Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 birželio 5d. 10:59

Savaitgalio įkvėpimai: D.Razauskas – „Duokite man elfus ir raganas, duokite kitas visatas!“

Domantas Razauskas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Domantas Razauskas
„Savaitgalio įkvėpimuose“ dainų autorius ir atlikėjas, muzikos laidų vedėjas Domantas Razauskas – apie knygas, filmus ir muziką, kurie nepaleidžia ilgam ir tampa rebusais, kuriuos tiesiog būtina išspręsti, visų pirma, sau pačiam.

Knygos ir filmai man kaip vasarnamis. Tai kažkas tarpinio tarp kolektyvinio sodo ir kaimo sodybos. Vasarnamis – tai vieta, į kur vyksti atsijungti nuo rutinos, darbų, visų tariamos socialinės realybės atributų: santykių, politikos, socialinių tinklų, nesibaigiančių kivirčų, kartais net šeimos ir pačių artimiausių. Tad nenuostabu, kad visi šie dalykai yra paskutiniai, kurių ieškočiau geroje knygoje ar filme. Man to užtenka, to yra gerokai per daug, nei reikėtų, duokite man elfus ir raganas, burtininkus ir nuotykius, duokite kitas planetas, kitus pasaulius ir kitas visatas!

Nors dabar, kai visokios stygų teorijos ir multiversai nebėra jokia fantastika, bet mokslas, kaip tuomet tokią literatūrą pavadinti fantastine? Kas gali įrodyti, kad vienoje iš begalybės realybių, dimensijų – o prie tokių egzistavimo linksta šiuolaikinis mokslas – neegzistuoja visata, kurioje skrieja plokščias diskas, laikomas trijų dramblių, o šie stovi ant gigantiško vėžlio!? Būtent tokiame pasaulyje vyksta visų Terry Pratchetto knygų veiksmas.

Terry Pratchetto visatose

Pratchettas yra tas, kurio pastaraisiais metais skaitau daugiausia, jau baigiu gal dvidešimtą ar trisdešimtą knygą iš milžiniškos „Diskworld“ serijos. Nors reikėtų turbūt sakyti „klausau“, mat devyniasdešimt procentų knygų jau kokį dešimtmetį aš „suklausau“: prieš užmigdamas, vaikščiodamas, važiuodamas traukiniais ir autobusais.

Scanpix nuotr./Rašytojas Obitas Pratchettas
Scanpix nuotr./Rašytojas Obitas Pratchettas

Šiaip jau visa literatūra yra fantastinė (ypač prisiminimai. Ir dar kalendoriai) ir šia prasme Pratchetto knygos – ne išimtis. Čia veikia Mirtis, prasigėrusių snobų burtininkų universitetas, vietos diktatorius, bambeklės raganos aštriabrylėmis skrybėlėmis, golemai, troliai, nykštukai ir tūkstančiai, milijonai dievų. Dievas čia – tikėjimo koncentratas. Jei yra nors vienas tikintysis batų raištelių globėju – jam yra ir batų raištelių dievas. Taip pat plokščiojoje žemėje materializuojasi visi archetipiniai stereotipai: mirtis būtinai yra giltinė – aukštas skeletas su dalgiu ant balto žirgo. Tiesa, jį kankina patys buitiškiausi klausimai, įskaitant anūkės auklėjimo ypatumus.

Iš visų daugybės Terry knygų būtų sunku išskirti „tą vienintelę“, tačiau, ko gero, „Mirties“ ciklas yra geriausias, įskaitant knygą apie muzikos prigimtį „Soul Music“. Taip pat knyga apie dievų prigimtį „Maži dievai“ („Small Gods“).

Iš visų daugybės Terry knygų būtų sunku išskirti „tą vienintelę“, tačiau, ko gero, „Mirties“ ciklas yra geriausias

Prie visų meistriškai papasakotų istorijų pridėkite neeilines Pratchetto įžvalgas ir, kas svarbiausia, neįtikėtiną humoro jausmą, iš kurio visos istorijos ir randasi. Tai štai – mano pastarųjų metų mylimiausios knygos. Dar keleri metai ir perskaitysiu jas visas.

Beje, pats rašytojas mirė susirgęs reta Alzheimerio ligos forma ir iš lėto viską užmiršęs. Absoliučiai viską, tačiau palaipsniui. Pačioje gyvenimo pabaigoje jis jau nebeprisiminė nei savo artimųjų, nei savęs paties, tačiau tai negaliojo jo personažams.

Filmai-paradoksai ir kompiuteriniai žaidimai

Filmai... Čia sunku ką nors išskirti, bet stengiuosi sekti savo mylimiausius režisierius – Paolo Sorrentino, Christopherį Nolaną, Wesą Andersoną, Terry Gilliamą, Quentiną Tarantino. Man labai patiko kokias dvi savaites su bičiuliais aptarinėti Nolano „Tenet“. Jis kuria filmus kaip mįsles, kaip paradoksus, arba pinkles mūsų „visagalei“ logikai. O tam pasitelkia mano jau minėtą šiuolaikinį mokslą – astrofiziką. Filmą reikia žiūrėti keletą kartų ir vėliau ilgai mintyse sukioti kaip Rubiko kubą, lukštenant kiautą po kiauto, ar atsekinėjant begales intertekstų. Jokių romantiškų istorijų, jokio sociumo, jokio personažų gylio. Esu kadaise rašęs straipsnį apie mylimą filmą „Tarp žvaigždžių“ („Interstellar“) kaip Himno meilei kinematografinę kosminę inkarnaciją.

VIDEO: Filmo „Tenet“ treileris

Beje, įdomus paradoksas, mano akiai geriausius mūsų laikmečio režisierius sieja vienas dalykas – jie visiškai ignoruojami „Oskarus“ dalijančios Akademijos. Tai tik dar kartą įrodo, kad tai, kas išlieka istorijoje kaip išskirtiniai, unikalūs konkretaus laikotarpio menininkai, ir tai, ką mato apdovanojimus dalijančios žiūri su visokiais „Grammy“ ir „Oskarais“ priešakyje, toli gražu nebūtinai yra susisiekiantys indai, tapatūs pasauliai.

Kalbant apie serialus, tai gyvas perkūnas jų. Ir daug labai gerų! Su dideliu džiaugsmu kelis kartus vėl ir vėl peržiūrinėjau „Jaunąjį popiežių“, „Legioną“, „Westworld, „The Expanse“... Dukra yra prisiekusi „Stranger Things“ gerbėja. Ir dievaži, kokio gerumo tai serialas! Laukiu, kol pasirodys „Kopa“ pagal Franką Herbertą – esu šios knygos ir viso ciklo gerbėjas!

VIDEO: Serialo „Stranger Things“ treileris

Bet paraleliai labai mėgstu mestis į ką nors sena, ką norėčiau patyrinėti, ar prisiminti. Ar tai būtų Fellinis, Tarkovskis, ar kokie prieškario, pokario klasikiniai „vesternai“... Neseniai peržiūrinėjau Viskontį, jaučiu kažkokią keistą nepaaiškinamą meilę ir trauką italų kinematografui.

Beje, kalbant apie vesternus. Nuskambės gal keistai, bet prie knygų, muzikos, filmų jau senokai priskirčiau ir kompiuterinius žaidimus. Kai kurie jų yra kaip geri filmai arba ištisi interaktyvūs meno kūriniai, kuriuos gali ne tik stebėti, bet juose dalyvauti. Esu šioks toks „geimeris“ ir štai rekomendacija: jei norite išties pasijusti autentiškuose „laukiniuose Vakaruose“ XIX amžiuje, pažaiskite „Red Dead Redemption 2“. Autentiškumas ir moraliniai pasirinkimai žaidime yra pribloškiantys. Prieš keletą metų tą patį būčiau pasakęs apie mano mylimo Sapkowskio „žaidimizaciją“ „Witcher 3“, kuri iki šiol lenkia visus bandymus ekranizuoti „Raganių“.

VIDEO: Žaidimas „Red Dead Redemption 2“

„Promises“ – tokie albumai nutinka retai

Muzika yra ne tik mano malonumas, mano vasarnamis, muzika yra ir mano kasdieninis darbas. Kasdien kurdamas radijo laidas perklausau dešimtis akademinės, džiazo, ar alternatyviosios muzikos leidinių. Viena vertus, tai be galo įdomu. Kita vertus – aš retai turiu prabangą „atsiklausyti“ vieno konkretaus albumo, kūrinio, grįžti prie jo vėl ir vėl. Patikusius, mėgstamiausius žymiuosi, apžvelgiu, pristatau ir manau, klausytojai iš to patys supranta, kuriuos jų ir pats įsimyliu.

Man būtų lengviau sudaryti šimtuką įsirėžusių autorių ir albumų, nei išskirti vieną. Tačiau šiandien priremtas prie sienos, ko gero, paminėčiau saksofono legendos Pharoah Sanderso, elektroninės muzikos kūrėjo „Floating Points“ ir Londono simfoninio orkestro bendrą šių metų darbą „Promises“.

VIDEO: Floating Points, Pharoah Sanders & The London Symphony Orchestra - „Promises“

Šio albumo genialumas yra tas, kad jis ne apie gausą. Jis – apie trūkumą. Muzika, pati didžiausia muzika čia yra ten, kur jokios muzikos nėra, kur ji galėjo būti. Jis ne apie žanrą, nors yra akivaizdžių nuorodų į Alice Coltrane ar Ornette'o Colemano albumus, kuriuose grojo pats Faraonas ir kuriuose tai pat grojo orkestras; jis ne apie elektroninės muzikos eksperimentus – eksperimentų čia ir nėra, mat tai penkerius metus rašytas vientisas kūrinys; jis ne apie minimalizmą, ne apie orkestrą, kurio vaidmuo čia dažniau yra negroti, palikti tuštumas ir augti; jis ne apie akademinę muziką, nors čia rasime ir akivaizdžių nuorodų į Goreckio 3-ią simfoniją. Visa tai čia YRA, bet kur kas labiau NĖRA, tai numanoma, tai nujaučiama, tai tyloje ir pauzėse, tai laukime. Tokie albumai nutinka labai retai.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

SEB verslo augimo programa

01:37:23

Video

26:24
07:19
07:55

15min metų knygų rinkimai

Ar žinai?

Esports namai

URBAN˙/

Sveikata

Tik prenumeratoriams