Dabar populiaru
Publikuota: 2021 sausio 24d. 10:00

Rytis Zemkauskas: „Padaryti pokyčius ten, kur tvyro agresija, yra menas“

Rytis Zemkauskas Interviu
Arno Strumilos / 15min nuotr. / Rytis Zemkauskas

Rytis Zemkauskas niekada nerašė dienoraščio. Keliskart bandė, bet visada užstrigdavo jau ties pirmuoju puslapiu. Bendraudamas su dienoraščiu jis jautėsi idiotiškai. „Jei būčiau turėjęs tokį dienoraštį, kuris būtų galėjęs atsakinėt, taip, kaip Hario Poterio knyga, būtų buvę kitaip“, – garsus žurnalistas ir TV pokalbių laidų kūrėjas juokauja ieškojęs gyvo dienoraščio, kuris būtų galėjęs atsiliepti. Jis ieškojo kitų žmonių.

– Internete nedaug ką radau apie jūsų vaikystę. Kodėl? Tiek žmonių esate kalbinęs apie jų gyvenimą, bet apie savąjį vengiate kalbėti?

– Žmogus yra sudėtinga būtybė. Dėl to nėra lengva kalbėti apie tai, kas buvo. Yra dvi istorijos. Viena – tokia, kokia buvo. Kita – tokia, kokią dabar prisimeni. Tarp šių istorijų visada yra rimtas neatitikimas. Labai daug žmonių yra įsitikinę, kad tiksliai žino, kaip buvo. Iš tikrųjų taip nėra. Tavo atmintis yra selektyvi, ji tave apgauna. Kartais su nuostaba iš aplinkinių išgirsti, koks tu buvai, nors visiškai kitaip prisimeni save.

– Kokį save prisimenate kaip vaiką? Kaip „gerą berniuką“? Kaip neklaužadą?

– Buvau labai sumaištingas vaikas. Mano tėvai išsiskyrė, kai man buvo gal treji. Žiūrint iš dabartinio supratimo, jaučiausi klaikiai vienišas, nesaugus, nelaimingas. Bala žino, kas ten dar viduj virė. Man labai trūko dėmesio. Siekdamas jo gauti nenustygau vietoje.

Kai visus užknisi su savo dėmesio poreikiu, tai paprasčiausiai gauni į galvą.

Tačiau kartais gaudavau dėmesio tokiais pavidalais, kurie man nepatikdavo. Kai visus užknisi su savo dėmesio poreikiu, tai paprasčiausiai gauni į galvą.

– Gal taikėte į lyderius, norėjote kitiems vadovauti?

– Žinoma. Ir to buvo. Kadangi lyderystės noras buvo didelis, o savybių ir proto ne visada užtekdavo, tai rezultatas visada buvo tas pats. Tais laikais į galvą gauti galima buvo greitai. „Palauk“ nebuvo. Gyvenome tarsi nedideliame gete. Tai buvo Kaunas, tų laikų studentų miestelis, dabartinis Dainavos rajonas. Daugiabučiai, daugiabučiai, daugiabučiai, ir vienas kitas likęs namelis. Esame asfalto vaikai. Mano vaikystė – tai žiūrėjimas iš septinto aukšto žemyn į namų stogus.

Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Rytis Zemkauskas
Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Rytis Zemkauskas

Tuo metu taip jautėsi bet kokio miesto vaikai. Vadinamas „zastojus“ – sąstingis, Brežnevo valdymo metas laikėsi ant patyčių vienas kito žeminimo. Žmonėms visko trūko, dėl to jie buvo negailestingi vieni kitiems. Kitame matė konkurentą kovoje dėl būtiniausių prekių, paslaugų.

Žmonėms visko trūko, dėl to jie buvo negailestingi vieni kitiems.

Aišku, mažuose šeimų pasaulėliuose viskas buvo kitaip, čia palaikė vieni kitus. Jeigu tavo šeima tave gerai globojo, tai tos negailestingos aplinkos galėjai ir nepajusti. Bet išorinis pasaulis buvo gana priešiškas. Į kiemą iššokdavai kaip į karą. Čia nekalbu tik apie Kauną. Kaunas, Vilnius, Ryga, Kijevas, Minskas – visi tuometinės TSRS miestai gyveno panašiai.

– Kokie buvo santykiai tų dienų mokykloje? Irgi negailestingi?

– Mano pirmoji mokytoja buvo silpnų nervų prietranka. Ji liepdavo klūpėti kampe visą pamoką iškėlus rankas. Mačiau, kaip kartą ji paėmė vieną mokinį už plaukų ir jo galvą trinktelėjo į stalą.

Prisimenu, per pamoką kažką rašome, o pas mokytoją atėjusi draugė ir jos plepa. Tačiau gale kažkas sušnarėjo. Ir kaip jinai užklyks! „Tylėt!” – tai išgirdęs krūptelėjau iš baimės. Tai pamačiusi ji draugei sako su piktdžiugiška šypsena: „O, kaip krūptelėjo, matai, kaip išsigando!”

Kai tėvams skųsdavomės, šie sakydavo: „Baikit, vaikai, ji juk tokia maloni“. Per tėvų susirinkimus ji mokėjo padaryti tėvams gerą įspūdį.

Toks buvo Sovietų mokyklos koridorius.

Mokykloje man buvo tiesiog neįdomu, pertraukos buvo įdomesnės už pamokas. Įprastai per pertraukas turėdavome vaikščioti ratu, negalėdavome sėdėti ant palangių, negali būti atsirėmęs į sieną. Taip buvo daroma, kad atseit prasimankštintume. Vyresniuosius mokinius skirdavo budėtojais. Jie mažiukus vaikydavo ir spardydavo už kiekvieną nusižengimą. Mums taip darė, o vėliau mes patys kitiems taip darėm. Tiesiog ramiausiai spirdavai į užpakalį, jei dukart nepaklausė. Kartais ir vieno karto užtekdavo. Toks buvo Sovietų mokyklos koridorius.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Rytis Zemkauskas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Rytis Zemkauskas

Tačiau vis tiek rasdavome vietų, kur niekas nemato, ir ten kažką veikdavome. Pirmoje antroje klasėje nuolatos eidavome imtynių. Grumdavomės tarpusavyje – taip, kaip grumiasi šuniukai. Gyvuliukai taip nustato savo vietą bandoj, žmogiukai tuo metu irgi bandė taip padaryti. Beje, kai man būnant antroje klasėje, kartą mama, vakare grįžus iš darbo spintoje rado švarią uniformą, tai iškart sukėlė įtarimą. Įprastai pareidavau kaip paršas išsivoliojęs ant grindų dulkių. Mamai iš karto tapo aišku, kad tądien pabėgau iš pamokų. Tada ji man numovė kelnes ir „atkalė“ diržu.

– Veikiausiai tais laikais tai buvo suprantama kaip „normalus“ vaikų auklėjimo būdas?

– Atsargiai su tokiu absoliutinimu. Tai gali būti tik mano asmeninė patirtis. Vienas dalykas, ką aš dabar reflektuoju ir kas pagal mano dabartinę dramaturgiją atrodo buvę, o kitas dalykas, kas buvo iš tikrųjų. Tačiau faktas, kad visur buvo negailestingumas ir patyčios tarp berniukų. Pabrėžiu, kad kalbu apie berniukus, nes mergaičių pasaulis man buvo tolimas ir nepažįstamas.

Tai yra prūsiška sistema, patalpinta į sovietinę nepritekliaus ir nepasitikėjimo atmosferą.

Todėl leidžiu apibendrinti ir pasakyti, kad taip buvo visoje sovietinėje erdvėje. Su retomis išimtimis ir nukrypimais nuo šios labai nemalonios normos. Iš kur tuomet vėliau kildavo armijos „dedovščina“? Viskas atsirado nuo prūsiškos švietimo sistemos įsigalėjimo. Tai yra prūsiška sistema, patalpinta į sovietinę nepritekliaus ir nepasitikėjimo atmosferą.

– Kaip tuomet nutiko, kad užaugęs tapote šviesiu žmogumi? Gal vis dėlto buvo ir gerų dalykų?

– Aišku, buvo ir šviesuliukų. Tai buvo ypatingi mokytojai, kurie atsiliepė į geresniąją pusę. Tikiu, kad žmogus turi geresniąją ir blogesniąją pusę. Čia kaip baltasis ir juodasis vigvamas iš „Tvin Pykso“. Kai sutikdavai šviesuliuką, gaudavai jėgų ir drąsos. Toks žmogus padėdavo paaugti.

Turiu pripažinti, kad išskyrus pirmąją mokytoją, apie kurią kalbėjau nesirinkdamas žodžių, vėliau sutikau puikius pedagogus. Pirmose klasėse prašiau mamos, kad mane perkeltų į kitą mokyklą. Pakeisti mokyklą nebuvo labai sudėtinga. Miestai augo, buvo statomos naujos mokyklos ir būdavo perpaišomos rajonų ribos. Būdavo įprasta, kad pirmoje ir antroje klasėje mokiniai mokosi nenutrūkstamai, o paskui jau vyksta judėjimas.

Didžiulis kontrastas, lyginant su pirmąja mokytoja – ta, kurią drįstu vadinti sadiste.

Pereiti kitur man buvo tikras stebuklas. Mūsų, trečiokų, mokytoja Ona buvo nuostabus žmogus – gera, švelni. Didžiulis kontrastas, lyginant su pirmąja mokytoja – ta, kurią drįstu vadinti sadiste.

Vėliau, kai prasidėjo dalykinė sistema, teko sutikti daugybę gerų mokytojų. Turėjom gerą istorikę, anglistę.

Anglų kalbos mokytoja į mus kreipdavosi: „Jūs“. Kai esi sovietmečio mokyklos šeštokas, kai pradinėje buvai įpratęs, kad į tave kreipiamasi iš kojos į užpakalį, išgirsti tą „jūs“ buvo tikras kosmosas. Suprasdavai, kad susidūrei su kažkokia neįprasta kultūra.

– Ar tai buvo užuomina, kad egzistuoja kitoks pasaulis?

– Taip, tai buvo ženklas, kad normalus pasaulis niekur nedingo. Normalus pasaulis, apie kurį žinojau iš mamos ir močiutės pasakojimų, amerikietiškų žurnalų ir tarpukario žurnalų, kuriuos skaitydavau ir žinojau geriau už sovietinę spaudą.

Kai sklaidydavau giminių iš Amerikos atsiųstą „National Geographic“ žurnalą, supratau, kad tame žurnale aš noriu gyventi. Norėjau turėti viską, kas ten vaizduojama. Perskaičiau visus įmanomus tekstus – ir apie gyvūnėlius, ir apie miestus, ir apie pasaulio žmones. Jau tada tapo aišku, kad Sovietų Sąjungoje aš negyvensiu.

Norėjau turėti viską, kas ten vaizduojama.

Tėvas mane vasaromis pasiimdavo į keliones po tą Sovietų Sąjungą – Maskvą, Leningradą, Kijevą... Jis dirbo Baltarusijos mokslų akademijoje, tad mes kartais galėdavome keliauti visai patogiai ir gauti geresnius viešbučius. Tose kelionėse man svarbiausia buvo patekti į užsienio literatūros knygyną ir ten nusipirkti vakaruose leistų žurnalų, kokią nors knygą, ar bent jau suomiškų atvirukų, kurie buvo pasakiškai spalvingi.

Vis dėlto didžiausias pokytis įvyko aštuntoje klasėje, kai patekau į vaikų sanatorijos mokyklą Nemenčinėje. Susirgau inkstų liga, o tai reiškė ilgus gydymo metus. Dėl to turėjau palikti savo mokyklą.

– Kas vaikų sanatorijos mokykloje buvo kitaip?

– Sanatorijos mokykloje vyravo pagarba. Ten dirbo itin inteligentiški mokytojai. Turiu įtarimą, kad jie buvo išgrūsti iš Vilniaus už neparankų valdžiai požiūrį: „Eik, padirbėk vaikų sanatorijoj, kad nesimaišytum po kojom“. Klasėje sėdėjo po penkis mokinius. Ir niekas man šiandien nepapasakos, kad valstybė negali sau leisti prabangos turėti mažų mokyklų, kur daug mokytojų ir mažai mokinių.

Aš geriausiai jaučiausi būtent toje mokykloje, kuri buvo dėl kelių mokinių.

Mano nuomone, ori visuomenė išugdoma kaip tik taip, o ne sukišant visus keturiasdešimt į vieną klasę. Sakoma, kad tai ekonomiškai neapsimoka. Bet švietimas tiesiogiai niekada ekonomiškai neapsimoka. Aš geriausiai jaučiausi būtent toje mokykloje, kuri buvo dėl kelių mokinių.

Mūsų auklėtoja buvo lituanistė, kuri su įkvėpimu skaitydavo mums gerus poetus. Kas mėnesį fojė keisdavosi tapybos parodos. Į svečius atvažiuodavo įvairūs menininkai – pavyzdžiui, aktorė Virginija Kochanskytė.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Virginija Kochanskytė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Virginija Kochanskytė

Ten sužinojau, kad yra šviesa. Ji yra amerikietiškuose žurnaluose, vakarietiškoje muzikoje, mene, literatūroje, geruose mokytojuose. Ir kai žinai, kas tai yra, gali gyventi visai kitaip.

Tos mokyklos bibliotekoje radau originalų italų leidimo Michelangelo ir Hieronimo Boscho reprodukcijų albumus. Paskui man jau niekas nieko negalėjo papasakoti apie sovietinę tikrovę.

– Kodėl?

– Po to, kai pamatai grožį, sunku apgaudinėti bjaurumu ir juodai baltomis prastos kokybės reprodukcijomis.

– Po tokios patirties nebuvo sunku grįžti į senąją mokyklą, kur vyrauja kovos atmosfera?

– Mano paskutinėje mokykloje santykiai jau buvo kitokie. Patys jau buvome kitokie. Grubus laikas, apie kurį kalbėjau, buvo pradinėse klasėse. Brežnevui mirus, prasidėjus Gorbačiovo erai, visuomenėje prasidėjo judesiai. Nebeliko represijos atmosferos, kuri tvyrojo ir mokykloje.

– Kaip jautėtės paskutinėse mokyklos klasėse? Ar tiksliai žinojote, kur stosite, koks jūsų pašaukimas?

– Neprisimenu, kad būčiau mąstęs apie pašaukimą. Labiau rūpėjo meilės santykiai. Jau nuo aštuntos klasės svarbiau buvo ne mokslai, o mergaitės. Mokiausi šiaip sau. Arba staigiai „pagaudavau“, arba pernelyg nevargdavau. Nebuvau prie pačių prasčiausių, tačiau tikrai nesimokiau puikiai.

– Kaip tuomet pavyko įstoti į anglų kalbą?

– Į universitetą buvo stojamieji ir aš juos išlaikiau puikiai. Pakako išlaikyti istoriją, lietuvių kalbą ir literatūrą, anglų kalbą, ir to užteko.

Studijavau Vilniaus universiteto Kauno filiale. Į Vilnių mama manęs neišleido. Ji man aiškino, kad mes esame neturtingi ir ji negali manęs išleisti. Bet aš iki šiol įsitikinęs, kad ji tiesiog bijojo. Saugojo, jog nesusidėčiau su bloga kompanija ir netapčiau narkomanu.

Į anglų kalbą stojau turėdamas labai aiškų tikslą – kuo geriau išmokti bent porą kalbų, kad kai vėliau pabėgęs prašysiu politinio prieglobsčio, būtų lengviau. Ačiū Dievui, neteko. Visada savo vaikams sakau, kad buvome patys laimingiausi studentai šios šalies istorijoje. Jauni žmonės visada trokšta revoliucijos. Mes patyrėme revoliuciją, kuri buvo į gerąją pusę. Tai didžiulė dovana.

Į anglų kalbą stojau turėdamas labai aiškų tikslą – kuo geriau išmokti bent porą kalbų, kad kai vėliau pabėgęs prašysiu politinio prieglobsčio, būtų lengviau.

– Atgimimas prasidėjo studijų metu?

– Vyresniuose kursuose. Dar teko mokytis Sovietų Sajungos komunistų partijos istoriją bent dvejus metus. Beje, jau mokykloje aš buvau puikus Sovietų Sąjungos specialistas. Gal aštuntoje klasėje atradau, kad rašiniuose galima naudoti paties sugalvotas neva Lenino citatas. Niekada nebuvau skaitęs jokio Lenino ir neįsivaizdavau, koks sveiko proto žmogus tą galėtų daryti.

Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Rytis Zemkauskas
Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Rytis Zemkauskas

Supratau, kad sistemai reikia meluoti atgal ir tai puikiai veikia. Susigalvodavau frazių, kurių man reikėjo pagrįsti savo mintims. Įdėdavau tuos kliedesius į kabutes ir prirašydavau skliausteliuose „V.I.Leninas“. Mokytojai nedrįsdavo net pabraukti. Veikiausiai jie patys nebuvo skaitę Lenino raštų ir neturėjo apie tai žalio supratimo. Tą patį principą naudojau ir studijuodamas iki kol sovietynas griuvo.

– Galbūt Atgimimo metais atsirado ir noras būti žurnalistu, tarnauti Lietuvai?

– Kaip žurnalistas Lietuvos televizijos eteryje debiutavau 1991 m. sausio 14–ąją dieną. Sausio 13–ąją su draugais budėjome prie Parlamento. Grįžome po tos sunkios nakties į Kauną. Pamiegojau kelias valandas su radijo imtuvu prie ausies, o tada paskambino mano bičiulis Vytas, kuris turėjo filmavimo kamerą ir automobilį. Tais laikais ir automobilis, ir kamera buvo didelis turtas, o kamera dar ir retenybė. Bičiulis sako: „Televizija dirba iš Kauno, reikia padėti jiems rinkti naujienas. Gal nuvažiuokim į Juragius, ten retransliacijos centrą žmonės saugo, padarysime reportažą?“

Vytauto Daraškevičiaus nuotr./Sausio 13-osios įvykiai
Vytauto Daraškevičiaus nuotr./Sausio 13-osios įvykiai

Nuvažiavome ir padarėme. Va taip paprastai. Filmavome be jokio montažo. Nors pirmą kartą gyvenime dariau reportažą, jaučiausi taip, tarsi jau seniausiai tą daryčiau. Atsistojau prie retransliacijos centro vartų, padariau įžangą vienu dubliu tiesiai į kamerą, tada bičiulis nufilmavo kas vyksta, per tą laiką suradau žmones, kurie davė mums interviu, pakalbinau juos, tada atėjo žmogus, kuris pasisiūlė viešai sudeginti SSSR kario pažymėjimą ir taip mūsų reportažas savaime įgavo reikiamos dramos.

Grįžome į Kauną, atėjome į televiziją, bičiulį įsileido. Ir tiesiai iš tos kameros siužetą paleido į eterį. Štai toks buvo mano debiutas. Reportažo žanrą labai vertinu iki šiol, nors retai man tenka tai daryti.

– Dabar daug kalbama, kad ateityje nyks ribos tarp profesijų, mokykloje skatinamas tarpdisciplininis ugdymas, kur nėra aiškios ribos tarp dalykų. Man jūs panašus į ateities žmogų, nes sunkiai galima pasakyti, ką jūs darote. Kaip jūs įvardintumėte savo profesiją?

– Sutinku, kad aš labai dažnai lyg numatydavau, kas bus. Paskui pamatydavau, kad tai, ką dariau instinktyviai, daug vėliau ėmė daryti kiti. Pavyzdžiui, dar būdamas mažiukas kieme žaisdamas lūpomis darydavau įvairius garsus, mėgdžiodamas muzikos instrumentus. Bijojau tą parodyti, kad manes nepavadintų durnium. Paskui paaiškėjo, kad tai žanras, vadinamasis „Beat box“.

Taigi, niekada pats nespręsk, kad esi pamišėlis.

Taigi, niekada pats nespręsk, kad esi pamišėlis. Gali būti, kad tai tavo talentas. Palik kitiems apie tai spręsti.

O kalbant apie profesiją, aš save vadinu žurnalistu menininku. Aš pastebiu, kas yra ne taip tikrovėje – tai yra žurnalistinis matymas. Mano amžinatilsį mokytojas Romas Sakadolskis sakydavo, kad naujiena yra tai, kas nėra norma, ir man tai atrodo pats tiksliausias naujienos apibrėžimas. Tačiau esu menininkas, nes tikrovę interpretuoju, ją papildau. Imti tikrovę ir su ja žaisti – tai yra menininko bruožas.

– Kaip savo mokytojus vis minite žurnalistą R.Sakadolskį ir Kolumbijos sostinės Bogotos merą A.Mockų? Kaip bendravimas su šiais žmonėmis pakeitė jūsų gyvenimą?

– Romas yra mano didysis mokytojas. Restoranuose, bevalgydami jaučio uodegų sriubas ir kitus dalykus, tiesiog kalbėdavomės. Iš tų ilgų pokalbių apie žurnalistiką sužinojau viską, ko man reikia. Viskas logiška – vaikystėje klausydavausi jo per „Amerikos balsą“. Laisvasis pasaulis, pradėjęs mane mokyti nuo iš Amerikos atsiųstų žurnalų, pabaigė betarpiškai.

„Scanpix“ nuotr./Romas Sakadolskis
„Scanpix“ nuotr./Romas Sakadolskis

Antanas Mockus man padarė įspūdį savo švelnia galia. Man susidarė įspūdis, kad jo Kolumbija artima mano vaikystės Lietuvai. Jo veikimas – tai pedagogo veikimas. Sostinės meru tapo visuomenės pedagogas, kuris geba auklėti žmones, sugeba rasti švelnias poveikio priemones, kurios nesukelia agresijos. Padaryti pokyčius ten, kur agresija tvyro ore – tai didis menas. Todėl A.Mockus mane ir žavi. Jis neturi labai daug idėjų, dažniausiai kalba apie kelis esminius dalykus. Tačiau ko vertas vien jau jo pasakymas „ La vida e sagrada“ – „Gyvenimas yra šventas“.

Juk nieko nėra svarbiau už gyvybę. Iš to kyla ir etika. Manau, kad tokių žmonių mums reikia ir Lietuvoje. Ir mes galime tokiais tapti, sąmoningai, tik reikia to norėti.

Juk nieko nėra svarbiau už gyvybę.

– Dabar pats dėstote studentams. Ar taip pat esate visuomenės pedagogas?

– Stengiuosi. Studentams atvirai sakau: „Mes čia susirinkome tam, kad būtų įdomu. Ir man, ir jums. Ir jei bent vienai pusei neįdomu, tai nėr čia ką veikt. Mes susirenkame ugdyti asmenybių: aš mokau jus, o jūs – mane“. Bet kuris, lankęs mano paskaitas, gali patvirtinti, kad taip tikrai vyksta.

Lietuvos kultūros taryba
Lietuvos kultūros taryba

Projektą remia Lietuvos kultūros taryba.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Laimė jaustis saugiai

Esports namai