Dabar populiaru
Publikuota: 2017 balandžio 28d. 14:36

Rytis Zemkauskas: Europa kaip mano kasdienybė

Rytis Zemkauskas
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Rytis Zemkauskas

Europą visų pirma pažinau kaip geografinę svajonę, kaip žemėlapį, bet ne teritoriją, laisvai cituojant M.Houellebecqą.

Man pirmoji Europa yra romantiška D’Artanjano, komisaro Megre, grafo Montekristo, Šerloko Holmso, šauniojo kareivio Šveiko, o paskui dar šiek tiek Rafaelio, Mikelandželo, Da Vinčio ir senų žurnalų Europa. Būtent taip tariant vardus, nes jie visada buvo transkribuojami.

Tokia privalomai transkribuota Europa: La Rošelė, Amjenas, Nantas, Paryžius, Marselis, Londonas, Devonšyras, Reichenbacho kriokliai, Budejovicai, Praha, Pisekas, Roma, Florencija, Piza, Milanas…

Vėliau – dar keli absurdai: kaip antai sovietinis anglų kalbos vadovėlis, reikalaujantis išmokti papasakoti, kaip nueiti nuo Westminster Abbey iki Trafalgar Square…

Tokia buvo pirmoji Europa, bet dar yra gimtoji.

Gimtoji pagal Cz.Miloszą, kuris sėdėjo pasirėmęs į savo didelę lazdą ir švelniai žiūrėjo man į akis, o aš džiaugiausi neapsakomai, nes kalbėjausi su įsikūnijusiais šimtu metų Europos istorijos ir tą akimirką žinojau, kad turiu visą teisę tai paveldėti!

Čia ir mano močiutė, kuri nenorėdavo eiti pas senelio gimines Šateiniuose, nes ten reikėjo kalbėti lenkiškai, čia dar mano mama, visada kartojanti, kad jei ne sovietai, tu būtum mokslus baigęs Sorbonoje…

Kaži ar sovietų prancūzų kalbos vadovėlyje mokė nueiti nuo Sorbonne iki Place de la Bastille?

Nes juk Bastilija svarbu, nes juk ten laisvė virš barikadų, ir tai – vienintelė tokia sovietiška laisvė, kur leistina parodyti nuogą krūtį ir spenelį, o paaugliui tokia Europa yra pati reikalingiausia… Sovietai viską aiškino per kovą ir pergales. Per didvyrius. Per įspūdingus įvykius. Per klastą ir išdavystę. Per nusikaltimą ir bausmę. Per minias, per valstybes. Jiems žmogaus gyvenimas yra geopolitika.

Ir tada vieną dieną žemėlapis virto teritorija.

Stoviu priešais jauno Goethe's atvaizdą Frankfurto Städel Museum. Atvaizdą mintinai pažįstu iš labai seno žurnalo, rasto pas močiutę „ant aukšto“ (niekada nevadino „palėpe“). Regis, tas žurnalas buvo „Kultūra“ ir, regis, ten paveikslas buvo pavadintas „Jaunasis Goethe“ – aš pavydėdavau Goethe'i dviejų dalykų: talento (mažiau) ir galimybės keliauti, kur nori (daug labiau). Dabar matau, kad buvau teisus ir paveikslas vadinasi „Goethe in der Campagna“. Goethe keliauja, jis Italijoje.

Žemėlapis virsta teritorija, tačiau ir toliau pažįstu ją kaip žemėlapį.

Sėdėdamas galinėse automobilių sėdynėse ar prie langų traukiniuose pažįstu beveik kiekvieną didesnį miestą ar miestelį, bet pažįstu juos kitaip. Štai Brėmenas, ir mane stebina kuklus paminklas jo muzikantams: turėtų būti didesnis, nes jie mums buvo labai svarbūs. Štai Ženeva, o ten gimė Ruso, o Ruso buvo didis humanistas…

Taip registruodamas pažįstamas vietas staiga suvokiu, kad savo galvoje nesu pasikeitęs. Tebesu įkaitas europų, kurias bandyta sukurti tam, kad tik nereikėtų priimti tikros Europos. Įkaitas romantiškos didžių kūrėjų Europos. Įkaitas klasių kovos, karų ir kairiųjų teroristų Europos. Įkaitas riteriškos ir karališkos Europos. Tebesu turistas savo Europoje.

O kokia ji tikra?

Nedidelė įžanga į tikrą buvo mažame kalnų miestelyje Austrijoje prieš dvidešimt metų. Suvenyrų parduotuvės nėra. Veikia paprasta parduotuvė. Krauna dėžes. Muziejų nėra. Yra namas, kur pro langus matosi moterys, rūšiuojančios labdarai skirtus drabužius. Bažnyčios laikrodis muša keturias. Girdisi spausdintuvo garsas. Kavinėje sėdi žmonės su dokumentais, kažką aptaria prie pietų ir kalbasi mobiliaisiais telefonais.

Europa man yra kasdienybėje.

Europa nekreipia dėmesio į tave, nes arba tu esi jos dalis, arba esi turistas. Ir jei esi jos dalis, tu eini dirbt. Vargu ar kam čia reikalingi žygdarbiai ir didybė. Gerokai labiau reikia rutinos. Suvalgyti kruasaną su kava, tada metro arba traukinuku – iki kontoros, dirbti iki pietų, tada galbūt – sumuštinis parke arba vizitas pas psichoterapeutą, vakaras, namai arba baras prie namų, vyno arba alaus bokalas, televizorius, seksas arba jo pakaitalas, miegas. Penktadienio vakaras. Kartais muziejus su vaikais, bet dažniau išvykos su bendruomene, kuriai priklausai, galbūt choru, galbūt vaikų mokyklos grupe.

Ar tavo gyvenimas turi didesnį tikslą? Taip, būti geru žmogumi ir piliečiu. Netrukdyti kitiems.

Kas vyksta pasaulyje? Sunku pasakyti, šiandien mano apsipirkimo diena, aš nežiūrėjau žinių.

Ar didžiuojatės, kad jūsų giminė šiame mieste gyvena jau šešis amžius? O taip, kažkur spintoje turiu prosenelio kardą.

Ar aplankote paminklą didvyriams? Mes turime valstybės šventę, važiuoju aplankyti mamos tada, ji senelių namuose…

Europa brangina ir puoselėja savo kasdienybę. Savo labai paprastą gyvenimą.

Drįsčiau netgi pasakyti, kad Europa taip brangina savo kasdienybę, kad kartais yra pasiruošusi niekšybėms, idant išsaugotų kasdienybę nepaliestą. Idant šeštą vakaro būtų galima atsisėsti bokalui alaus, o aštuntą išeiti pasivaikščioti. Būtų gerai tad, kad karas ir žudynės baigtųsi iki šešių… Taip jau yra buvę Europoje, ir ji nelabai nori prisipažinti, nebent pasisako psichoanalitikui, kartu su prisipažinimu, kad vis dėlto truputį nekenčia kitokių…

Kasdienybė sukuria Europos kūną. Jis tikras, gana aiškus ir labai paprastas. Jam parašytos visos Europos taisyklės.

Tikru europiečiu aš tampu kas rytą pradėjęs dirbti.

Šaltinis: Atviros Lietuvos fondas.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės