-50% metinei prenumeratai. Velykų dovana!
Prenumeruoti

Silvija Čižaitė-Rudokienė: „Gyvenime kažkas juk turi turėti prasmę“

Vilnietę, teatrologę, kultūros laukų kamanę Silviją Čižaitę-Rudokienę, dešimtmetį praleidusią ir dirbusią Kaune, galima sutikti meno festivaliuose, spektaklių premjerose, bienalėse, galiausiai spaudos puslapiuose, tačiau Kaune jau tik kaip viešnią. „Į Maskvą, į Maskvą!“, – skamba A.Čechovo pjesėje „Trys seserys“. Silvijos gyvenimo dramaturgija labai panaši. Tikėdamasi permainų, ir, priešingai, ramybės, savo „Maskvą“ ji iškeitė į gyvenimą Raseinių rajone.
Silvija Čižaitė-Rudokienė
Silvija Čižaitė-Rudokienė / Elijaus Kniežausko nuotr.
Temos: 2 Menas Kultūra

– Provincijoje praleidote jau beveik dvejus metus. Ar žiūrėdama pro langą nešaukiate kaip Olga, Maša ar Irina „Į Kauną, į Kauną“?

– Priimti sprendimą išvažiuoti iš Kauno paskatino nuovargis. Važiavau ramybės. Tiesą sakant, jos čia neradau. Gal tik pirmą pusmetį. Skamba paradoksaliai, tačiau svajojau būti „eiline“ darbuotoja, gyventi be lakstymo po kultūros renginius, be naktinių recenzijų ir dieninio darbo, projektų, galimybių studijų ir straipsnių rašymo. Jaučiausi pavargusi nuo miesto ir savo pasirinkto gyvenimo tempo. Tą ir padariau. Įsidarbinau Raseinių rajono savivaldybėje vyriausiosios specialistės pareigose.

Aš pati gana sunkiai suvokiu savo pasirinkimus. Šiaip ar taip kažką nuveikiau kultūros lauke per tuos metus, užgyvenau patirties. Kai tu esi komisijoje ir sprendi kam teikti Auksinį scenos kryžių ir staiga atsiduri pozicijoje, kurioje negali priimti beveik jokių sprendimų,

kai esi darbuotojas kilnojantis popieriukus iš vienos krūvelės į kitą – mažų mažiausiai, keista patirtis.

Tačiau tuomet tokia veikla man atrodė kaip išeitis. Pusmetį taip ir buvo. Man niekas neskambino, dėl nieko nesukau galvos. Bet ilgainiui man pradėjo darytis tiesiog nuobodu.

Gal su metais pasikeiti, mažiau reikalauji iš kitų, o daugiau iš savęs. Žinoma, kai atvažiuoji iš laisvos patogios terpės – sunku. Man emociškai būtų lengviau dirbti, tarkime, Kauno Europos kultūros sostinės komandoje. Čia esu sraigtelis. Gebėti tai priimti, man – iššūkis.

Kaune, Vilniuje nesibaigiančios teatrų premjeros, festivaliai buvau mane išvarginę. Būdama Raseiniuose dabar jų laukiu kaip oro gurkšnio.

– Kas labiausiai slegia provincijoje?

– Čia labai daug iššūkių. Pirmiausiai, tu nebeturi to, ką turėjai: geros patikimos kompanijos, kurioje generuoji ir su kuria įgyvendini idėjas, kur vieni kitus palaikome, susipykstame, parūkome, susitaikome. Natūralu, jog patyriau nusivylimo akimirkų.

Pamenu, dalyvavau projekte „Localise“, dar studijų metais. Jo metu atlikome tyrimą apie kultūros animaciją (dar žinomą kaip bendruomenės menai) Lietuvoje, rinkome informaciją apie kultūros centrų veiklą. Rezultatai nugulė knygoje, o taip pat teko skaityti pranešimą kultūros centrų vadovams apie padarytas išvadas ir rezultatus. Pristačiau idėjas ir modelius kaip galėtų ar turėtų dirbti kultūros centrai. Buvo neįtikėtina reakcija. Jei būtų turėję kiaušinių, tikrai būtų metę į mane, kokio didžiulio pasipriešinimo susilaukiau. Dar ilgai nenorėjau atsiminti to pranešimo, kurio metu buvau nušvilpta: „Tai eik ir padaryk geriau“. Tačiau likau ištikima savo mintims, tai iššūkiai, kurie man svarbūs.

– Žvaigždė įmesta į prūdą. Nenuskendote.

– Jei jaunystės metais vesdavo ego – interviu paims, laikraštis parašys, pabūsiu komisijoje. Gal taip artikuliuotai to nesakydavau, bet dabar suprantu, jog pasąmoniniai tai buvo. Staiga, sėdžiu savo kabinetuke, man vadovauja kas tik nori, jeigu nori. Jei kažką nori įtikinti savo kompetencijomis, turi dirbti ir ieškoti diplomatinių priemonių. Niekas čia tavim nesižavi, nėra taip, kad atvažiavai ir visi pakerėti.

Bet aiškiai suprantu, kad mano vieta yra čionai. Bent jau šiuo gyvenimo periodu. Ypač dabar, kai atsirado Šiluvos projektas, kultūriniai renginiai. Esu darbo grupės, kuri suburta būtent Šiluvos puoselėjimui ir Raseinių rajono kaip piligrimystės centro sklaidos idėjai, narė. Ši idėja man kaitina kraują.

– Panašu, kad Raseiniuose pasijutote taip, kaip aš, sykį iš savo intelektualaus Kauno senamiesčio įsėdusi į penktą troleibusą ir staiga suvokusi, kad žmonių būna ir kitokių

– Kaip tik šiuo metu rašau straipsnį apie kultūros svarbą periferijoje. Mes tik po daugiau nei dvidešimties nepriklausomybės metų pradėjome kalbėti apie kultūros politiką.

Bet aiškiai suprantu, kad mano vieta yra čionai. Bent jau šiuo gyvenimo periodu.

Kuomet aš gyvenau tame burbule tarp Vilniaus ir Kauno, tarp teatrologų, aktorių, šokėjų, dalyvavau diskusijose, kur visiems viskas įdomu ir svarbu, atvažiavusi į Raseinius pamačiau, kad aukštoji kultūra nėra taip lengvai ranka paduodama.

Provincijoje suformuota ar susiformavusi bendroji nuomonė apie tai, kas yra kultūra. Čia kultūra suprantama kaip priemonė, kuri turi linksminti ir patikti, užimti laisvalaikį, kitaip tariant reikalinga tam, jog tiesiog turėtum ką veikti.

O mes, su kuratoriumi Arūnu Kazlausku priešakyje, staiga ėmėme ir patiekėme jiems Šiluvoje šiuolaikinio meno bienalę. Beje, Šiluvos bienalė – tai visgi Raseinių rajono kultūros centro renginys, tad kol kas manęs dar kiaušiniais neapmėtė, nors niekada negali žinoti, kas laukia ryt.

Kalbant apie bienalę, šiuolaikinis meną, dailę, video, muziką, net ne visiems profesionalams lengva orientuotis žanro ribose, o mes žmones užbombardavom šiuolaikiniu menu. Tai nėra lengvo vartojimo prekė, tad normalu, jog gražių ir logiškų pastebėjimų sulaukėme iš vietinių žmonių: „Paaiškinkit, mes nesuprantam“. Tu darai, tarsi darytum Kaune, bet paaiškėjo, kad reikia rasti kelią iki tų periferijos žmonių.

Asmeninio archyvo nuotr./Silvija Čižaitė-Rudokienė
Asmeninio archyvo nuotr./Silvija Čižaitė-Rudokienė

Šiluvą, kaip šventą vietą žino, net ir netikintys. Šiluvos bienalės, turbūt nežino dalis net ir kuriančių ar besidominčių menu. Kokios jos ištakos?

– Šiluvos bienalė yra atšaka veiklų, kurias vykdo suburta darbo grupė iš Raseinių rajono savivaldybės, Šiluvos parapijos, Kauno arkivyskupijos ir Raseinių turizmo centro. Drauge dirbti pradėjome prieš metus. „Religinio turizmo skatinimo Šiluvoje programa“ – taip oficialiai skamba krypties pavadinimas. Ją parengėme ir patvirtinome iki 2025 metų. Viena bendro užmanymo dalis – kultūros renginiai.

– Religinis turizmas. Marketinginiu požiūriu labai neskamba.

– Labai bjaurus išsireiškimas – religinis turizmas. Geresnio, deja, neradome. Mes priėmėme tokią poziciją, kad menas, kultūra kaip ir tikėjimas yra dvasiniai dalykai.

– Suprantu, bienalės tikslas pakviesti žmones į dvasinę piligrimystę per meną?

– Birželį programos veiklos rėmuose, surengėme konferenciją, kurioje svarstėme, ar turizmas gali vesti tikėjimo link.

Dvasiniai tai nėra būtinai religiniai dalykai. Tai gali būti tiesiog vidiniai žmogaus išgyvenimai. Vis labiau populiarėja pojūčių turizmas, ne tai, kad pamatyti kažką, bet kad patirti. Tad Šiluvos meno bienalė kvietė būtent pajusti.

Kaip pastebi į simpoziumą atvykę kūrėjai, Dieviškas įkvėpimas – tai ne tiek siauras mąstymas, kiek suvokimas, jog temos gylis ir plotis leidžia pajausti save supančiame pasaulyje ir atsiduoti tam, jog kūryboje viskas yra dieviška.

Dvasiniai tai nėra būtinai religiniai dalykai. Tai gali būti tiesiog vidiniai žmogaus išgyvenimai.

– Ar pasirinkdami šiai piligriminei kelionei pakeleivius-menininkus, paisėte Šiluvos kaip šventos vietos specifiškumo?

– Meno piligrimystės Šiluvoje atveju menas yra „atitaikytas“. Ne visi, net ir geriausių Lietuvos kūrėjų darbai, galėtų būti rodomi šiame kontekste. Į Šiluvą toli gražu ne viską gali atvežti. Bienalėje sukurti ir eksponuojami menininkų darbai – tarsi kvietimas savęs ieškoti per meną, atrasti atsakymus.

Meninė piligrimystė – tai, ką tu turi pajausti, kas nereikalauja iš tavęs išskirtinių intelektualinių galių arba kitaip tariant nereikia turėti specifinio menotyrinio pasiruošimo. Čia gyvena žmonės, kurie dirba darbus laukuose, dažnai yra giliai tikintys, kuriems menas šimtas antroje vietoje arba apskritai jo nėra.

Siekėme, kad bienalė neprimintų turgaus, kad nešokiruotų, net ir tam tikro pasyvumo joje buvo, prisitaikant prie erdvių ir vietos.

Pavyzdžiui, Jono Pauliaus II atvykimo aikštelėje „nusileidusi“ Šventoji Dvasia – menininkės Gretos Kardišiutės instaliacija „Paliestas“. Lyg ir paprastutė idėja, tačiau labai paveiki, meditatyvi, laiku ir vietoje.

Aš manau, į piligrimystę šiais laikais žmonės neišeina iš gero gyvenimo. Žmonės eina Šv. Jokūbo keliu, ne todėl kad jie jaučiasi nepaprastai laimingi. Manau, žmonės eina iš dvasinio alkio, iš skausmo, iš noro rasti atsakymus, liūdesio, netekties, bet kokiu atveju tai yra tarsi terapija, gydymas, harmonijos paieška.

Asmeninio archyvo nuotr./Silvija Čižaitė-Rudokienė
Asmeninio archyvo nuotr./Silvija Čižaitė-Rudokienė

– Svarstėte, ar apskritai reikalingas menas periferijoje. Ir?

– Ar reikia kultūros tokiose vietoje kaip Šiluva? Ar reikia judinti žmones ir kviesti matyti ir gyventi kultūra. Ar reikia ją vežti ir badyti pirštu? Gal jie tegul sau gyvena?

Tokių minčių kilo diskusijoje. Mano kolegė menotyrininkė iškėlė įdomią mintį, kad periferijai meno nereikia, priešingai, menininkams reikia periferijos. Pabėgę nuo miesto šurmulio, menininkai pasineria į kitą energetiką, nes miestelis tikrai turi savo specifinę aurą. Jie gyvena visai kitu ritmu, turi galimybę kasdien nueiti į Šv. Mišias, gyvena parapijos namuose, valgo piligrimų maistą.

Tačiau esu tikra, kad jei reikia vienai pusei, tai ir antrai pusei anksčiau ar vėliau pradės reikėti. Tikiu meno galia. Tik kaip jį įgalinti – amžinas klausimas.

Tikiu, jog ir tolimesnės kultūrinės veiklos, artėjantis chorų festivalis ir kiti renginiai prisidės prie Šiluvos dvasios kūrimo ir atskleidimo.

Mes visgi pataikėme kažkur į dešimtuką. Matyt bendrai žmonėms reikia dvasinės energijos kultūros ar tikėjimo pavidalu. Tai kaip badas, troškulys, lyg Tantalo kančios. Mes visi kažką darome, darome, bet kažkodėl nepasisotiname.

Šioje veikloje matau prasmę. O gyvenime juk turi kažkas turėti prasme, tiesa?

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius