jeigu jūs tai patirsit, jūs neužmiršite Joniškėlio niekada.

Sukurti istorijas, užpildyti miestą turiniu galima bet kur. Istorijos yra visur, tik mes dažnai jų nepastebime arba manome, kad jos nevertingos.

Ir sukurti istorijas, užpildyti miestą turiniu galima bet kur. Istorijos yra visur, tik mes dažnai jų nepastebime arba manome, kad jos nevertingos.

Todėl į klausimą, ką daryti, aš atsakyčiau paprastai. Reikia kurti ir puoselėti terpę kultūrai skleistis. Ir nesistengti tos terpės pajungti verslo ar politikos interesams. Reikia daryti tai, kas yra daroma tose kultūrose, kurios mums atrodo siektinais pavyzdžiais. Reikia susitvarkyti mecenatystės įstatymus. Reikia steigti menininkų rezidencijas, stipendijas, gerai organizuojamas, prestižą turinčias premijas. Reikia siųsti menininkus į užsienį, kad jie turėtų galimybes ir kurti, ir megzti ryšius, kad jie galėtų būti ir pasaulio dalis. Reikia Lietuvos kultūros ambasadorių, agentų užsienyje, kurie sugebėtų deramai pristatyti mus. Reikia dėmesio kultūrai, elementaraus, paprasto, tokio, kokį skiriate savo sodui.

Reikia dirbti ramiai, nuosekliai ir ilgai nesitikint tiesioginės ir greitos grąžos.

Ir kai Panevėžio miesto meno stipendiją gavęs koks jaunas kroatas ar airis po 30 metų gaus Nobelio premiją, jūs jau turėsite jo nuotraukas, jo tekstus apie Panevėžį, teliks visą šį simbolinį kapitalą pardavinėti. Ir tai, be abejo, bus mito kaladėlė.

Ką daryti konkrečiai – nesunku sugalvoti. Bet svarbiausia tai daryti sąžiningai. Jeigu jums atrodo, kad kultūra yra gražus, bet nebūtinas mūsų gyvenimo papuošalas, tai pamirškite ją ir nesikankinkite. Nedūsaukite, nevartykite akių išgirdę žodį „kultūra“. Nevalkiokite jo kaip visos Lietuvos partijos, įsirašydamos žodį „kultūra“ į savo programų prioritetus. Žodį, bet ne turinį ir ne veiksmų orientyrą, ne tą žodį, kuris buvo mito pradžioje.

Nebijau tokio naivaus apibendrinimo, nes niekas man kol kas nepaneigė. Kultūra Lietuvoje niekam nerūpi. Niekam iš tų, kurie turi galią priimti svarbiausius politinius sprendimus. Nes ir jokios politikos Lietuvoje seniai nematau, nes politiką suprantu kaip bendrą visų mūsų reikalų tvarkymą, o matau tik savo ir chebrikės reikalų tvarkymąsi. Jokie sprendimai nepriimami žinant, kad to tiesiog reikia visuomenei. Visi žino apie mokslininkų ir dėstytojų algas, bet reikia milžiniškų lobistinių pastangų, kad kas nors teiktųsi ką nors ta linkme padaryti. Visi liepia menininkams užsidirbti patiems, bet apkrauna juos didžiausiais mokesčiais.

Tik kultūra teikia prasmę priklausyti vienai ar kitai bendruomenei, visuomenei, valstybei ar miestui, tarkim, Panevėžiui. Dabar jau miestuose ir miesteliuose kultūros infrastruktūra gerokai geresnė, įsisavintos lėšos, suremontuotos bibliotekos ir kitos institucijos, bet investuoti reikia į žmones.

Todėl jeigu jums atrodo, kad kultūra yra graži išlaikytinė, tik imanti ir nieko neduodanti, tai pamirškite ją. Kultūra kuria prasmę. Prasmę būti čia ir net prasmę vartoti jūsų kuriamus produktus.

Neapsimetinėkite. Mitas nėra apgaulė, mitas yra tikras teatras.

Beje, kultūros palaikymas palyginus su investicijomis į technologijas, industriją beveik nieko jums nekainuoja. Kaip oras. Todėl bent jau nevarykite menininkų iš Lietuvos. Ir neterškite oro, ir nežudykite gamtos. Ji irgi nieko nekainuoja, bet be jos mums visiems bus batai. Bet tą jūs puikiai žinote. O juk žmonės dažniausiai ir keliauja arba dėl gamtos, arba dėl kultūros. Ne dėl toje šalyje klestinčių bankų, ne dėl gražių pasėlių ar naujos ūkininkų technikos, ne dėl renovuotų daugiabučių, ir net ne dėl greito interneto.

O jūs juk norite, kad žmonės atvažiuotų į Panevėžį, kad apie jį kalbėtų, kad jame gyventų.

Aš puikiai suprantu, kad gal jūs ir netvirtai tikite tuo, kad kultūra, miesto mitas gali pritraukti pinigų. Gal ir tikite, bet tai neapskaičiuojama. Ir tai erzina. Suprantu. Nežinia, kada ir kiek investicijų grįš. Visai kaip mūsų gyvenime. Bet jeigu negalima numatyti ateities, tai pasižiūrėkime, kas jau paskaičiuota. Hario Poterio prekės ženklas kainuoja 25 milijardus dolerių.

Lietuvos biudžetas pernai buvo nepilni šeši milijardai eurų. „Lietuvos geležinkeliai“, „Vilniaus prekyba“, „Mažeikių nafta“, „Achema“ ir kitos didžiulės įmonės nesumoka tiek mokesčių, kad galėtume nusipirkti šį prekės ženklą. Nors iš tų pinigų išlaikoma visa sveikatos apsaugos, švietimo sistema, ir visas mūsų viešasis gyvenimas. Tai gal mums užtektų vieno mito, kad mūsų gyvenimas pasikeistų?

Ir čia tėra kažkokia pasaka apie mažą berniuką. Jūs pagalvokite, kiek lėšų sugeneruoja mano minėti Prancūzijos, Vokietijos ar Italijos mitai. Ir dar kartą priminsiu. Palyginkite, kiek Lietuvos valstybė skiria kultūros eksportui (t.y. mūsų žinomumui užsienyje), ir kiek ūkio eksportui (prekių realizavimui užsienyje). Todėl ir sakau, kad niekas ir netiki, kad Lietuvos mitas gali būti sukurtas. O, beje, jeigu jis būtų, lietuviškoms prekėms nereikėtų taip sunkiai ieškoti rinkos užsienyje.

Todėl pagalvokite apie tai.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą