Prisimindami tų dienų nuotaikas, įspūdžius bei patirtis, šiandien jiedu kalba be jokio patoso ir susireikšminimo, paprastai ir atvirai. „Kartais manęs klausia, ką būčiau rinkęsis – padėti nukentėjusiam žmogui ar fotografuoti, – pasakoja Z.Nekrošius ir pabrėžia, – tomis dienomis padedančių kitiems buvo daugybė, tačiau fotografuojančių – vienetai.“
Vilniaus fotografijos namuose vykusiame susitikime fotografai dalijosi savo prisiminimais bei mintimis apie tų dienų įvykius, jų reikšmę tautos gyvenime, asmeninius apsisprendimus ir fotografiją, kaip vieną iš tiesos ginklų.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Atgimimo istorijos kulminacija
1991-ųjų sausio įvykių fotografavimas tiek Z.Nekrošiui, tiek ir V.Usinavičiui nebuvo joks atsitiktinumas – jau nuo Sąjūdžio laikų jie aktyviai dalyvavo Lietuvos išsilaisvinimo judėjime fotografuodami daugiatūkstantinius mitingus, Baltijos kelią, Aukščiausiąją Tarybą bei po Nepriklausomybės paskelbimo prasidėjusią sovietinės kariuomenės agresiją.
Nuo 1988 metų pabaigos Sąjūdžio savaitraštyje „Atgimimas“ dirbęs Z.Nekrošius prisimena, kad tai buvo be galo įdomus ir intensyvus metas, kupinas reikšmingiausių įvykių, todėl kasdien buvo ką svarbaus fotografuoti.
„Dar prieš Sąjūdžio įsteigimą man labai įsiminė Romualdo Ozolo mintis, kurią jis pasakė po ilgo pokalbio telefonu su kažkuo Estijoje: „Bręsta kova, verta kraujo...“ Tai buvo 1987-ieji. Tuomet supratau, kad tai yra mūsų kelio į laisvę pradžia, ir aš ėmiau viską fotografuoti“, – pasakojo Z.Nekrošius.
Nuo Sąjūdžio įsteigimo V.Usinavičius dirbo agentūros „ELTA“ fotografu, vėliau žurnale „Švyturys“, o prieš pat 1991-ųjų sausio įvykius tapo Paryžiuje įsikūrusios agentūros „AFP“ fotokorespondentu. Būtent tai ir nulėmė, kad kelios jo nuotraukos plačiai pasklido po pasaulį ir tapo ikoniniu lietuvių pasipriešinimo sovietų agresijai simboliu.
„Su didžiąją dalimi tautos gyvenome tuose įvykiuose, kurie prasidėjo su Atgimimu, Nepriklausomybės paskelbimu kovo 11-ąją. Po to tapo akivaizdu, kad mūsų laukia svarbiausi išbandymai – kiek esame pasirengę aukoti dėl laisvės? Šios istorijos kulminacija tapo 1991-ųjų sausio mėnuo: dainos, maldos, laužai ir barikados prie Aukščiausiosios Tarybos, tai pat Spaudos rūmų bei Televizijos bokšto gynyba“, – teigė V.Usinavičius.
Anot jo, šis kelias į laisvę buvo ilgas ir sunkus, tačiau jis nesutinka šių įvykių įvardyti vien kaip gedulo bei atminimų dienų. „Tai buvo mūsų gyvenimas, mūsų apsisprendimas. Nežinojome, kas gali nutikti, ko laukti. Tačiau buvome vieningi ir ryžtingi. Tai yra svarbiausia tų dienų patirtis, kuri kasmet atgyja prisimenant ir vėl naujai išgyvenant tas budėjimo, laukimo ir pasipriešinimo agresijai dienas“, – kalbėjo fotografas.
„Žmonių minioje jauteisi kaip po priedanga“
Z.Nekrošius prisiminė, kad sausio 13-osios vakarą grįžęs namo nuo Televizijos bokšto, kur vyko nuolatinės žmonių budynės, kaip įprasta, iškart ėmė ryškinti tos dienos fotojuostas, o šiek tiek užkandęs sėdo spausdinti nuotraukų.
„Tomis dienomis gyvenome nuolat klausydami radijo – tai buvo pagrindinis informacijos šaltinis sužinoti, kas ir kur vyksta. Taip aš ir išgirdau, kad rusų tankai juda link Televizijos bokšto. Tuomet iškart sėdau į „Žiguliuką“, nuvažiavau netoli bokšto, automobilį palikau ant šaligatvio ir nulėkiau iki vietos“, – pasakojo fotografas.
Nors tuo metu Z.Nekrošius buvo trijų mažamečių vaikų tėvas, tačiau jokių dvejonių dėl to, ką daryti, jam nekilo. „Mano pareiga ir darbas buvo fotografuoti. Jokios baimės nejaučiau. Kaip, matyt, ir visi buvę tą naktį prie bokšto. Negalvojom, kad tai pavojinga ir galim žūti. Ėjome ten ne mirti, bet nugalėti...“ – teigė jis.
Jam įsiminė ir kelių žmonių perspėjimas saugotis, mat kareiviai šaudo į blykstę. Todėl padaręs kadrą, jis skubėdavo pasitraukti iš tos vietos, kur ką tik buvo. Tą naktį kartu su V.Usinavičium jiedu buvo bene vieninteliai fotografai prie pat Televizijos bokšto.
Tik atbėgęs, kaip prisimena Z.Nekrošius, jis išvydo „mėsmalę“: besisukinėjančius tankus, daugybę žmonių ir juos apsupusius kareivius, kurie šaudė ir daužė buožėmis, sužeistuosius... „Nesinorėjo pačiam palįsti po tanku, bet reikėjo visa tai užfiksuoti. Negalvojau, kaip ir ką padaryti – tiesiog fotografavau“, – pasakojo Z.Nekrošius.
Jam antrino ir V.Usinavičius pabrėždamas, kad sovietų agresija prie Televizijos bokšto neprasiveržė netikėtai – jau prieš tai buvo užimti Vilniaus Spaudos rūmai, spaustuvė Maironio gatvėje, pasitaikė ir daugybė kitų įvykių bei provokacijų.
Nesinorėjo pačiam palįsti po tanku, bet reikėjo visa tai užfiksuoti. Negalvojau kaip ir ką padaryti – tiesiog fotografavau.
„Buvome apsipratę su pavojumi, išmokę, kaip elgtis su kareiviais, pavyzdžiui, įžūliai apsimesti fotokorespondentu iš Maskvos. Tai kartais padėdavo prasmukti ar išsisukti nuo smūgių. Tačiau daugiausia drąsos suteikdavo žinojimas, kad esi ne vienas, esi drauge su kitais žmonėmis – su tauta. Šioje žmonių minioje jauteisi kaip po priedanga“, – pasakojo V.Usinavičius ir pabrėžė, kad žymiai sunkiau ir pavojingiau fotografuoti būdavo tuomet, kai atsidurdavo su kareiviu vienas prieš vieną.
„Tuomet galėdavai pasikliauti tik savo liežuviu arba kojomis“, – juokavo Z.Nekrošius.
„O tada pasigirdo šūviai...“
Tuo laiku Vilniuje dirbo nemažai fotografų, atstovaujančių įvairioms užsienio agentūroms. Šitaip V.Usinavičius susipažino su iš Lenkijos atvykusiais „AFP“ fotografais, su kuriais ėmė bendradarbiauti. Pasak jo, užsienio agentūros už darbą mokėjo labai dosniai – viena nuotrauka kainavo 50 dolerių – tiek anuomet žmonės Lietuvoje uždirbdavo per visą mėnesį.
Vienas pirmųjų V.Usinavičiaus darbų, padarytas agentūrai, buvo Rygos Spaudos rūmus užėmusių rusų kareivių nuotrauka, kurią publikavo prestižinis žurnalas „Time“.
Tačiau šią jaunojo fotografo sėkmę lydėjo netrukus įvykusi istorija, kuri V.Usinavičiui vos nesibaigė profesine katastrofa. „Prieš pat Vilniaus Spaudos rūmų šturmą gavau žinių, kad kažkas vyksta Šiaurės miestelyje. Bandžiau ten apsižiūrėti, bet gavau per galvą ir buvau nutemptas į kareivinių teritoriją. Čia sutikau panašaus likimo draugus – kino operatorių Zacharijų Putilovą ir režisierių Saulių Beržinį“, – prisiminimais dalijosi V.Usinavičius.
Po trijų ar keturių valandų visus juos tris paleido iš Šiaurės miestelio be jokios aparatūros. „Tai buvo didžiulė bėda, nes krepšyje liko visas mano darbinis gyvenimas: keli „Nikon“ fotoaparatai ir penki objektyvai. Viską buvau susipirkęs per didelius vargus ir už nemažus pinigus. Be savo technikos buvau niekas. O gauti staigiai kažką nauja nebuvo jokių galimybių“, – pasakojo jis.
Dvi kitas dienas kartu su Z.Putilovu ir S.Beržiniu jie skambino įvairiems žmonėms bandydami atgauti savo aparatūrą. Galiausiai jiems pavyko gauti patikinimą, kad technika bus sugrąžinta, tačiau už tai kariškiams reikės surengti balių.
„Sausio 12-osios popietę Šiaurės miestelyje mums buvo grąžinta aparatūra. Laimei, baliaus rengti nereikėjo, nes, matyt, kariškiai jau buvo gavę įsakymą ruoštis Televizijos bokšto šturmui. Iki jo buvo likusios maždaug šešios valandos“, – teigė fotografas, tuo metu su tėvais gyvenęs visai netoli Televizijos bokšto.
„Grįžau laimingas namo atgavęs fotoaparatus. O tada pasigirdo šūviai...“ – to vakaro įvykius prisiminė V.Usinavičius. Pasimokęs iš nutikimo Šiaurės miestelyje, prie bokšto jis pasiėmė tik vieną fotoaparatą, blykstę ir papildomą objektyvą.
Tiesa, šį kartą jo vos nepavedė technika, mat per laiką Šiaurės miestelyje buvo visiškai išsikrovęs blykstės akumuliatorius. „Mane išgelbėjo Zenonas, paskolinęs akumuliatorių. Jei ne jis, nieko nebūčiau tą naktį nufotografavęs“, – pasakojo V.Usinavičius.
Fotografijos prieš tankus
Tuo metu V.Usinavičius fotografavo su spalvota juosta, kurių gauti buvo labai sudėtinga. Būtent tai nulėmė, kad fotografavo itin taupiai – sausio 13-osios naktį prie Televizijos bokšto jis padarė 32 kadrus – net neišfotografavo vienos juostelės.
„Dabar su skaitmeniniais aparatais žmonės fotografuoja negalvodami, gausiai. O mes buvome išmokyti koncentruotis į pagrindinį įvykį, padaryti kelis apibendrinančius kadrus, kurie būtų verti publikacijos. Štai kodėl mano medžiaga iš tos nakties yra gan kukli“, – teigė fotografas.
Nepaisant to, būtent jo padaryta žmonių bandančių nustumti tanką, iš po kurio vikšrų kyšo pervažiuotųjų kojos, fotografija tapo vienu ryškiausiu tos nakties liudytoju ir plačiai pasklido po pasaulį. Pasak V.Usinavičiaus, tai buvo pirmoji sausio 13-osios nakties įvykių nuotrauka, kuri buvo perduota kelioms užsienio agentūroms.
„Buvo labai svarbu kuo greičiau išsiųsti šias nuotraukas, kad pasaulis sužinotų apie tai, kas vyksta Lietuvoje. Juk ir iki tol savo kruvinus darbus Baku ar Jerevane sovietai taip pat darė naktį. Paskui jau galėdavo skiesti savo propagandą – tai ne mūsų darbas... Tačiau šį kartą jų agresijos įrodymai buvo akivaizdūs ir šios fotografijos pasiekė pasaulį praėjus vos kelioms valandoms nuo įvykių“, – pasakojo V.Usinavičius.
Pasak Z.Nekrošiaus, šiandien, žvelgiant į prieš 35-erius metus padarytas nuotraukas apima didžiulis džiaugsmas ir dėkingumas už tai, kad galėjo dalyvauti šiuose istoriniuose Lietuvos įvykiuose ir įamžinti lietuvių ryžtą apginti savo laisvę.
„Žmonės buvo nusiteikę viskam – budėjo per naktis prie Seimo, Televizijos bokšto, Radijo ir televizijos pastato Konarskio gatvėje, dalinosi arbata, sumuštiniais, nerimu ir ryžtu. Vos tik išgirsdavo apie artėjančius tankus, kaipmat būriai lėkdavo ten... Niekas negalvojo apie pavojų sau, o tik apie grėsmę Lietuvai ir jos nepriklausomybei“, – teigė Z.Nekrošius.
Žmonės buvo nusiteikę viskam – budėjo per naktis prie Seimo, Televizijos bokšto, Radijo ir televizijos pastato Konarskio gatvėje, dalinosi arbata, sumuštiniais, nerimu ir ryžtu.
Jam antrino ir V.Usinavičius. „Pamenu, kad po tos nakties namo grįžau baisiai liūdnas – šitiek nužudytų, televizijos bokštas užimtas, maniau, kad tai jau pabaiga... O laiptinėje išvydau besibūriuojančius kaimynus, kurie ruošėsi važiuoti prie Aukščiausiosios Tarybos – visi suprato, kad tai bus kitas sovietų taikinys. Ir vos tik atvykęs ten išvydau daugybę besirenkančių žmonių, kurie statė barikadas ir gyva juosta apstojo pastatą. Tuomet tapo akivaizdu, kad niekas dar nėra prarasta...“, – prisiminimais dalijosi fotografas V.Usinavičius.
